Motinystės išmokų istorija Lietuvoje yra ilga ir sudėtinga, atspindinti šalies socialinius, ekonominius ir politinius pokyčius.
Ankstyvieji motinystės apsaugos žingsniai
Nors šiuolaikinės motinystės išmokų sistemos Lietuvoje pradžia siejama su nepriklausomybės atgavimu, ankstyvieji bandymai užtikrinti motinų ir vaikų gerovę prasidėjo dar tarpukariu. 1934 metais Lietuvoje gimė apie 60 tūkst. naujagimių, dauguma jų - kaimuose. Nuo Nepriklausomybės atgavimo gimstamumas tolydžio mažėjo, tačiau naujagimių mirtingumo kreivės poslinkiai buvo teigiami. Didelis kūdikių ir gimdyvių mirtingumas vertė moteris abejoti savo pareigos valstybei - gimdyti vaikus - tinkamu įvertinimu. Žurnale „Naujoji vaidilutė“ rašyta, kad moterys, kovodamos su badu, šalčiu ir skausmu, rūpestingai kovojo už Lietuvos išlikimą.
Tuo metu moterims skirtose publikacijose buvo akcentuojama motinystės svarba ir sunkumai. Pavyzdžiui, žurnalas „Vadovė“ teigė, kad moterys lieja kraują duodamos tautai naujų piliečių, ir dažnai krinta negyvos šioje kovoje, ypač kai medicininė pagalba joms buvo menkesnė nei vyrams karo lauke. Lietuvoje labai trūko kvalifikuotos medicininės pagalbos moterims. 1931 m. veikė aštuoni sveikatos globos centrai. Nuo 1932 m. laikinosios sostinės gyventojams motinystės įgūdžius formuoti padėjo Motinos ir Vaiko muziejus.
Ketvirtajame dešimtmetyje motinos vyriausybės diskriminacinę politiką moterų atžvilgiu skaudžiausiai juto darbo rinkoje. Dauguma darbininkių neturėjo draudimo nuo ligos ar nelaimingų atsitikimų. Realią pagalbą ligos atveju bei nėštumo ir gimdymo laikotarpiu gaudavo tik ligonių kasose apdraustos motinos, tai sudarė tik apie ketvirtadalį visų moterų. Motinos vargai prasidėdavo, kai reikėdavo kūdikį palikti ir grįžti į darbą. Dėl greitai nutraukto žindymo ir prastos kūdikių priežiūros, kasmet mirdavo 10-11 tūkst. kūdikių iki vienerių metų.
Fašistinė Italija buvo laikoma pavyzdine valstybe motinystės srityje: visos dirbančios moterys galėjo apsidrausti motinystės atveju. Vestuvininkai gaudavo lengvatų, o šeimos, auginančios daugiau kaip septynis vaikus, buvo atleidžiamos nuo visų mokesčių ir gaudavo veltui susisiekimą visoje šalyje. Katalikų Bažnyčia taip pat skatino moteris imtis socialinio darbo, todėl aktyviai veikė moterų organizacijos, kurios rinkdavo lėšas motinų ir vaikų globai.
Motinystės apsauga sovietmečiu
Po Antrojo pasaulinio karo, 1945 metais, Lietuvoje įsigaliojo Sovietinės Rusijos Šeimos kodeksas, kuris buvo giliai stalinistinis ir galiojo apie 10 metų. Šis kodeksas buvo itin griežtas, draudė santuokas su užsieniečiais ir skatino ką tik pagimdžiusias mamas grįžti į darbą.
Sovietinė valdžia oficialiai reiškė pagalbą šeimai ir vaikams, siekdama suderinti dirbančios mamos vaidmenį su jos kaip darbuotojos vaidmeniu. Buvo tikimasi, kad visos moterys išeis į darbą, ir tai paskatino 1945 metais įkurtas skyrius prie Centro komiteto, vykdęs propagandinį darbą. Lopšelių-darželių tinklas neatliko savo funkcijos dėl per mažo skaičiaus įstaigų ir milžiniškų eilių.
Dėl nepakankamo darželių skaičiaus, motinos dažnai susidurdavo su vaikų priežiūros problema. Kai kurios moterys nešdavosi vaikus į darbą, kitos prašė artimųjų pagalbos. Įsidarbinti į darželį dažnai padėdavo pažintys ar kyšiai. Situacija šiek tiek pasikeitė devintajame dešimtmetyje, kai motinos galėjo auginti vaikus iki pusantrų metų nenutrūkstant darbo stažui, o motinoms, auginančioms vaikus iki vienerių metų, buvo mokamos išmokos, lygios 50 proc. minimalaus darbo užmokesčio. Taip pat buvo pradėtos mokėti vienkartinės išmokos vaikui gimus.
Tačiau net ir tuo metu iš gaunamų išmokų nebuvo įmanoma išsilaikyti, todėl moterys skubėjo į darbą. Kai kuriose šeimose vaikai, net ir pradinukai, likdavo vieni namuose su raktu ant kaklo, prižiūrėdami jaunesnius brolius ar seseris. Vyrai beveik neprisidėdavo prie vaikų priežiūros ar auklėjimo, nes vyravo patriarchalinis požiūris.
Motinystės išmokų sistema atkūrus Nepriklausomybę
Po 1917 metų revoliucijos bolševikų vyriausybė priėmė daugybę įstatymų, garantuojančių teises ir privilegijas motinoms ir vaikams. 1918 metais priimtame Šeimos kodekse buvo paskelbta vyro ir žmonos lygybė santuokoje, skyrybose bei turto nuosavybėje, taip pat teisėtų ir neteisėtų vaikų lygybė. Darbo kodeksas nustatė motinystės atostogas aštuonias savaites prieš ir po gimdymo, o darbovietė privalėjo mokėti tokį pat atlygį kaip ir prieš išėjimą į dekretą.
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, motinystės išmokų sistema buvo pertvarkyta. Šiuo metu Lietuva siūlo vienas ilgiausių apmokamų atostogų Europoje, leidžiančių tėvams dalintis iki 2 metų apmokamų atostogų. Kiekvienam iš tėvų suteikiami 2 mėnesiai apmokamų atostogų, kurių negalima perleisti kitam tėvui.
Moterys turi teisę gauti motinystės išmoką nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu ir vaiko priežiūros išmoką, jei iki atostogų pradžios turėjo ne mažiau kaip 12 mėnesių motinystės socialinio draudimo stažą per pastaruosius 24 mėnesius. Motinystės išmoka siekia 77,58% gavėjos kompensuojamojo uždarbio. Vaiko priežiūros išmokos dydis priklauso nuo pasirinktos atostogų trukmės.
Tėčiams, gimus vaikui, suteikiamos 30 kalendorinių dienų tėvystės atostogos, kurių metu mokama tėvystės išmoka, siekianti 77,58 proc. nuo darbo užmokesčio „ant popieriaus“. Tėvystės išmokai gauti pakanka turėti bent 6 mėnesių motinystės socialinio draudimo stažą per paskutinius 24 mėnesius.
Taip pat numatytos vienkartinės išmokos vaikui gimus, o dirbantiems tėvams skiriamos papildomos laisvos dienos: auginantiems du ar daugiau vaikų iki 12 metų arba vieną neįgalų vaiką iki 18 metų priklauso papildoma apmokama poilsio diena kiekvieną mėnesį. Auginantiems tris ar daugiau vaikų - dvi papildomas poilsio dienas.
Pastaruoju metu kilo diskusijų dėl motinystės išmokų ribojimo, siekiant subalansuoti „Sodros“ biudžetą. M. Majauskas, komentuodamas ketinimą sumažinti maksimalią motinystės pašalpos ribą, pabrėžė, kad motinystės išmokos sudarė didžiausią augimą tarp visų socialinių išmokų nuo 2004 metų, ir padidėjo daugiau nei šešis kartus. Palyginti 2007 ir 2008 metus, motinystės išmokos išaugo nuo 437 mln. litų iki daugiau nei 1 mlrd. litų. Pasaulio bankas siūlo perpus - nuo dvejų iki metų - trumpinti motinystės išmokas.
Lietuvos motinystės išmokų istorija atspindi nuolatinę valstybės pastangą užtikrinti socialinę paramą šeimoms, kartu derinant ekonominius iššūkius ir socialinius poreikius.
tags: #motinystes #ismoka #delfi
