Neretai susimąstome, kodėl pasiliekame vienoje ar kitoje vietoje, ar tai nereiškia, kad esame prastesni už kitus, o gal tiesiog bijome iššūkių. Mintyse sau kartojame kitų žodžius - velniop iš čia, kiek galima, kurių galų čia, šitoje tamsoje, drėgmėje, su cepelinų spalvos dangumi, šioje savanaudžių valdininkų ir politikų karalystėje toliau gadintis sau ir savo vaikams gyvenimą. Tačiau kai tik užeina šis minčių debesis, jis visada akimirksniu praeina, nes visada prisimename savo močiutę.
Močiutė gyveno iki mano tryliktojo gimtadienio. Likus vos porai mėnesių iki jo abu seneliai žuvo apmaudžiame buitiniame gaisre, o jų laidotuvės vyko, kai visa Lietuva minėjo Sausio 13-osios pirmąsias metines. Bet trylikos metų burtų, pasirodo, užtenka iki šiol. O gal užteks visam mano gyvenimui ir dar liks mano vaikams. Aš labai tikiuosi.
Močiutės pasakojimai vakarais ar kur prisėdus buvo iš pažiūros gal ir niekuo neypatingi, nes juk visos močiutės ką nors pasakoja. Bet močiutė surišo man mano Lietuvą su savo vaikystės ir jaunystės Lietuva, jos nepriklausomybės tarpsniu iki okupacijos. Ir tos, tarpukario, Lietuvos - kaimo ir mažų miestelių skonis ir kvapas... yra mano Lietuvos pamatas.
Pirmiausia Lietuva man kvepia bankuchenais. Net yra fotografija, kurioje močiutė pozuoja kartu su savo draugėmis iš Rietavo mergaičių mokyklos, su savo iškeptais vos ne žmogaus dydžio kūriniais. Iš esmės galima dabartinius šakočius visus mesti lauk, jie nė iš tolo neprimena to, koks turi būti bankuchenas. Juokauju aš, žinoma, bet vis tikiuosi, kad atsilaužusi kokio siūlomo, atseit naminio, nukeliausiu atgal į močiutės glėbį. Bet nieko panašaus paragauti taip daugiau ir neteko.
Bankucheno tešlą galima valgyti žalią, kokio ji skanumo. O prie sviestinio popieriaus prikepusių tešlos lašų išvis neįmanoma atsivalgyti - jie tirpsta burnoje. Ropoji keliais arba atsitūpus aplink didžiulį volą, kurį suka senelis, ant skardos nuo šakočio spyglių teka tešlos perteklius. Ir tešla - auksinė, gryno geltono aukso spalvos, ir tas kvapas toks, jog iš tos kamarėlės gyvenime niekas neišneštų, jei nebūtų ten buvę taip žiauriai karšta. Juk vis dėlto kepa bankuchenus ant ugnies.
Indrė Makaraitytė prisimena, kad bankuchenu vis dar kvepia medinis močiutės šaukštas, pajuodęs nuo senatvės, kuriuo ji pildavo tešlą ant volo. Tokiais grybšniais. Pilnu pilnutėliu šaukštu. Buvo gilus sovietmetis, o bankuchenai, kaip suprantate, buvo skirti žmonių šventėms.
Miestelyje, kuriame sovietai įkūrė visą karinį garnizoną, gyvendami iš esmės daugiabutyje, seneliai turėjo savo ūkį. Vadindavo jį tvartais, bet ten buvo ir arklys, ir karvių, ir kiaulių, vištų, kalakutų. Sovietmečiui einant į pabaigą, iš pavydo kaimynas supleškino viską iki pat pamatų, dabar šioje vietoje - pieva, styro tik kelios sulaukėjusios obelys. Senelis neatsigavo - atgulė į patalus, o močiutė neatsigauti neturėjo teisės. Kai neliko kur kepti bankuchenų, nei volo, nei vietos pakurai, nei klėties, pagaliau, nei kelių dešimčių vištų, iš kurių kiaušinių trynių buvo gaminama tešla, napoleonai - tie tikrieji, su senoviniu pertepimu, kurį reikia virti ilgai ir nuobodžiai stovint prie ugnies ir maišyti, maišyti ir maišyti, ir nepermaišyti, ir puošiami ne kokiais pirktiniais pabarstukais, o iš skirtingo maišelio traukiamais skirtingo skrudinimo trupinėliais - gimdavo pačioje banaliausioje, kokią galima įsivaizduoti, virtuvėje. Pabarstukai buvo beveik juodos, tada tamsaus šokolado, šviesiai rudos-kakavinės spalvos. Ir pačios šviesiausios. Kada ji prisigamindavo tų pabarstukų, aš neįsivaizduoju. O kada ir kaip sugebėdavo iš popieriaus išsikarpyti žiedų trafaretus - juo labiau. Bet vestuvėms buvo kepami du „Napoleonai“ ir vienas želė tortas, dar gaudavau sukti kastinį, skrudinti silkių galvas ar virti vyniotinį.
Milžiniško dydžio dubeny dažniausiai būdavo plakama mažiausiai po dvidešimt kiaušinių baltymų rankomis, su metalinėmis mentelėmis, ir aš stovėdama užmigdavau nuo to caksėjimo į dubens kraštus. Nebuvo dalyko, kurio pas močiutę nebūtų buvę. Nebuvo problemos, kurios nebūtų galima išspręsti. Net ir kilusios naktį, kai prisvilindavau tą prakeiktą „Napoleono“ pertepimą.
Ir dar tos rožės. Neįsivaizduoju, kaip, iš kur, kai nei interneto, nei ypatingos komunikacijos nebuvo, bet ir gėlių atvažiuodavo žmonės pas ją. Viena ar kelios rožės visada dar žydėdavo, arba man tik taip atrodė. Prie mano akių nėra buvę žmogaus, kuris būtų išvažiavęs tuščiomis rankomis. Močiutės gėlyne visada viskas žydėjo, o man taip niekada ir nėra pavykę, kad rožės skleistųsi tokio skaistumo žiedais. Ir aš žinau, kodėl. Nes artinantis lietui, kiekvienas rožės žiedas buvo aprišamas celofano skiaute, o po lietaus nurišamas.
Indrė Makaraitytė prisimena, kad jos močiutė mezgė ir siuvinėjo, kaip koks vietinis Mičiurinas „žydino“ tulpes po lempa jos gimtadieniui ankstyvą pavasarį, o kai tėtis iš autobusų stoties parsinešdavo keletą dėžių siuntinio, lašinių, rūkytų dešrų ir visokių ten gaminių kvapas jausdavosi jau laiptinėje. Visa tai ji atsinešė iš anos Lietuvos. Iš to tarpsnio, kurį ji vadino kaip ir daugelis senelių - „prie Lietuvos“. Vėliau, jau kai paaugusi varčiau labai populiarią nepriklausomybės pradžioje perleistą tarpukario receptų knygą, ji kėlė liūdną šypseną - štai iš kur ir ko mokė toje Rietavo mergaičių mokykloje. Ir mokė taip, ne bet kaip.
O prie sovietų seneliai gyveno bute be jokių patogumų. Jame ir vyko tie močiutės burtai. Jie buvo tokios galingos traukos, kad aš daugiau nieko neprisimenu, o gal net ir nenoriu prisiminti iš savo gyvenimo iki trylikos metų. Tik juos. Tualetas - lauke, kuriuo naudojosi visas daugiabutis. Tokios trejos medinės durys į tris tupyklas. Virtuvėje - šalto, žiemomis - ledinio vandens čiaupas. Ir metalinė plautuvė. Ir kibiras po juo. Nieko romantiško. Ir man, vaikui, netgi žiauriai sunku, kai reikdavo rytais nunešti į pieninę pieną - nuo dviejų artipilnių talpų mano rankos nutįsdavo iki pat kelių. O jei tądien pavykdavo užkelti juos ant dviračio ragų, tai dviratį dar reikėdavo kažkaip sugebėti suvaldyti.
Mano senelius nuo emigracijos į Vokietiją sustabdė ką tik užsakyti nauji baldai. Tiesa, niekas juk tada negalvojo, kad ilgam būtų traukęsi. Bet baldai, mediniai, naudoti toliau visą gyvenimą, pasirodo, buvo argumentas, kuriuo jie nuvijo mintis apie išvažiavimą. O tėvo tėvai nespėjo privažiuoti sienos, kai ji užsidarė. Ir todėl abi šeimos liko Lietuvoje ir galėjome gimti mano sesė ir aš, o tada ir mano vaikai.
Ir todėl aš galėjau ir tebegaliu gyventi su Lietuva iš močiutės glėbio. Tas glėbys buvo didžiulis, jame tilpo labai daug, o aš neišpasakytai noriu tą jos šilumą ir kvapą perduoti savo vaikams. O galiu tai padaryti tik čia. Tik vežiodama juos po tas pievas, kurias ji maža braidė ir po tas kitas, po kurias aš laksčiau jai iš paskos, įsivaizduodama, kad labai padedu grėbdama šieną jos paskutinei karvei. Nes pieninė ir bokštas, į kurį man lipant močiutė prašė pasakyti, ar dar labai aukštai debesys, yra tik čia.
Tik čia man kvepia močiutės namais, kur pietų be deserto nebūdavo, o ant palangės buvo daiginamos rožės. Bet svarbiausia, ką aš supratau gerokai vėliau, buvo jos perduotas supratimas, kad viskas yra tavo paties rankose. Viskas yra jose. Rankos yra skirtos tam, kad jose virtų darbas. Nebūtinai juk kepti bankuchenus ir nebūtinai tai suprasti pažodžiui, ir ne nuo valdžios priklauso, kaip tu pats gyvensi. Ir nieko nėra neįmanomo. Ir kai tai supranti, nieko nėra neįmanomo. Ypač Lietuvoje, kai viskas yra tik mūsų rankose.
Indrė Makaraitytė - žurnalistė, LRT tyrimų skyriaus vadovė. Ji yra baigusi VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, įgijusi Lyginamosios politikos magistro laipsnį. I. Makaraitytė yra viena iš Gži internetinio portalo, siekiančio aukštesnių žurnalistinės etikos standartų, draugijos narių. Ji yra daugelio straipsnių, susijusių su politinio finansavimo, interesų grupių ir politinės korupcijos temomis, autorė, Lietuvos socialinių mokslų forumo dalyvė, Nacionalinio diktanto konkurso organizatorė.
1998-2009 m. I. Makaraitytė buvo „Atgimimas“ vyriausioji redaktorė, VU komunikacijos fakulteto žurnalistikos instituto dėstytoja. 2008 m. ji buvo apdovanota už geriausius žurnalistikos darbus arba iniciatyvas.
Žurnalistai Birutė Davidonytė, Dovydas Pancerovas, Rita Miliūtė, Jūratė Damulytė ir Indrė Makaraitytė 2017 m. įregistravo Žurnalistų profesionalų asociaciją, prie kurios kvietė jungtis ir kitus žurnalistus. Tokį sprendimą jie priėmė po to, kai dalis jų pasitraukė iš Lietuvos žurnalistų sąjungos.
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmuose 2023 m. buvo gauta civilinė byla pagal ieškovės žurnalistės Indrės Makaraitytės ieškinį atsakovui Seimo nariui Remigijui Žemaitaičiui dėl viešai paskleistų duomenų pripažinimo neatitinkančiais tikrovės, žeminančiais jos garbę ir orumą, tokių duomenų pašalinimo. Atsakovas R. Žemaitaitis teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodo, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka. Teigia, kad jo 2023 m. birželio 16 d. įrašo teiginiai neatitinka „žinios“ apibrėžimo, o jie visi - tik jo nuomonė - mintys, komentarai į pačios ieškovės skelbiamus straipsnius. Klaipėdos apylinkės teismas nusprendė rengti teismo posėdį minėtoje byloje.
LRT Tyrimų skyrius kartu su „DebunkEU.org“ nustatė, kaip buvo platinamas melas apie Ukrainą ir kaip Lietuvos veikėjai bandė užgožti Bučos žudynių vaizdus Rusijai palankiu turiniu. Rusiją ir Sovietų Sąjungą šlovinančią propagandą platinantys veikėjai yra sukūrę platų tinklą dezinformacijai skleisti. Jo centre - vos keli žmonės. Tinklas apima daugiau kaip šimtą grupių socialiniuose tinkluose, bet ir sektas, Lietuvoje kuriančias savo gyvenvietes.
MAFIJOS GYVENIMAS!
Vilniaus senamiestyje pačios rankomis įkurtame bute su 11-mečiu sūnumi Jonu Kazimieru ir 7-mete dukra Upe Elena gyvenanti I. Makaraitytė - visai kitokia nei prieš televizijos kameras. „Šiuose namuose - mano tėvų ir jų draugų darbai. Tėtis buvo vienas pirmųjų medalininkų Lietuvoje. Beveik visi jo darbai saugomi Nacionalinio muziejaus archyve. O mama buvo akvarelininkė. Į dabartinius namus jos šeima atsikraustė prieš trejus metus - tuomet I. Makaraitytė jau buvo palaidojusi tėtį, o sunkiai sergančiai mamai dėl stačių ir nepatogių laiptų likti ankstesniame bute buvo tiesiog neįmanoma. „Bandėme taip susitvarkyti, kad ir man būtų tėčio prisiminimų, ir mamai erdvė būtų pažįstama. Taip ir susigyvenome su šiais daiktais.
Nuo pat gimimo I. Makaraitytę ir keleriais metais jaunesnę seserį supo vien menas - žurnalistė pamena grįždavusi namo ir rasdavusi visas grindis nuklotas džiūstančiais mamos paveikslais. Tačiau nė viena iš Makaraičių dukrų menininkės kelio nepasirinko: sesuo tapo teisininke, o I. Makaraitytė - žurnaliste. „Mano tėtis buvo aktyvus Sąjūdžio rėmėjas: viską stebėjo, sekė, buvo labai sąmoningas, daug skaitė ir mane kartu vedžiodavosi į mitingus. Manau, kad iš tėčio perėmiau domėjimąsi tuo, kas vyksta aplinkui.
Po skyrybų su TV3 žinių tarnybos vadovu Sigitu Babiliumi prabėgo ketveri metai, tad ši tema, pasak Indrės, - tarsi istorijos vadovėlis, padėtas į lentyną ir nebeatverčiamas, nes ir be knaisiojimosi praeityje gyvenime yra ką veikti. Štai Indrės mama aštuoneri metai, kai yra tokia silpna, kad pagalbos reikia nuolat.
Indrė Makaraitytė geba suderinti intensyvų darbą su dviejų vaikų auginimu. Ji akcentuoja, kad svarbiausia yra sveikata, o pinigų visuomet galima užsidirbti. Moteris džiaugiasi, kad vaikai jau savarankiškesni, sūnus Jonas moka pats nuvažiuoti į būrelius, o į dailės būrelį kartu nusiveža ir sesę. Tomis dienomis, kai vaikai laiką leidžia su tėčiu, I. Makaraitytė gali ilgiau pasilikti darbe. Kitais vakarais jie viską stengiasi daryti kartu: dalytis dienos įspūdžiais, gaminti, tvarkytis.
„Manau, kad esu laiminga. Kai pradedu savęs gailėti, pasižiūriu į vaikus. Jeigu neturėčiau vaikų, tuomet būčiau nelaiminga“, - tikina I. Makaraitytė. „Niekada nebuvo tokio etapo, kad širdyje nejausčiau kam nors dvasinės artumos. O fizinio buvimo kartu neakcentuočiau. Dabar yra labai gerai vaikams - jie turi savo erdvę, mano dėmesio ir taip trūksta, tad toks variantas optimalus“, - pažymi ji. Anot jos, gimus vaikams tampi už juos atsakingas: „Kai atsirado vaikai, jie tapo gyvenimo prioritetu. Visa kita yra antraeiliai dalykai.
Žurnalistiniai tyrimai man asmeniškai - viena įdomiausių žurnalistinio darbo sričių. Tai, kad Lietuvoje jų vertė auga, yra didžiulis visos mūsų visuomenės laimėjimas, - pranešime cituojama p. Makaraitytė. Ponia Makaraitytė yra dirbusi savaitraščio „Atgimimas“ vyriausiąja redaktore, vedė aktualijų laidas keliose televizijose, rašė komentarus interneto portalams.
Prisijungti prie žurnalistinių tyrimų komandos - didžiulis iššūkis. Ir didžiulė garbė man, kaip žurnalistei, kad man buvo patikėta imtis šio darbo. Lietuvoje yra puikių žurnalistų, sąžiningų, dorų ir atsakingų, degančių idėja. LRT žurnalistinių tyrimų padalinys pradeda veiklą, jį sudarys keturi - penki žmonės. „Mes visi penki esame tiesiog žurnalistai, tik turime daugiau laiko įsigilinti. Aktualijų žurnalistas turi mažai laiko - jis turi viską padaryti tą pačią dieną. Bet tai yra ta pati žurnalistika, tik darbai didesnės apimties. Norint dirbti tokį darbą reikia, kad tau būtų įdomu.
Šis darbas įtraukia. Šiaip žurnalistai, ypač politinių aktualijų apžvalgininkai, dirba visada - turi stebėti, sekti įvykius, kad suprastų jų eigą. Bet tyrimai - ypatingi. Tad vaikai kenčia, bet mes esame susitarę, kad jie leistų mamai įsivažiuoti.
Atsikeli ir dirbi. Būna duobių, būna labai nemalonių akimirkų, kai sulauki šlykštaus puolimo ir net viešo dergimosi - juk ne į angelų sargų darbus gilinamės ir juos viešiname. Bet būna saldus pergalės jausmas, kai susiveda galai - supranti, kad atrišai mazgą. Mes sulaukiame labai daug puolimo. Labai daug. Bet mes suprantame, kad tai toks darbas, kad mūsų „medžiaga“ juk yra sisteminės korupcijos schemos ir naivu būtų net tikėtis, kad gali nebūti puolimo.
Ar nekyla dvejonių dėl kalbėjimo kontraversiškomis ir kai kam „nepatogiomis“ temomis? Mes sulaukiame labai daug puolimo. Labai daug. Bet mes suprantame, kad tai toks darbas, kad mūsų „medžiaga“ juk yra sisteminės korupcijos schemos ir naivu būtų net tikėtis, kad gali nebūti puolimo.
Abu vaidmenys - klausiančiojo ir klausiamojo - man mieli, tačiau aš ne tas žmogus, kuris galėtų daug įdomaus papasakoti klausiamojo pozicijoje.
Juvelyrikai labai mažai lieka laiko - tam, kad ką nors sukurtumei, reikia ramybės. O darbo pobūdis ramybės suteikia mažai. Bet vis tiek kartais užsuku į studiją - kaitinant metalą liepsna sudeginu susikaupusią įtampą. Mano rankos tokios, kurios tarsi jaučia metalą, tai kažkaip kyla iš vidaus.
tags: #indre #makaraityte #gimimo #metai
