Vyskupo Motiejaus Valančiaus didaktinių apsakymų rinkinys „Vaikų knygelė“, išleistas 1868 m. Tilžėje, Karlo Albreghso ir Ko spaustuvėje, laikomas pirmąja iliustruota grožinės lietuvių vaikų literatūros knyga. Šis faktas tampa dar reikšmingesnis, atsižvelgiant į pragaištingas istorines aplinkybes ir patį autorių, žymų lietuvių kultūrai asmenį. Nors „Vaikų knygelė“ yra žinoma kaip išskirtinis XIX a. leidinys, jos iliustracijos neatsiejamos nuo autoriaus siekio perteikti moralines vertybes ir krikščioniškojo tikėjimo tiesas.
Knygelė, kurią autorius vadina pasakomis, pasižymi didaktinės prozos ypatumais. Nors įvykiams trūksta sudėtingesnės intrigos, o veikėjai neretai atrodo kaip vienpusis ydų ar dorybių įsikūnijimas, M. Valančius laikomas vienu iš realizmo lietuvių vaikų literatūroje pirmtakų, sukūrusiu pirmuosius realistinius vaikų portretus.
Iliustracijos: menas ir didaktika
Nors dailininkas, sukūręs penkiolika puslapinių iliustracijų knygai, lieka nežinomas, jo darbai artimai susiję su M. Valančiaus stiliumi. Iliustracijos ne tik elementariai perteikia pamokomas apsakymų vietas, bet ir autentiškai vaizduoja kaimo buitį, valstiečių vaikų tipažą, lietuvišką kraštovaizdį ir etnografines Žemaitijos realijas. Itin tikroviškos detalės, tokios kaip žema žemaitiška koplytėlė, kapinaičių stogastulpis, medinių trobų interjeras ir tautiniai drabužiai, leidžia spėti vietinę iliustruotojo kilmę.
Mažas iliustracijų formatas ir smulkios personažų figūros neleidžia jų individualizuoti. Dailininkas nesiekė individualizuoti veikėjų, nors autorius pateikė ryškias jų išorės charakteristikas. Personai apibūdinami ne išvaizda, o elgsena ir siužetinėmis situacijomis. Pavyzdžiui, geroji Onelė plauna elgetai kojas, Petronėlė meiliai gano avis, o Prancė paukštvanagėlis stačia galva krinta iš eglės.
Personažai vaizduojami natūralioje valstietiškoje aplinkoje, dažnai erdvaus gamtovaizdžio fone. Tai kontrastuoja su M. Valančiaus proza, kurioje nėra peizažo ar gamtos jausmo. Iliustruotojas, matyt, jautė gamtos grožį, kurdamas romantinius kapinaičių vaizdus mėnesienoje ar tikroviškai perteikdamas upės ir smėlėto kranto vaizdą.
Religiniai ir buitiniai motyvai
Viena iš iliustracijų, vaizduojanti angelo regėjimą, yra grynai religinės ikonografijos motyvas. Tai angelas ant žirgo, pasak M. Valančiaus, „pasiųstas nuo Viešpaties dėl išmokymo Simelės, kaip reikia melstis“. Žemas horizontas ir danguje išryškintas debesų piešinys suteikia vaizdui didybės.
Pirmoji knygelės iliustracija frontispise taip pat ragina skaityti maldas. Ši ir dar dvi iliustracijos vaizduoja veikėjus kaimo trobų viduje, tačiau buitinė aplinka dailininkui sekėsi perteikti prasčiau nei gamtinė. Viršelio vinjetė su angelo, skaitančio vaikams knygą, ir miniatiūrinės politipažinės užsklandos - angeliukų galvutės - yra tipiški to meto puošybos elementai.
Iliustracijų spalvos suteikia joms ypatingo išraiškingumo. Vyrauja įvairių atspalvių žali tonai, o žmonių figūros išsiskiria ryškiomis drabužių spalvomis. Rankomis atliktas spalvinimas skirtinguose egzemplioriuose šiek tiek skiriasi, kas buvo naujovė lietuviškame vaikų knygų iliustravime.
Iliustracijų raida ir palyginimas
Lyginant su kaimynių tautų vaikų literatūra, lietuvių iliustracijos XIX a. atsiliko. Nors M. Valančiaus knygelės iliustracijos kuklios tarptautiniame kontekste, jos žymi lietuvių iliustracinės grafikos ir demokratinės vaikų vaizdavimo tradicijos pradžią.
Knyga, skirta kaimo vaikams, sulaukė didelio pasisekimo, ko gero, ir dėl spalvingų, lengvai suprantamų paveikslėlių. Iliustracijų autorius greičiausiai ne pats M. Valančius, o spaustuvininkas ar leidyba besirūpinęs asmuo. Iliustracijų liaudiškumas ir kaimo buities tematika skyrėsi nuo daugumos to meto Europos vaikų knygų iliustracijų, kuriose vyravo miesto gyvenimo vaizdai ir idealizuotos šeimos scenos.
Neperskaityti vyskupo Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzės“ puslapiai
Vėlesni „Vaikų knygelės“ leidimai, išleisti Mažojoje Lietuvoje, buvo neiliustruoti. 1918 m. Šv. Kazimiero draugija pakartotinai išleido knygelę su pirmojo leidimo iliustracijomis, tačiau spaudos kokybė buvo prasta. 1928 m. knygą iliustravo Kazys Šimonis, tęsdamas liaudišką kryptį ir atkartodamas kai kurias ankstesnes scenas.
1952 m. JAV išleistos „Vaikų knygelės“ viršelį sukūrė Vytautas Kazimieras Jonynas, kurio moderni piešinio samprata dera su tradiciniu piemenuko su knyga įvaizdžiu. Tarybiniu laikotarpiu 1976 m. Edmundas Žiauberis iliustravo šešių M. Valančiaus apsakymų rinkinį „Mikė melagėlis“, naudodamas liaudišką stilistiką ir vaizduodamas veikėjus gamtos aplinkoje.
1991 m. Audrius Puipa iliustravo paveikslėlių knygą „Mikė melagėlis“, perteikdamas sodrų realizmą ir pasakojimo konkretumą. Jo kruopšti maniera, tikroviškų detalių gausa ir etnografinė medžiaga leido skaitytojui pasinerti į vaizduojamą aplinką. 1996 m. Juozas Kvietinskas sukūrė adaptuotą knygą „Mikė melagėlis“, kuri atspindi populiariosios kultūros įtaką, naudojant disnėjiško stiliaus klišes.
| Metai | Leidėjas | Iliustruotojas | Pastabos |
|---|---|---|---|
| 1868 | Karlas Albreghsas ir Ko | Nežinomas dailininkas | Pirmoji iliustruota grožinės lietuvių vaikų literatūros knyga |
| 1918 | Martynas Kukta (Šv. Kazimiero draugija) | Chononas Laskovas (litografija) | Pakartotinis leidimas su pirmojo leidimo iliustracijomis, spalvotai |
| 1928 | „Sakalo“ bendrovė | Kazys Šimonis | Tęsiama liaudiška kryptis |
| 1952 | „Gabija“ | Vytautas Kazimieras Jonynas | Viršelio dizainas |
| 1976 | „Vaga“ | Edmundas Žiauberis | Rinkinys „Mikė melagėlis“, liaudiška stilistika |
| 1991 | „Vyturio“ leidykla | Audrius Puipa | „Mikė melagėlis“, sodrus realizmas |
| 1996 | „Spindulys“ | Juozas Kvietinskas | Adaptuota knyga „Mikė melagėlis“, populiariosios kultūros įtaka |
