Mokymasis prasideda anksti ir jau tuomet formuojasi vaiko požiūris į jį. Yra nemažai vaiko pasiekimų tyrimų ir tik nedaug - mokymosi tikslų supratimo kaitos. Šiuo tyrimu siekiama išsiaiškinti mokymosi tikslų sampratą ikimokykliniame amžiuje. Tam buvo atlikti du tyrimai.
Tyrimų metodika ir rezultatai
Pirmojo tyrimo, siekiant palyginti ketverių ir šešerių metų vaikų bei ikimokyklinio amžiaus berniukų ir mergaičių mokymosi tikslų supratimą, dalyvavo 121 ikimokyklinio amžiaus vaikas. Antrajame tyrime, siekiant palyginti kaimo ir miesto vaikų mokymosi tikslų supratimą, buvo apklausti 62 penkiamečiai. Duomenys buvo renkami taikant tris metodikas - „Pasakojimo siužeto pasirinkimas“, „Pasakojimo užbaigimas“, „Gimtadienio norų tyrimas“ - ir atliktas jų kiekybinis bei kokybinis kodavimas. Pirmojo tyrimo rezultatai atskleidė, kad šešerių metų vaikai nuosekliau nei ketverių metų vaikai apibūdina mokymosi reikšmę. Jaunesni vaikai jau yra susiformavę kai kuriuos pagrindinius mokymosi tikslų supratimus, nors vyresni vaikai parodė daug nuoseklesnius modelius nei jų jaunesni bendraamžiai. Analizuojant vaikų atsakymų turinį, paaiškėjo, kad jaunesni ir vyresni vaikai nurodė šias mokymosi naudos rūšis: intelektualinę, ekonominę ir socialinę (kitų labui). Jie turi teigiamą požiūrį į mokymosi procesą ir gali suformuluoti teigiamą mokymosi emocinį poveikį. Tačiau šešerių metų vaikai dažniau nei jų jaunesni bendraamžiai mini intelektualinės ir ekonominės naudos bei vertės išraiškos kategorijas. Berniukų ir mergaičių požiūris į mokymąsi buvo labai panašus.
Kiek kartų girdėjome iš savo atžalų, kad jiems neįmanoma mokytis? Kad jie nieko nesupranta, niekas neaišku, mokytoja kažko nepatikslino, o ir jie patys nėra sutverti mokslui. Prisipažinkite, ypač auginantys vyresnius vaikus, kad tai viena iš dažnesnių konfliktų priežasčių šeimoje, o tokios diskusijos, kad mokslas yra kažkas neįmanoma - gana kasdienės.
Dar prieš nemažai laiko, pastebėta, kad visi mes informaciją priimame ir suprantame skirtingai. Vieniems tai užtrunka labai greitai, kitiems ne kartą ir ne du reikia perskaityti viską iš naujo. Vieniems užtenka teksto, o kiti geriau įsimena tai, kas užfiksuota diagramose ar piešiniuose. Taip pat ir vaikai mokosi skirtingai - nėra vieno universalaus mokymosi metodo, todėl kiekvienas žinias įsisavina savaip.
Vaikai mokosi skirtingais būdais, todėl privati mokykla Vilniuje, jos mokytojai ir tėvai stengiasi atpažinti vaikų individualius mokymosi stilius, kad mokymas būtų kuo efektyvesnis. Dalis vaikų yra vizualūs mokiniai ir jie geriausia įsimena per vaizdą, paveikslėlius, schemas ar diagramas. Tokie mokiniai mieliau renkasi skaityti, piešti ar stebėti demonstruojamus objektus, pristatomą pamokos medžiagą. Kiti vaikai yra audialiniai - jiems svarbiausia garsas ir žodis. Šie mokiniai įsimena klausydami, todėl jie mėgsta dalyvauti diskusijose, klausytis pasakojimų ar mokomųjų įrašų. Rečiau girdėta grupė - kinestetiniai mokiniai. Pastarieji mokosi veikdami: jiems svarbu liesti, eksperimentuoti, judėti ar atlikti praktines užduotis. Verta paminėti ir skaitymo-rašymo stilių mėgstančius mokinius, kurie geriausiai mokosi per tekstų skaitymą ir užrašų rašymą.
Geriausias kelias atpažinti vaiko mokymosi stilių yra jo stebėjimas ir elgsena pamokoje ar atliekant namų darbus. Galima atkreipti dėmesį, kaip vaikas geriausiai įsisavina informaciją, kada jis labiausiai atsimena tai, ką mokėsi. Norint kuo efektyviau mokytis ir tinkamai išnaudoti tam skirtą laiką, verta pasirinkti mokymo strategijas, kurios pritaikytos pagal mokinių poreikius ir ugdymo paskirtį. Ši užduotis atitenka mokytojams, o Vitlio privati mokykla Vilniuje dažnai taiko įvairias bei skirtingas mokymosi strategijas, atsižvelgiant į šiuos tikslus.
Vienas iš metodų - darbas grupėse. Jis skatina bendradarbiavimą, kritinį mąstymą ir socialinių įgūdžių ugdymą. Grupinė veikla leidžia dalintis idėjomis ir mintimis, diskutuoti, spręsti problemas. Kitas metodas - praktinis mokymasis ir aptarimas. Vaikai ne tik mokosi atlikdami užduotis, bet ir kalbasi apie tai, ką išmoko. Toks būdas padeda jiems geriau suprasti savo pažangą ir matyti, kur dar reikia patobulinti.
Nepavyks pasiekti gerų mokymosi rezultatų jeigu vaiko nesups motyvuojanti, įtraukianti ir pozityvi ugdymo aplinka. Interaktyvumas, šiuo atveju, tampa vienu iš svarbiausiu veiksnių - įtraukiančios veiklos, diskusijos, žaidimai ir technologijų naudojimas ne tik padeda geriau suprasti mokymosi medžiagą, bet ir palaiko mokinių susidomėjimą mokymosi objektu. Pavyzdžiui, mokinių pamėgtos virtualios platformos ar programėlės, kurios leidžia spręsti problemas, vykdyti kūrybinius projektus ar konkuruoti draugiškoje aplinkoje, gali paversti mokymąsi tam tikra pramoga.
Itin teigiamai veikia ir motyvacinės sistemos - pasiekimų pripažinimas, apdovanojimai, įvertinimai. Tai didina vaikų savivertę ir pasitikėjimą savimi. Ne kiekvienam, bet kai kuriems vaikams padeda ir viešas pripažinimas. Vitlio privati mokykla Vilniuje suteikia galimybę savo talentą rodyti viešai, dalyvauti konkursuose ar mokyklos renginiuose. Tik svarbiausia nepamiršti, kad didžiausia motyvacija visada turi kilti iš paties vaiko. Tokia motyvacija yra tvariausia ir skatina suvokimą, kad mokymasis turi ilgalaikę prasmę ir kuria asmeninę vertę.
Veiksmingas yra ir pozityvaus elgesio skatinimas, pavyzdžiui žodinis pagyrimas. Padėti gali ir efektyvus grįžtamasis ryšys - konstruktyvus mokytojo ar bendraamžių komentaras leidžia suprasti klaidas ir ieškoti geresnių sprendimų. Galiausiai, ugdymo procesas turėtų būti pritaikytas individualiems poreikiams, kad kiekvienas mokinys jaustųsi vertinamas ir įtrauktas.
Priešingai, bausmės metodai dažnai ne tik mažina mokymosi motyvaciją, bet ir sukelia nemalonias emocijas, kurios ilgainiui gali atitolinti mokinį nuo mokymosi proceso.
Kai vaikas nesidomi mokslu, svarbiausia yra nesusitaikyti su mintimi, kad jis „negabus“. Kiekvienas vaikas turi unikalių stiprybių ir gebėjimų, kuriuos galima atrasti ir ugdyti. Galima pradėti nuo priežasčių - gal vaikas šiuo metu susiduria su emociniais sunkumais, nesupranta medžiagos arba jam trūksta tinkamo paskatinimo. O tada naudojant įvairias mokymosi strategijas ir įgalinant skirtingus būdus, kartu galima atrasti tinkamiausius mokymosi metodus ir taip palaikyti vaiką šiame nelengvame kelyje.
Čikagos Northwesterno universiteto mokslininkai pirmieji nustatė, kad vaikams atliekant kalbėjimo užduotis, tam tikra mergaičių smegenų sritis yra aktyvesnė nei analogiška berniukų smegenų sritis. Tyrimų rezultatai rodo, kad berniukų kalbos suvokimas labiau sensorinis, o mergaičių - abstraktesnis. Šie duomenys gali turėti didžiulę reikšmę mokant vaikus. Rašymo užduotys buvo padalytos į du modulius - regimąjį ir girdimąjį. Atlikdami regimojo modulio užduotis, vaikai skaitė (matė) tam tikrus žodžius, tačiau jų negirdėjo. Mergaičių atliktų užduočių analizė parodė, kad jų už kalbą atsakingos smegenų sritys veikia kur kas aktyviau nei berniukų. Berniukų smegenys veikia visiškai kitaip. Jei jie žodžius girdi, aktyviausiai veikia smegenų klausos sritys, jei mato - vaizdinės sritys.
Gebėjimas suprasti kalbą yra labai svarbus žmogaus gyvenime. Bendraudami ir suprasdami, ką mums sako kiti žmonės, dažnai net nepagalvojame, kiek įvairių ir sudėtingų procesų vyksta mūsų smegenyse, atsakingose už šią veiklą. Kalba apibūdinama kaip ženklų sistema, atliekanti pažintinę (informacijos gavimo, perdirbimo, išlaikymo), išreiškimo (ekspresinę, norų, tikslų, jausmų), bendravimo (komunikacijos, informacijos perdavimo, dvasinio bendravimo) funkcijas. Manoma, kad pasaulyje yra apie 3 000 kalbų. Bet kokia mintis kyla ir plėtojasi kartu su kalba. Kuo aiškiau įsisąmoninama mintis, tuo tiksliau ji išreiškiama žodžiais, sąvokomis, sakytine, o vyresniame amžiuje - ir rašytine kalba. Psichologai kalbą tyrinėja kaip pažinimo, mąstymo ir bendravimo priemonę. Bendraujant svarbu ne tik žodžiai, bet ir intonacija, mimika, gestai, neverbalinės (nežodinės) išraiškos priemonės. Keitimasis mintimis, žodžiais yra nuolatinis augančio vaiko poreikis. Kalbėdamas vaikas geriausiai tiksliausiai išreiškia savo poreikius, mintis ir emocijas, praneša aplinkiniams jam reikšmingą informaciją ir paskatina juos vienaip ar kitaip veikti. Kalbos suvokimas yra kalbos vienetų, t. y. įvairių kalbos garsų analizė ir sintezė. Suprasti kalbą padeda jos leksika, t. y. žodžiai. Svarbiausia žmogui yra dalykinė žodžio reikšmė, todėl žodžiai, artimi savo prasme, bet skirtingos garsinės sudėties, sukelia panašią reakciją. Kita vertus, panašios garsinės sudėties, bet skirtingos prasmės žodžiai sukelia skirtingą reakciją. Paskiro žodžio reikšmė nėra pakankamai tiksliai apibrėžta, t. y. susieta tik su vienu daiktu ar reiškiniu. Tas pats daiktas skirtingose kalbose žymimas kitokiu žodžiu. Kalbos supratimas - tai minties elementų analizė ir sintezė, sąvokų ir sprendimų, atspindinčių tikrovės daiktų ir reiškinių santykius, suvokimas. Abu procesai - kalbos suvokimas ir supratimas - tarpusavyje glaudžiai susiję. Žodžių prasmė suprantama tik tada, kai vaikas išmoksta sieti konkrečius daiktus, jų požymius ir veiksmus su juos atitinkančiais žodžiais, t. y. išmoksta suvokti pačią kalbą. Suvokimas nesupratus minties gali būti ne visai tikslus. Kalbai išmokti bei ją suprasti svarbią reikšmę turi gramatika ir jos dėsningumai. Gramatinės formos reiškia kitokias žodžių reikšmes ir sudaro tam tikras gramatinių reikšmių sistemas.
Laiko suvokimo raida ikimokykliniame amžiuje
Ikimokyklinio amžiaus vaikai kasdieniniame savo gyvenime nuolatos susiduria su erdvės ir laiko suvokimu, per mažas šių dalykų suvokimas gali sukurti vaikų mokymosi, komunikavimo ar kasdienio gyvenimo problemas. Laiko suvokimas, priklausomai nuo vaiko amžiaus, įgytos gyvenimiškos patirties, nuolat keičiasi. Laiko suvokimo jausmas dar neapibendrintas, o taikymo sfera labai siaura. Kasdieninė mūsų gyvenimo veikla, jos ritmas padeda susidaryti sąlyginiams laiko suvokimo refleksams.
Trejų metų vaikai
Apie trečius metus vaikui sunku įvertinti ir išmatuoti laiką. Sunku vien todėl, nes pirmiausia reikia nurodytą intervalą įvertinti, o paskui jį išmatuoti. Vaikų žodynas turtėja, tačiau neformuojamos pagrindinės laiko sąvokos - laiko tėkmės ir negrįžtamumo, ritmo ir tempo, laiko kaitos ir periodiškumo.
Penkerių metų vaikai
Penkerių sulaukęs vaikas atpažįsta keletą raidžių ir moka suskaičiuoti iki penkių-dešimties, tačiau gerai supranta tik pirmųjų 3-5 skaičių prasmę. Jis taip pat supranta žodžių šalia, už, po reikšmės, suvokia tokius terminus kaip rytas, vakaras, vėliau, po to, vakar, rytoj, bet laikrodžio dar nepažįsta. Tokio amžiaus vaikas jau moka papasakoti, kaip reikėtų padaryti vieną ar kitą darbą (pavyzdžiui, nusiplauti rankas, pakloti lovytę), gali atpasakoti įvykių seką laike (kas po ko nutiko), apibūdinti daiktus, nusakyti jų savybes, papasakoti, kam vienas ar kitas daiktas yra naudojamas. Jei vaikas klausia, ką reiškia žodis, būtinai paaiškinkite.
Šešerių metų vaikai
Šešerių metų vaikai geriau išmoksta prieveiksmius, reiškiančius įvykių greitį ir laiko lokalizaciją, prasčiau - prieveiksmius, reiškiančius trukmę ir nuoseklumą. Laiko santykiai yra santykiški, todėl svarbu, kad vaikai mokėtų tiksliai vartoti specialius žodžius. Su vaikais stebėti gamtoje vykstančius pokyčius bei susieti juos su laiku. Nedidelius laiko tarpus, savaitės dienas savaitės laiko tarpą ir vienos minutės trukmę, paremtus sensoriniu patyrimu. Nedidelius laiko tarpus nustatyti vaikai mokosi pagal savo veiklą.
Laiko suvokimo ugdymo metodai
Laiko vaizdinių formavimo metodika apima serijacijos pratybas.
Veiksniai, formuojantys laiko jausmą
Laiko jausmą formuoja veiklos motyvacija ir požiūris į veiklą. Įvairių įvykių kupinas turiningas laikas bėga nepastebimai, jo trukmę vertinti labai sunku. Ir priešingai, kuo vaikui monotoniškesnė laiko tėkmė, kuo skurdesnis veiklos turinys, tuo ilgesnė atrodys laiko trukmė palyginti su realiąja.
Uždavinių įtaką laiko trukmės suvokimui galima išreikšti tokiu dėsniu: visomis tomis pačiomis aplinkybėmis laikas atrodo trumpesnis, kai organizmas aktyvesnis. Juo didesnio aktyvumo reikia uždaviniui spręsti, tuo labiau atrodo, kad jam yra skirta mažiau laiko. Pavyzdžiui, tos pačios 45 minutės rašant sunkų diktantą, sprendžiant sudėtingus aritmetinius veiksmus, ieškant užmaskuotų figūrų prabėga greičiau, negu paprasčiausiai sėdint ir klausant monotoniško laikrodžio ar metronomo tiksėjimo arba stovint į priekį ištiestomis rankomis. Kai organizmas aktyvesnis, tada kyla teigiamų emocijų, ir todėl atrodo, kad laikas slenka greitai.
Motyvacijos įtaka laiko trukmės suvokimui matyti iš to, kaip žmogus vertina savo veiklą. Kai esamo situacija žmogaus nedomina, o dėmesys nukreiptas į būsimą veiklą (tipiška laukimo situacija), laikas prailgsta (pvz. į pasimatymą turi atvykti mylimas asmuo, t.y. laukiama pageidaujamo įvykio arba sėdint dantisto laukiamajame, laukiant blogai išlaikyto egzamino rezultatų paskelbimo, t. y. nerimaujant). Kai žmogus nepatenkintas darbu ir nori greičiau ji baigti, kad galėtų imtis kito darbo, laikas irgi prailgsta. Dirbant įdomų darbą laikas greičiau praeina dėl to, kad žmogus nekreipia dėmesio į kiekvieną darbo proceso vienetą, nebeskiria pavienių judesių, operacijų, nueitų “žingsnių”. Kai tokių “žingsnių” priskaičiuojama daug, atrodo, kad laikas slenka lėtai. Vaikams nustatant laiką įtakos turi suinteresuotumas veikla. Įdomi veikla prabėga greitai, jos trukmės vaikai tarsi nepastebi, todėl ir vertina neobjektyviai. Ir priešingai, veikla nekelianti teigiamų emocijų, atrodo trunkanti daug ilgiau, negu iš tikrųjų; vaikas stengiasi kaip galėdamas greičiau ją baigti.
Ugdymo kontekstų kūrimas ikimokykliniame amžiuje
Gairėse pateikiama kuriamai ar atnaujinamai Programai aktuali nauja ugdymo(si) aplinkos modeliavimo kryptis - vaikų ugdymo(si) kontekstų kūrimas. Gairėse rekomenduojamos penkios ikimokyklinio ugdymosi sritys: „Mūsų sveikata ir gerovė“, „Aš ir bendruomenė“, „Aš kalbų pasaulyje“, „Tyrinėju ir pažįstu aplinką“, „Kuriu ir išreiškiu“. Ugdymosi sritys yra ikidalykinės, orientuotos į Programoje numatytų vaikų pasiekimų plėtotę, apima vaikų ugdymo(si) turinį ir veiklas. Siekiant įtraukaus, visiems vaikams prieinamo ir sėkmingo ugdymosi, Gairėse įtvirtinamas Programos, grindžiamos universalaus dizaino mokymuisi prieiga, rengimas. Ikimokyklinio ugdymo rezultatai yra vaikų raidos ir ugdymosi procese nuosekliai įgyjami bei plėtojami jų pasiekimai: vertybinės nuostatos, žinios bei supratimas ir gebėjimai. Ugdymosi pasiekimai suskirstyti į 18 pasiekimų sričių, kurių visuma laiduoja optimalią visų vaiko potencinių galių ūgtį. Vaikų ugdymas(is) vyksta mokyklos vidaus ir lauko aplinkose, taip pat aplinkose už mokyklos ribų (parkai, muziejai, gamtos ir kultūriniai objektai ir kt.). Kuriant ugdymo(si) kontekstus dėmesio centre yra vaikams aktuali, dėmesį patraukianti, skatinanti veikti, vaikų iniciatyvoms atvira, estetiškai patraukli aplinka. Kontekstams būdinga kryptinga vaikų veiklą inicijuojanti idėja ar iššūkis, mokytojui tikslingai parenkant ir tam tikru būdu išdėliojant priemones, sukuriančias netikėtumo momentą. Kontekstai skatina autentiškus vaikų sumanymus, palaiko ilgalaikį domėjimąsi ir gilina supratimą.
Kuriant ugdymo(si) kontekstus vaikams sudaromos galimybės pasirinkti veiklą, medžiagas, priemones, veikimo vietas, laiką, veikti vienam ar bendradarbiaujant, skirtingais būdais pristatyti veiklos rezultatus. Kuriant ugdymo(si) kontekstus modeliuojama dialoginė vaikų, mokytojų ir kitų suaugusiųjų sąveika: iš anksto numatomi galimi komunikavimo su vaikais būdai ir priemonės vaikų aktyvumui paskatinti ir palaikyti. Mokytojai stebi, kuo vaikai domisi, ką geba, ir pritaiko kontekstą plėtoti pastebėtus vaikų interesus ir gebėjimus. Mokytojai ir švietimo pagalbos specialistai iš anksto numato galimas vaikų veiklos kliūtis arba jos tampa matomos vaikams veikiant sukurtame kontekste. Kuriant kontekstus naudojamos esamos kultūrinės, socialinės ir gamtinės aplinkos, iš anksto tikslingai sumodeliuotos ugdymosi aplinkos ir ugdymosi situacijos, susikuriančios čia ir dabar.
Universalaus Dizaino Mokymuisi Kontekstas
Universalaus dizaino mokymuisi kontekstas - tai lanksti, visiems vaikams prieinama ugdymo(si) aplinka ir veiksmingas procesas, kuriame, nepriklausomai nuo amžiaus, socialinių, kultūrinių, lingvistinių, sveikatos skirtumų, visiems vaikams sudaromos sąlygos žaisti, patirti ir ugdytis. Ugdymo aplinka žadina vaikų emocijas, pagauna dėmesį, panardina į prasmingą vyksmą. Galėdami rinktis alternatyvius tyrinėjimo, pažinimo ir dalyvavimo būdus, vaikai veikia savo tempu, pagal savo galias ir mokosi vieni iš kitų. Galimybė pasirinkti veiklas ir priemones, siekiant numatyto rezultato, skatina turėti savo ketinimą, idėjų, sumanymų, jų kryptingai ieškoti ir pamažu suprasti savo žaidimo ar mokymosi būdus.
Žaismės Kontekstas
Žaismės konteksto paskirtis - palaikyti kasdienių veiklų žaismingumą, kuriant džiaugsmo bei nuostabos tyrinėjant, išbandant, eksperimentuojant, dalinantis potyrius. Kontekstas atliepia vaiko žaismingą savęs ir pasaulio pajautimą, skatina žaisti judesiais, pojūčiais, emocijomis, kalba, vaizduote, mintimis. Eksperimentuojama veikimu tuščioje ir daiktinėje erdvėje, atrandant, kad žaidimas gali gimti „iš nieko“, mintyse.
Judraus Patirtinio Ugdymosi Kontekstas
Judraus patirtinio ugdymosi konteksto paskirtis - skatinti vaikų judėjimo džiaugsmą ir kasdienį judrumą, didinti judraus mokymosi galimybes. Įdomias, prasmingas ugdymosi situacijas kuria dialogiška vidaus ir lauko aplinkų jungtis, įrangos mobilumas, pritaikymas tyrinėti judesį, judriais būdais dalyvauti visų ugdymosi sričių veiklose.
Tyrinėjimo ir Gilaus Mokymosi Kontekstas
Tyrinėjimo ir gilaus mokymosi konteksto paskirtis - atliepti prigimtinį vaikų smalsumą, įtraukti juos į aplinkos tyrinėjimą, skatinantį giliau suprasti aplinkos objektus, reiškinius ir jų ryšius, atrasti įvairius pažinimo ir mokymosi būdus. Kuriamas kontekstas kupinas žaismės, atviras iššūkiams, jame daug laisvės vaiko spėliojimams, atsakymų į savo keliamus klausimus paieškoms, tyrinėjimu grindžiamiems sprendimams.
Realios ir Virtualios Aplinkų Kontekstas
Realių ir virtualių aplinkų konteksto paskirtis - papildyti ir praplėsti realybės kontekstus alternatyviomis skaitmeninėmis galimybėmis patirti ir pažinti, plėtoti vaikų skaitmeninį sumanumą, informatinį mąstymą. Kuriami realios ir virtualios aplinkos sąveikomis grindžiami kontekstai, aplinkas saikingai ir saugiai papildant skaitmeninėmis priemonėmis bei įranga, prioritetą teikiant patirtiniam realių objektų ir reiškinių tyrinėjimui, kūrybiškumui, socialinėms sąveikoms.
Kūrybinių Dialogų Kontekstas
Kūrybinių dialogų kontekstas - modeliuojant kūrybinių dialogų kontekstą kuriama vaizduotę, smalsumą, nuostabą kelianti aplinka, akcentuojanti patį kūrybos procesą. Vaikai patiria kūrybos laisvę, išgyvena netikėtumą, kūrybos džiaugsmą ir pasididžiavimą įveikus kūrybinius iššūkius. Aplinkų estetika ir įvairovė kuria prielaidas vaikams tyrinėti kūrybinės raiškos galimybes, išbandyti daugiau nei vieną būdą įgyvendinti kūrybinę idėją ar išspręsti problemą, pasirinkti alternatyvias raiškos priemones, improvizuoti, kurti ir perkurti.
tags: #mokymosi #tikslu #supratimas #ikimokykliniame #amziuje
