Vaikų, netekusių tėvų globos, likimas pastaraisiais šimtmečiais jaudino visas Europos valstybes. Tokiems vaikams pirmiausiai ir buvo steigiami globos namai, kuriuose vaikai buvo prižiūrimi ir auklėjami. Kiekviena valstybė jau turi savitą globos įstaigų istoriją. Lietuvoje, 1991 metais atkūrus nepriklausomybę, buvo kritiškai analizuojama savo bei kitų kraštų patirtis ir kuriama savita globos sistema. Šiuo metu pagrindiniai vaikų globos klausimai reglamentuoti naujuoju 2001 metais įsigaliojusiu Civiliniu kodeksu.
Didžioji dauguma visų vaikų globos namų auklėtinių kontingentas - tėvų globos netekę vaikai. Vaikų namų auklėtiniai turi daugiau kognityvinio vystymosi sunkumų, patiria emocinių sunkumų, jaučiasi psichologiškai nesaugūs, blogai socialiai adaptuoti, sulėtėjęs jų lytinės identifikacijos procesas.
Pirmą kartą Lietuvoje vaiko globos pagrindinės sąvokos buvo apibrėžtos Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatyme 1998 metais. Šiuo metu tiek mokslinėje literatūroje, tiek šnekamojoje kalboje vartojama keletas sąvokų apibūdinančių vaiką netekusį tėvų globos, dažniausiai vartojamos yra šios sąvokos: beglobis, bešeimis (Braslauskienė, 2001), našlaitis, rastinukas, pamestinukas ir kt. Visas išvardintas sąvokas galima apibūdinti keliais žodžiais - tai likęs be tėvų globos vaikas (LR Vaiko globos įstatymas, 1998).
Vaiko globa šaltiniuose apibrėžiama įvairiai. L. Jovaiša aiškinamajame pedagogikos terminų žodyne vaiko globą vadina - dėl kurių nors priežasčių tėvų globos netekusių vaikų valstybinė jų teisių apsaugos ir auklėjimo forma. Vaikai auginami, auklėjami kūdikių ir vaikų namuose, internatinėse mokyklose, padedama juos įsūnyti, įdukrinti, teikiama materialinė parama ir t.t. (Jovaiša, 1993).
Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatyme suformuluota vaiko globos sąvoka apima vaiko priežiūrą, auklėjimą bei asmeninių ir turtinių teisių bei teisėtų interesų atstovavimą ir gynimą, tačiau svarbiausia yra tai, kad čia lygias teises tapti vaiko globėju įgyja fizinis asmuo (šeima) ir juridinis asmuo (šeimyna ir institucija). Laikinosios globos tikslas - grąžinti vaiką į biologinę šeimą. Globos teisinė prasmė yra pabrėžiama ir socialinės politikos kontekste, kuriame vaiko globa yra viena iš socialinės gerovės šeimoms ir vaikams sistemos programų [D. Snieškienė Dabartiniai vaikų globos tyrimai Lietuvoje: taikymas socialinėje politikoje, 1999, p.-83].
Vaiko globos sampratos ir aspektai
Vaiko globą galima apibūdinti ne tik kaip teisinį objektą, bet ir kaip socialinį. Pasak G.G. Kvieskienės [Socializacija ir vaiko gerovė, 2003, p. - 174], globos reiškinys atsirado susiskaldžius visuomenei į socialinius sluoksnius. Kol žmonės gyveno uždaromis grupėmis, vieni su kitais buvo susiję glaudžiais tarpusavio ryšiais, tol nebuvo poreikio išskirtinei globai ir labdarai. Žmonės pagal nerašytas taisykles, remdamiesi tradicijomis padėdavo vieni kitiems nelaimėje, tad nebuvo būtinybės globą įforminti. Tačiau istorijos eigoje diferencijuojantis visuomenei į interesų grupes, žmonės vis mažiau vadovavosi papročiais ir moralės normomis, geranoriškumo principu.
Atsirado poreikis sukurti pagalbos sistemą silpniausiems visuomenės nariams ir ją įteisinti. Tad žmonių globa iš šeimos, giminės funkcijos tampa bendra tautos, valstybės funkcija. Pradeda kurtis įvairios organizacijos, įstaigos, kurios įgyvendina iškeltus globos tikslus ir uždavinius. Tad istoriniame kontekste globa iš „savaime suprantamos veiklos“ modernioje visuomenėje tapo kaip „duotybė“, kurią reglamentuoja įstatymai, tai yra, kad globa iš šeimyninio reikalo ilgainiui pasidarė viešo pobūdžio ir privaloma.
Žiūrint iš socialinio taško, globa yra žmonių tarpusavio santykių vaisius. Globos reiškinys apsprendžiamas ir ekonominių veiksnių. Dėl skurdo, bedarbystės, ekonominės krizės šeimos nebeįstengia arba nebenori rūpintis savo atžalomis ir palieka juos visuomenės globai. Tad globos sąvoką apsprendžia ir ekonominis aspektas, nes vienas iš globos uždavinių yra vaiko išlaikymas. Norint įgyvendinti vaiko globos paskirtį yra reikalingos lėšos. Vaiko, likusio be tėvų globos, poreikiams tenkinti valstybė skiria kas mėnesį 500 Lt pašalpą. Vaiko globos savaitgaliais metu globėjams yra išmokami maistpinigiai, 6 Lt į dieną.
Didžiausias globos aspektas yra pedagoginis. Pedagogas J. Vaitkevičius socialinę globą ir rūpybą žymi kaip veiklą, formuojanti visapusišką tobulą, intelektualiai, doroviškai išlavintą pilietį, rengti jį protiniam ir fiziniam darbui, tobulinti jo gebėjimus, plėsti interesus [J. L. Jovaiša pateikia tokį globos ir rūpybos apibrėžtį: „ <.> dėl kurių nors priežasčių tėvų globos netekusių vaikų valstybinė jų teisių apsaugos ir auklėjimo forma“. Autorius taip pat teigia, kad globos proceso metu vaikai yra auginami, auklėjami kūdikių ir vaikų namuose, internatinėse mokyklose, padedama juos įsūnyti, įdukrinti, teikiama materialinė parama [L. Jovaiša, 1993, p. Vaiko globos procesas yra nuolatinis pedagoginis procesas, kurį nuolat reguliuoja ir sąlygoja objektyvios kultūros vertybės, ekonominės sąlygos, etika, tarpusavio santykiai, kolektyvas ar grupės ir jų nuostatai bei pedagogo, kaip vaiko globėjo, gebėjimai organizuoti, valdyti situaciją ir įvykius, daryti ugdomąjį poveikį.
I. D. Snieškienė vaiko globą pateikia kaip saugios aplinkos vaiko sveikatai ir ugdymui sukūrimą, tam tikroje gyvenamojoje aplinkoje; biologinėje šeimoje, globėjų šeimoje, įsivaikinusioje (psichologinėje) šeimoje ar visuomenės globos institucijoje. Vaiko globa yra viena iš pagrindinių šeimos funkcijų, kurią šeimos kartais dalijasi su kitomis visuomenės institucijomis, kurios teikia joms paslaugas. Vaiko globa yra viena iš socialinės gerovės šeimoms ir vaikams sistemos programų.
Pateikiamuose globos sampratos apibrėžimuose labiausiai akcentuojamas teisinis aspektas, nors tiek pat svarbūs yra pedagoginis, psichosocialinis aspektai. Toks požiūris į vaiko globą atspindi visuomenės supratimą. Žinoma, visuose globos sąvokose yra pabrėžiama, kad būtina suteikti vaikui, netekusiam tėvų globos, saugią aplinką, kurioje jis galės jaustis ramus, aprūpintas, tinkamai fiziškai bei psichiškai vystytis, tačiau nekalbama apie meilę, užuojautą vaikui, globėjų ir globotinių ypatingus ryšius, jų tęstinumą.
Vaikų globos sistemos Lietuvoje ir jos iššūkiai
Lietuvoje statistikos departamento duomenimis kiekvienais metais tokių vaikų padaugėja maždaug 3 tūkstančiais. Pagal Statistikos departamento duomenis 2005 metais tėvų globos neteko 13,3 tūkst. vaikų. 2005 metais gyveno 746,3 tūkst. vaikų (arba 21,8 proc. visų šalies gyventojų) nuo 0 iki 18 m. Iš jų 2005 metais globojami buvo 13,3 tūkst. (arba 1,8 proc.) vaikų.
Nors bendras globojamų vaikų skaičius 2005 - 2006 m. laikotarpiu kito nežymiai, tačiau procentine išraiška daugėja institucijose globojamų vaikų skaičius. (2005 m. 41 proc. visų vaikų, nustačius globą, buvo apgyvendinti vaikų globos namuose, 2006 m. vaikų globos institucijose buvo globojami 43 proc. visų vaikų). Net 76 proc. institucijose globojamų vaikų sudaro vaikai nuo 0 iki 3 m. 2005 metais savivaldybių VTAT duomenimis globa buvo nustatyta 3209 vaikams, 2004 m. - 3267 vaikams.
Nors absoliučiais skaičiais globojamų vaikų skaičius per metus sumažėjo, tačiau santykine išraiška, lyginant globojamų vaikų skaičių su bendru vaikų skaičiumi, padidėjo 0,1 proc. (2004 m. 775,2 tūkst. : 3,267 tūkst; 2005 m. 746,3 tūkst. : 3,209 tūkst.). 2005 metais daugelyje šalies miestų ir rajonų vaikų globos tendencijos iš esmės nepakito. Lyginant su 2004 metais, globojamų vaikų padaugėjo Pakruojo, Raseinių, Švenčionių, Telšių rajonuose, o vaikams nustatytų globų skaičius sumažėjo Kauno miesto ir rajono bei Mažeikių ir Utenos savivaldybėse.
Kaip ir ankstesniais metais savivaldybėse, kuriose veikė vaikų dienos centrai vaikams iš socialinės rizikos šeimų ir buvo sudarytos sąlygos teikti papildomas užimtumo bei ugdymo paslaugas vaikams bei patiems tėvams, sumažėjo ir globojamų vaikų skaičius.
Gilinantis į globos problemas matyti, kad vaikai į globos įstaigas šiandien patenka dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Objektyvioms priežastims reikėtų priskirti tėvų netekimą, tėvų sunkias ligas. Tačiau tokių vaikų Lietuvos globos įstaigose yra tik apie 30 %. Kur kas didesnė dalis yra tokių vaikų, kurių tėvams atimtos tėvystės teisės.
Šių šeimų vaikai, labai anksti patiria skausmą, alkį, neviltį. Kūdikių, vaikų namų ir internatinių mokyklų auklėtiniai - tai daugiau ar mažiau skriaudos iš tėvų patyrę vaikai: našlaičiai, pusiau našlaičiai, neįgalių, pensininkų, vienišų motinų, gausių ir dažniausiai nedarnių šeimų vaikai. Nepaisant jų individualių fizinių ir psichinių sutrikimų, beveik visi jie patyrė skaudžių išgyvenimų. Jiems teko patirti šeimos nedarną ir tėvų nuopuolio pasekmes, neretai juridinį atskyrimą nuo šeimos.
Gyvendami tokioje aplinkoje, vaikai tampa grubūs, savanaudiški, neretai nesusivaldantys, neišmokyti dirbti, tvarkytis, atsakyti už savo elgesį, asocialūs, egocentriški. (Leliūgienė I.).
Socialinės ir psichologinės problemos vaikų globos namuose
Vienas dažniausiai stresą vaikui sukeliančių veiksnių yra tėvų praradimas arba atskyrimas nuo jų. Ypač tai pasakytina apie vaikus, kurie ne įvaikinami, o apgyvendinami globos namuose. Tokia padėtis susiklosto tada, kai biologiniai tėvai miršta arba tėvai su vaikais blogai elgiasi ir jais nesirūpina. Nustatyta, jog vaikų globos namuose gyvenantiems vaikams būdingos gana rimtos elgesio bei emocinės problemos, t. y. vaikų globos namuose gyvenantiems vaikams būdinga daug didesnė agresija, delinkvencija, šalinimasis, nerimas ar depresija, akivaizdesnės somatinio pobūdžio bei dėmesio problemos. Tai gali būti sietina tiek su vaikystėje išgyventais traumuojančiais įvykiais, tiek su dabartinėmis gyvenimo sąlygomis globos institucijose.
Socialinės Problemos
Globos namuose gyvenančių vaikų socialinė integracija dažnai būna sudėtinga dėl kelių priežasčių:
- Socialinė izoliacija: Globos namų aplinka gali izoliuoti vaikus nuo platesnės visuomenės. Ribotos galimybės bendrauti su bendraamžiais iš kitų socialinių sluoksnių gali trukdyti jiems įgyti socialinių įgūdžių ir susiformuoti normalius socialinius ryšius.
- Stigma: Vaikai, augantys globos namuose, gali susidurti su stigma ir diskriminacija iš visuomenės. Tai gali lemti žemą savivertę, gėdą ir sunkumus užmezgant santykius su kitais žmonėmis.
- Sunkumai kuriant prisirišimą: Nuolatiniai personalo pokyčiai globos namuose gali trukdyti vaikams sukurti tvirtus prisirišimo ryšius. Tai gali lemti emocinius sunkumus, sunkumus pasitikint kitais ir nesaugumo jausmą.
- Integracija į visuomenę: Globos namų gyvenimo sąlygos lemia didesnį šių vaikų socialinį pažeidžiamumą ir apsunkina jų integraciją į visuomenę palikus globos namus.
Iš vaikų globos namų bėgančių vaikų nesugeba grąžinti į saugią aplinką.
Psichologinės Problemos
Be socialinių problemų, globos namuose gyvenantys vaikai dažnai patiria įvairias psichologines problemas:
- Trauma: Daugelis vaikų, patenkančių į globos namus, yra patyrę trauminių įvykių, tokių kaip smurtas, nepriežiūra ar tėvų netektis. Šie išgyvenimai gali sukelti potrauminio streso sindromą (PTSS), depresiją, nerimą ir kitas psichologines problemas.
- Emociniai sunkumai: Netekę tėvų globos, vaikai gali jausti liūdesį, pyktį, baimę ir vienišumą. Jiems gali būti sunku reguliuoti savo emocijas ir tinkamai išreikšti jausmus.
- Elgesio problemos: Kai kurie vaikai, išgyvenantys emocinius sunkumus, gali elgtis destruktyviai, agresyviai ar impulsyviai. Tai gali būti būdas atkreipti dėmesį, išreikšti savo jausmus ar susidoroti su stresu.
- Mokymosi sunkumai: V. Lepeškienės, J. Zenkevič (2015), S. Steels, H. Simpson (2017) ir R. Evans ir kt. (2017) atlikti tyrimai rodo, jog tėvų globos netekę vaikai, išgyvenę pokyčius ir nestabilumą, pasižymi prastesniais mokymosi rezultatais ir patiria įvairių mokymosi sunkumų. M. Garcia-Molsosa ir kt. (2021) teigia, kad vaikų globos namų auklėtiniai yra ta grupė, kuri tu...
Institucinės globos pertvarka Lietuvoje
Nepriklausomybės atkūrimas Lietuvoje pakeitė ir globos namų ugdymo turinį: neliko sovietinės ideologijos, o visa veikla perorientuota į lietuviškos bendruomenės, šeimyniškos atmosferos ir šeimyniškų santykių kūrimą. 1990 metais, pradėjus įgyvendinti Švietimo reformą vaikų globos įstaigų būklė žingsnis po žingsnio pradėjo gerėti. 1992 -1993 metais 12 internatinių mokyklų buvo pertvarkytos į vaikų globos namus. Šių mokyklų mokomieji korpusai buvo pertvarkyti į gyvenamąsias patalpas arba perduoti Švietimo ir ugdymo skyrių žiniai. Tokia reorganizacija buvo siekiama pagerinti vaikų gyvenamąsias sąlygas, leisti jiems mokytis kartu su normalių šeimų vaikais.
Taigi, vaikų globos namų skaičius padidėjo, o internatinių mokyklų sumažėjo. Teigiamas reiškinys, jog Lietuvoje pradėjusios kurtis šeimynos ir šeimyniniai vaikų namai (šeimynos, paėmusios globoti po 5 ir daugiau vaikų) sparčiai plinta. Šeimynų kūrimosi pradžioje žiniasklaida skelbė nemažai straipsnių, kuriuose buvo abejojama tokių namų reikalingumu. Vieni pirmųjų pakvietę į savo namus 5 našlaičius ir likusius be tėvų globos vaikus buvo Rūta ir Benas Bernotavičiai. Šeimynų pasiekimai ugdant beglobius vaikus yra akivaizdūs. Tai patvirtina suaugę šeimynų gyventojai.
Tačiau kaip ir visur, taip ir čia, yra tam tikrų išimčių. Darniai sugyvenančių šeimynų yra Tauragėje, Šakiuose, Kaune, Visagine, Raseiniuose, Panevėžyje, Šilalėje, Kelmėje, Anykščiuose, Palangoje ir t.t. Stengiamasi, kad šeimynose būtų vaikai kilę iš savo miestų, rajonų, jie dažnai turi giminystės ryšius su globėjais, kaimynais. Šeimynos suartina vaikus ir sustiprina giminystės ryšius, be to, vyresnieji mokomi globoti broliukus ir sesutes. Kadangi visų beglobių vaikų neįmanoma apgyvendinti globėjų šeimose, reikia tobulinti, humanizuoti ir valstybines globos įstaigas. Tai pradėta daryti 1992 metais, kai internatinės mokyklos buvo perorganizuotos į globos namus.
Norint auginti pilnaverčius žmones, ieškoma geriausių būdų tai padaryti. Manoma, kad globos namai vaikams gali suteikti saugesnių namų šilumą negu internatinės mokyklos. Todėl, kaip anksčiau minėta, jos pertvarkomos į vaikų globos namus. Jie nuo internatinių mokyklų skiriasi tuo, kad vaikai gyvena globos namuose, o mokytis eina į miestų ar rajonų bendrojo lavinimo mokyklas.
Jau dešimtmetį Lietuvoje vykdoma institucinės globos pertvarka kelia daug aistrų. Savivaldybės pripažįsta nespėjančios patenkinti asmenų su intelekto negalia poreikių. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2023 m. pabaigoje Lietuvoje veikė pusė šimto grupinio gyvenimo namų, juose gyveno beveik pusė tūkstančio asmenų su negalia. „Nesvarbu, koks žmogaus intelekto koeficientas, pirmiausiai jis yra žmogus. Ir šiam žmogui šalyje turėtų būti sudarytos sąlygos gyventi tokį gyvenimą, kokį gyvename visi. Keisti situaciją ir pertvarkyti institucinės globos modelį stengiamasi jau gerą dešimtmetį. Siekiama atsisakyti didelių globos namų ir sudaryti galimybę intelekto negalią turintiems žmonėms gyventi namų aplinkoje, gauti individualius poreikius atitinkančias paslaugas ir reikiamą pagalbą bendruomenėje.
Šiuolaikinėje visuomenėje vis svarbesnės tampa žmogiškosios vertybės, kurias privalome puoselėti. Socialinis darbuotojas turi būti toks žmogus, kuris turi bei puoselėja tinkamas vertybes (tolerancija, pagarbą, savanoriškumą, bendradarbiavimą ir pnš.) skirtas dirbti šį darbą, nes jam nuolat teks susidurti su neigiamais gyvenimo reiškiniais, neapibrėžtais rezultatų vertinimo kriterijais, įvairiais klientais bei situacijomis, kuriose reikės ieškoti įvairių sprendimo būdų, kurie tenkintų ne tik jį patį, bet ir klientą.
Vertybių pagalba socialinis darbuotojas siekia išorinį pasaulį padaryti mielesni, artimą bei patrauklų savo klientui. Vertybės įgaus didesnę prasmę ir taps svarbesnėmis tik tada, kai bus sujungiamos į vieną vienatą siekiant įgyvendinti tam tikrą tikslą ar pasiekti tam tikrą rezultatą.
Socialinio darbuotojo veiklos sritys labai įvairios ir vis besikeičiančios, tad esant aukščiau įvardintoms darbuotojo savybėms, darbuotojas gebės prisitaikyti prie besikeičiančių jam reikalavimų, o esant norui gebės integruotis ir į kitą socialinio darbo veiklos sritį. Tik pats socialinis darbuotojas sprendžia, kokia socialinio darbo sritis „miela širdžiai“, kadangi dirbti galime daug kur - savivaldybės, seniūnijos, socialinių paslaugų centrai, paramos šeimai centrai, vaiko teisių apsaugos teritoriniai skyriai, ligoninės, poliklinikos, įkalinimo įstaigos, vaikų dienos centrai, bendruomeniniai vaikų globos namai, senelių namai ir t.t., sąrašas būtų labai platus.
Socialinio Darbuotojo Funkcijos Vaikų Globos Namuose
Vaikų globos namai atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant vaikų, likusių be tėvų globos, gerovę. Socialiniai darbuotojai yra neatsiejama šios sistemos dalis, vykdantys įvairias funkcijas, nuo vaiko poreikių vertinimo iki jo teisių gynimo. Socialinis darbuotojas vaikų globos namuose yra atsakingas už daugelį užduočių, kurios padeda užtikrinti vaikų gerovę ir vystymąsi. Jo veikla apima:
- Vaiko poreikių vertinimą ir individualaus socialinės globos plano rengimą: Socialinis darbuotojas dalyvauja vertinant vaiko poreikius ir rengiant individualų socialinės globos planą.
- Socialinių paslaugų teikimą: Socialinis darbuotojas stebi ir vertina, kaip teikiamos socialinės paslaugos konkrečiam paslaugų gavėjui: šeimoms (asmenims), jaunuoliams, globojamiems (rūpinamiems) vaikams.
- Metodinės paramos teikimą: Socialinis darbuotojas teikia metodinę paramą bei organizuoja profesinę pagalbą socialinės srities darbuotojams su jų darbu susijusiais klausimais.
- Kultūrinių, meninių, sportinių veiklų inicijavimą: Socialinis darbuotojas inicijuoja kultūrines, menines, sportines veiklas Globos namuose, skatina aktyvų Globos namų gyventojų dalyvavimą Kupiškio rajono savivaldybės kultūriniuose, sportiniuose ir kt. renginiuose.
- Bendradarbiavimą su kitomis institucijomis ir giminėmis: Socialinis darbuotojas bendradarbiauja su kitų institucijų specialistais ir Globos namų gyventojų giminėmis, sprendžiant socialinių paslaugų teikimo klausimus.
- Informavimą ir konsultavimą: Socialinis darbuotojas informuoja ir konsultuoja Globos namų gyventojus jų teisių ir pareigų klausimais savo kompetencijos ribose.
- Konfliktinių situacijų sprendimą: Socialinis darbuotojas dalyvauja tiriant, analizuojant ir sprendžiant Globos namų gyventojų konfliktines situacijas, jų priežastis, skundus, pageidavimus.
- Vaikų teisių ir interesų gynimą: Socialinis darbuotojas saugo ir gina globojamų (rūpinamų) vaikų teises bei interesus, atstovauja jiems už Globos namų ribų.
- Informavimą apie problemas: Socialinis darbuotojas informuoja Globos namų direktorių bei darbuotojus apie atsiradusias problemas.
Reikalavimai Socialiniam Darbuotojui
Norint dirbti socialiniu darbuotoju vaikų globos namuose, būtina atitikti tam tikrus reikalavimus, kurie užtikrina, kad šias pareigas užimantis asmuo bus kompetentingas ir gebės tinkamai atlikti savo funkcijas. Kupiškio rajono šv. Išsilavinimas: Aukštojo mokslo kvalifikacija, įgyta baigus socialinio darbo studijų krypties studijas, ir socialinių mokslų kvalifikacinis (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnis (arba jai lygiavertė aukštojo mokslo kvalifikacija). Arba aukštojo mokslo kvalifikacija ir iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgyta socialinio darbuotojo kvalifikacija ar baigtos socialinio darbo studijos, ar socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka baigti socialinio darbuotojo praktinei veiklai pasirengti skirti mokymai.
Darbo patirtis: Ne mažesnė kaip 3 metų profesinio darbo patirtis socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo srityje.
Kalbos mokėjimas: Gerai mokėti lietuvių kalbą, jos mokėjimo lygis turi atitikti Valstybinės kalbos mokėjimo kategorijų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr.
Teisės aktų išmanymas: Žinoti Lietuvos Respublikos įstatymus, Vyriausybės nutarimus ir kitus teisės aktus bei Globos namų vidaus dokumentus, susijusius su pareigybe.
Socialinio darbo išmanymas: Išmanyti socialinę psichologiją, žinoti socialinio darbo teorijos ir praktikos pagrindus, socialinio darbo etikos normas ir principus.
Analitiniai įgūdžiai: Mokėti analizuoti, valdyti, kaupti, apibendrinti informaciją ir rengti išvadas, sklandžiai dėstyti mintis žodžiu ir raštu.
Organizaciniai įgūdžiai: Sugebėti planuoti ir organizuoti pavaldžių asmenų veiklą, operatyviai ir savarankiškai priimti sprendimus, įvertinti galutinį rezultatą.
Reputacija: Darbuotojas privalo būti nepriekaištingos reputacijos.
Socialinio darbuotojo veikla vaikų globos namuose grindžiama tam tikromis etikos normomis ir vertybėmis. Svarbu, kad socialinis darbuotojas būtų empatiškas, geranoriškas, mandagus ir gebėtų užmegzti pasitikėjimo santykius su vaikais.
Vyriausiojo socialinio darbuotojo funkcijos
Vyriausiasis socialinis darbuotojas, siekdamas įgyvendinti Globos namų keliamus tikslus, vykdo šias funkcijas: Planuoja, organizuoja, koordinuoja socialinių darbuotojų ir individualios priežiūros darbuotojų darbą pagal pareigybių aprašymus. Dalyvauja sudarant Globos namų veiklos planus, rengia ataskaitas ir kitą privalomą dokumentaciją. Sudaro socialinės srities darbuotojų darbuotojų bei kitų įstaigos darbuotojų darbo grafikus ir užtikrina darbuotojų tikslingą darbo laiko panaudojimą, pildo darbo laiko apskaitos žiniaraščius. Kontroliuoja Globos namų darbuotojų darbo drausmę, darbo tvarkos taisyklių, pareigybių aprašymų vykdymą bei teikia pasiūlymus direktoriui dėl darbuotojų skatinimo ar nuobaudų skyrimo. Analizuoja metodinę medžiagą, padedančią efektyviau organizuoti socialinį darbą. Dalyvauja vertinant vaiko poreikį ir rengiant vaiko individualų socialinės globos planą. Stebi ir vertina, kaip teikiamos socialinės paslaugos konkrečiam paslaugų gavėjui: šeimoms (asmenims), jaunuoliams, globojamiems (rūpinamiems) vaikams. Teikia metodinę paramą bei organizuoja profesinę pagalbą socialinės srities darbuotojams su jų darbu susijusiais klausimais. Inicijuoja kultūrines, menines, sportines veiklas Globos namuose, skatina aktyvų Globos namų gyventojų dalyvavimą Kupiškio rajono savivaldybės kultūriniuose, sportiniuose ir kt. renginiuose. Bendradarbiauja su kitų institucijų specialistais ir Globos namų gyventojų giminėmis, sprendžiant socialinių paslaugų teikimo klausimus. Informuoja ir konsultuoja Globos namų gyventojus jų teisių ir pareigų klausimais savo kompetencijos ribose. Dalyvauja tiriant, analizuojant ir sprendžiant Globos namų gyventojų konfliktines situacijas, jų priežastis, skundus, pageidavimus. Saugo ir gina globojamų (rūpinamų) vaikų teises bei interesus, atstovauja jiems už Globos namų ribų. Informuoja Globos namų direktorių bei darbuotojus apie atsiradusias problemas. Darbe su Globos namų gyventojais laikosi moralės ir socialinio darbuotojo etikos normų. Atstovauja bei gina Globos namų interesus. Yra atsakingas už suinteresuotų asmenų supažindinimą su socialinės globos atitikties socialinės globos normoms vertinimo (įsivertinimo) išvadomis.
