Varliagyviai, kaip ir žuvys, priklauso anamnijų grupei, kuriai gemalo vystymuisi reikalingas vanduo. Tai egzoterminiai (šaltakraujai) gyvūnai, kurių priskaičiuojama apie 3900 rūšių. Jie kildinami iš riešapelekių žuvų ir evoliucijos eigoje visiškai neatsiskyrė nuo vandens. Varliagyviai yra skirtalytės, tačiau ne visų rūšių lytiniai požymiai pakankamai ryškūs. Subrendusios kiaušidės patenka į celomą, iš ten - į išsiplėtusius porinių kiaušintakių piltuvus, o po to - į kloaką.
Apvaisinimo tipai
Gyvūnams būdingas 2 tipų apvaisinimas: išorinis ir vidinis. Išorinis apvaisinimas vyksta vandenyje, kai kiaušialąstė apvaisinama kūno išorėje. Tai būdinga vandenyje besiveisiantiems gyvūnams, tokiems kaip žuvys ir dauguma varliagyvių. Vidinis apvaisinimas vyksta organizmo viduje, kai kiaušialąstė apvaisinama patelės kūno viduje. Tai būdinga sausumos gyvūnams, tokiems kaip ropliai, paukščiai ir žinduoliai.
Išorinis apvaisinimas
Daugelis vandens gyvūnų, įskaitant žuvis ir daugumą varliagyvių, išleidžia savo lytines ląsteles į vandenį. Plakdami žiuželiais spermatozoidai plaukioja, randa kiaušinėlius ir juos apvaisina. Procesas vyksta organizmo išorėje, todėl vadinamas išoriniu apvaisinimu.
Žuvų patelės į vandenį išleidžia ikrus - smulkius kiaušinėlius plonu apvalkalu. Žuvų patinai į vandenį išleidžia spermą - balkšvos spalvos skystį su spermatozoidais. Šis procesas vadinamas nerštu. Neršti žuvys renkasi į tinkamas vietas, vadinamąsias nerštavietes. Pavyzdžiui, lydekos neršia užliejamuose paupiuose bei paežerėse.
Varlių ir rupūžių patelės kiekvieną pavasarį susirenka neršti į kūdras ar balas. Kiekvienas patinas stengiasi užšokti ant patelės nugaros ir tvirtai apkabinti ją priekinėmis galūnėmis. Kai tik patelė pradeda leisti kiaušinėlius, patinas į vandenį išskiria spermą. Varlių ir rupūžių kiaušiniai padengti drebučiais; iš gumulėlių panašios jų sankaupos vadinamos kurklais.
Beuodegių amfibijų kiaušiniai išneršiami ir apvaisinami vandenyje, t.y. išoriniu apvaisinimu. Tupintis ant patelės patinas stipriai ją apkabina priekinėmis galūnėmis, išspaudžia porcijomis ikrus ir tuoj pat juos apvaisina.
Varliagyvių patelių kiaušintakiais slinkdamos kiaušaląstės apsidengia drebutine danga, kuri vandenyje išbrinksta. Išnerštos kiaušinėlių krūvos vadinamos kurklais.
Vidinis apvaisinimas
Sausumos gyvūnai poruojasi, patinai spermą suleidžia tiesiai į patelės kūną, spermatozoidai pasiekia kiaušinėlius ir juos apvaisina. Procesas vyksta organizmo viduje, todėl vadinamas vidiniu apvaisinimu. Šis apvaisinimo būdas būdingas ropliams, paukščiams, žinduoliams, daugumai sausumos bestuburių.
Daugumai uodeguotųjų ir visoms bekojėms amfibijoms būdingas vidinis apvaisinimas. Tritonai veisiasi vandenyje: ilgą laiką patelei asistavęs patinas išskiria ilgą gleivinį spermatoforą su spermatozoidais. Priplaukusi patelė paima prilipusį prie grunto ar augalų paketą kloakos lūpomis ir įsideda jį į vidų. Dėmėtosios salamandros (Salamandra salamandra) poruojasi sausumoje netoli vandens. Patinas priekinėmis galūnėmis apkabina patelę ir perduoda spermatoforą tiesiai iš kloakos į kloaką.
Sausumos gyvūnų - vorų, paukščių, žinduolių - kiaušialąstė apvaisinama patelės organizmo viduje, tai vadinama vidiniu apvaisinimu. Organizmo viduje apvaisintas kiaušinėlis patenka laukan ir vystosi išorėje (vabzdžių, paukščių) arba lieka gimdoje, kol susiformuoja jauniklis (placentinių žinduolių). Organizmai, kuriems būdingas vidinis apvaisinimas, turi susirasti partnerį ir susiporuoti.
Varliagyvių veisimasis ir vystymasis
Varliagyviai yra stuburiniai gyvūnai, kurie prieš maždaug 300 milijonų metų buvo pirmieji iš stuburinių, išlipę iš vandens ir tapę sausumos gyventojais. Iki tol, kol neatsirado ropliai, varliagyviai buvo vieninteliai stuburiniai žemėje. Varliagyviai, kaip ir žuvys, dauginasi dėdami ikrus. Varliagyvių ikrai neturi apvalkalų, kurie apsaugotų nuo išdžiūvimo, ir paprastai sugeba vystytis tik vandenyje arba šalia jo. Amfibijų vystymasis vyksta per metamorfozę (pavirtimą), kurios metu vandens lerva pavirsta į sausumos gyvūną. Per kelias savaites buožgalviai praeina visas evoliucinio proceso stadijas: netenka žiaunų, uodegos (varlės ir rupūžės), jiems išauga galūnės ir jie išeina į sausumą. Kai kurios rūšys, pavyzdžiui, ambistominiai, visą gyvenimą išlieka lervos stadijoje ir šioje stadijoje jos ir dauginasi.
Apvaisinti vienu ar kitu būdu amfibijų kiaušinėliai dažniausiai vystosi be jokios priežiūros vandenyje, tačiau yra ir išimčių. Celoninės kirmarausos (Ichthyophis glutinosus) patelė į šalia vandens esantį urvelį padeda apie 10 stambių kiaušinių, susiraito apie juos ir saugo, kol išsirita žiaunuotos lervos, kurios slenka vandens link ir ten būna, kol baigiasi metamorfozė. Pietų Amerikos lapsukės medvarlės (Phyllomedusa hypochondrialis) poruojasi virš vandens nukarusiuose medžių šakose. Patelės kojomis sulenkia lapų kraštus ir tarp jų padeda apie 100 kiaušinėlių. Čia pat esantis patinas juos apvaisina. Aukštai medžiuose kabantys ikreliai labiau apsaugoti nuo plėšrių žuvų.
Labai savotiškai veisiasi Brazilijos rupūžė pipa (Pipa pipa). Poruojasi vandenyje. Patelės nugaros srityje oda labai išbrinksta, tampa klampi, o kloaka ištįsta ir užlinksta į viršų. Išspaustus pro kloaką ir apvaisintus apie 100 kiaušinėlių patinas pilvu įspaudžia į susiformavusias patelės nugaroje duobutes. Patelės nugara tuo metu būna panaši į bičių korį. Kiekvienos akutės skersmuo apie 6 mm, o gylis 10-15 mm. Tokiose akutėse vystosi po vieną kiaušinėlį. Jų angelę uždaro drebutinis kiaušinio dangalas. Todėl patelės nugara vėl išsilygina. Vystydamiesi gemalai per motinos kraujo kapiliarus gauna ne tik deguonies, bet ir papildomo maisto. Įdomiausia tai, kad būtent ant patelės nugaros ir vyksta šių buožgalvių metamorfozės.
Gana įdomi ir Čilėje gyvenančios mažytės ilganosės rinodermos (Rhinoderma darwini) patino elgsena. Jis patelės sudėtus prie šaltų upelių ikrelius saugo. Po to keletą jų liežuviu įsideda į erdvų (per visą papilvę) ryklės maišą, iki tol funkcionavusį kaip balso rezonatorių.
Iš varlės ikrelio (kiaušinėlio) išsirita lerva su neišsivysčiusiais judėjimo bei kvėpavimo organais ir nepraplyšusia burnos anga. Ji prikimba prie drebutinės kurkulų liekanos dviem galvos apačioje esančiais siurbtukais. Po kelių dienų varlės lerva susiformuoja (buožgalvis). Buožgalvio metamorfozė trunka 40-100 dienų. Šiuo metu buožgalviai gausiai maitinasi. Skirtinai nuo vabzdžių, varliagyviai neturi lėliukės stadijos. Buožgalvis - varliagyvių lervinė stadija. Tai vandens gyventojai. Buožgalvis turi organus, kurie svarbūs prisitaikant prie aplinkos sąlygų. Tai siurbtukas - apatinėje priekinio kūno galo pusėje esantis specialus organas, kuriuo prisitvirtina prie povandeninių substratų.
Metamorfozės metu persitvarko visos organų sistemos: išauga galūnės (pirma galinės, paskui priekinės), chordą pakeičia slanksteliai, oda pasidaro ne tokia pralaidi, akys modifikuojasi, kad geriau matytų atmosferoje, sutrumpėja žarnynas, pakinta maisto ir virškinimo pobūdis, nes kinta maistas, kuriuo minta, žandų ir visos kaukolės sandara. Susidariusi odos raukšlė uždengia žiaunas ir kvėpavimą žiaunomis pakeičia kvėpavimas plaučiais, todėl atsiranda antrasis kraujotakos ratas ir pakinta kraujotakos organų sistema. Paskutinė sutrumpėja ir galiausiai visiškai išnyksta uodega. Su trumpa uodegėle varliukas jau maitinasi kaip suaugusi varlė.
Evoliucijos eigoje kai kurių varliagyvių tarpe susidarė galimybė subręsti ir daugintis ankstyvose ontogenezės stadijose, kuri vadinama neotenija (dažnai šis reiškinys vadinamas „pedamorfoze“ ar „progeneze“). Neotenija gali būti pastovi arba fakultatyvinė. Pavyzdžiui, paprastojo askolotlio (Ambystoma mexicanum) lervos lytiškai subręsta be metamorfozės. Jie puikiai dauginasi laisvėje ir nelaisvėje dar būdami lervinėje stadijoje. Jie visą gyvenimą gali gyventi vandenyje, visada turėti išorines žiaunas, neišnykti uodegos pelekas bei kiti lervos požymiai. Tačiau askolotliai nėra praradę metamorfozinių savybių. Pasikeitus gyvenimo sąlygoms, askolotliui išnyksta lervos požymiai ir jis virsta ambiostoma. Įdomu tai, kad sąlygomis vėl pasikeitus, aksolotliai geba atsiauginti žiaunas ir grįžti į lervinę stadiją. Nelaisvėje laikant askolotlius galima dirbtinai paskatinti šią metamorfozę. Pastovus vandens sekimas, kol galiausiai vandens lieka tiek, kad vos apsemia gyvūną. Askolotlis pradeda dažniau keltis, išnyksta jo išorinės žiaunos, uodegos pelekas, sutvirtėja galūnės. Metamorfozė vyksta dar greičiau, jei gyvūnai veikiami tireoidino hormonu. Jauniems askolotliams reiktų kas antrą dieną sumaitinti po 0,2 - 0,5 g tireoidino. Gaudamas porciją hormono ir iki soties maisto, askolotlis maždaug per mėnesį virsta ambiostoma. Tai graži, liekna, ryškių spalvų salamandra. Tiesa, ambiostomos virsta iš jaunų askolotlių. Kuo ilgiau askolotlis užsibūna lervinėje stadijoje, tuo sunkiau jam virsti ambiostoma. Laisvėje gyvenantys aksolotliai labai retai virsta ambiostomomis. Kita uodeguotoji amfibija - didysis sirėnas (Siren lacertina) - visiškai prarado galimybę galutinai virsti suaugusiu varliagyviu ir lytiškai visada subręsta lervos stadijoje.
Varliagyviai, priešingai nei vabzdžiai, neturi lėliukės stadijos. Lerva palaipsniui panašėja į suaugusį organizmą. Kai kurių rūšių varliagyvių metamorfozes galima reguliuoti, t. y. pagreitinti ar sulėtinti. Buožgalvių metamorfozė trunka nuo 40 iki 100 dienų, priklausomai nuo aplinkos temperatūros.
Dauguma gyvūnų gyvena daugeliui žmonių nepažystamą ir paslaptingą gyvenimą. Tokį tolimą, savitą, nepakartojamą, kad mes net neįsivaizduojame. Ne visi gyvūnai visuomet būna tokie patys ir gyvena tokiose pačiose sąlygose. Dauguma žino, kad iš buožgalvių išsivysto varlytės, tačiau neretam net neateina į galvą, kad kiekvienas drugys kažkada buvo vikšras. Organizmai evoliucijos eigoje prisitaikė išlikti. Kai kurios rūšys deda labai daug kiaušinėlių, nes tik maža dalis jų palikuonių pasiekia lytinę brandą. Lervinės organizmų stadijos gali vystytis, o kai kurių varliagyvių ir daugintis, visiškai skirtingose terpėse nei suaugę organizmai. Taip jie nesivaržo dėl maisto ir gyvenamosios vietos.
Varliagyviai Lietuvoje
Lietuvoje gyvena 12 rūšių varliagyvių: dviejų rūšių tritonai ir 10 rūšių beuodegės varlės. Kiekvieną pavasarį į kūdras, seklius ežerėlius susirenka neršti sausumoje peržiemoję paprastieji ir skiauterėtieji tritonai. Visi jie 10-14 cm ilgio, patinėlis ant nugaros ir uodegos turi po skiauterę, kuri per nerštą padidėja. Patelės ant uodegos irgi turi skiauterę, tik mažesnę.
Štai keletas Lietuvoje aptinkamų varliagyvių rūšių: Europinė medvarlė, Raudonpilvė kūmutė, Žalioji rupūžė, Česnakė, Mažoji kūdrinė varlė.
Skiauterėtasis tritonas yra didžiausias iš Europoje gyvenančių tritonų. Suaugusių tritonų kūno ilgis siekia 60-74 mm, uodegos ilgis 41-60 mm. Jų oda stambiai grūdėta, nugaros pusė dažniausiai juoda arba tamsiai ruda su dėmėmis, o pilvas ryškiai geltonas ar oranžinis su juodomis dėmėmis. Lytinis dimorfizmas ryškiausias veisimosi laikotarpiu - patinams išsivysto nugaros skiauterė su pažemėjimu ties uodegos pamatu, taip pat išryškėja sidabriškai melsva juosta šonuose. Patelių skiauterė mažiau pastebima.
Skiauterėtieji tritonai dalį gyvenimo praleidžia sausumoje, dalį - vandenyje. Iš žiemojimo vietų į nerštavietes jie pradeda migruoti balandžio pradžioje. Veisimuisi renkasi įvairius stovinčio vandens telkinius - kūdras, griovius, karjerų balas, senvages - dažnai šalia medžiais apaugusių sklypų.
Tritonų gyvenimo ciklas suskirstytas į nesiveisimo (sausumos) ir veisimosi (vandens) periodus. Rudenį ir žiemą jie daugiausia praleidžia sausumoje, tačiau pavasarį, kai dirvos temperatūra pasiekia 5 °C, pradeda judėti veisimosi kryptimi. Patinai pirmieji užsiima poravimuisi tinkamas vietas, o tuoktuvių metu vilioja pateles skiautere ir ritualiniais judesiais. Apvaisinimas yra vidinis - patinas padeda spermatoforą, kurį patelė įtraukia į savo kloaką. Patelės sudeda apie 200-300 kiaušinėlių, kuriuos priklijuoja po vieną arba mažomis grandinėmis ant vandens augalų lapų apatinės pusės.
Lervos išsirita po maždaug 3 savaičių, jų ilgis būna 10-12 milimetrų. Metamorfozė baigiasi po 10-14 savaičių, todėl liepos-rugpjūčio mėnesiais jauni tritonai išlipa į sausumą. Sausumoje jie praleidžia 3-5 metus, kol tampa lytiškai subrendusiais. Per šį laikotarpį jie nuo veisimosi telkimo nutolsta ne daugiau kaip 500 metrų.
Suaugę skiauterėtieji tritonai ir jų lervos yra plėšrūs. Jie dažniausiai minta dugno gyvūnija, pavyzdžiui, dėlėmis, sraigėmis, vandens asiliukais, kartais ėda ir kitų tritonų lervas. Lietuvoje skiauterėtųjų tritonų populiacijos nėra gausios, tačiau tikslių duomenų apie jų bendrą populiacijos dydį vis dar trūksta. Daugelyje šiuo metu žinomų radaviečių sąlygos nėra pakankamai palankios formuotis gausioms populiacijoms. Pagrindinės šios rūšies nykimo priežastys yra nerštaviečių nykimas arba jų būklės pablogėjimas, sausumos buveinių susiskaidymas ir prastas buveinių mozaikiškumas. Neigiamą poveikį taip pat daro tarša, invazinių žuvų ir vandens paukščių buvimas nerštavietėse.
Varliãgyviai (Amphibia), amfbijos, stuburinių potipio gyvūnų klasė. 3 būriai: bekojai varliagyviai, uodegotieji varliagyviai ir beuodegiai varliagyviai. Apie 8700 rūšių (kasmet atrandama apie 200-300 naujų rūšių, tačiau trečdaliui jų gresia išnykimas). Šaltakraujai, primityvūs stuburiniai gyvūnai, kūno sandara, dauginimosi būdu, vystymusi labai artimi žuvims. Kūnas nuo 7-8 mm (siauraburnės varlės Paedophryne amauensis) iki 1,8 m ilgio (salamandros Andrias sligoi), masė nuo kelių gramų iki kelių kilogramų. Kūną dengia drėgna oda, turinti daug gleivių liaukų; kai kurių varliagyvių (pvz., salamandrų, rupūžių) odoje yra nuodų liaukų. Odos epidermis mažai apragėjęs. Storesnį raginį sluoksnį turi rupūžės, todėl jos gali gyventi ir sausesnėse vietose. Kaukolė plati plokščia, beveik visa kremzlinė. Kaukolės pakaušio srityje yra tik 2 šoniniai pakauškauliai su pora pakaušio krumplių, kuriais kaukolė judamai jungiasi su stuburu. Stuburą sudaro nuo 9 (daugelio beuodegių varliagyvių) iki 200 (bekojų varliagyvių) slankstelių. Varliagyviai turi po 1 kaklo ir kryžmens slankstelį. Šonkauliai redukuoti, todėl krūtinkaulis su stuburu nesijungia; krūtinės ląstos nėra, priekinių galūnių lankas laisvai įsiterpia į raumenis. Širdis susideda iš 2 prieširdžių ir skilvelio. Į dešinįjį prieširdį atiteka veninis kraujas, į kairįjį - arterinis. Skilvelyje kraujas susimaišo. Varliagyviai turi 2 kraujotakos ratus. Gerai išsivysčiusios priekinės smegenys. Jos susideda iš 2 pusrutulių, kuriuos gaubia smegenų dangalas. Dėl nedidelio varliagyvių judrumo smegenėlės menkai išsivysčiusios. Nuo galvos smegenų atsišakoja 10 porų nervų. Šoninės linijos organus turi tik varliagyvių lervos ir visą laiką vandenyje gyvenantys varliagyviai (pvz., aksolotliai, protėjai). Akys su judriais vokais. Geriausiai klausos organai išsivystę beuodegių varliagyvių. Be vidinės ausies, yra ir vidurinė, kurios ertmė Eustachijaus vamzdžiu atsiveria į ryklę. Toje ausies dalyje yra tik vienas klausos kaulelis - ausies kilpelė. Ausies būgnelis yra galvos paviršiuje. Virškinimo sistemą sudaro burnos ir ryklės bendra ertmė, stemplė, skrandis ir žarnynas, užsibaigiantis kloaka. Kepenys palyginti didelės, su tulžies pūsle. Skirtingai nuo žuvų, varliagyviai turi seilių liaukas. Liežuvis minkštas lipnus. Varliagyvių lervos kvėpuoja išorinėmis žiaunomis ir turi žiaunų plyšius, papildomai kvėpuoja pro odą. Suaugę varliagyviai kvėpuoja plaučiais ir oda. Šalinimo organai - 2 liemeniniai (mezonefriniai) inkstai. Šlapimtakiai ir šlapimo pūslė atsiveria į kloaką. Dauguma varliagyvių gyvena sausumoje, veisiasi vandenyje, kai kurie gyvena tik vandenyje arba tik sausumoje. Varliagyviai lytiškai subręsta 3-4 gyvenimo metais. Dauginimosi organai patelių - kiaušidės, patinų - sėklidės. Subrendę kiaušiniai patenka į kūno ertmę, iš ten - į kiaušintakius (Müllerio latakus), atsiveriančius į kloaką. Beveik visų beuodegių ir daugumos uodegotųjų varliagyvių apvaisinimas išorinis, daugumos bekojų varliagyvių - vidinis. Nedaugelis varliagyvių rūšių yra gyvavedės, kitos išleidžia ikrus (dažniausiai į vandenį). Vandenyje išsirita lervos. Kai kurių rūšių varliagyvių apvaisintus kiaušinius patinai ar patelės nešioja burnoje arba ant nugaros. Beuodegių varliagyvių lervos vadinamos buožgalviais. Sausumoje išleidžiantys ikrus varliagyviai vystosi tiesiogiai. Dauguma varliagyvių naudingi - naikina žemės ūkio kenkėjus, yra kitų gyvūnų maistas. Kai kurių rūšių varliagyviai Jungtinėse Amerikos Valstijose, Italijoje, Prancūzijoje valgomi. Primityviausi ir seniausi iškastiniai varliagyviai - ichtiostegos ir akantostegos - buvo panašūs į riešapelekes žuvis. Jų rasta viršutinio devono sluoksniuose. Varliagyviai klestėjo karbone ir perme. Svarbiausia jų grupė - labirintodontai. Manoma, nuo jų atsiskyrė batrachozaurai (roplių protėviai), beuodegiai ir kai kurie kiti varliagyviai. Pirmieji sausumoje gyvenantys varliagyviai atsirado permo periode. Varliagyvius tiria zoologijos mokslo šaka herpetologija.
Varliagyvių oda plika, tačiau epidermyje esančios liaukos išskiria gleives ir drėkina odą, tuo apsaugodamos nuo išdžiūvimo, arba yra labai svarbios reguliuojant osmosinį slėgį. Kai kurie varliagyviai odoje išskiria nuodingas medžiagas, kurias gamina serozinės liaukos. Paprastai tie nuodai nėra labai veiksmingi, tačiau medlaipinių (Dendrobatidae) kai kurios rūšys (pvz., Dendrobates azureus) yra labai nuodingos, ir vietos indėnai odos išskyromis tepa strėlių antgalius. Varliagyvių odos spalva priklauso nuo sugeriamų spindulių spektro. Jei sugeriamos visos spektro spalvos, gyvūnas būna tamsus, jei tik kai kurios - gyvūnas atrodo šviesus. Be to, odoje gali būti ir chromatoforų - pigmentų turinčių ląstelių. Nuo jų priklauso varliagyvių odos, įvairių joje esančių dėmelių spalva. Kartais dėl pigmentų nevienodo pasiskirstymo chromatoforo spalva pakinta.
Varliagyvių stubure skiriama kaklinė, krūtininė, juosmeninė, kryžmeninė ir uodeginė dalys. Pirmasis kaklo slankstelis vadinamas atlantu. Kryžmens slanksteliai jungiasi su dubeniu. Už jo yra uodeguotųjų varliagyvių uodegos slanksteliai. Beuodegių varliagyvių jie suaugę. Slanksteliai beveik visų varliagyvių yra gerai sukaulėję. Šonkauliai sunykę ar labai trumpi, todėl nėra krūtinės ląstos. Kaukolės kaulų yra mažai. Pečių juosta ir dubuo tapo tvirtesni, kad galėtų išlaikyti kūno svorį. Dubuo susideda iš klubakaulio, gaktikaulio ir sėdynkaulio, kurie kartu sudaro gūžduobę, į kurią remiasi šlaunikaulio galvutė. Priekinės ir užpakalinės galūnės gerai išsivysčiusios. Priekinės galūnės sudarytos iš trijų dalių: žasto, dilbio ir plaštakos. Plaštaka baigiasi keturiais pirštais (penktasis neišsivystęs). Užpakalines galūnes sudaro šios dalys: šlaunis, blauzda ir letena, kuri penkiapirštė ir su plaukiojamąja plėve. Galūnių dalys paslankiai sujungtos sąnariais. Užpakalinės kojos gerokai ilgesnės ir stipresnės už priekines, jos yra svarbiausios judant. Tupėdamas gyvūnas remiasi truputį sulenktomis priekinėmis kojomis, o užpakalinės tada būna sudėtos kūno šonuose. Greitai ištiesdama jas, varlė šokuoja, o priekinės kojos apsaugo gyvūną, kad šis nesusitrenktų į žemę. Varliagyvių priekinės smegenys stambesnės negu žuvų ir turi 2 pusrutulius. Varliagyvių kūnas priplotas prie žemės, ir jiems nereikia išlaikyti pusiausvyros. Judesius reguliuoja smegenėlės. Varliagyviai turi dvi dideles iššokusias akis, pridengtas vokais: odiniu - viršutiniu ir judriu - apatiniu. Dažnai mirksi, todėl drėgni vokai sudrėkina akių paviršių ir jis neišdžiūsta bei pašalina prilipusias dulkes. Galvoje prieš akis yra pora šnervių. Tai ne tik uoslės organų angos, pro jas patenka atmosferos oras, kai gyvūnas kvėpuoja sausumoje. Akys ir šnervės yra viršutinėje galvos dalyje, todėl slėpdamasis vandenyje, varliagyvis iškiša iš jo tik akis ir šnerves. Dėl to gyvūnas gali kvėpuoti atmosferos oru ir matyti, kas vyksta virš vandens. Už abiejų akių yra po nedidelį ratuką, aptrauktą oda. Tai išorinė klausos organo dalis - būgnelis. Nuo jo garsiniai svyravimai per klausos kaulelį perduodami į vidinę ausį. Varliagyviai turi vidurinę ir vidinę ausį, kuri glūdi kaukolės kauluose. Vidinėje ausyje pailgasis maišelis sudaro pusratinius kanalus. Virškinimo sistema prasideda burna, kurioje yra stambūs dantys (išskyrus rupūžes) ir minkštas lipnus liežuvis. Į burną atsiveria seilių liaukos. Toliau yra ryklė, stemplė, skrandis, nuo kurios prasideda plonoji žarna (dvylikapirštė, klubinė). Į dvylikapirštę žarną atsiveria kepenų tulžies ir kasos latakai. Užpakalinė žarna atsiveria ne tiesiai laukan, o į tam tikrą užpakalinės žarnos paplatėjimą, vadinamą kloaką. Suaugę kvėpuoja plaučiais bei visu kūno paviršiumi, lervos - žiaunomis ir per odą. Būdingos porinės šnervės, burnos ertmė, gerklos (garso skleidimo organas), trachėja, du bronchai ir poriniai plaučiai. Plaučiai panašūs į maišelius. Jų sienelėse gausu kraujagyslių, kuriose vyksta dujų apykaita. Varles gerklė kelis kartus per sekundę nutįsta žemyn, todėl burnos ertmėje oras praretėja, ir pro šnerves čia skverbiasi šviežias oras, kuris eina į plaučius. Atgal jį išstumia kūno sienelių raumenys. Kad varliagyviai galėtų kvėpuoti per odą, ši turi būti nuolat drėkinama. Varliagyvių dauginimosi organai, patelių - kiaušidės, patinų - sėklidės. Beveik visų beuodegių ir daugumos uodegotųjų varliagyvių apvaisinimas išorinis, daugumos bekojų varliagyvių - vidinis. Varliagyviai dauginasi vandenyje. Nedidelė dalis varliagyvių rūšių yra gyvavedės. Dauguma jų išleidžia ikrus ir spermatozoidus į vandenį, kur vyksta išorinis apvaisinimas. Kiaušialąstę dengia drebutinis dangalas.
Informacija apie varliagyvius: Varliagyviai yra itin svarbi ekosistemų dalis, tačiau net trečdaliui jų rūšių pasaulio mastu gresia išnykimas. Lietuvoje iš viso gyvena 13 varliagyvių rūšių, iš kurių 5 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Tai skiauterėtasis tritonas, europinė medvarlė, raudonpilvė kūmutė, žalioji rupūžė, nendrinė rupūžė. Pagrindinė varliagyvių nykimo priežastis - jiems tinkamų buveinių trūkumas. Lietuvos gamtos fondas (LGF), norėdamas užtikrinti tinkamą šių ir kitų varliagyvių rūšių apsaugą, įgyvendino ne vieną buveinių atkūrimui skirtą projektą.
tags: #kaip #vadinamas #zuvu #ir #varliagyviu #apvaisinimas
