Nėštumas - vienas įsimintiniausių, tačiau kartu ir daugybę klausimų sukeliančių gyvenimo etapų. Nuo tos akimirkos, kai ant nėštumo testo išvystate dvi juosteles, kūną apima jausmų virtinė - nežinomybė, baimė, džiaugsmas, nerimas. Ką daryti? Kaip judėti? Ką valgyti? Šiais laikais patarimų nėščiosioms gausu kur tik pažvelgsi - tad kaip atsirinkti mokslu pagrįstą tiesą nuo paplitusių mitų? Interneto knygynas patogupirkti.lt kviečia naudingos informacijos ieškoti TOP nėštumo ir tėvystės knygose, kurios padės moterims pasiruošti gimdymui, išmokti klausytis savo kūno, o taip pat suteiks naudingų patarimų šeimoms apie pirmąsias savaites ir mėnesius su kūdikiu.
Motinystės tema lietuvių literatūroje yra ypatinga ir įvairiai interpretuojama. Mūsų kultūroje pagrindinė moters savęs realizacijos funkcija suvokiama labai aiškiai - tai motinystė. Motinai ir tautosakoje skiriama labai daug pagarbos, ji - vaikų ugdytoja, globėja, darbų mokytoja, tradicijų saugotoja, gerumo ir kantrybės įsikūnijimas. Buvo manoma, kad netekti motinos - tai prarasti didžiausią paramą ir saugumą. Lietuvių literatūroje motinai taip pat skiriamas didelis dėmesys, rasime ne vieną jos įsimintiną paveikslą. Motinystė - tai yra tikriausiai pati gražiausia, šviesiausia ir ypatingiausia gyvenimo patirtis moteriai. Taigi motinystę dažnai suvokiame, kaip džiaugsmingą procesą, kurio metu moteris suteikia gyvybę ir ją puoselėja.
Tačiau nepaisant viso motinystei priklausančio grožio bei ypatingumo, motinystė gali būti ir varginga, lemianti įvairius išgyvenimus, iššūkius moters gyvenime. Tad kaip ir kiekvienas dalykas, motinystė gali nešti labai įvairų suvokimą. Dažniausiai šį suvokimą turi moterys, jau patyrusios motinystės džiaugsmą ir vargą. Tačiau ką reikėtų daryti tiems, kurie negali patirti motinystės džiaugsmų ir vargų ar kuriems motinystės patirtys yra dar tik ateityje? Tokiu atveju gelbėja literatūriniai kūriniai. Taigi nenuostabu, kad apie motinas ir motinystę galima rasti labai daug informacijos lietuvių literatūros kūriniuose. Juose plėtojama motinystės tema leidžia geriau pažvelgti į motinų paveikslus, situacijas, su kuriomis tenka susidurti motinystę patiriančioms moterims.
Motinystės studijos ir jos reprezentacijos
Motinystės studijos yra lyčių ir feministinių studijų dalis. Jų pradžia siejama su kontracepcijos legalizavimu Vakarų pasaulyje, kuris prasidėjo 7-ojo dešimtmečio pabaigoje Amerikoje. Motinystės reprezentacijos yra ta vieta, kuri kelia įtampą tarp ideologinių konstrukcijų ir realios motinystės patirties. O motinystės studijos nagrinėja būtent tą įtampą ir skirtį tarp to, kas yra motinystė kaip patirtis ir kas ji yra kaip ideologija. Motinystės reprezentacijos kine, literatūroje, žiniasklaidoje, politikoje gali patvirtinti arba visiškai sugriauti visuomenėje dominuojantį motinystės įvaizdį, bet nebūtinai atspindi visas galimas motinystės patirtis.
Anksčiau motinystė buvo įprasta suvokiama kaip prigimtinė moters gyvenimo neišvengiamybė, moters egzistencijos įprasminimas. Jos vaizdinys Lietuvos visuomenėje ir kultūroje konstruojamas kaip vertas pagarbos, suteikiantis statusą ir net truputį herojiškas. Tačiau motinystė nėra universali ir lengvai suvokiama patirtis, tai - labai individualiai išgyvenamas reiškinys, kurį skirtingos socialinės grupės patiria nevienodai. Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje motinystė laikoma labai svarbia ir natūralia moteriškumo dalimi. Kaip ir gajus mitas, kad moteriai vos sulaukus vaikų pradeda veikti motinystės instinktas ir besąlyginis atsidavimas savo vaikui. Mokslo pasaulyje įgimtu ir natūraliu motinystės instinktu, kurį turi visos moterys, labai abejojama.
Vadovaujantis tradiciniu moteriškumo supratimu, motinystė suteikia simbolinį kapitalą: aplinkinių pagarbą, tam tikrą statusą, tapimo visaverte moterimi įspūdį. Motinystė gali suteikti ir egzistencinį išsipildymo, savo likimo pateisinimo ir pilnatvės jausmą. Susilaukti vaikų nėra altruistinis veiksmas, tai - asmens pasirinkimas, susijęs su egzistenciniu žmogaus išgyvenimu. Motinystė yra susijusi su filosofine savęs suvoktimi. Mums visada rūpėjo savo giminės pratęsimas. O mažos valstybės arba tos, kurios susiduria su karu ar kitomis grėsmėmis, visuomenės senėjimu, dar labiau orientuojasi į gimstamumo skatinimą ir savo tautos gausinimą, apsaugantį nuo kalbos ir tautos išnykimo.
Prieš šimtą metų vaikai buvo reikalingi tam, kad būtų darbo jėga ir pagalba žemės ūkyje. Moderniojoje visuomenėje tai virto emocinio poreikio patenkinimu - vaikų susilaukiame tam, kad jie suteiktų laimę, džiaugsmą, pilnatvės jausmą. Tačiau pagal idealią moters ir motinystės konstrukciją vaikai visiems tėvams, o ypač motinoms, turėtų būti svarbūs ir vertingi, bet tyrinėjant motinystės patirtį pasidaro aišku, kad taip būna ne visada ir ne visoms motinoms.
Lietuvoje dominuoja oficialus, saugus ir konservatyvus motinystės ir idealios šeimos (tėvas, mama ir vaikai) naratyvas, tačiau šalia jo vis laukia progos prasiveržti įvairios „deviacijos“ - tai, kas netelpa į tą gražų motinystės paveikslą. Ir iš tiesų dažniausiai nevyriausybinių organizacijų atstovai į viešą tradicinės motinystės diskursą įneša abejonių - kalba apie kitokias motinystės patirtis: išsiskyrusias, smurtą patiriančias, romų tautybės, negalią turinčias motinas, dviejų motinų šeimas. Vienišos, turinčios negalią mamos iš valstybės sulaukia mažai dėmesio ir paslaugų.
Skirtingos motinystės patirtys ir iššūkiai
Ką patiria neseniai pagimdžiusios ar kūdikio netektį išgyvenusios moterys? Juk kiekvienos mamos istorija yra skirtinga - kartais virsmas mama būna sklandus, o kartais - paženklintas įvairiomis skaudžiomis ir netikėtomis patirtimis. Knyga „Motinystės išpažintys“ - tai 30 moterų istorijų, kurios ieškojo ir gavo pagalbą Krizinio nėštumo centre bei sutiko savo jautriomis asmeninėmis istorijomis pasidalinti su kitais.
Naujagimių priežiūros specialistė Helen Moon knygoje „Branginkite pirmąsias savaites“ akcentuoja svarbiausias pirmųjų savaičių akimirkas, kai dar nežinoma, kas nežinoma. Kiekviename knygos, kalbančios apie kūdikio poreikius, skyriuje skiriama dėmesio ir mamos savijautai, apžvelgiami nuotaikos ir energijos pokyčiai, švelniai raginama šiuo tikrų tikriausiu perversmo laikotarpiu nepamiršti savęs. Tai sąmoningumą žadinanti knyga apie gyvybės sampratą ir kitokį požiūrį į tai, ką iš tiesų reiškia gyvybė. Knygoje „Aš iki gimimo“ mamos atras svarbios informacijos apie vidinės harmonijos svarbą prieš pastojant bei minčių ir nusiteikimo ryšį su kūdikiu, jam dar gyvenant pilve.
Kodėl kartais motinystė ne tik suteikia didžiulį džiaugsmą, bet ir įklampina į depresijos liūnus? Ar tikrai smegenys išprotėja tapus mama ir kaip psichologiškai pasiruošti motinystei? Kaip susidoroti su vienu metu užplūstančia įvairių jausmų lavina? Valevičienė moko mamas nepasimesti ošiančioje informacijos jūroje apie tai, kaip turi elgtis gera mama, o įsiklausyti į savo jausmus, pojūčius ir intuiciją.
Vakaruose neseniai kilo „Apgailestavimo dėl motinystės“ (angl. #Regretting Motherhood) judėjimas, kurio metu kai kurios moterys prabyla apie tai, kad turėdamos vaikų gailisi jų susilaukusios. Izraelietė sociologė Orna Donath, atlikusi kokybinį tyrimą (interviu) su 23 Izraelio motinomis ir jo pagrindu 2015 m. Amerikoje išleidusi knygą „Regretting Motherhood. A Study“, atskleidė, kad tos moterys, kurios vaikų susilaukė dėl valstybėje priimto tautos išlikimo skatinimo lūkesčio, gali apgailestauti, kad nepasirinko sąmoningai ir gyvenime padarė ne tą, ką norėjo ar galėjo padaryti.
Nemažai tyrimų įrodo, kad moterys dėl motinystės praranda ne tik įprastą gyvenimo būdą, bet ir dalį karjeros galimybių bei finansinės nepriklausomybės. Jos, būdamos panašaus amžiaus kaip vyrai ir pradėjusios karjerą vienu metu, profesinėje srityje atsilieka arba apskritai po vaiko gimimo nebegrįžta į buvusią profesinę veiklą. Moterų išsilavinimo švaistymas ar karjeros stabdymas dėl įsitraukimo į motinystę dažniau įvyksta konservatyviose visuomenėse, kuriose vyrauja stigmatizuotas supratimas apie motinystės ir darbo derinimą, ribotą vyro įsitraukimą į vaikų priežiūrą.
Kita vertus, pasak specialistų, motinystės studijos yra neatsiejamos nuo bevaikystės tyrinėjimo, o vaikų neturinčių moterų ir vyrų skaičius auga tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Tarp reproduktyvų amžių baigusių 1970 m. gimimo kartos moterų Lietuvoje jis siekė 12,4 proc., o tarp 1953 m. gimusių moterų vaikų neturinčiųjų buvo tik 5,3 proc. Pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų Europos šalyse (Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje) ir kai kuriose Pietų Europos šalyse, kaip Italija, skaičiuojama net iki 20 proc.
Sprendimas susilaukti vaikų gali būti ne tik iš anksto priimtas, bet ir aplinkybių pakoreguotas ar nulemtas. Mokslininkai Petra Buhr ir Johannesas Huininkas išskiria tris dažniausiai minimus bevaikystės tipus - nulemta aplinkybių, nulemta nevaisingumo ir savanoriška bevaikystė. Vyresnio amžiaus moterys sprendimo neturėti vaikų sąmoningai nepriėmė, didesnė dalis jų tiesiog neištekėjo, nesusirado partnerio ir gyvenimas pats už jas nusprendė. Valstybė ir nacionalistinis diskursas moteris dažnai siekia pajungti savo tikslams ir tokioje visuomenėje savanorišką apsisprendimą neturėti vaikų padaro labai sudėtingą.
Viešojoje erdvėje girdime aukštas profesines pozicijas gyvenime pasiekusių moterų paaiškinimus apie sąmoningą apsisprendimą nesusilaukti vaikų. Moterys tvirtina jaučiančios, kad visiškai save realizuoja profesinėje srityje, pavyzdžiui, tokių išskirtinių profesijų atstovės kaip operos solistės, teatro artistės, rašytojos ar Holivudo aktorės. Profesijos padiktuotas intensyvus ir nesėslus gyvenimo būdas joms neleidžia rūpintis vaikais. Tačiau moterys, nusprendusios neturėti vaikų, neprivalo aiškintis, turėti kokios nors kitos veiklos ar alternatyvos savo gyvenime ir kompensuoti pasirinkimą nebūti motina kuo nors kitu, pavyzdžiui, karjera.
Iš žiniasklaidos ir literatūros tyrimų mokslininkės išskiria dar ir etinį bevaikystės pasirinkimo motyvą, tokį kaip sunki asmeninė vaikystės patirtis šeimoje ar traumuojantys karo, Holokausto, kitų įvykių išgyvenimai. Literatūroje neretai vaizduojamos moterys, kurios vaikystėje patyrė baisias traumas. Dabartinėje visuomenėje ypač svarbiu motyvu neturėti vaikų tampa finansinių galimybių įsivertinimas. Vis dažniau susilaukti vaikų atidedama, kol įsigyjamas nuosavas būstas, susirandamas stabilus darbas. Jeigu tokio stabilumo nėra ir nusprendžiama, kad jo niekada ir nebus, vaikų taip pat gali būti nesusilaukta.
Motinystė ir kūryba: suderinamumo paieškos
Motinos dienos proga rašytojų ir poečių klausiau apie motinystės ir kūrybos suderinamumą. Ar įmanoma mažo vaiko auginimą ar jau paaugusio priežiūrą suderinti su intensyvia kūrybine dienotvarke, ką tenka aukoti norint prisėsti prie tekstų - savo naktis, ankstyvus rytus, vaiko miego valandas?
Kalbant apie motinystės ir kūrybos suderinamumą plačiąja prasme, šie dalykai vienas kitam neprieštarauja, gal net vienas kitą papildo. Nes motinystę irgi galima vertinti kaip kūrybą. Tik ta „intensyvi kūrybinė dienotvarkė“ (ypač kalbant apie kelerius pirmuosius vaiko metus), be abejo, suksis apie vaiką. Jis čia bus saulė. O visoms kitoms žvaigždėms - kas liks. Tiesiog, dėliojantis visa tai kitokia prioritetine tvarka, gali laukti nusivylimai, neįgyvendinti planai ir pan. Vaikai, iš esmės, yra labai didelis gyvenimo patogumas arba treniruotė, nes išmoko neplanuoti arba planuoti, bet prie planų ar rezultatų neprisirišti, būti pasiruošus, kad viskas gali pakrypti visai kita linkme. Ir, kaip teisingai paklausei, bet kokiu atveju kažką paaukosi. Vaiko laiką rašymui, rašymo - vaikui.
Mano atveju, manau, būdavo visaip. Naktimis dirbti aš iš esmės negaliu. O su mažu vaiku - juo labiau. Su mažąja (Jūre Jotvile) turbūt pasitaikydavo laisvų ankstyvų rytų, nes tik pabudusi ji mėgdavo pati sau kažką veikti, tai galima buvo naudotis šiomis progomis. O šiaip pirmoji knyga buvo sudaroma ir užbaigiama žindant. Taip buvo paaukotas tiesioginis dėmesys. O kad motinystė atnešė dovanų, tai žinoma! Jeigu jau būdama mama išsileidau tas knygas, tai kas man dabar pasakys, ar būčiau jas išleidusi, jei neturėčiau vaikų? Gal ir būčiau, bet tikriausiai kažkas būtų kitaip, būtų kitos patirtys, kiti tekstai. Motinystė yra mano dalis, su visai jos etapais.
Nuogąstavau, kad tapusi mama kūrybą turėsiu palaidoti, o jos lavoną išsikasiu tik po kelerių metų visą pamėlusį, apipuvusį, apgraužtą kirmėlių. Tada teks ilgai ir nuobodžiai jį gaivinti, prausti, daryti dirbtinį kvėpavimą, širdies masažą ir galbūt kada nors pavyks prikelti. Gal kada nors ir vėl pradėsiu rašyti.
Mano mama dažnai mini vieną savo draugę, iš visų jos draugių mažiausiai uždirbančią, bet pinigų trūkumu niekada nesiskundžiančią - viskam jų užtenka ir netgi draugėms dažnai paskolina, kai kokia bėda prispaudžia. Pamenu televizijos laidą, kurioje kažkoks gudrus dėdė mokė išlaidaujančias šeimas išmintingai paskirstyti savo finansus, kad viskam užtektų pinigų - ir kelionei, ir remontui, ir kirpyklai, ir vaikų būreliams. Jis pastatydavo ant stalo šešis stiklainius ir liepdavo į kiekvieną įdėti tam tikrą sumą pinigų, skirtą gyvybiškai svarbiam poreikiui patenkinti. Matyt, panašus paradoksas ištinka ir laiką - kuo mažiau jo turi, tuo labiau vertini kiekvieną minutę ir sugebi ją išnaudoti tai veiklai, kuri iš tiesų yra svarbi. Žinoma, reikia susitaikyti su faktu, kad nuolat turi kažką aukoti - mamos draugė neperka skudurų ir vengia kavinių, užtat jos šaldytuvas visada pilnas, jos vaikai turi žaislų, o ji - santaupų.
Šiandien daug rečiau išeinu susitikti su draugėmis, serialų beveik nebežiūriu, parduotuvėse lankausi retai (čia gelbsti ir karantinas), bet turiu laiko kūrybai, skaitymui ir darbui. Vaikai išlavino airių seterio uoslę, padedančią sumedžioti kiekvieną laisvą pusvalandį - kai jie miega, kai tėtis išeina su jais į lauką, kai jie būna pas močiutę arba kai dviese ramiai žaidžia. Šitaip laiko užtenka viskam, kas svarbu, ir net tų stiklainių neprireikia.
Sūnaus susilaukiau būdama 24-erių, ką tik baigusi lietuvių filologijos ir reklamos bakalauro studijas. Diplominį darbą gyniausi „su ant nosies lipančiu pilvu“. Galvoje ir širdyje - tiek nerealizuotų kūrybinių planųǃ Dėstytojų paskatinta, iškart gimus Viltautui, įstojau į literatūros magistrantūrą. Juokauju, kad tai buvo „dieninės-naktinės“ studijos, nes visą medžiagą studijuodavau nuotoliniu būdu, darbus rašydavau savarankiškai, tam aukodama nakties miego valandas. Buvo tikrai įdomus laikas - norėjau viską suspėti: ir sūnų auginti, ir mokytis, ir grožinę literatūrą skaityti, ir šį tą pati parašyti. Lengva nebuvo - iki Viltautui sukako metai, auklės neturėjome, vyras dažnai vykdavo į komandiruotes. Beje, sūnų ilgai maitinau krūtimi, iki 2 metų ir 9 mėnesių, tad natūralu, kad negalėjau itin ilgam nutolti. Kai Viltautui suėjo metai, jau kelis kartus per savaitę po kelias valandas turėjau auklės pagalbą, ją išnaudodavau savišvietai: knygoms, kinui, teatrui, rašymui. Mano pirmoji poezijos knyga pamažu pradėjo belstis, sūnų išleidus į darželį. Bet tada buvo išties sunkus laikas, kai nieko doro nenuveikiau, strigo visi darbai - Viltautas pirmus metus labai sirgo. Atsimenu, kai į doktorantūros posėdį ėjau vos pavilkdama kojas, po klastingos pūlingos anginos atakos (sirgome abu su vaiku). Arba į egzaminą - po bemiegių naktų, sūnui pasigavus laringitą. Vis dėlto pasitarę su medikais ir auklėtojomis nusprendėme tais metais į ugdymo įstaigą Viltauto nebevesti, daryti metų pertrauką. Tuo metu priėmiau, mano galva, labai teisingą sprendimą - kai sūnui sukako ketveri, pusei dienos samdžiau auklę, pati pradėjau lankyti psichoterapiją ir VU bibliotekoje rašyti „Helsinkio sindromą“. Paskui sūnus sėkmingai pradėjo lankyti lauko darželį, peršalimo ligos atsitraukė. Aš, neaukodama miego valandų, galėjau sėkmingai realizuoti savo kūrybinius planus. Dabar Viltautas jau dešimtmetis vaikinas ir tikrai - daug lengviau. Vis dėlto pagaunu save galvojančią, kad kūrybos, straipsnių, recenzijų, apžvalgų rašymas ir motinystė kartais ne visada sklandžiai ir idealiai dera. Kartais pasinėrusi į kažkokį skaitymą ir rašymą blaškausi, atsitraukiu į savo mintis - ir būdama su vaiku. Turiu save disciplinuoti, nuolat priminti, kur ir su kuo šiuo metu esu ir turiu būti. Taip pat nukenčia buitis ir grindų švara.
Kai susilaukiau pirmosios dukros, staiga supratau, kad anksčiau turėjau visą pasaulio laiką ir jį paprasčiausiai iššvaisčiau. Penkios minutės ramybės, valanda laiko savo interesams ėmė rodytis aukso vertės. Rašyti eilėraščius pradėjau paauglystėje, po kiek laiko, jau virš dvidešimties, viską sudeginau (vėliau tėtis pasakė, kad išsaugojo kopijas) ir ilgą laiką visai nerašiau arba tiesiog kažką rašinėjau, bet nežiūrėjau į tai rimtai. Gimus trečiajai dukrai man tarsi atsivėrė akys - gyvenu save užblokavusi, visai kaip gyveno mano mama. Pasiryžau žūtbūt gyventi kitaip. Pradėjau kasdien rašyti ir žodžiai liejosi kaip lava iš ugnikalnio kraterio. Prirašiau daug nesąmonių, kažkiek neblogų dalykų. Man rūpėjo, norėjau tiesiog viską išrašyti. Augindama vaikus jau buvau pramokusi ir su savimi elgtis jautriau, leisti sau augti, perfekcionizmą gerokai apskaldžiau. Užmigdydavau dukrą vežimėlyje ir rašydavau prisėdusi ant suolelio prie upės. Jei ateidavo gerų minčių dar vaikštant, įsirašydavau į diktofoną. Naktį žindydama kūdikį maigydavau telefoną ir po vieną raidę surinkau ne vieną eilėraštį. Sunkiausia buvo kam nors parodyti savo tekstus. Nusprendžiau siųsti tiesiai į redakciją, pasirinkau „Šiaurės Atėnus“. Pamaniau, kad Giedrė Kazlauskaitė nevynios žodžių į vatą ir pasakys, kaip yra. Mano eilėraščius išspausdino Motinos dienos numeryje, kuo labai džiaugiuosi iki šiol. Nors tada pagalvojau ir taip - velniava, vadinasi, visi mano tekstai persmelkti motinystės. Turiu pasakyti, kad maištauju prieš tradicinį motinos įvaizdį. Bijausi, kad buvimas motina mane kažkaip pasiglemš, tikrosios manęs nebeliks. Kai tik pajuntu kirbant kokią mintelę „motinai taip nederėtų“, iškart elgiuosi priešingai. Maivausi feisbuke, rengiuosi provokuojamai, rūkau už kampo. Kartais jaučiuosi kaip paauglė, maištaujanti prieš savo vidinę mamą. Kitais kartais atrodo, kad visuomenėje tvyro šimtai išsikerojusių nerašytų nurodymų mamoms, kokios jos turėtų būti, kad būtų geros motinos.
Ar trukdo vaikai ir motinystė poezijai, galima klausti taip pat, kaip ar trukdo poezijai judrios gatvės mieste, prasta kava, nemiga, saulės trūkumas arba perteklius, vėjas, malkų kapojimas, alkis, karas, taika, skruzdžių stebėjimas, internetas ar dar kokia kita mūsų veikla. Kartais būnu kokioje nepatogioje padėtyje ir negaliu rašyti, pvz., vairuoju, žindau, konferencijoje skaitau pranešimą, beveik miegu, kalbuosi su žmogumi, tuomet kartoju mintyse, kad nepamirščiau išdygusios kalbinės užuomazgos, ir, vos radusi progą, rašau. Tekstas man nėra nei išsirašymas, nei grynasis darbas: jis yra pribręstanti struktūra, man patinkančiu būdu save organizuojanti. Būtent ryšys tarp patirčių, pasąmonės ir kalbos poezijoje man buvo ir yra įdomus. Motinystės, vaikų buvimas poezijos tekstuose yra platesnės feministinės diskusijos klausimas: kaip moteriai ir motinai rašyti, atveriant, priimant visas savo patirtis ir joms leidžiant perkurti kalbą, tas patirtis ne tik problemizuojant, bet ir kuriant teksto estetiką? Man tas klausimas rašant niekuomet nekilo, nes niekada nemaniau, kad poezijoje reikia kokias nors patirčių sritis nuo estetikos ir kalbos atskirti, eliminuoti, kad dalis patirčių ar mąstymo poezijai būtų mažiau tinkama. Teksto estetika, o ne poezijos tema nusako, ar tekstą galima priskirti poezijai. Matau štai pilną salę poetų kokiame PDR, ir jie visi su tokiomis uodegėlėmis sėdi. Motinystė kaip ir bet kuri kita veikla trukdo prozos ir mokslinių tekstų rašymui: tuomet reikia laikytis planų ir kantriai dirbti. Pirmą knygą išleidau kartu su pirmu vaiku, tad jau septyniolika metų nežinau, ką reiškia rašyti, kai neturi vaikų. Eilėraščius, rodos, visus parašiau vaikams miegant.
Rašytojų ir poečių patirtys rodo, kad motinystė gali būti ne kliūtis, o įkvėpimo šaltinis kūrybai. Nors kartais tenka paaukoti asmeninį laiką, miego valandas ar net kai kuriuos kūrybinius planus, daugelis atrado, kad motinystė praturtina jų pasaulėžiūrą ir suteikia naujų perspektyvų, kurios atsispindi kūryboje.
Motinos paveikslas lietuvių literatūroje
Vienas ryškiausių motinos paveikslų, sukurtų mūsų literatūroje, randamas Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“. Pati autorė - labai talentinga, dvaro aplinkoje užaugusi, išsilavinusi moteris, savo gyvenimą paskyrusi literatūrai, pedagogikai, labdarystei. Ji buvo pirmoji europinio išsilavinimo moteris 19 amžiaus mūsų visuomenės gyvenime, atkreipusi dėmesį į vaiko psichologiją, moters dvasinį pasaulį, kūryboje skleidusi krikščioniškąsias vertybes.
Apysakos „Sename dvare“ centrinė figūra - mamatė, kurios subtilus paveikslas plėtojamas visame kūrinyje. Rašytoja parodo mamatę Mariją - turtingo dvarininko žmoną, trijų vaikų motiną. Sugriaudama to meto literatūrinius standartus, Šatrijos Ragana veiksmą nukelia į dvarą, kuriame sutelkta ne tik blogybės, bet ir kultūra, dvasinių vertybių puoselėjimas. Autorė, pati būdama pedagogė, suvokė, kokią didelę reikšmę vaikų gyvenime turi mama. Kūrinio įžangoje lyriškai kalbama apie motinos ir jau suaugusios dukters Irutės tarpusavio ryšį, kurį primena baltos rožės ir kuris juntamas net iš anapusinio pasaulio. Tas ryšys tampa apysakos pagrindiniu motyvu ir idėja- motinos pamokos svarbiausios. Visi įvykiai tarsi regimi dviem aspektais- aštuonmetės Irutės ir suaugusios motinos Marijos akimis.
Š. Ragana ir R. Granauskas, skirtingų epochų lietuvių rašytojai, akcentavo skirtingus motinos bruožus savo kūriniuose, tačiau juos sieja motinos paveikslo svarba ir gilumas.
#AnalizėVBE | Lietuvių kalba ir literatūra
Knygos apie motinystę
Šiais laikais patarimų nėščiosioms ir jaunoms mamoms gausu. Tarp daugybės knygų, skirtų motinystės temai, galima rasti ne tik praktinių patarimų, bet ir įkvepiančių istorijų bei gilių apmąstymų.
- Vaiva Rykštaitė „Pirmąkart mama“ - memuarai apie virsmą mama, nagrinėjantys klausimus apie motinos seksualumą, žindymą ir tai, kas yra gera mama.
- Vaiva Rykštaitė „Mama namuose“ - rašytoja kelia klausimą, ką jaučiasi daugiavaikė mama, nustojusi pataikauti pasauliui ir anytai.
- Clarissa Pinkola Estes „Bėgančios su vilkais“ - knyga apie moters archetipus, padedanti priimti virsmą kaip natūralų gyvenimo procesą.
- Aušra Paukštytė, Laura Vansevičienė „Mamystė“ - terapinė knyga su skirtingų mamų istorijomis, kurianti bendrystės jausmą.
- Sarah Turner „Motinystės atostogos“ - linksma knyga, kupina tėvams pažįstamų situacijų.
- Viktorija Urbonaitė-Barkauskienė "Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais" - nagrinėjama, kaip nepriklausomybės atgavimo dešimtmečio vaikai susidoroja su tėvyste.
- Elif Šafak „Black Milk“ - subalansuota mamoms rašytojoms, nagrinėjanti pogimdyminę depresiją ir gijimą.
- Adrienne Rich „Of Woman Born“ - motinystės istorija, feminizmo klasika, atskleidžianti motinystės istorijoje egzistuojančią opresiją, nuovargį ir visuomenės lėtai pripažintą galią.
- Lucy Jones „Motinystė“ - knyga apie besiformuojančią „matrescence“ koncepciją - motinystės virsmą, atskleidžianti naujausius mokslo tyrimus.
- „Motinystės išpažintys“ - 30 moterų istorijų apie jų patirtis ir pagalbą, gautą Krizinio nėštumo centre.
- Helen Moon „Branginkite pirmąsias savaites“ - akcentuojamos svarbiausios pirmųjų savaičių akimirkos, dėmesys skiriamas ir mamos savijautai.
- „Mama namuose“ - naujausia Vaivos Rykštaitės knyga, nagrinėjanti daugiavaikės mamos patirtis.
- Švediška knyga apie tėvystę - apžvelgia nuo A iki Z, ką reiškia tapti tėvais, daug dėmesio skiriama ir tėvams.
Šios knygos siūlo skirtingus požiūrius į motinystę, padėdamos moterims geriau suprasti save, savo jausmus ir iššūkius, su kuriais jos susiduria augindamos vaikus.
