Mokyklų daržų istorija siekia senovės laikus, kai švietimas buvo glaudžiai susijęs su gamta ir praktiniu mokymusi. Nors dabartinėje sampratoje mokyklų daržai dažnai asocijuojasi su ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, jų istorija yra daug platesnė ir apima įvairius švietimo etapus.
Mokyklų atsiradimas ir raida
Mokykla - tai mokymo ir ugdymo įstaiga, teikianti formalųjį bei neformalųjį švietimą, įgyvendinanti žinių ir įgūdžių perdavos tradiciją. Formalųjį švietimą teikiančios mokyklos skirstomos į pradines, pagrindines, vidurines (taip pat gimnazijas ir progimnazijas), profesines, aukštesniąsias ir aukštąsias. Neformalųjį švietimą teikiančios įstaigos yra suaugusiųjų mokyklos, atvirieji universitetai, taip pat prie jų priskiriami vaikų darželiai ir lopšeliai. Taip pat skiriamos specialiųjų poreikių, internatinės mokyklos.
Mokyklų būta jau senovės Egipte, Babilone, Kinijoje, Indijoje, Sirijoje, vėliau - Graikijoje, Romoje. Jos visų pirma buvo skirtos specialios žinijos perdavai - rašto, šventųjų tekstų, astronomijos mokymuisi, valstybės valdymui ir tvarkymui reikalingų įgūdžių (skaičiavimo, karybos, filosofijos, etikos, menų).
Viduramžių Europoje mokyklos buvo pavaldžios bažnyčioms ir vienuolynams, jose mokydavosi būsimieji vienuoliai (jie mokyklose ir gyvendavo), taip pat kilmingųjų, miestiečių vaikai. Vėliau steigėsi parapinės mokyklos. Viduramžių mokyklose mokyta rašto, aritmetikos, lotynų kalbos, religinių tekstų skaitymo ir giedojimo, vėliau pridėti laisvieji menai. Amatininkai, riteriai turėdavo savo amato tradicijos mokyklas.
XI-XIV a. daugelyje Vakarų ir Pietų Europos valstybių (ypač Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Čekijoje) steigėsi aukštosios mokyklos - universitetai, o XIII-XIV a. amatininkų cechų ir gildijų mokyklos be tiesioginės amato perdavos ėmė teikti ir gimtosios kalbos, matematikos, teologijos žinių.
Islamo pasaulyje religinio pobūdžio mokyklos, teikusios ir gausią matematikos, astronomijos, filosofijos, teisės, medicinos žiniją steigtos prie mečečių.
XV-XVI a. Europoje ėmė steigtis mokyklos ir mergaitėms, imti plėtoti humanitariniai, gamtos mokslai, išsilavinimas tapo prieinamas daugeliui kilmingųjų, turtingųjų vaikų.
1737 m. Prūsijoje paskelbtas privalomas mokslas visiems 7-14 m. amžiaus vaikams.
XVIII-XIX a. Pirmoji žinoma mokykla Lietuvoje buvo įsteigta apie 1387 m. (Vilniaus katedros mokykla). XV a. prie parapinių bažnyčių ir vienuolynų pradėtos steigti vienos pakopos (dvejų metų) pradinės mokyklos, vadinamosios parapinės mokyklos, ir vienuolynų mokyklos; buvo ir namų mokyklų. XVI a. pradžioje sukurta trijų pakopų švietimo sistema: pradinė, aukštesnioji mokykla ir aukštoji mokykla. XVI a. pirmoje pusėje Lietuvos teritorijoje žinomos 11 katalikų ir 6 protestantų pradinės mokyklos. Edukacinė komisijos vykdytų reformų išdavoje 1773-1775 m. švietimo sistema reformuota: mokyklos supasaulietintos, įvestas visų luomų vaikų mokymasis, 1775 m. vietoje kai kurių kolegijų ir gimnazijų įsteigtos šešiametės vaivadijos mokyklos ir trijų klasių apskrities mokyklos. 1777 m.
XVIII a.- XIX a. Po 1863-1864 m. sukilimo uždrausta spauda lotyniškomis raidėmis, įvesta graždanka, pertvarkytos vidurinės mokyklos, uždarytos vienuolynų vidurinės mokyklos, Vilniaus bajorų institutas, vietoj pradinių mokyklų imta kurti valstybines rusiškas mokyklas, uždrausta mokyti lietuvių kalba ir mokytojauti katalikams lietuviams. Po 1904-1905 m. revoliucijos Rusijoje buvo leista mokyti lietuvių kalba valstybinėse pradinėse mokyklose ir kaip neprivalomąjį dalyką ją dėstyti vidurinėse mokyklose, mokytojauti lietuviams. Katalikiškos švietimo organizacijos (Žiburys, Saulė) ėmė steigti privačias lietuvių mokyklas. 1910 m. oficialiai veikė apie 70 privačių lietuvių pradinių mokyklų. 1907 m. dviklasė lietuvių pradinė mokykla įkurta ir Vilniuje. 1905 m. 1914 m. dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė (su žydų mokyklomis) 1620 pradinių, 45 nepilnosios vidurinės, 37 vidurinės mokyklos, kelios specialiosios vidurinės mokyklos.
1918-1940 m. sukurti suaugusiųjų švietimo pagrindai. 1919 m. Nepriklausomoje Lietuvoje 1920 m. buvo 16 gimnazijų, 22 progimnazijos, 16 vidurinių mokyklų. Pradžios mokyklų įstatymu (1922) nustatytas privalomas nemokamas keturmetis pradinis mokslas visiems 7-11 metų vaikams. 1923 m. Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos Respublikos dalimi, Švietimo ministerija siekė suvienodinti Didžiosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto mokyklų programas. Vaikai lankė 8 skyrių (klasių) liaudies mokyklą, apėmusią dvimetę žemutinę, dvimetę vidurinę ir keturmetę aukštesniąją pakopas.
1940 m. SSRS okupavus Lietuvą švietimas buvo pertvarkytas pagal SSRS švietimo sistemos modelį: privačios mokyklos ir ikimokyklinės įstaigos nacionalizuotos, mokykla atskirta nuo Bažnyčios, tautinių mažumų mokyklos (išskyrus rusų) uždarytos. 1940-1941 m. progimnazijos ir gimnazijos pradėtos pertvarkyti į septynmetes nepilnąsias vidurines (septynmetė mokykla) ir vienuolikametes vidurines mokyklas, apėmusias ir keturmetę pradinę mokyklą. 1941 m. Vokietijai užėmus Lietuvą mokyklose vėl pradėta dėstyti tikyba, mokyti vokiečių kalbos, iš aukštųjų mokyklų pašalinti visi dėstytojai ir studentai žydai (vėliau lenkai ir rusai), uždrausta gintis disertacijas, teikti mokslo laipsnius, išduoti aukštojo mokslo diplomus, apribotas mokslinis darbas. SSRS 1944 m. vėl okupavus Lietuvą buvo atkurta sovietinė švietimo sistema. 1944-1949 m. veikė keturių klasių progimnazijos ir aštuonių klasių gimnazijos. 1945-1949 m. veikė 3241 pradinė mokykla, 242 progimnazijos, 131 gimnazija. 1949 m. įvestas privalomas septynmetis vidurinis mokslas 7-14 metų vaikams, gimnazijos pertvarkytos į 11 klasių vidurines mokyklas, progimnazijos - į septynmetes mokyklas (apėmė ir pradines mokyklas). Nuo 1949 m. mokyklos buvo stambinamos, daugelis pradinių prijungta prie vidurinių, įsteigta naujų vidurinių mokyklų, prie jų veikė bendrabučiai.
XX a. šeštajame dešimtmetyje bendrojo lavinimo programas papildė profesinis mokymas ir gamybinis mokymas, buvo kuriami tarpmokykliniai mokymo-gamybiniai kombinatai. 1956 m. pradėtos steigti internatinės mokyklos, 1963 m. jų buvo 47. 1959 m. įvestas visuotinis aštuonmetis, 1987 m. - devynmetis mokslas (7-15 metų mokiniams, devynmetė mokykla). 1971 m. įvestas trijų klasių (vietoj keturių) pradinis mokslas, 1975 m. įgyvendintas visuotinis vidurinis mokymas. 1986-1987 m. pereita prie dvylikamečio vidurinio mokslo (mokyklose rusų dėstomąja kalba - prie vienuolikamečio vidurinio mokslo) ir keturmečio pradinio mokslo 6-10 metų vaikams. Komunistinį auklėjimą mokyklose diegė privalomos spaliukų, pionierių, komjaunimo organizacijos. Prasidėjus Sąjūdžiui 1988 m. prasidėjos diskusijos apie švietimo sistemos reformą. 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pertvarkyta švietimo valdymo struktūra, bendrojo ugdymo (iki 2011 m. vadinta Bendrojo lavinimo), profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų sistema. 1991 m. pradėtos steigti privačios mokyklos, 1992 m. - gimnazijos, 1993 m. - jaunimo mokyklos. 1995 m. įkurtas Studijų kokybės vertinimo centras, 1996 m. - Nacionalinis egzaminų centras. 1998 m. įvestas privalomas dešimtmetis pagrindinis mokslas (7-16 metų mokiniams), 2000 m. - profilinis mokymas. 2004 m. Lietuvoje mokomasi pagal 12 metų trunkančią bendrojo ugdymo programą. Iki bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos ugdymo sistemą sudarė keturmetė pradinė (7-11 metų vaikams), trimetė žemesnioji (11-14 metų vaikams), dvimetė aukštesnioji (14-16 metų vaikams) pagrindinės mokyklos pakopos ir dvimetė vidurinė (16-18 metų jaunuoliams) mokykla. Baigusieji bendrojo ugdymo mokyklą ir siekiantys įgyti profesiją galėjo mokslus tęsti vienmetėje arba dvimetėje profesinėje mokykloje.
Nuo 2015 m. Lietuvoje keturmetis pradinis ugdymas (7-11 metų vaikams) teikiamas vaikų darželyje-mokykloje ar pradinėje mokykloje, pagrindinio ugdymo programą įgyvendina pagrindinės mokyklos, progimnazijos, gimnazijos, taip pat jaunimo mokyklos (V-X klasės; 12-17 metų moksleiviams), profesinės mokyklos. Privaloma pagrindinio ugdymo programa sudaryta iš dviejų dalių: I dalis - 4 metai, įgyvendinama V-VIII klasėse (11-14 metų vaikams), ir II dalis - 2 metai, įgyvendinama IX-X (gimnazijos I-II klasėse; 14-16 metų vaikams) klasėse.
Mokyklų daržų raida Lietuvoje
XIX a. pradžioje Šiauliuose veikė tik viena parapinė vienklasė mokykla, įkurta prie bažnyčios ir gyvavusi kiek daugiau nei 35 metus, iki 1839 m. Dėl stiprėjančios rusifikacijos ir lėšų miesto biudžete stygiaus pavienių bajorų iniciatyva buvo įsteigtos kelios trumpai gyvavusios mokyklos, kol buvo prieita prie vieningos nuomonės - Šiauliuose reikia steigti gimnaziją.
Iš pradžių 1839 m. įkuriama penkių klasių mokykla apskrities bajorams, prie kurios vėliau prijungiama parengiamoji klasė. Ši įstaiga tampa mainų objektu. 1851 m. aktyvių vietos bajorų dėka iš Gardino gubernijos, Svisločiaus, atkeliama gimnazija į Šiaulius, mainais į minėtąją apskrities bajorų mokyklą, kuri iškeliama į Svisločius. Taip Šiauliuose atsiranda septynių klasių ir vienos parengiamosios klasės mokykla, pavadinta Šiaulių berniukų gimnazija. Dėl vietos įstatymų iš pradžių gimnaziją lanko tik bajorų vaikai ir apie dešimtadalis miestiečių.
Šiai gimnazijai pastatyti savo žemę paaukojo Jonas Jakševičius su sąlyga, kad aukotojo atžala ir dar dvi kartos bus atleistos nuo mokesčio už mokslą. J. Jakševičiaus duktė Stanislava (būsimoji Venclauskienė) tesėjo tėvo valią ir jos uoliai laikėsi tai darydama kiek neįprastu būdu. Ji įsivaikino per 100 beglobių, pamestinukų vaikų, kuriems suteikė savo pavardę, ir taip jiems išrūpino ne tik pastogę, bet ir nemokamą mokslą. Jos vyras Kazimieras Venclauskis šią žmonos veiklą palaikė ir rėmė finansiškai.
Gimnazijos pamokose dėstyta lenkų kalba, vyravo unijinė dvasia, tačiau jos mokiniams buvo būdingas iš tėvų paveldėtas „žemaičių bajoro“ identitetas. Ne vienu atveju lenkiškas unijinis patriotizmas, ugdytas gimnazijoje, kartu puoselėjo ir lietuvišką patriotizmą.
Šiaulių berniukų gimnazija buvo prieinama tik berniukams, tačiau mergaitės taip pat turėjo alternatyvą, tik ji buvo privati, 1846-1857 m. veikusi parapinė mergaičių mokykla. 1865 m. vienklasėje valdiškoje parapijos mokykloje buvo atidaryta mergaičių pamaina ir 1873 m. šioje mokykloje mergaičių mokėsi jau daugiau nei berniukų. 1898 m. įsteigiama mergaičių gimnazija grafo Vladimiro Zubovo sklype, šią įstaigą jis įsteigė ir išlaikė savo lėšomis. Grafas V. Zubovas ir jo žmona Sofija daug nuveikė miesto ir apylinkės švietimo ir gyventojų išsimokslinimo srityse. Jie savo iniciatyva ir lėšomis įkūrė mokyklas Ginkūnuose (slapta), Naisiuose, Gubernijoje, Dabikinėje, Medemrodėje.
Buvo įsteigta ir keletas trumpai gyvavusių pensionų, tarp kurių ir viena išimtis - ilgai veikęs: 1861-1907 m. veikęs privatus tikrasis pensionas.
Visų miesto mokyklų veiklą prižiūrėjo 1839-1851 m. apskrities bajorų mokyklos, o nuo 1851 m. - gimnazijos direkcija.
Nuslopinus 1863-1864 m. sukilimą, Lietuvoje buvo pradėta diegti rusifikacijos programa, kuri diskriminavo lenkus, lietuvių kultūrą. Savo ruožtu žydų švietimas organizuotas pagal žydų papročius. Šiaulių žydų vaikai pradinį mokslą įgydavo trijų klasių dvasinėje mokykloje prie kahalo. Tokia pirmos kategorijos trijų klasių valdinė mokykla Šiauliuose atsirado 1853 m. Po šios mokyklos vaikai, įgavę praktinių pagrindų, ruošdavosi dirbti arba tolesnėms studijoms rabinų mokykloje. 1879 m. buvo atidaryta žydų vienklasė mokykla. 1899 m. įsteigiama Šiaulių didžiausio pramonininko Ch.
Žinoma, kad jau 1883 m. Garliavoje veikė pradinė mokykla. Mokyklos patalpos, kaip pasakojama, tuomet buvo dabartinėje Vytauto gatvėje, toje vietoje, kur dabar pastatytas komunalinis namas - į Kauno pusę nuo Pažėrų kelio. Senoji mokykla buvo mūrinis, mažais langais, prisispaudęs prie žemės namas. Jis daugiau buvo panašus į sandėlį negu į mokyklą. Šis namas, kaip ir keletas panašios formos namų, buvo statytas dar dvarininko J. Prieš pirmąjį pasaulinį karą buvo pastatytas medinis mokyklos pastatas Aglinsko gatvėje Nr. 5. Čia iš pradžių buvo įrengta tik viena klasė, nes dirbo tik vienas mokytojas.
Vokiečių okupacijos laikotarpiu, apie 1917 m., Garliavoje veikė vokiečių tautybės mokytojas Glitas. Jis savo mokykloje mokė daugiausia vokiečių vaikus, kurių čia, Garliavos valsčiuje, buvo nemažai. Mokykla buvo įsteigta Vytauto gatvėje priešais vokiečių kirkę, mediniame name, kuris Antrojo pasaulinio karo metu buvo sunaikintas. Maždaug 1918 m. Garliavos pradinėje mokykloje buvo trys skyriai ir mokėsi apie 60 mokinių. Patalpos buvo naudojamos jau nuo prieškarinių laikų statytoje mokykloje, esančioje Aglinsko gatvėje.
1925 m. mirus Jonui Jočioniui, mokyklos vedėju buvo paskirtas Adomas Mitkus. 1941 m. vedėju paskirtas Jonas Labunaitis. Karo metu mokykla nenukentėjo, tad jam pasibaigus mokiniai galėjo rinktis į klases. 1944 m. įsteigta progimnazija, kurios direktoriumi buvo paskirtas Jankauskas. Garliavoje veikė trys progimnazijos klasės ir keturios pradinės mokyklos klasės. Pradinė mokykla veikė atskirai nuo progimnazijos iki 1948 m. Pradinės mokyklos direktoriumi buvo Jonas Labunaitis, nuo 1945 m. Kursevičius, 1947 m. balandžio 15 d. iš vedėjo pareigų išėjus Kursevičiui, mokyklos vedėju vėl buvo paskirtas J. Labunaitis. Progimnazijos direktoriumi 1945 m. buvo paskirtas Juozas Klimaitis. 1948 m. rugsėjo 1 d. progimnazija ir pradinė mokykla buvo sujungtos ir jos direktoriumi paskirtas J. Labunaitis.
1949 m. rugsėjo 1 d. 1950 m. Mokykloje jau buvo aštuonios klasės, todėl nuo rugsėjo pirmos dienos mokykla oficialiai buvo pavadinta Garliavos vidurine mokykla. Nuo 1951 m. Padidėjus mokinių skaičiui buvo mokoma šiose patalpose: centrinėje mokykloje - trys klasės, po vieną klasę Šlapkausko, Skučo ir Šidiškio namuose, komunaliniame name prie Vytauto gatvės dvi klasės ir atvežtame iš Stanaičių kaimo naujai pastatytame mediniame name (Vytauto ir Basanavičiaus gatvių kampe) - keturios klasės. 1952 m. rugsėjo pirmą dieną įvyko naujai pastatytos dabartinės Garliavos vidurinės mokyklos atidarymas. Direktoriumi buvo paskirtas A. Sakalauskas.
1954 m. Garliavos vidurinės mokyklos direktoriumi paskiriamas J. 1957 m. direktorius - P. 1960 m. direktoriumi paskiriamas V. 1962 m. direktorius - J. Adomavičius, mokėsi 944 mokiniai. Mokinių skaičiui padidėjus iki 1012, 1964 m. 1966 m. mokyklos direktorius - J. Akavickas, dirbo 69 mokytojai, mokėsi 1487 mokiniai. Toliau sparčiai didėjant mokinių skaičiui, 1967 m. 1974 m. mokslo pradžią mokykla sutiko gerokai sumažėjusiu mokytojų ir mokinių kolektyvu, nes dalis jų perėjo į naujai pastatytą Garliavos 2 - ąją vidurinę mokyklą. Direktoriumi buvo paskirtas V.
1992 m. Vladui Nausėdai išėjus į pensiją, mokyklos direktoriumi paskirtas Algirdas Vaitkus. 1997 m. mokyklai ėmė vadovauti direktorius Česlovas Vinciūnas, dirbo 71 mokytojas, mokėsi 854 mokiniai. 1999 m. 2000 m. direktorius Č. Vinciūnas, direktoriaus pavaduotojai ugdymui A. Vaitkus, R. Juodsnukienė, I. Beresnevičienė ir pavaduotojas ūkio reikalams A. Bosas. 2002 m. mokykloje mokėsi 936 mokiniai, buvo išleista 50 - oji jubiliejinė abiturientų laida. 2004 m. 2005 m. mokykloje mokėsi 780 mokiniai, buvo įrengtas tikybos kabinetas, kurį pašventino Vilkaviškio vyskupas R. Norvila. Garliavos vidurinei mokyklai prijungtas Jurginiškiu pradinės mokyklos skyrius, kuriame mokėsi 20 mokinių ir dirbo 4 mokytojos. 2006 m. birželio 1 d. gautas mokyklinis autobusiukas. 2007 m. 2008 m. mokykloje mokėsi 690 mokinių, direktorius Č. Vinciūnas, pavaduotojai ugdymui I. Beresnevičienė - Vaitkienė, R. Juodsnukienė ir pavaduotojas ūkio reikalams A. 2009 m. 2010 m. mokėsi 575 mokiniai, dirbo 60 pedagogų, atidarytas pirmosios laidos abituriento, poeto Roberto Keturakio vardo lietuvių kalbos kabinetas. Renovuotas mokyklos kiemas ir atidengtas paminklinis akmuo tremtyje žuvusiems mokytojams ir Garliavos mokyklos vedėjui Adomui Mitkui atminti.
2011 m. 2013 m. Aktyvus pedagogas tuo pat metu buvo Garliavos šaulių kuopos vadas, koordinavo skautų, jaunalietuvių, pavasarininkų veiklą. Adomas ir Ona Mitkai dažnai rengdavo popietes vaikams ir vakarus suaugusiesiems, valstybinių švenčių minėjimus, eitynes. Lietuvą okupavus sovietams, 1941 m. birželio 14 dieną Mitkų šeima patyrė represijas. Šeimos galva buvo išvežtas pirmuoju ešelonu, žmona ir dukros - antruoju. 1942 m. rugpjūčio 22 d. Giminių liudijimu, jo palaikai ilsisi nežinomame kape. Ramunės Malinauskaitės mama Laima iš Altajaus pabėgo ir grįžo į Lietuvą. Vėliau į Tėvynę parvažiavo ir Ona Mitkuvienė su jaunėle dukra. Po kelių dešimtmečių A. Mitkaus dukros iš sovietinės valdžios gavo dokumentą, kad tėvas reabilituotas.
Kauno rajono savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr.TS-188 „Dėl Kauno r. Mastaičių pagrindinės mokyklos reorganizavimo, prijungiant ją prie Kauno r. Garliavos Adomo Mitkaus vidurinės mokyklos ir Kauno r. Garliavos Adomo Mitkaus vidurinės mokyklos tipo pakeitimo“, mokykla nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. pradėjo veikti kaip Kauno r. Garliavos Adomo Mitkaus pagrindinė mokykla. Sulaukusi 93-ejų metų Vilniuje mirė buvusi Garliavos pradžios mokyklos mokinė Laima Mitkaitė Malinauskienė. Ji gimė 1926 m. Garliavoje, mokytojų Adomo ir Onos Mitkų šeimoje. Baigusi tėvelio vadovaujamą Garliavos pradžios mokyklą, toliau mokslus tęsė Kauno ,,Aušros“ mergaičių gimnazijoje. Vėliau savo vaikystę Laima Mitkaitė Malinauskienė prisimins kaip labai šviesų laikotarpį: jaukius tėvų namus, pilnus knygų, žurnalų, sekmadieniais taip pat buvo mėgstama klausytis radijo laidų. Kaip ir kiekvienas Garliavos mokinukas, vasarą Laimutė su jaunesne sesute Vytauta turėjusios darže joms priskirtas lysves, kurias kruopščiai ravėdavo.
Aprašydama prabėgusias vaikystės dienas yra užfiksavusi ir tokius faktus: „Prisimenu nuolatinį visuomeninės tėvo veiklos šurmulį, kai beveik kiekvieną sekmadienį Garliavos mokykloje būriavosi šauliai, mokėsi šaudyti, kai tautininkų ir jaunalietuvių rikiuotės įvairių tautinių švenčių metu eidavo su vėliavomis į pamaldas į Garliavos bažnyčią, o Bekerio (prekybininko) salėje vykdavo vakarai, įvairių švenčių paminėjimai su šventinėmis programomis. 1941 metų birželio 14 dieną mokytojų Adomo ir Onos Mitkų šeima suimama. Kauno geležinkelio stotyje Adomas Mitkus buvo atskirtas nuo šeimos, išvežtas į Sverdlovsko lagerį ir 1942 metais sušaudytas. Ona Mitkuvienė su dukromis Laimute bei Vytauta, išvežtos į tremtį Altajaus krašte, gyveno labai sunkiai ir svajojo kuo greičiau sugrįžti į Lietuvą.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, kai evakuotiems Leningrado gyventojams buvo leidžiama vykti namo, prie jų pasiryžo prisijungti ir tremtinė Laimutė Mitkaitė. Jeigu sovietiniai pareigūnai būtų ją sugavę, tikrai būtų uždarę į lagerį. Grįžusiai į Lietuvą Laimutei irgi reikėjo slapstytis. Jai padėjo tėvelio sesuo, dirbusi gydytoja Šeduvoje. Kadangi tremtyje merginai dažnai tekę pabadauti, tai būdama dvidešimties ji atrodžiusi kaip penkiolikmetė. Teta išrūpinusi Laimutei dokumentus su netikra gimimo data ir nuvedusi į Šeduvos mokyklą, kurioje mergina ir baigė visą vidurinės mokyklos kursą. Savo kolegę Laimą Malinauskienę buvę bendradarbiai prisimena kaip ilgametę, žymią vaikų gydytoją psichiatrę. ,,Nuo 1972 iki 1988 metų gydytoja buvo neetatine sveikatos apsaugos ministerijos vyriausia vaikų psichiatre, vadovavo gydytojų vaikų psichoneurologų atestacinėms komisijoms, derino tobulinimosi kursų organizavimą, bendradarbiavo su Estijos kolegomis. Iš pradžių dirbusi Respublikinės Vilniaus vaikų ligoninės Psichoneurologiniame skyriuje gydytoja, 1972 metais ji tapo Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės Vaikų skyriaus vedėja. L. Malinauskienė pasižymėjo dideliu reiklumu sau ir bendradarbiams, aukšta vidine kultūra, plačiomis pažiūromis, buvo gerbiama darbuotojų. Gydytoja labai domėjosi Lietuvos istorija, garsėjo kaip įdomi pašnekovė ir gera mokytoja, jos konsultacijos buvo plačiai žinomos ir labai populiarios. Kol sveikata leido, Laima Mitkaitė Malinauskienė su dukra Ramune Malinauskaite vis aplankydavo Garliavą, prisimindavo čia prabėgusią vaikystę, siekė kad būtų įamžintas ne tik jos tėvų atminimas, bet ir kitų tremtinių. Jau sunkiai sirgdama skatino savo vaikus, sūnų Vytautą ir dukterį Ramunę, įsteigti premiją, kuri būtų skiriama gerai besimokantiems ir visuomeniškiems Garliavos Adomo Mitkaus pagrindinės mokyklos mokiniams. Mokyklos bendruomenės narius kviečiame malda pagerbti Laimos Mitkaitės Malinauskienės atminimą. Šventosios mišios bus aukojamos pirmadienį balandžio 20 d.
Kužiai rašytiniuose šaltiniuose minimi nuo XVII amžiaus. M. Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ rašė, kad 1652 m. M.Lukšienės išleistoje knygoje „Lietuvos švietimo istorijos bruožai XIX a. pirmoje pusėje“ 362 psl. rašoma, kad 1809 m. Vilniaus švietimo apygardos ataskaitoje pažymėta, kad Vilniaus gubernijoje dirba dvi 2 moterys mokytojos iš 147 bendro mokytojų skaičiaus, viena iš jų Kužiuose (Šiaulių aps.), kurioje mokėsi 63 berniukai ir 15 mergaičių. (šaltinis VVU, f. 2-KC, b. 238, I. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašoma, kad Kužiuose parapinė mokykla buvo XIX a. Br. Kvyklio sudarytoje enciklopedijoje „Mūsų Lietuva“ T.3 rašoma „Kužiuose buvo parapinė mokykla, kurioje 1863 m. mokėsi 13 mokinių. 1864 m. 1914 m. kunigas J. Dargužas Kužiuose įsteigė „Saulės“ mokyklą. Apie tai rašė „Lietuvos žinios“ 1914 m. lapkričio 5 d. Nr. 175, 3 psl. Čia rašoma: „Kužiai, Šiaulių apsk. 1933-1934 m. 1940 m. 1954 m. 1962 m. 1963 m. 1980 m. 1986 m. 2021 m. 2021 m. A. J. S. E. R. A. Ž.
1782 metais Pabiržėje veikė parapijos mokykla. Kuomet ji įkurta - tiksliai nustatyti nepavyko. Rašytiniuose šaltiniuose rašoma, kad „studentų skaičius mokykloje yra 12 kilmingųjų, 14 prastų ir dvi mažos mergaitės. Jie visi mokosi rašyti, skaityti.“ Direktoriumi tada dirbo Tadeušas Bienerovičius, kuris „buvo mokyme patyręs, išsiauklėjęs, malonus, negeriantis“. Pabiržėje mokykla įsikūrė 1923. Valsčius ir mokykla buvo Gulbinuose. Yra teigiama, kad mokykla buvusi Gulbinuose ten pat, kur ir šiandien dar yra mokyklos pastatai. Atidarius Pabiržėje mokyklą, pirmaisiais mokytojais buvo Ona Butkevičiūtė, Mačiukaitė, Bagdonas, Bagdonienė. Mokykla buvo patalpinta valsčiaus namuose, kur šiandien yra gyvenvietė. Mokykla buvo dviejų komplektų. Padidėjus mokinių skaičiui, buvo nuomojama viena klasė Motiejūno name. 1930 metais Pabiržės valsčius perėmė iš klebono Andrašiūno senelių namus, kur perkėlė mokyklą, tuo laiku mokyklai vadovavo mokytojas Edgaras Tymukas. Mokykloje buvo du komplektai. Antrame komplekte dirbo mokytoja Ona Tymukienė. Perkėlus mokyklą į senelių namus, susidarė geresnės darbo sąlygos, padidėjo mokinių skaičius. Mokinių skaičius kiekvienais metais augo, o dirbo tik du mokytojai. Mokykla išaugo iki 4 komplektų. Mokyklai teko papildomai nuomoti patalpas gyvenamajame name. Mokykloje tuo laiku dirbo mokytoja Janulytė, Tymukai, Januškaitė, Gogelytė. Vokiečių okupacijos metais mokinių skaičius žymiai sumažėjo, darbo sąlygos pasidarė labai sunkios. Neturtingųjų vaikai turėjo „parduoti savo vasaras”. Dirbo pas didžiažemius, o žiemą irgi nelankė mokyklos, nes neturėjo kuo apsiauti ir apsirengti.
1944 metais buvo įkurta progimnazija. Pirmieji jos kūrėjai buvo mokytojai Ignas Lapienis, Janulytė, Kregždė. Progimnazija buvo patalpinta atskirai nuo pradinės mokyklos. Ji užėmė buvusios pradinės mokyklos patalpas. Progimnazijai vadovavo direktorius Mykolas Kregždė. Pirmaisiais mokslo metais progimnazija turėjo 4 klases, kuriose mokėsi 86 mokiniai. Paskui kas metais progimnazija augo, mokinių skaičius didėjo. Išvykus direktoriui Kregždei, progimnazijai ėmė vadovauti direktorius Lazauskas. 1948 metais progimnazija ir pradinė mokykla performuojama į septynmetę mokyklą. Joje buvo dvylika komplektų. Mokinių skaičius siekė iki 340 mokinių. Septynmetėje mokykloje dirbo mokytojai : Janulytė, Pakeliūnas, Stankevičius, Strazdas, Strazdienė, Ratkelis, Ratkelienė, Tymukas, Lapienis. Septynmetei augant ir plečiantis, mokykla naudojimui perima parapijos namus ir kleboniją, kur apsigyvena mokytojai ir įrenginėjamos naujos klasės. 1950 metais susidarius dideliam mokinių skaičiui ir pageidaujant apylinkės tėvams, Pabiržėje atidaroma vidurinė mokykla. 1950-1951 m. m. mokinių skaičius jau siekė 360. Pabiržės vidurinei mokyklai vadovauja direktorius Ratkelis. Mokytojų kolektyvą papildo Butkevičiūtė, Armanavičiūtė, Barkauskaitė, Barauskaitė. 1953-54 metais Pabiržės vidurinė mokykla apvainikuoja savo darbo rezultatus, išleisdama pirmąją abiturientų laidą. Jų buvo 24. 1955 metais mokinių skaičius išauga iki 433 ir sudaro 17 klasių. Tais pačiais metais praktikos darbams įrengiamos dirbtuvės. Dar tais pačiais metais įkuriamas mokyklos internatas. Jame apsigyvena apie 20 mokinių. Nuo 2008 m. rugsėjo 1 d., sumažėjus mokinių skaičiui vyresnėse klasėse, vidurinė mokykla reorganizuojama į pagrindinę. 2020 m.
Mokyklų daržų vaidmuo ugdyme
Mokyklų daržai, kaip ugdymo erdvės, atlieka svarbų vaidmenį vaikų raidai. Jie skatina kūrybiškumą, smalsumą, fizinę veiklą ir socialinius įgūdžius. Per praktinę veiklą gamtoje vaikai mokosi stebėti, tyrinėti, ugdyti atsakomybės jausmą ir meilę gamtai.
Prienų rajono mokyklose sovietmečiu buvo pastebima aktyvi ateistinė propaganda, kuri neigiamai veikė tikinčių mokinių ugdymą. Mokytojai ir administracija vertė mokinius dalyvauti ateistinėse programose, piešti antireliginius piešinius, atsisakyti tikėjimo. Tai sukeldavo didelį spaudimą vaikams ir jų šeimoms, ribojo asmens laisvę ir sąžinę.
Panašus sovietinių mokytojų fanatizmas nebuvo atsitiktinis. Jis atspindėjo visos sistemos ideologinį spaudimą ir siekį kontroliuoti visuomenę per švietimo įstaigas.
Toks požiūris į ugdymą ne tik kenkė vaikų dvasinei raidai, bet ir skatino melą, apgaulę ir konformizmą. Mokytojai, siekdami įtikti valdžiai, dažnai pamindavo pedagogines ir etines normas.
Šiuolaikinės mokyklos siekia kurti tolerantišką ir atvirą ugdymo aplinką, kurioje gerbiamos visos pasaulėžiūros ir vertybės. Mokyklų daržai gali tapti svaria erdve šiam tikslui pasiekti, skatinant vaikų bendravimą, bendradarbiavimą ir tarpusavio supratimą.
