Viduramžiai - tai vienas savičiausių Europos istorijos laikotarpių, apimantis visą tūkstantmetį. Šis laikotarpis, tradiciškai laikomas prasidėjęs 476 m. (Vakarų Romos imperijos žlugimo metai) ir pasibaigęs XV-XVI a. (Amerikos atradimo, maurų išvijimo iš Ispanijos, Bizantijos žlugimo, spausdinimo išradimo bei Reformacijos pradžios laikotarpiais), žymi įvairių idėjų ir ideologijų plitimą. Dėl ribotų komunikacijų susiformavo skirtingos visuomenės su savo ypatumais, todėl korektiškiau kalbėti apie atskirų šalių viduramžius, pavyzdžiui, Anglijos, Ispanijos ar Lietuvos. Daugiausia pavyzdžių, atitinkančių viduramžių „etaloną“, galima rasti Prancūzijoje. Vakarų Romos imperijos žlugimas, prasidėjęs Didysis tautų kraustymasis ir politinio, ekonominio bei kultūrinio centro persikėlimas į Konstantinopolį lėmė senųjų visuomenės struktūrų nykimą Vakarų Europoje. Nesibaigiantys barbarų antpuoliai ir naujų karinių valstybėlių kūrimasis nusmukdė ūkį, švietimą, sutrūko ryšiai su senosiomis Romos provincijomis. Bene vienintelė tęstinumą išlaikiusi visuomeninė struktūra buvo Krikščionių bažnyčia.
Vienas svarbiausių Ankstyvųjų viduramžių įvykių - frankų karaliaus Chlodvigo krikštas apie 496 m., žymintis vieningos krikščioniškos Europos kūrimosi pradžią. Chlodvigo valstybė išaugo į galingą Frankų imperiją, sustabdžiusią arabų ekspansiją iš Pirėnų pusiasalio ir Karolio Didžiojo (768-814 m.) valdymo metu išsiplėtusią iki didžiausios imperijos Europoje. Su Karolio Didžiojo vardu siejamas ne tik frankų karinės galios viršūnė, bet ir kultūrinis pakilimas, vadinamasis Karolingų Renesansas. Stipri centralizuota valdžia buvo palanki sąlyga klasikinei kultūrai nors ir trumpai atsigauti. 843 m. imperija buvo padalinta į tris dalis. Tuo pat metu prasidėjo vikingų, o vėliau ir vengrų puldinėjimai, paspartinę feodalinės santvarkos formavimąsi Vakarų Europoje, riterių luomo kūrimąsi bei valstiečių įbaudžiavinimą. Bažnyčia, nors ir išlaikiusi ankstyvosios krikščionybės asketizmo idealus, ėmė konkuruoti su naujo karių luomo pasaulėžiūra ir pati patyrė jos įtaką.
Europos kultūros ir visuomenės raida viduramžiais
Po neramių Ankstyvųjų viduramžių, XI amžiuje gyvenimas Europoje ėmė gerėti. Pakilimo viršūnė pasiekta XII ir XIII a., kuomet itin augo gyventojų skaičius. Suklestėjus prekybai, išsiplėtė ir sustiprėjo miestai (ypač Šiaurės Italijoje bei Flandrijoje), kas lėmė ir meno suklestėjimą. XI amžius pažymėtas pokyčių krikščionybėje: kaip atsvara moralinį autoritetą praradusiems vyskupams, ėmė kurtis atsinaujinimo sąjūdis, vadovaujamas Kliuni vienuolyno. Vienuolyno auklėtiniai, įgavę didžiulę įtaką, pradėjo Bažnyčios „apsivalymą“, pavadintą Kliuni reformomis, griežtai atskiriant dvasinę bei pasaulietinę valdžią. Sustiprėjus popiežiaus valdžiai, kilo konfliktas su Šventosios Romos imperatoriumi dėl vietos feodalinėje hierarchijoje.
Kitas esminis Brandžiųjų viduramžių bruožas - Kryžiaus žygiai prieš kitatikius ir eretikus, trukę nuo Jeruzalės užėmimo 1099 m. iki 1271 m. Viena šios religinės kampanijos priežasčių buvo atsinaujinusios Bažnyčios siekis sumažinti trintį su riterių luomu, „asimiliuojant“ juos savo pusėn. Nors Bažnyčia ir apsivalė nuo korupcijos, ji ir toliau skendo prabangoje, kilo puošnūs vienuolynai. Praturtėjusią miestietiją slėgė giliai įsišaknijęs kaltės jausmas, mat prekyba ir lupikavimas buvo laikomi mirtinomis nuodėmėmis. Tuo metu kūrėsi religiniai sąjūdžiai, gyventojus kvietę asketiškai gyventi, o kaip atsakas į grėsmę Bažnyčios vienybei, buvo surengti Kryžiaus žygiai eretikų žemėse bei įkurti naujo tipo vienuolių ordinai, skelbę neturtą (pranciškonai, dominikonai).
Žymiausia priemonė prieš ereziją, tapusi viduramžių simboliu, buvo Inkvizicija, įkurta 1084 m. popiežiaus bule. Šis bažnytinis teisminio persekiojimo aparatas ėmė griežtai kontroliuoti visuomenę. Imta rengti vienuolius disputams su eretikais, kas skatino teologinio mokslo vystymąsi - scholastiką. Kurtis pradėjo ir švietimo centrai, vėliau peraugę į pirmuosius Vakarų Europos universitetus (Bolonija, Paryžius, Oksfordas), į kuriuos mokytis plaukė studentai iš viso krikščioniškojo pasaulio. XIII amžiuje Europa įstengė perimti Antikos palikimą.
Po dviejų pakilimo lydimų šimtmečių, XIV amžiuje Europa susidūrė su gilia krize, kurią kai kurie istorikai vadina transformacija. Stipriai atvėsęs klimatas, badmečiai ir 1348-1350 m. maro epidemija (Juodoji mirtis) nusinešė apie pusę tuometinės Europos gyventojų. Vis dėlto, sumažėjęs gyventojų skaičius pagerino valstiečių padėtį, o XV amžiuje beveik nebeliko baudžiauninkų. XIV amžiuje popiežius prarado savo įtaką, Šventasis sostas iš Romos persikėlė į Avinjoną, tapdamas priklausomas nuo Prancūzijos karaliaus. Dėl vidaus konfliktų įvyko Didžioji schizma (1378-1417 m.), kuomet buvo renkami du popiežiai. Bažnyčios pamatą klibino reformaciniai judėjimai, o pirmieji tikėjimo reformų siekę intelektualai, Johnas Wyclifas ir Janas Husas, buvo sudeginti.
Didžiausias Vėlyvųjų viduramžių karinis konfliktas - Šimtametis karas (1337-1453 m.) tarp Prancūzijos ir Anglijos, kurio metu Prancūzijos karalius, iki tol teturėjęs simbolinę valdžią, sustiprino šalies centralizaciją. Europoje dar tebeklestint gotikiniam menui, Šiaurės Italijos miestuose XIV amžiuje pradėjo atgimti klasikinė Antikos kultūra. Gutenbergo 1448 m. išrasta spausdinimo mašina pakeitė visuomenę, žodinę kultūrą pakeitė rašytinė, o spauda prisidėjo prie reformų ir humanistų idėjų sklaidos. Imta rašyti nacionalinėmis kalbomis, versti Bibliją. Laivai XV amžiuje jau buvo pakankamai geri tolimoms kelionėms, prasidėjo Didžiųjų Geografinių atradimų amžius.
Viduramžių Europos kultūrinis ir socialinis gyvenimas
Viduramžių visuomenės santvarka skyrėsi nuo ankstesnių laikų. Iki viduramžių vyravo vergovė, o viduramžiais susiklostė feodaliniai santykiai. Pagrindinės rolės - feodalai ir baudžiauninkai. Baudžiauninkai turėjo savo žemę, privalėjo duoti duoklę, bet negalėjo būti nužudyti, skirtingai nei vergai. Baudžiauninkai buvo pririšti prie žemės.
Krikščionybės plitimas ir įtaka buvo itin svarbi viduramžių Europos raidai. Religijos sklidimas vyko nuo 313 m. iki 1413 m. (paskutinis pakrikštytas kraštas - Žemaitija, 1387 m.). Religija plito ir prievarta, vyko karai su šalimis, nepriėmusiomis krikščionybės. Vienuolynai atsirado VI a., pirmasis - Šv. Benediktas.
Viduramžių Europos kultūrinis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su religija. Bažnyčia palaikė tuometinės visuomenės kultūrą. Menas, architektūra, literatūra - visa tai atspindėjo religines vertybes ir pasaulėžiūrą.
Nors kartais vaizduojami kaip purvini ir nesirūpinantys higiena, viduramžių žmonės, ypač kilmingieji, laikėsi tam tikrų higienos normų. Jie maudydavosi dažniau nei vėlesnių amžių europiečiai, naudojo nešiojamąsias vonias, karalių rūmuose būdavo net vonios kambariai su keraminėmis plytelėmis. Viešosios pirtys buvo prieinamos ir vargingesnei visuomenės daliai. Išlikę knygelių apie gerasias manieras, kuriose aprašomi priimtini ir nepriimtini elgesio pavyzdžiai prie stalo, pabrėžiama rankų, dantų ir veido prausimo svarba. Rankų plovimo ritualas kilmingiesiems būdavo ypatingas, atliekamas su tarnų pagalba ir specialiais dubenimis. Burnos higiena taip pat buvo svarbi, nors dantų gydymas apsiribodavo sugedusio danties pašalinimu. Plaukai būdavo trinkami specialiose vonelėse, o prieš atsirandant parfumerijai, veidas ir kūnas būdavo pudruojamas.
Kilmingieji stengėsi kvėpinti ne tik savo kūną, bet ir drabužius bei patalynę, naudodami žibuoklių, vilkdalgių, levandų ir rožių kvapus. Muilas į Europą atkeliavo iš Azijos kryžiaus žygių metu. Puotų metu ant stalų stovėdavo dubenys su kvapiuoju rožių vandeniu rankoms po valgio nusiplauti. Nors kai kurie rūmai ir pilys dvokdavo drėgme ir pelėsiais, bendrai higienos samprata viduramžiais buvo svarbesnė nei kartais manoma.
Viduramžių santuokos samprata skyrėsi nuo ikikrikščioniškosios Europos. Gentiniai papročiai su priverstinėmis vedybomis ir poligamija susidūrė su krikščioniškąja monogamija ir laisva valia. Nuo XI-XII a. prasidėję socialiniai pokyčiai, miestų augimas ir sumažėjusi Bažnyčios įtaka lėmė naujus teisinius santuokos apibrėžimus. Pagrindiniu reikalavimu tapo laisva valia, taip pat amžius (nuo 12 m. merginoms, nuo 14 m. vaikinams) ir kraujo ryšiai (ne artimesni nei penktos kartos giminystė iki 1215 m.). Vis dėlto, vaikų pa(si)žadėjimas buvo paplitęs. Dvasininko dalyvavimas santuokos ceremonijoje tapo privalomu tik XVI a. Iki tol pakakdavo liudininko. Būtina sąlyga buvo ir fizinė sueitis (copula carnalis), kitaip santuoka galėjo būti laikoma negaliojančia. Vedybos galėjo būti anuliuotos dėl įvairių priežasčių, įskaitant tikrosios tapatybės nuslėpimą ar rimtų fizinių trūkumų nutylėjimą. Nors laisvas sutikimas buvo būtina sąlyga, šeimos dažnai susitardavo dėl vedybų, atsižvelgdamos į turtinius-ekonominius interesus.
Kaimuose tradiciškai įžadai būdavo duodami prie bažnyčios durų, bet taip pat ir kitose vietose. Į nesantuokinius ryšius žiūrėta pakankamai liberaliai, nors už tai ir būdavo skiriamos baudos. Daugiau nepalankiau žiūrėta į svetimavimą bei bigamiją. Skyrybos tarp valstiečių pasitaikydavo retai dėl procedūrų kainos. Turtingesniųjų klasių atstovams teisiniai veiksmai vaidino didesnį vaidmenį, įskaitant susitarimą dėl kraičio ir susižadėjimą. Vedybos dažnai vykdavo kunigo akivaizdoje.
Paryžiaus universitete XIII a. atsirado tradicija rengti viešas diskusijas (quodlibet), kurių metu studentai dėstytojams galėdavo užduoti klausimus apie bet ką. Tai leido būsimiesiems akademikams kelti painiausius klausimus, o mokytojams - improvizuoti atsakymus. Dauguma klausimų buvo teologinio pobūdžio, bet pasitaikydavo ir kitų sričių specialistams aktualių temų. Ši tradicija vėliau persikėlė į kitus universitetus, tačiau XIV a. rašytiniai quodlibeta šaltiniai nunyko.
Viduramžių gydytojai Vakarų Europoje skirstėsi į dvi kategorijas: kaimo žiniuonius ir mokytus daktarus. Nors universitetus baigusių gydytojų darbas buvo brangesnis, realus poveikis nuo liaudies daktarų pasiekimų menkai tesiskirdavo. Pagrindinės procedūros buvo kraujo nuleidimas ir žolelių mikstūrų girdymas. Diagnozei nustatyti dažniausiai imti šlapimo mėginiai. Baigiantis viduramžiams, didėjo susirūpinimas dėl gydytojų atsakomybės už ligonio sveikatą.
Arabų pasaulyje, skirtingai nei Europoje, mokslas sėkmingai plėtojosi. Arabų geografinis pasaulio pažinimas buvo susijęs su mokslo, kartografijos, karo žygių ir prekybos plėtra. Arabai buvo aktyvūs prekybos tarpininkai tarp Vakarų ir Rytų pasaulių, keliavo į Indiją, Ceiloną, Kiniją, rytines Afrikos pakrantes, siekdavo Madagaskaro ir Nigerio.
Gyvenimas viduramžių kaime
Šv. Vilibrordo paveldas Liuksemburge, Echternacho mieste, yra gyvas Europos vertybių simbolis, jungiantis materialųjį ir nematerialųjį paveldą bei atspindintis ankstyvąjį Europos vienijimosi procesą. Šv. Vilibrordas, kilęs iš anglosaksų-airių benediktinų tradicijos, buvo misionierius ir vienijanti figūra tuomet dar susiskaldžiusiame Europos kontinente. Jo veikla siejosi su Nyderlandais, Anglija, Airija, Prancūzija ir dabartiniu Liuksemburgu. Echternacho bazilikos kriptoje saugomas sarkofagas su Šv. Vilibrordo palaikais. Echternacho vienuolyno muziejus saugo senovinius liturginius reikmenis, rankraščius ir dokumentus. Viduramžiais Echternachas garsėjo kaip vienas iš reikšmingiausių rankraščių kūrimo ir apšvietimo centrų Europoje. Kasmetinė šokinėjimo procesija (Hopping Procession) yra vienas seniausių religinio pamaldumo pavyzdžių Vakarų Europoje, įtrauktas į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Viduramžiai - tai laikotarpis, kai Europa formavosi kaip kultūrinis ir socialinis darinys, kuriame susipynė įvairios tradicijos, idėjos ir vertybės. Nuo religinių reformų ir intelektualinių diskusijų iki kasdienio gyvenimo papročių - visa tai sudaro unikalų Europos viduramžių paveikslą.
tags: #viduramziai #kaip #europos #kulturos #lopsys
