Motinystė - tai ne tik džiaugsmo, bet ir daugybės iššūkių kupinas laikotarpis, kurio metu moterys neretai susiduria su vienišumo, pasimetimo jausmais ir net panikos epizodais. Kai aplinkos, o gal ir pačių iškelti reikalavimai motinystei tokie aukšti, kad jų niekaip neįmanoma pasiekti, moterys linkusios apie tai nekalbėti, nes baiminasi būti nuteistos ar palaikytos nepakankamai geromis.
Vis dar per dažnai mamos pasirenka su niekuo apie tai nekalbėti, nes baiminasi būti nuteistos, palaikytos nepakankamai geromis. Kartais nerimaudamos net ir dėl pačių artimiausių žmonių reakcijų. Apie motinystės ir tėvystės virsmus, apie tai, kodėl lengvėjančioje buityje nusėda vis sunkesnės emocijos ir kodėl tėvams reikia saugios erdvės bei palaikymo, žiniasklaidai paruoštame ir atsiųstame interviu kalbėjosi edukacinio portalo tėvams Mylu.lt kūrėjos Dovilė Šafranauskė ir Miglė Rimeikė.
Atrodo, kad gimus vaikeliui, mama niekada nebūna viena, tačiau daugybė mamų kalba apie vienišumą motinystėje. Iš kur jis kyla? Dovilė: Vienišumas nėra fizinė būsena. Galime būti apsupti daugybės žmonių ir jaustis labai vieniši. Tai jausmas, kuris kalba apie nepatenkintą poreikį būti suprastiems, išgirstiems, priimtiems. Sulaukti palaikymo, išklausymo.
Ką reiškia tapti mama? Pajusti, kad nuo tavęs priklauso mažas žmogus, kurį myli be proto, tačiau ne iki galo supranti. Daryti tai, ko niekada nesi dariusi, ir netgi naujai susipažinti su savimi. Dabar jau mama. Tapusios mamomis, net nebūtinai pirmą kartą, moterys neretai nesupranta pačios savęs, jų viduje vykstančio virsmo, kuris gąsdina, skatina suabejoti savimi, suabejoti, ar esu gera mama savo kūdikiui. Tikriausiai tai viena labiausiai gniuždančių minčių, aptemdanti ne tik motinystės džiaugsmą, bet ir galinti nuvesti į kitas tamsias mintis.
Miglė: O kaip dažnai mamos bando apie tai pasakyti artimiesiems, sulaukdamos standartinių frazių, bet ne tikro supratimo. Iš čia ir vienišumas, kai jautiesi, kad aplinka nesupranta, kuo tu gyveni. Vyresnės moterys tvirtina, kad nieko čia nevyksta, primena, kad visos pagimdo ir užaugina, papasakoja apie tai, kad jų laikais nebuvo skalbimo mašinos ar karšto vandens, tai dabar jau tikrai belieka tik džiaugtis. O ką daryt, kai džiaugtis nesinori?
Natūraliai imame galvoti: „Tai kas su manim negerai..?“ Kaip dažnai tokiuose pokalbiuose visas dėmesys nukreipiamas į kūdikį - svarbiausia, jam viskas gerai, svarbiausia - sveikas, o tu susiimk. Ir mamos mėgina susiimti, nes juk jos viską padarytų dėl savo mažylio. Deja, dėl to susiėmimo, specialistų teigimu, net ir pogimdyvinė depresija diagnozuojama gerokai per vėlai.
Ar jums pačioms teko patirti tokį vienišumo jausmą? Miglė: Tam tikra prasme, man „pasisekė“, dukrą gimdžiau karantino laikotarpiu ir didelę dalį pirmųjų metų leidome namuose kartu su vyru. Labai pasiilgau artimųjų, be proto trūko pagalbos, tačiau jaučiausi tarsi su vyru gyventume savo susikurtame palaikymo burbule, kur kartu ieškojome sprendimų, kartu išgyvenome rūpesčius ir džiaugsmus. Tuo metu išorinis pasaulis buvo gerokai sulėtėjęs, tad ir mes neturėjome niekur skubėti. Pradėjusi dalintis motinystės patyrimais tinklaraštyje „Mažas didelis gyvenimas“ sulaukiau daugybės kitų mamų žinučių, tad mano palaikymo kaimas nuo pat pradžių buvo virtualus. O jame galėjau pati pasirinkti, su kuo bendrauti ir su kuo ne. Todėl sulaukiau minimaliai man nepriimtinų patarimų, kritikos ar vertinimo. Ši patirtis ir leido suprasti, kiek svarbu yra būti rate, kuriame galiu drąsiai dalintis, išgirsti kitas nuomones ir pasiimti tik tai, kas tinka man.
Dovilė: Na, o mano patirtis visiškai kitokia. Prieš penkerius metus, kai gimė mano dukros, informacijos motinystės temomis buvo tikrai daug mažiau nei šiandien. Galbūt ir pateikiama ji buvo kiek painiau, didesnis akcentas dar vis buvo priežiūros, dienotvarkių ir panašioms temoms. Man teko labai ryškiai patirti tai, apie ką kalbėjome - vienišumą, kai jaučiausi nesuprasta, neišgirsta. Jausmų, gimus dukroms, buvo be proto daug. Gimė jos gerokai anksčiau, nei turėjo, tad patyriau nemažai nerimo dėl jų sveikatos. Kurį laiką netgi negalėjau paimti ant rankų. Kurį laiką atrodė, kad gyvenu, tačiau viskas vyksta ne su manimi, tarsi stebėčiau save iš šono. O ir pačios mergaitės buvo jautrios, išgyvenome tikrai sunkų dieglių laikotarpį, kai verkdavome visos trys. Man prakalbus apie savo jausmus, VISADA dėmesys buvo į vaikus. Juk sveikos, apskritai, koks stebuklas, kad štai jos yra, tikrai nėra kuo skųstis. Ir aš nesiskundžiau, aš tiesiog norėjau būti pamatyta ir išgirsta.
Kiek vėliau mūsų namuose pritapus RIE Pagarbios tėvystės filosofijai, sulaukdavau daugybės komentarų, kad auginu kažkaip keistai. Klausimų: „Kam viso to reikia?“ ir panašių. Aš netgi sąmoningai ieškojau internete šeimų, besidominčių panašia auklėjimo filosofija, kad galėčiau būti bendrystėje. Deja, tuo metu tokios bendrystės Lietuvoje nesulaukiau, tad prisijungiau prie užsienio mamų grupių, kuriose sulaukiau tikro palaikymo supratimo, be pašaipų, be teisimo, be noro pasirodyti geresnėmis/gudresnėmis. Ši patirtis buvo visiška priešingybė tam laukiniam bendravimui, kuris tuo metu, o dažnai ir šiandien, buvo būdingas internetinėms mamų grupėms.Tokia ir mūsų kuriamos bendrystės vizija - pirmiausia, čia turi būti saugu. Saugu bet kokiam klausimui, bet kokiems jausmams. Taip pat tai vieta teisingai informacijai, todėl visose bendrystės grupėse dalyvauja specialistai, kad išvengtume liaudiškų patarimų, kurie kartais gali būti ne tik nenaudingi, bet ir kenksmingi.
Kuo dažniausiai domisi besilaukiančios ar mažylius auginančios šeimos? Kokių žinių jiems trūksta?
Dovilė: Žinios yra tikrai svarbios, ypač pirmą kartą tampant tėvais. Bet tikrai negalėčiau pasakyti, kad šiandien tėvams trūksta žinių. Jos lengvai prieinamos esant bet kuriame pasaulio kampelyje. Žinoma, svarbu atsirinkti specialistus, sutampančius požiūrius ir vertybes. Visgi, ko be galo trūksta, tai tikėjimo savimi, savo širdimi. Pajautimo, kaip žiniose pamatyti savo šeimos ir savo kūdikio poreikius. Drąsos atmesti tai, kas netinka.
Miglė: Paantrinsiu, kad žinios tikrai svarbu. Pati besilaukdama ir jau augindama dukrą daug skaičiau, mokiausi. Skaitant knygas dažnai viskas atrodo aiškiau nei aišku, tačiau gimus kūdikiui, neretai pasimetame, jei jis neatitinka pateiktų rekomendacijų, nepavyksta auginti taip, kaip parašyta. Jei aklai sekame kažkur pateikta informacija, neatsižvelgiame į kūdikio ypatumus, poreikius, lengvai galime suabejoti savo tėvystės sugebėjimais, mat užkelti standartai gali visiškai netikti mūsų kūdikiui. Todėl labai gera turėti galimybę pasitarti, išgirsti magišką: „Man irgi…“ pasidalinus kažkokia nerimą keliančia istorija. Man atrodo, kad šalia žinių labai trūksta palaikymo, kai tos žinios „neveikia“, galimybės pasitarti ir atrasti būtent sau tinkamiausią kelią, padrąsinimo netikėti aklai tuo, kas rašoma knygose.
Dovilė: Požiūris į vaikų auginimą labai smarkiai pasikeitė per pastaruosius dešimtmečius. Jei anksčiau skrupulingai buvo sekamos raidos lentelės, specialistų nurodymai buvo griežti ir nelankstūs, šiandien vis labiau atsižvelgiama į kūdikio unikalumą ir individualius šeimos pasirinkimus. Kiekvienas kūdikis gyvena savo tempu ir būtent tas tempas yra jam pats tinkamiausias.
Akcentuojate palaikymą, bendrystę. Gal ir pačios šeimos gali tai kažkaip sukurti? Kažką padaryti dėl savęs?
Dovilė: Man atrodo, kad pats svarbiausias palaikymas yra iš pačių artimiausių žmonių. Tyrimai vienareikšmiškai tvirtina, kad būsimo tėčio dalyvavimas pasiruošime, domėjimasis visa informacija ne tik stiprina poros tarpusavio ryšį, bet ir padeda tėčiui geriau suprasti mamos emocijas, jautriau į jas reaguoti bei palaikyti iškilus iššūkiams. Žinoma, vėliau šis įsitraukimas padės ir lengviau užmegzti ryšį su kūdikiu, o tai tėčiams kartais nėra labai paprasta. Beveik visi specialistai savo seminaruose besilaukiantiems pabrėžia tėčio ir artimiausios šeimos vaidmenį.
Miglė: Ne kartą girdėtas posakis apie visą kaimą, reikalingą vaikeliui užauginti, labai taikliai apibūdina tai, apie ką svajoja kiekviena mama. Deja, ne kiekvienai pasiseka jį sukurti artimiausioje aplinkoje. Visgi svarbu suprasti, kad „kaimas“ yra tikrai reikalingas. Jei jo nėra, nereiškia, kad jo neįmanoma suburti. Tegul jis bus virtualus, tegul jame nebus tų žmonių, iš kurių tikėjotės supratimo, bet jis bus! Svarbiausia, kad mama visada žinotų, kur kreiptis pagalbos, kur jos klausimai bus atsakyti kompetentingai, o emocijos priimtos.
Dovilė: Dėl savęs šeimoms, o ypač mamoms, linkėčiau nepraleisti informacijos apie emocinius pokyčius po gimdymo. Gal ir neįmanoma iki galo jiems pasiruošti, tačiau žinoti tikrai pravartu.
Statistiškai apie 25-35 proc. autistiškų vaikų nekalba. Tačiau kiekvienu atveju „nekalba“ yra skirtingas. Dažnai traktuojama, kad vaikai nekalba, nes neatitinka standartinio kalbančio asmens gebėjimų.
„Aš mama, kuri prakalbino savo vaiką, nors dar prieš trečią gimtadienį iš ne vieno specialisto girdėjau, kad jis nekalbės. Manau, tiksliausia būtų sakyti, kad mano sūnus išmokė mane, kaip bendrauti su juo. Pakeliui, turėdama tokį nuostabų mokytoją, supratau, kad standartinė teikiama pagalba turi daug esminių spragų. Kai ėmiau tikslingai ieškoti užsienio literatūros, mano atradimai pasirodydavo esą vieną kitą dešimtmetį praktikų turimos žinios, moksliniais tyrimais ir terminais įvardijami reiškiniai“, - sako L. Pasak jos, kuo daugiau iššūkių turi vaikas ar suaugusysis, tuo daugiau žinių reikia norint jam padėti: „Žmogus standartiškai geba kalbėti žodžiais. Jei nekalba žodžiais, tai egzistuoja kažkokios priežastys. Kalba nėra tik žodžiai. Bendrauti - tai ieškoti bendrystės. Jei autistiškam vaikui sunku surasti bendrystę, kažkas turi padėti ieškoti tų bendrumų. Laura Valionienė.
„Nemažai vaikų, kurie tiek daug kartų buvo nepastebėti ar atstumti neįsiklausant į jų norą pasidalinti, vėliau net nebando to daryti. Tai ypač ryšku žiūrint į vaikus, kurie kalbos pradeda mokytis per echolalijas. Žodžiai yra, tačiau dažnai nėra kas priima jų žinutes ir suteikia galimybę augti kitokiai kalbos raidai. Būna, kad ir suaugusieji vis dar neišauga bendrauti žodžiais. Ir tai nėra tik kalbos sutrikimas, tai netinkama pagalba. Galbūt nepiktybiškai netinkama, bet neatitinkanti asmens poreikių“, - pastebi L. L. Valionienė įsitikinusi, kad už komunikaciją visada atsakingas tas, kuris turi daugiau gebėjimų, žinių, resurso: „Jei komunikacija nesėkminga, atsakingas ne vaikas, o suaugęs žmogus. Dauguma autistiškų asmenų patiria pasaulį kiek kitaip nei įprasto neurotipo žmonės, gali nesuprasti siunčiamų signalų. Iš kitokios neurologijos kyla kiti poreikiai ir kiti iššūkiai. Labai svarbu, kad būtų suteikiamos tinkamos komunikacijos priemonės tiems vaikams, kurie nevartoja žodinės kalbos. Užsienyje jau yra taikomos įvairios alternatyvios komunikacijos formos, Lietuvoje taip pat judame į priekį tiek priemonėmis, tiek supratimu apie jų taikymą, tačiau yra dar daug vietos, kur tobulėti“, - sako L. Pasak jos, gebant atpažinti verbalios kalbos nevartojančio vaiko poreikius, jau prasideda bendravimas. Jei vaikas verkia ar krenta ant žemės, stengiasi pasišalinti iš specialisto kabineto, taip jis išreiškia kažkokį savo poreikį. Reikia pažinti konkretų vaiką ir jo komunikaciją.Įprastai esama daug elementų, kurie akylam suaugusiajam leidžia pamatyti artėjančią audrą, tačiau mokantis pastebėti, pasitelkiant tinkamas strategijas galima audros išvengti.
L. Valionienė akcentuoja gebėjimą atrasti stiprybes ir taip jas pasitelkti, kad pats žmogus patikėtų, jog gali daug: „Vis dar paplitęs medicininis požiūris į negalią, kai surandame trūkumus ir siekiame tai padaryti neatskiriama nuo aplinkinių. Tu netinkamas, mes tave sutaisysim, kad bent atrodytum kažkam tinkamas. Taigi aplinka ir pagalba būna įgalinanti arba atvirkščiai. Ne visada įgytas įgūdis suteikia tikėjimą ir pasitikėjimą savimi, o ir gebėjimas nėra tapatu galėjimui tą gebėjimą panaudoti. Pagalbos specialistas turėtų uždegti, įgalinti iššūkius patiriančio žmogaus aplinką, kad ji taptų pamatų poliais ir pastoliais augančiai asmenybei.
„Taip, žinau, tai sunku ir ne visada įmanoma. Man irgi ne visada pavyksta. Bet aš kaip mama galiu rinktis aplinką, kuri sūnui būtų tinkama. Kartais ta aplinkos pagalba yra padėti suprasti, kokie yra realūs lūkesčiai. Pavyzdžiui, pagalba suprantantiems aplinkiniams, kad žodžių nėra daug ar kad suformulavus sakinį nepavyksta jo suprasti iš pirmo karto, kad žmogui gali būti per sudėtinga performuluoti mintį kitais žodžiais“, - dalijasi L. Moteris aiškina, kad siekdama, jog atsirastų sėkmei reikalingos sąlygos, daug mokėsi pati, tikėjo savo sūnumi, ieškojo metodų, būdų, kaip jį prakalbinti: „Tai vis dar procesas. Mokausi girdėti jo tylą, ir man gana gerai tai sekasi. Ar mums pasisekė? Ar nugalėjo mano motiniška meilė? Svarbiausia, kad mūsų pasauliai susitiko. Nes bendrauti - tai stovėti su savo vidiniu pasauliu šalia kito žmogaus vidinio pasaulio ir dėti pastangas pažinti, atrasti bendrystę. Kai kuriais atvejais tenka nukeliauti į uždarą pasaulį tam, kad atsirastų tiltelis mūsų pasaulio link.
Man kaip sakė, mano vaiko pediatre: „Kad vaiko kalbėjimas, turėtų atsirasti iki 4 metų.“ Suprantama, kad vieniems anksčiau, kitiems vėliau. Bet labiau gazdina faktas, kad vaikas jau lyg lyg buvo pradedėjęs bendrauti.. jau bandė tarti. Iš filmukų net du anglų kalbos žodžius pasakydavo prieš kelis mėnesius. O dabar viskas. Tiesiog sustojo ir vėl nieko...
Pas mus irgi panašiai buvo, bet kol nepradėjau vesti privačiai pas logoterapeutę, va tada atsirišo kalba, pradėjo vaikas darytis savarankiškesnis, girdi ką sakai. Visko buvau prisigalvojusi, kas tam mano vaikui, siuntė ir į raidos centrą, ten patarė kreiptis pas logoterapeutą, kurio mūsų mieste nebuvo, bet vėliau atsirado.
As vedžiau savo sūnų pas logopedę. Ji labai ilgai dirbo Santariškėse. Jos nuomone, tėvai šiais laikais yra labai išsigandę. Iki 5 metų, jei yra vaikui, ji net neįvardija, nebent tėvai labai pageidauja.
Mano didysis 3 m. kalbėjo savo kalba, gydytojas nusiuntė pas logopedę. Logopedė nusišypsojo, sako: „šiaip vaikas iki 5 m. jei nekalba, nereikia jaudintis.“ 3,5 m. pradėjo kalbėt.
Manau (tiksliau įtariu), kad ir maniškio sutrikusi foneminė klausa. Jau pramoko vaikas ir naujų žodžių, tai tikiuosi, kad ledai jau pajudėjo (pvz., šiens, "kėdė", šiuo. katė, vabale, "valgyt"...). Vakar parlėkė iš kiemo šaukdamas: NUO SYSIA, MAMA...įdomiausia, kaip taria KĖDĖ - gedė, VALGYT - vagyt, GERTI - geti, LIALIA - jaja, AŠTUONI - atuoni..
Iprastos mazylių tarimo bedos. "l", "r"- vaikai praleidžia arba keičia "j", "š" pries balse istart lengva, pries priebalse- sunku. Iki 3 metu toks tarimas- visiska norma.
Man pačiai užkliūva, kad kartodamas žodžius neretai pasako tik atskiras žodžių dalis: tyte "katė" (dabar jau sako ir KATĖ), NY "ugnytė", MIE "MĖTŲ", ABA "arbata". pvz.: mama, nuo mie aba "mama, (arba mama nori) noriu mėtų arbatos".Jau ir pati nebežinau. Mano vaikas Domas. Savo vardo ilgai nesakė, nors atrodo kad nesunkus ištarti. Paklausus koks tavo vardas, atsakydavo "as". O va sesės vardą- Ugnė- pasakydavo.
Na, maniškai irgi padeda abstrakčios informacijos mokymasis gabalais. Kurioje gatvėje gyveni? ji nežino, bet jei padėt pasakyt "aš gyvenu..." pabaigia ir pasako gatvės pavadinimą. Taip pat su metų laikais, mokėmės "buvo žiema, paskui pavasaris, toliau atėjo vasara, o bus paskui ruduo"- išmoko, o iki tol ne kaip (rusiškai ten rimuojasi). Gal irgi pabandykit ne "Dominykas", bet "mažylis Dominykas", "lialia Dominykas" ar dar su kokiu jo tariamu žodžiu "sukabint"? Maniske irgi labai vėlai pradėjo tart savo vardą, rašiau kad tiksliai nepamenu, bet po 2 gimtadienio tikrai ne anksčiau.
Ar jums kartais nutinka taip, kad kol vaikai aukštyn kojom verčia namus, užsirakinę vonioje penkias minutes (ar ilgiau…) slapta medituojate valgydami šokoladuką? Labai nepedagogiška ir visai nepanašu į tobulą tėvystę, bet taip žmogiška ir… normalu! Netobula tėvystė su kasdieniškais liapsusais po truputį išsikovoja teisę būti.
Būti tobuliems ne(be)privaloma. Maža to, Katie internetinis dienoraštis, kuriame skleidžiasi ypač sodrus jos humoro jausmas, vadinasi „Hurrah for Gin” (lietuviškai - „Valio džinui”, www.hurrahforgin.com). Pasak jos, kiekviena diena su dviem aktyvumo pertekusiais berniokais išsunkia taip, kad jos finalas užmigdžius vaikus nusipelno būti įprasmintas susirangymu ant sofos su taure vyno rankoje. Arba skardine džino.
„Tiesą sakant, neįsivaizduoju, kaip fiziškai galima ištverti dviejų superherojų aktyvų ir visapusišką pasaulio pažinimą kasdien nuo 4 val. 30 min. ryto. Galbūt tikrai pagelbėtų tiktai džinas? (juokauju!)”, - rašo ji. Katie tapo populiari ne tik dėl savo nepaprasto šmaikštumo. Esant visuotinio žinojimo, kaip auginti vaikus, ir teisuoliškumo fonui ji tapo garsi dėl to, kad viena pirmųjų garsiai ir aiškiai pasakė, jog ne visi esame sukurti tobulai tėvystei, ne visi daug valandų galime sėdėti ant kilimo su vaiku ir klijuoti akytes zoologijos sodo gyvūnų aplikacijoms. Katie tinklaraštis yra su neakivaizdinio „realistinės tėvystės” judėjimo vėliava, ant kurios parašyta: „Tai neprivaloma!” Neprivalome būti tobuli tėvai!
„Duokite vaikams ramybę!”, arba kova su nuolatiniu vaikų lavinimu. Vis dėlto netobuli tėvai dažnai sulaukia aplinkinių priekaištų. Antra vertus, jau ir specialistai - psichologai, edukologai vis garsiau pradeda kalbėti apie tai, kad daugumai vaikų reikia savos erdvės, būtina, kad jų žaidimai nebūtų visada stebimi, planuojami ar reguliuojami pernelyg uolių gimdytojų. Kaip sako žurnalistas, lėtojo gyvenimo būdo propaguotojas ir knygų autorius Carlas Honoré, „Duokite vaikams ramybę!”, nustokite dirbti savo vaikų vadybininkais ir kurti nerealistiškai idealias jų dabarties ir ateities gyvenimo vizijas!
Daugelis lietuvių psichologų taip pat pabrėžia, kad nereikia būti tobula mama, užtenka būti pakankamai gera mama. Štai Aušra Kurienė, vaikų ir paauglių psichologė ir „Paramos vaikams centras” vadovė, sako, kad tobulų tėvų nebūna. Geriausia mama ir geriausias tėtis vaikui - ne kompulsyviai ieškantys ugdomųjų veiklų ir prigalvojantys nuolatinių pramogų, bet „pakankamai geri”. Jautriai reaguojantys į vaikų poreikius, bet turintys laiko savo darbams bei pomėgiams, paliekantys vaikams pakankamai erdvės laisvam žaidimui ir savarankiškam jų kūrybiškumo ugdymuisi. Naujoje savo knygoje „Kaip užauginti žmogų” A.Kurienė rašo: „Kaip ir kiekvienas darbas, motinystė turi pakilimų ir sunkių dienų. Visos mamos kartais būna sudirgusios ir pavargusios, nepajėgia jautriai ir atidžiai reaguoti į kiekvieną kūdikio reikalavimą. Tai suprantama. Taip gali atsitikti ir keletą kartų per dieną. Nieko tokio. Nesame ir niekada nebūsime tobuli tėčiai ir mamos.”
Su šypsena, bet be pagražinimo apie vaikus - ir lietuviškai. „MamaLogo”, trijų vaikų mamos tinklaraščio „be pagražinimų ir makiažo” apie vaikų auginimą, autorė Neringa Kudarauskienė (34 m.): „Man norėjosi parodyti, kad vaikų auginimas nėra nei tobulybė, nei tragedija, o kažkas… per vidurį” IT verslininkė, Simo (6 m.), Jokūbo (2 m.) ir Ajaus (1 m.) mama: „Tinklaraščio „su charakteriu” idėjai paskatino mano aplinkoje vyraujantis radikaliai dvilypis požiūris į vaikų auginimą: arba vien tik rožinis pozityvas, arba tamsiausių spalvų negatyvas. O man norėjosi transliuoti, mano manymu, ir vaikams, ir tėvams sveikiausią trečią alternatyvą, paprastesnį požiūrį, kurio esmė - kalbėti apie vaikų auginimą atvirai, be pagražinimų, bet ir be didžiulės įtampos, ašarų, kurios ateina neišsipildžius rožiniams lūkesčiams.”
„Neslėpsiu, - sako „MamaLogo” autorė. - Mane išties erzino draugių ir pažįstamų demonstruojama išorinė tobulybė, neperstojamas aplinkinių bombardavimas informacija apie savo vaikus ir noras juos lavinti iki begalybės. Antra vertus, yra ir kita medalio pusė - krūva tos pačios aplinkos žmonių, susidūrę su vaikų auginimu ir neišsipildžiusiomis savo vizijomis, puola į depresiją. Aš nusprendžiau, kad reikia pasidalyti tuo, ką vaikų auginimas reiškia „iš tikrųjų”, kad tai nėra nei tobulybė, nei tragedija, o kažkas… per vidurį.”
Kas slepiasi už motinystės „saldiklių” sampratos? Pašnekovės nuomone, ją apibrėžia trys dalykai: Dėmesio sutelkimas į vaiką net iki savęs praradimo. Pamirštant, kad šeimoje yra ir daugiau narių nei vaikai (pavyzdžiui, vyras). Pamirštant, kad net jei augini vaikus, turi ne tik norų, bet ir atsakomybių (pavyzdžiui, atsakomybę už materialinį šeimos gyvenimą). Kartais tai reiškiasi ir tokiu dalyku kaip empatijos, ryšio su pasauliu praradimas. Nes tavo vaikas tikrai yra pats gražiausias ir pats mieliausias, bet tik tau ir tavo artimiausiems šeimos nariams, o ne privalomai visiems, kurių tikrai nebūtina užversti nuolat atnaujinama informacija ir nuotraukomis socialiniuose tinkluose.
Taip pat žr. Perdėtas, net iki beprasmybės rūpinimasis vaiku, tarkim, visų žaisliukų dezinfekavimas kiekvieną vakarą. Arba kūdikio, kurio nervų sistemai reikia ramybės, tampymas po įvairiausias lavinimo mokyklėles. Savaime tai, žinoma, nėra blogai, bet turėtų būti ribojama pagal vaiko, o ne mamos poreikius. Tokios mamos viską daro kaip ir tinkamai, tik smarkiai persistengia. Noras kuo labiau demonstruoti „idealią” motinystės pusę internete. Blogiausia, kad tai iškreipia kitų mamų lūkesčius arba jas žeidžia ir užgauna, tos visos tobulos nuotraukos, kuriose vaikai ramiai varto knygutes, tėvai šypsosi žiūrėdami į vienas kitą, o namuose ideali tvarka. Bet juk akivaizdu, kad už kadro tikrovė iš tiesų visai kitokia. Auginant vaikus būna daug sunkių ir skaudžių akimirkų, apie kurias niekas kažkodėl nekalba, o tu, matydama tik tas idealias socialinių tinklų šeimas, gali tiesiog palūžti. Jei taip nutinka, mamos gėdijasi prašyti paramos, nes jaučiasi nevykėlės, neatitinkančios neva egzistuojančio standarto, kuriame gyvenimas atrodo kaip festivalis. Bet juk iš tiesų taip nėra! Tas nuolatinis lyginimasis su socialinių tinklų primetamu įvaizdžiu gali išvesti iš proto!
Mamiško smerkimo kultūra. Nešabloninės mamos, pasirinkusios atvirai kalbėti apie paradinės motinystės pusės užkulisius, kaip ir tinklaraštininkė Katie sulaukia nemažai neigiamų reakcijų ir netgi pasmerkimo. Ar visa tai pažįstama ir „MamaLogo”kūrėjai? „O taip! Aš auginu tris berniukus ir būna taip, kad jie visi vienu metu susimuša. Ir, būna, aš pakeliu balso toną. Arba girdint vaikams susikeikiu, nes aš irgi pervargstu ir manau, kad vaikai turi suprasti, kaip aš jaučiuosi iš tikrųjų. Ir jie, beje, jau žino ir jaučia, kad jei aš susikeikiu, tai rodo, kad „mama yra pikta ir pavargusi.” Taip, tai irgi tikrovės dalis. Nemanau, kad visada turiu atrodyti wow.”
„Žinoma, kad už tai sulaukiu kritikos, - atvirai sako Neringa. - Taip pat už tai, kad auginant tris berniukus namuose sunku nuolat palaikyti idealią tvarką. Sulaukiu pasibaisėjimo, kad palieku mažąjį vaiką auklei ir einu dirbti. Bet aš negaliu sau leisti sėdėti namie, nors galbūt ir labai to norėčiau. Sulaukiu ir akivaizdžios draugių ir pažįstamų, ir, žinoma, „MamaLogo” skaitytojų kritikos. Bet aš savo gyvenimo būdo ir filosofijos niekam neprimetu, tik pasidaliju mintimis ir dalykais, kuriuos aš darau pati, bet tikrai nemanau, kad jie turėtų būti visuotinai privalomi.” Neringa pasakoja dažnai sulaukianti kaltinimų „gąsdinimu”, neva jos patirčių ir patarimų prisiskaičiusios moterys gali išsigąsti ir, pavyzdžiui, nuspręsti atidėti motinystę. „Bet visada geriau žinoti tiesą net jei ji ir nėra tokia, kokios labai norėtum”, - įsitikinusi pašnekovė.
Realistinės tėvystės esmė: tikrovė, ramybė ir juokas. „Kai tikiesi, kad bus sunku, būna lengviau, nei tada, kai tikiesi kažko ypatingo, o tikrovė pasirodo daug sudėtingesnė”, - sako Neringa. Tikrovės su jos pliusais ir minusais atskleidimas sukuria realistiškus lūkesčius ir išvaduoja nuo skaudaus fantazijų dužimo - tokia yra viena iš „realistinę tėvystę” propaguojančių mamų užduočių. Kita užduotis - mokytis apie lengvas ir sunkias vaikų auginimo patirtis kalbėti su šypsena. „Kaip ir sakiau, kartais mano vaikai susimuša.
7 PATARIMAI, KAIP PADĖTI VĖLAI KALBĖJANČIAMS MAŽYLIAMS IŠ LOGOPEDO: Kalbos ir kalbėjimo gerinimas namuose
Vis dažniau moterys bando keisti tokią situaciją ir gyventi taip, kad patenkintų savo poreikius, iš kurių poreikis dirbti, save realizuoti ir turėti profesinių ambicijų joms yra toks pat svarbus kaip ir vyrams. Gyvename neoliberaliame pasaulyje, kuriame didžiausia deklaruojama vertybė yra sėkmė, dažnai suprantama ir kaip karjeros sėkmė“, - Vilniaus universiteto (VU) tinklalaidėje „Mokslas be pamokslų“ sako VU Filologijos fakulteto mokslininkė dr. Mokslininkė sako, kad nors motinoms kaip ir vyrams dažniausiai pavyksta suderinti karjerą arba bent jau darbą ir motinystę, tačiau svarbesnis klausimas - ar visoms moterims ir kodėl moterims tai padaryti yra sunkiau negu vyrams. „Motinų vaizdinys mūsų kultūroje yra istoriškai sukonstruotas kaip atsakingų už vaikų auginimą ir tai suprantama daug plačiau nei fizinis rūpinimasis jais. Lietuvoje motinos nuo seno vaizduojamos kaip kalbos saugotojos, taip pat atsakingos ir už platesnį kultūrinį perdavimą savo vaikams. Kalbos, kultūros perdavimas kaip ir pati motinystė nėra natūralus, jokių pastangų nereikalaujantis procesas, kaip jis dažnai vaizduojamas Vakarų literatūroje, kalbančioje apie emigrantes. Šias problemas gerai perteikia Kipre gyvenančios lietuvių rašytojos Dalios Staponkutės esė „Motinų tylėjimas“. Jame aprašomi dviejų skirtingų motinų emigrančių personažai. Vienos jų portretas sukurtas panašus į pačios rašytojos - daugiakalbė motina, kuri labai stengiasi savo vaikams perduoti gimtąją lietuvių kalbą, bet supranta, kad jos vaikai nebus grynai lietuviai, ir kaip jai sunku stebėti lietuvių kalbos nykimą jos dukterų lūpose, nes jos geriau kalba angliškai ir graikiškai. Pasak pašnekovės, motinystės vaidmens tema, ypač tarptautinėse šeimose, yra svarbi todėl, kad dabar, o tiksliau - prieš karantiną, gyvenome hipermobilumo amžiuje. „Žmonės daug keliauja ir tai turi tokių pasekmių, kad tarp įvairių tautybių žmonių pradeda kurtis daug santykių, iš kurių gimsta vaikai. Mokslininkė, ir pati dešimtį metų gyvenusi Ženevoje bei atsidūrusi motinos emigrantės vaidmenyje, su kita kolege emigrante iš Italijos - fotografe Marina Cavazza sumanė patyrinėti, su kokiais iššūkiais susiduria motinos emigrantės, gyvenančios Ženevoje, kaip joms sekasi suderinti motinystę ir karjerą svečioje šalyje. Jos atliko tarpdisciplininį meninį projektą, kurio rezultatai nugulė į nuotraukų ir pokalbių knygą bei parodą. „Iš to tyrimo pasimatė ganėtinai akivaizdus dalykas, kad tos motinos, kurios į Ženevą atvyko dėl savo pačių prestižinio, gerai apmokamo darbo ir susilaukė vaikų dirbdamos, visos tuos darbus išlaikė ir po motinystės atostogų į juos grįžo, nes turėjo finansines galimybes samdyti aukles savo vaikams. Pasak jos, tokių istorijų įdomumas prasideda nuo klausimo, kaip atsitinka, kad vienas poros narys tęsia karjerą, o kitas ne. Nors tai yra labai intymūs dviejų žmonių sprendimai, bet labai svarbu suvokti, kaip tokie sprendimai priimami. „Mano kalbintos vaikus prižiūrinčios moterys išgyvena sunkius vidinius konfliktus, pasakoja, kad jos labai daug mokėsi, visą gyvenimą dirbo ir buvo laimingos, o atvykusios į Ženevą suprato, kad negali dirbti savo darbo - neteko savo profesinės tapatybės“, - sako dr. E. Mokslininkė aiškina, kad tai yra toks šeimos modelis, kur vyro pareiga - uždirbti ir išlaikyti šeimą, o moters pareiga - rūpintis šeima. Į rūpinimosi sąvoką ten įeina ne tik fizinė vaiko priežiūra, bet ir kultūrinis, lavinamasis ugdymas, kad jie užaugę galėtų toliau priklausyti buržuazijos klasei. Tokie šeimos modeliai egzistuoja beveik visoje Vakarų Europoje, o juos dar labiau pastiprina valstybinė sistema. „Pavyzdžiui, Ženevoje taip sutvarkyti mokesčiai, kad šeimoje, turinčioje vaikų, labiau apsimoka, kai vienas žmogus dirba, o kitas rūpinasi vaikais. Švietimo sistema irgi puikiai pritaikyta pagal tą patį šeimos modelį, kurioje vienas asmuo turi nedirbti arba išgalėti samdyti auklę, kad pasirūpintų pradinio mokyklinio amžiaus vaikais“, - pasakoja dr. E. Tačiau ji įsitikinusi, kad, sutarus tarpusavyje, sprendimų, kaip abiem derinti karjerą ir vaiko auginimą, galima rasti įvairių ir net labai kūrybiškų. Būna tokių atvejų, kai partneriai dar prieš sukurdami šeimą ir gimstant vaikams aptaria, kaip jie gyvens, kad abudu galėtų ir dirbti, ir turėti vaikų. Pavyzdžiui, sutaria, kad jie vienas paskui kitą seks paeiliui (ES valstybinėse įmonėse dažnai yra tokios trukmės kontraktai). Pirmus trejus metus visa šeima gyvena ten, kur žmona turi kontraktą, kitus trejus ten, kur vyras gauna darbą. „Tokiais atvejais, kai vienas žmogus paaukoja savo karjerą, jis atsiduria labai pažeidžiamoje pozicijoje, ir ne tik finansiniu požiūriu. Paklausus, kaip moterims būtų galima lengviau suderinti motinystę ir karjerą, pašnekovė tvirtina, kad visų pirma mums reikia įsisąmoninti, kad jokie procesai nevyksta natūraliai, dėl jų yra priimami sprendimai. Be to, šalyse turi veikti nacionalinės programos, kurios padėtų migrantų šeimoms adaptuotis svetimoje šalyje ir jos darbo rinkoje. „Didelės tarptautinės kompanijos turi irgi sparčiau keisti požiūrį į darbuotojus ir negalvoti, kad jos įdarbina tik vieną žmogų, jos įdarbina šeimą. Projektas „Developing a new Network of Researchers on Contemporary European Motherhood (MotherNet)“ Nr. 952366 - (H2020-WIDESPREAD-2018-2020/H2020-WIDESPREAD-2020-5) finansuotas iš Europos Sąjungos bendrosios mokslinių tyrimų ir inovacijų programos „Horizontas 2020“ Twinning priemonės lėšų (projekto Nr. itariu, kad pas mus kazkas panasaus, kaip pas jus ir siaip jis daiktavardziu moka, bet pastebejau, kad su veiksmazodziais sunku jam Pvz., sako "sese", rodo i sese, tada pirstu i teti, duru link, "tete".
