Mykolas Sauka - viena ryškiausių šiuolaikinės Lietuvos skulptūros figūrų. Gimęs 1989 m. gruodžio 7 d., menininkas jau spėjo pelnyti pripažinimą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, o jo kūryba dažnai provokuoja diskusijas ir kviečia permąstyti įprastus grožio, kūno ir žmogaus būsenų suvokimus.
Kūrybinis kelias ir medžiagų pasirinkimas
Menininko kelias prasidėjo 1996 m. ir tęsėsi iki 2008 m., vėliau sekė 2010 m. ir 2014 m. Nuo 2004 m. Mykolas Sauka aktyviai dalyvauja parodose, pristatydamas savo darbus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Surengtos personalinės parodos - „Pasijuntu stebimas kito“ (2016 m.), „Vaikų kambarys“ (2022-2023 m.), „Gestai“ (2024 m.) Vilniuje, bei „Le chambre d’enfant“ Paryžiuje (2024 m.) - liudija menininko kūrybinį aktyvumą ir tarptautinį pripažinimą.
Ilgą laiką dirbęs su betonu, pastaruosius penkerius metus Mykolas Sauka pirmenybę teikia medžiui. Šis pasirinkimas nėra atsitiktinis. Menininkas medį sieja su naivumu, sakralumu ir jaukumu. Nors akmuo ar cementas galėtų atrodyti tinkamesni monumentalumui ir ilgaamžiškumui, medis Saukai suteikia galimybę dirbti greičiau ir lengviau. „Su medžiu dirbti sekasi… daug greičiau“, - teigia menininkas, pabrėždamas greitą formos atsiradimą ir galimybę greitai užbaigti skulptūrą. Medis jam - vertinga medžiaga, turinti savitų kultūrinių konotacijų, primenanti liaudies meną ir senas bažnyčias ar koplytėles.
Skulptūra šiuolaikiniame mene ir viešose erdvėse
Paklaustas apie skulptūros vaidmenį šiuolaikiniame mene, kurį neretai dominuoja erdviniai objektai ir instaliacijos, Mykolas Sauka pripažįsta, kad skulptūra gali virsti instaliacija ir atvirkščiai. Jis pabrėžia, kad svarbu ne tik tradicinė skulptūros samprata, bet ir gebėjimas pritaikyti žinias naujose terpėse.
Mykolo Saukos skulptūros puošia ne tik galerijų erdves, bet ir viešas Lietuvos vietas. Jo kūrinių yra įsigiję privatūs kolekcionieriai ir MO muziejus. Menininkas įkūrė skulptūrų parką Viršuliškių miške Vilniuje, o Antazavėje kartu su Mariumi Lucka kuria „Šviesių žmonių parkelį“. Jo skulptūros randamos Vingrių skvere, Lukiškių kalėjime ir kitose Vilniaus vietose, taip pat Dusetose, Sėdoje, Kuliuose, Skuode, Daugų miesteliuose ir kitur.
Kūno, grožio kultas ir „Liudytoja“
Viena ryškiausių ir diskusijas sukėlusių Mykolo Saukos skulptūrų yra „Liudytoja“, pastatyta Zarasuose. Ši 3 metrų aukščio monumentali skulptūra vaizduoja seną, nuogą moters kūną ir subtiliai iliustruoja jaunystės bei iškreiptų grožio standartų siekį. Skulptūra ne tik sukėlė audringą diskusiją, bet ir buvo ne kartą apgadinta, atskleisdama opias visuomenės problemas.
Menininkas teigia, kad „Liudytoja“ yra abstrakti - tuščia forma, kurią turiniu pripildo žiūrovai. Tai klasikinio nuogo žmogaus akto interpretacija, vaizduojanti moterį, kuri daugelį metų dirbo pozuotoja Vilniaus dailės akademijoje. Skulptūros brutalūs metaliniai vamzdžiai, laikantys formą, yra aliuzija į skulptūros lipdymo tradiciją, o sujungimo siūlės ir grubus supjaustymas atspindi ne tik kūno senėjimą, bet ir griuvimo estetiką. Menininkas mano, kad skulptūra nėra groteskiška, o veikiau neutrali ir rimties kupina.
Kalbant apie visuomenės reakciją, Mykolas Sauka pripažįsta, kad skulptūros viešojoje erdvėje kartais tampa vizualinės taršos rūšimi, tačiau kartu jos sukelia ir daug emocijų. Menininkas mato tai kaip privilegiją, leidžiančią skulptoriams sukaupti žiūrovų neigiamas emocijas, skirtingai nei, pavyzdžiui, turėklų gamintojams.
Tėkmė, gestai ir nepasiekiamas tikslas
Mykolas Sauka teigia, kad kūrybos procese jam svarbiausia „tėkmė“. Dirbdamas su medžiu, jis greitai jungia kelmus, o atsirandanti forma yra galutinė. Šis procesas skiriasi nuo betono ar kitų medžiagų liejimo, kuris užimdavo didžiąją dalį kūrybos laiko.
Parodoje „Gestai“ galerijoje „apiece“ menininkas reflektavo šiuolaikinį kūno ir grožio kultą. Dauguma eksponuotų darbų buvo rankos, kurias menininkas abstrakčiai pavadino „Gestais“. Šie gestai, įkvėpti medžio drožėjo Liongino Šepkos, siekia išreikšti universalias žmogaus patiriamas būsenas: nepatogumus, ligas. Menininkas nori, kad jo kūriniai būtų belaikiai, kalbėtų ženklų kalba.
Menininkas taip pat atkreipia dėmesį į dirbtinio intelekto gebėjimą generuoti formas, pavyzdžiui, rankas su daug pirštų, ir tai jam yra įdomu, nes tai atspindi laikotarpį, kai nauji dariniai mokosi ir daro „anatomines klaidas“, tarsi dailės studentai, aklai apčiuopdami žmogų.
Mykolas Sauka žavisi nuolatinėmis pastangomis ir netgi tikslu, kuris turi būti nepasiekiamas. Jis lygina tai su muziejaus salės įspūdžiu, kai kelios šukės sukuria rūmų atmosferą. Menininko palikimas yra tik maža dalis to, ką jis galėjo sukurti, o visa kita lieka įsivaizduojama. Nors tikslas turi būti nepasiekiamas, svarbu save apgaudinėti, kad jis pasiekiamas, nes priešingu atveju, jį pasiekus, taptum „labai nelaimingas“.
20 Lietuvos meno istorijų. Šarūnas Sauka
Menininkas sutinka, kad nėra objektyviai įdomių meno kūrinių - objektyvumas gimsta iš vidaus. Jei pačiam kūriniui nepatinka, bus blogai. Taip pat svarbu nepersistengti, nes „perkūrimas“ gali sugadinti darbą. Kolegų komentaras „Taip ir palik“ jam yra svarbus priminimas, kur sustoti.
2022 m. Mykolui Saukai buvo paskirta Vyriausybės jaunojo menininko premija, dar kartą patvirtinanti jo svarbą Lietuvos meno scenoje.
