Verksmas yra viena pirmųjų ir svarbiausių kūdikių bendravimo formų. Tai yra pagrindinis būdas, kuriuo naujagimis gali pranešti apie savo poreikius, jausmus ar diskomfortą, kai dar nemoka kalbėti. Naujagimis negali kitaip pasakyti, ko jis nori ar ką jaučia. Rėkia prašydamas, rėkia pykdamas, rėkia guosdamasis. Rėksmas arba verksmas yra pagrindinė kūdikio bendravimo su kitais žmonėmis priemonė, svarbiausias pranešimo apie savo poreikius būdas.
Išgirdę verkiantį vaiką, turime dvi pasirinkimo galimybes: ignoruoti arba reaguoti, t.y., atsiliepti. Anksčiau buvo įprasta sakyti, jog nereikia skubėti imti pravirkusį kūdikį ant rankų, ypač jeigu dar neatėjusi maitinimo valanda. Neva taip jis lepinamas, augs kaprizingas ir nesavarankiškas. Tačiau psichologai ir vaikų raidos specialistai pabrėžia, kad verksmas yra kūdikio kalba, bendravimo priemonė. Jeigu niekas nesiklauso, vaikas supras vieną dalyką - su juo nenorite bendrauti. Vaikas darysis užsisklendęs savyje ir gali nustoti pranešti apie savo poreikius, o jo tėvai neteks galimybės pažinti savo kūdikį. Taigi pralaimėsime visi. Ir tai gali būti ilgam.
Vaikai, kurie yra „ištreniruoti“ nereikšti savo poreikių, gali atrodyti paklusnūs, supratingi, gerai išauklėti. Deja, nuolat užgniauždami savo norus, jie liks prislėgti ir nusiminę, bus nedrąsūs ir nekalbūs, ir galiausiai užaugs pernelyg droviais ir nepasitikinčiais savimi arba bejėgiškai nervingais žmonėmis.
Kūdikis su atkaklesnės asmenybės pradais - tokie yra dauguma didelių poreikių vaikų - taip lengvai nepasiduoda. Reikalaudamas dėmesio jis rėks dar garsiau, taip sustiprindamas savo signalą ir darydamas jį vis labiau trikdančiu. Kas atsitiktų, jeigu šį atkaklų signalą ignoruotumėte, norėdami vaiką išmokyti suprasti, jog Jūs valdote padėtį ir nesiruošiate paklusti užgaidoms? Taigi kad jis negalvotų, jog mamos ar tėčio dėmesio nusipelnė būtent savo riksmu. Tačiau kito būdo pareikšti apie save mažasis žmogus dar neturi. Jo didesni poreikiai paprastai kyla ne dėl piktybiškų ir nepagrįstų kaprizų. Dažniau tai reiškia, jog tokie vaikai turi jautresnę, dirglesnę ir lengviau pažeidžiamą nervų sistemą. Nenuolankus vaikas nesutinka, jog poreikiai netenkinami, ir jo aktyvusis pradas, nekantriai ieškodamas išeities, neretai išsiveržia per isteriją, agresiją ir neurozes. Suaugusiųjų „principingumas“ dar labiau trikdo tėvų bendravimą su vaiku ir ryšys tarp jų trūkinėja. Jie darosi atsiskyrę ir vaikas į gyvenimą gali išeiti emociškai vienišas, bet dėl nerimstančio būdo linkęs laimės ieškoti „kad ir nežmoniškai, bet kitoniškai“.
Verksmas kaip komunikacijos ir streso mažinimo priemonė
Pati gamta tuo pasirūpino. Motina dėl fiziologinių pokyčių, įvykstančių jos kūne, į savo naujagimio riksmą reaguoja globojamai. Girdint kūdikio verksmą, sustiprėja motinos krūtų kraujotaka, lydima biologinio raginimo „paimk ir priglausk“. Žindymas, savo ruožtu, sukelia kraujyje bangą prolaktino, hormono, kuris ne tik skatina pieno gamybą, bet ir formuoja motiniškos intuicijos fiziologinį pagrindą. Antrasis žindymo metu pagausėjantis hormonas - oksitocinas, kuris skatina pieno tekėjimą krūtyse, taip pat suteikia ir malonų apsipalaidavimą nuo kūdikio verksmo sukeltos įtampos. Neveltui prolaktinas ir oksitocinas yra pelnę meilės hormonų vardą.
Kai kūdikis verkia, tai yra jo kalba, bendravimo priemonė. Pirminė verksmo funkcija yra komunikuoti ir pranešti apie savo poreikius ar diskomfortą. Antroji verkimo funkcija - sumažinti stresą. Verkimas yra vienas natūraliai išsivystė mechanizmų, sumažinančių stresą, šalia žaidimų, juoko ir kalbėjimo, kai ši funkcija jau išvystoma. Verkimas gali būti laikomas natūraliu atstatančiu procesu, kai organizmas atgauna pusiausvyrą. Jis išsivystė evoliuciškai kaip prisitaikymo mechanizmas. Kai verkiame, sunaudojame energiją, sumažiname įtampą, kraujo spaudimą. Su ašaromis pašaliname streso hormonus, taip atkurdami pusiausvyrą.
Nemažai psichologų ir gydytojų vis dar pataria nekreipti dėmesio į kūdikio verkimą, kad, neva, neišlepintume ir jis išmoktų pats nusiraminti. Tačiau tyrimai rodo, kad kuo labiau tėvai ignoruoja, tuo vaikas ilgiau verkia. Didžiosios Britanijos mokslininkai įrodė, kad kūdikiai, kurių poreikiai visuomet patenkinami, apskritai verkia mažiau, nei mažiau dėmesio sulaukiantys mažyliai.
Fizinės ir psichologinės to pasekmės gali vaiką persekioti visą likusį gyvenimą. Kai kūdikis verkia, o tėvai jo neramina, išauga streso hormono lygis. Pagaliau, savo verkimu mažylis nori savo tėvams kažką pasakyti: jis gali būti alkanas, jam kažką skauda arba jam stinga artumo. Vaikas visiškai priklauso nuo tėvų ir pats sau padėti negali. Jeigu jo pagalbos šauksmas ignoruojamas, kūnas išskiria didelį streso hormono kiekį. Ilgainiui tokia būsena gali pažeisti centrinę nervų sistemą. Taip pat gali neigiamai atsiliepti augimui ir mokymosi galimybėms.
Vaikai, kurių gimdytojai palieka juos parėkti, „anksti išmoksta perjungti savo smegenis į avarinę programą, kuri gyvūnų pasaulyje atitinka menamos mirties refleksą, kuris skatina išlikti esant absoliučiam mirties pavojui”, yra sakęs Karlas Heinzas Brischas, vadovaujantis Miuncheno universiteto vaikų ligoninės Psichosomatikos skyriui. Dėl to nukenčia smegenų vystymasis ir vaikai neišmoksta susidoroti su stresu. Pagrindiniams dvasiniams poreikiams patenkinti ir stresui sumažinti vaikams reikia patikimo fizinio artumo.
Kaip suprasti verksmo priežastis ir tinkamai reaguoti?
Kūdikiai verkia dėl daugelio priežasčių. Verksmas yra emocinė reakcija į vaiko išgyvenamą jam nemalonią patirtį ar situacijas. Ši reakcija gali būti įvairios trukmės ir įvairaus intensyvumo - nuo tylaus verksmo iki garsaus raudojimo. Ir ne visada reakcijos intensyvumas yra susijęs su didele nesėkme ar dideliu nusivylimu. Dažnai vaikai gali verkti dėl atrodytų menko preteksto, tarsi tai būtų didžiulė problema.
Pagrindinės verksmo priežastys gali būti:
- Alkis: Dažniausiai kūdikiai rėkia, kai nori valgyti.
- Fizinis diskomfortas: Karštis, šaltis, sušlapę ar sutepti vystyklai/sauskelnės, veržiantys drabužėliai.
- Skausmas: Pilvuko diegliai, dantukų dygimas ar kita fizinė negalia.
- Nuovargis: Pervargusį kūdikį itin sunku užmigdyti.
- Baimė ar vienatvė: Kūdikis gali jausti nerimą būdamas vienas.
- Per dideli dirgikliai: Per daug triukšmo, ryškios šviesos, per daug žmonių aplinkui.
- Nuobodulys: Kūdikis gali tiesiog norėti bendravimo ar stimuliacijos.
- Stresas: Net mažyčiai kūdikiai patiria stresą, pavyzdžiui, gimdymo metu ar dėl atskyrimo nuo tėvų po gimdymo.
Jeigu norite, kad kūdikis verktų mažiau, mokykitės pastebėti jo būdingą elgesį dar prieš verkimą: nerimastingas veido išraiškas, mosikavimą rankomis, sužadintą kvėpavimą. Palaipsniui jūs išmoksite skaityti kūdikio kūno kalbą ir atsakyti į jo signalus iki verkimo taip, jog jūsų vaikas vis rečiau turės rėkti, kad praneštų apie savo poreikius.
Kai motina jautriai atsiliepia į savo naujagimio verksmą, kai ji šį signalo-atsako įgūdį praktikuoja daug kartų ankstyvaisiais mėnesiais, tuomet ir kūdikis išmoksta kalbėti aiškiau. Laikui bėgant kūdikio miegas dieną palaipsniui trumpėja, o būdravimo periodai ilgėja. Kad jų neužpildytų vien tik verkimas, tėvai turi išmokti pastebėti ir skatinti gerą savo kūdikio elgesį. Nuramintas, bet nemiegantis kūdikis, paliktas vienas, netrukus vėl imsis vienintelės savo aktyvios veiklos - verkimo. Situacijai kartojantis tai virsta įpročiu. Tačiau, jeigu vaiko nusiraminimą seks įdomi aktyvi veikla kartu su tėvais (tai galėtų būti masažas, mankštelė, pakutenimai, koks nesudėtingas žaidimėlis…), jis visada pasistengs pats greičiau nurimti jums atėjus. Aišku kam - kad galėtų džiaugtis ta jam malonia veikla.
Atsiliepti į kūdikio verksmą geriau anksčiau negu vėliau dar ir todėl, kad kūdikiai neturi laiko pojūčio. Kas suaugusiajam atrodo trumpai, naujagimiui gal būt yra amžinybė. Mes galim vienas kitam pasakyti: „aš dabar negaliu, neturiu laiko - tu palauk, pakentėk“. Kad nurimtų, kūdikis pirmiausia turi pasijusti saugus. Suteikite mažyliui kuo daugiau signalų, kad esate kartu: glauskite prie savęs taip, kad užuostų jūsų kvapą ir girdėtų pažįstamą širdies plakimą, kalbinkite ramiu švelniu balsu ar niūniuokite kūdikiui jau girdėtą melodiją, nešiodama jį arba supdama. Apglėbus rankomis ir priglaudus prie krūtinės netoli veido, kūdikiui suteikiama labiausiai raminanti aplinka. Vaikštant verkiantį kūdikį ramina ir judesiai, nes primena tą ritmą, kurį jis juto dar būdamas įsčiose.
Eidama nuraminti verkiančiojo, pirmiausia nusiraminkite pati. Visada prisiminkite, jog vaikui labiausiai reikia laimingos ir besišypsančios mamos. Neabejoju, jog visi tėvai, nori, kad jų vaikas nebūtų prastesnis už kitus. Todėl nuo pat jo gimimo ir nelaikykite jo žemesniu, savojo balso neturinčiu pavaldiniu, nepratinkite tokiu būti. Žinokite, kaip auginsite - tą ir užauginsite. Greitas ir jautrus atsiliepimas į kūdikio verksmą nėra vaiko gadinimas. Atvirkščiai, tai skatina jo vystymąsi.
Kūdikiai ir vaikai, kurie jaučia rūpestingą globą, būna sveikesni ir geriau auga (augimu čia vadinu ne tik kūno svorio ir ūgio didėjimą, bet ir žmogaus fizinių, protinių bei emocinių galių potencialo plėtrą). Jautri globa padeda vaikui pajusti ir suprasti, kad jis yra mylimas, jo aplinka yra saugi, ir kad jis gali būti pasitikintis savimi, drąsus ir aktyvus pažindamas pasaulį ir jame veikdamas.
Kai vaikas verkia, o tėvai jo neramina, išauga streso hormono lygis. Pagaliau, savo verkimu mažylis nori savo tėvams kažką pasakyti: jis gali būti alkanas, jam kažką skauda arba jam stinga artumo. Vaikas visiškai priklauso nuo tėvų ir pats sau padėti negali. Jeigu jo pagalbos šauksmas ignoruojamas, kūnas išskiria didelį streso hormono kiekį. Ilgainiui tokia būsena gali pažeisti centrinę nervų sistemą. Taip pat gali neigiamai atsiliepti augimui ir mokymosi galimybėms.
Ar verta leisti vaikui "išsiverkti"?
Daugelis tėvų mano, kad prasminga kartais kūdikiams leisti parėkti. Plačiai paplitusi nuomonė, kad kelios minutės verkimo mažyliui nepakenks, o kaip tik paskatins jų savarankiškai nusiraminti ir užmigti. Iki šiol tėvų visame pasaulyje taikomas neurologo ir vaikų gydytojo Richardo Ferberio iš Harvardo universiteto ir Bostono vaikų ligoninės sukurtas „kontroliuojamo leidimo parėkti” metodas.
Tačiau toks metodas neturi jokios pedagoginės vertės. Tėvai, kurie ne iš karto reaguoja į vaikų siunčiamus signalus, nedaro paslaugos nei sau, nei vaikui. „Kontroliuojamas leidimas parėkti” neturi jokios pedagoginės vertės, nes maži vaikai visiškai kitaip jaučia laiką nei suaugusieji. Jie visiškai nesupranta, kiek laiko rėkė šaukdamiesi pagalbos - penkias ar dešimt minučių. Dar daugiau, iš to jie nesugeba padaryti jokių išvadų.
Svarbu suprasti, kad jei kūdikio pagalbos šauksmas ignoruojamas, kūnas išskiria didelį streso hormono kiekį. Ilgainiui tokia būsena gali pažeisti centrinę nervų sistemą. Taip pat gali neigiamai atsiliepti augimui ir mokymosi galimybėms. Vaikai, kurių tėvai palieka juos parėkti, „anksti išmoksta perjungti savo smegenis į avarinę programą, kuri gyvūnų pasaulyje atitinka menamos mirties refleksą, kuris skatina išlikti esant absoliučiam mirties pavojui”. Dėl to nukenčia smegenų vystymasis ir vaikai neišmoksta susidoroti su stresu.
Tokiu atveju dažnas šio tėvų elgesio rezultatas - negebėjimas prisirišti, o vėliau tai gali pasireikšti miego sutrikimais, nerimu, žalingais įpročiais ir net depresijomis. Vaikai, kurių gimdytojai palieka juos parėkti, gali būti traumuojami ilgam. Trūkstamas tėvų grįžtamasis ryšys jiems signalizuoja: „Gali rėkti kiek tik nori, niekas tau nepadės”.
Moksliniais tyrimais taip pat įrodyta, kad dėmesingas ir malonus elgesys su savo atžalomis atsiperka. JAV Notre Dame universiteto tyrėjai padarė išvadą, kad žmonės, kurie vaikystėje dažniau buvo paimami ant rankų, tėvai su jais dažniau mylavosi ir jie nebuvo ilgam paliekami vieni, vėliau daug lengviau eina per gyvenimą. Ši tiriamųjų grupė iš 600 tyrime dalyvavusių asmenų, kai suaugo, buvo sveikesni, mažiau linkę į depresijas, labiau empatiški ir kur kas produktyvesni nei tie, kurie lopšyje nepatyrė pakankamo dėmesio ir šilumos.
Geriausias patarimas, kurį galima duoti tėvams, yra toks: pasikliaukite savo instinktais. Pagaliau, reakcija į savo paties kūdikio verkimą yra visiškai natūralus refleksas.
Adaptacija darželyje ir vaiko verksmas
Adaptacija darželyje - tai procesas, kurio metu vaikas pripranta prie naujos aplinkos, rutinos ir bendrauja su nepažįstamais žmonėmis. Šis procesas gali būti sudėtingas tiek vaikui, tiek tėvams. Verksmas atsisveikinant ar pirmaisiais mėnesiais darželyje yra visiškai normalus ir „legalus“ reiškinys.
Adaptacijos trukmė gali skirtis - nuo kelių savaičių iki pusės metų. Yra du pagrindiniai adaptacijos variantai: vaikas iš karto sunkiai skiriasi ir verkia, arba iš pradžių viskas gerai, bet po kurio laiko pradeda verkti. Svarbu suprasti, kad adaptacija vyksta visai šeimai, ne tik vaikui.
Kaip palengvinti adaptaciją?
- Suderinkite rutiną: Stenkitės, kad namų ir darželio rutina būtų panaši (miegojimas, maitinimas, kėlimasis).
- Kalbėkite apie darželį: Paaiškinkite vaikui, kas jo laukia, atsakykite į jo klausimus.
- Sudarykite adaptacijos planą: Bendradarbiaukite su darželio auklėtojais ir supraskite, kaip bus ilginamas vaiko buvimo laikas.
- Pasiruoškite patys: Supraskite, kad ir jums teks adaptuotis prie pokyčių.
- Venkite papildomų pokyčių: Adaptacijos metu stenkitės išvengti kitų didelių pokyčių (pvz., persikraustymo, naujo brolio ar sesės atėjimo).
- Struktūruoti atsisveikinimai: Sukurkite trumpą ir aiškų atsisveikinimo ritualą, kuris vaikui suteiks saugumo.
- Bendradarbiaukite su auklėtojais: Palaikykite ryšį su auklėtojais ir bendrai spręskite iškilusias problemas.
- Informuokite apie pasiėmimą: Aiškiai pasakykite vaikui, kada jį pasiimsite, naudodami vaiko suprantamus laiko orientyrus (pvz., po pietų miego).
- Atvykite laiku: Laiku pasiimkite vaiką, kad nesukeltumėte jam nesaugumo jausmo.
Sėkminga adaptacija laikoma, kai vaikas ramiai skiriasi, užmezga ryšį su auklėtojais, dalyvauja veiklose, priima rutiną ir žino taisykles.
Kaip nuraminti verkiantį kūdikį – patarimai naujiems tėvams ir globėjams | UC Davis Health
Specialistės teigimu, kai kuriais atvejais gali prireikti ir specialisto konsultacijų. Tai labai rekomenduojama, kai vaiko elgesys ir emocijos itin suintensyvėjusios, kai atsirado vaikui visiškai nebūdingas elgesys ar nuotaikos, ir tai nesikoreguoja jau keletą savaičių. Kartais rūpestį dėl tam tikrų raidos, elgesio, emocijų ar ugdymo aspektų išreiškia ir auklėtojos. Pasikalbėti su specialistu geriau ir tuomet, kai tėvams neramu, trūksta informacijos.
Tėvų ašaros savaime nėra problema. Problema kyla tada, kai emocijos lieka neįvardytos, nepaaiškintos ar tampa nekontroliuojamos. Daugelis geriausių „Google“ rezultatų nukreips jus į pasenusį tyrimą, kuriame daroma išvada, kad naujagimių verksmas dažnai pasiekia aukščiausią lygį maždaug šešių savaičių amžiuje, po to gerokai sumažėja ir po trijų mėnesių stabilizuojasi ir beveik nustoja. Tačiau neseniai Danijoje atliktame tyrime, apibendrinus 17 skirtingų tautų tėvų duomenis, abejojama šiuo „verksmo kreivės“ modeliu. Turimi duomenys rodo, kad verkimas ir po šešių mėnesių tebėra svarbi daugelio kūdikių gyvenimo dalis.
Verksmas yra viena pirmųjų kūdikių bendravimo formų, kuria jie siekia atkreipti tėvų dėmesį. Kūdikio pažintinė ir emocinė raida skatinama, kai tėvai tinkamai reaguoja į vaiko siunčiamus signalus. Nauji tėvai dažnai kreipiasi pagalbos į sveikatos priežiūros specialistus, jei nerimauja, kad jų vaikas per daug verkia. Todėl, pasak C.Parsons, svarbu, kad tiek sveikatos priežiūros specialistai, tiek tėvai teisingai ir tiksliai suprastų kūdikių verkimo pobūdį. Tėvų įtarimai, kad jų vaikas verkia per daug, gali turėti neigiamų pasekmių tiek tėvams, tiek vaikui.
Verkimo įpročiai labai skiriasi. Plačiai paplitęs pernelyg didelio verksmo apibrėžimas yra toks, kai kūdikis verkia daugiau nei 3 valandas per dieną, daugiau nei 3 dienas per savaitę. Apskaičiuota, kad per pirmąsias 6 savaites po gimimo tai pasireiškia 17-25 proc. kūdikių. Orhuso universiteto mokslininkai sudarė du naujus kūdikių verksmo modelius. Nė vienas iš šių modelių nerodo staigaus verksmo dažnumo mažėjimo.
Kaip pavyzdį ji nurodo, kad, remiantis ribotais turimais duomenimis, vaikai iš ne Vakarų šalių, pavyzdžiui, Indijos, Meksikos ir Pietų Korėjos, verkia mažiau nei vaikai iš angliškai kalbančių šalių, pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos ir Kanados. Kūdikio gimimas atneša daug džiaugsmo ir pakylėjimo. Tačiau kasdienis gyvenimas, rūpestis mažyliu jaunus tėvelius kartais išmuša iš vėžių. Didžiausias mūsų kaip tėvų savigarbos „naikintojas“ ir nemalonių minčių šaltinis būna nenumaldomas vaikelio verksmas.
Vaikai gali verkti, kai yra nepatenkinami jų poreikiai ar norai, kai patiria nesėkmę, kai jaučia skausmą, netektį, baimę, liūdesį, nusivylimą, sumišimą, pyktį ir kai negali ar nemoka išreikšti savo jausmų. Dauguma suaugusiųjų krūpčioja pamatę verkiančius mažylius ir dažnai bando įvairiais būdais juos sustabdyti. Tačiau ašaros, daugelio autorių nuomone, yra viena geriausių streso įveikimo strategijų. Verkimas išlaisvina įtampą ir susikaupusias emocijas.
Vaikus būtina mokyti, kaip susidoroti su išsiskyrimu, nerimu, praradimu ir pokyčiais. Tai įgūdžiai ir metodai, kurių jiems prireiks visą gyvenimą. Išbūti šalia verkiančio vaiko ne visada yra lengva, nes vaiko ašaros suaugusiesiems gali sukelti įvairių jausmų. Ir ne tik gailestį ir norą užjausti, bet ir nerimą, susierzinimą ar net pyktį. Tačiau, kad ir kokie jausmai suaugusiesiems kiltų, svarbu, kad jie niekada nesakytų vaikui: „Nustok verkti; tau viskas gerai”; susilaikytų nuo tokių komentarų: „Neverk, nes tavo akys paraus, ką kiti pagalvos“; arba „Nežinau, kas tau negerai“, arba „Nežinau, kodėl keli tokį triukšmą“; niekada nuvertintų, nesumenkintų vaiko jausmų ar ne kaltintų verkiančio vaiko: „Nieko čia tokio; tai smulkmena“; „Kitiems būna blogiau“; „Pats kaltas, kad taip nutiko“.
Jei įmanoma, pašalinkite priežastį, pavyzdžiui: jei vaikas verkia, nes užsigavo, padėkite užjaučiant ir sumažinant skausmą. Yra situacijų, kai priežasties pašalinti neįmanoma, pavyzdžiui, vaikui reikia valytis dantukus; susidėti žaislus; palaukti savo eilės; eiti į darželį. Kantriai mokykite vaiką susitaikymo su šiomis situacijomis, kartu ieškant būdų kaip jas spręsti, kad vaikas ramiau reaguotų. Pavyzdžiui, iš anksto aptariant su vaiku jam nemalonias ar įtampą keliančias situacijas. Padeda tėvų kūrybiškumas, žaismingumas, lankstumas. Vaiko išklausymas bei jo verkimo priėmimas stiprina jo pasitikėjimą savo jausmais, o kartu ir saugumo jausmą, nes jaučiasi suprastas tėvų. Vaikui verkiant svarbu būti šalia ir nepalikti jo vieno. Mažesniems vaikams gali tikti paėmimas ant rankų, vyresniems gali užtekti dėmesingo buvimo šalia. Pripažinkite vaiko jausmus. Pavyzdžiui, sakant „Suprantu, kad tau dabar liūdna“, „Tu gali pykti“. Galima kartu ir įvardinti priežastis: „Tau labai liūdna, nes sulūžo mašinėlė“, tačiau tik tuomet, kai priežastis yra aiški.
