Barbių lėlės - vienos mėgstamiausių lėlių jau daugiau kaip 60 metų, tačiau net ir po tiek metų šis žaislas nepraranda vaikų susidomėjimo. Net labai norėdami nerastume mergaitės, kuri nesvajojusi apie Barbę! Barbių pasaulis yra tarsi atskiras pasaulis, kuriame netrūksta žaislinių baldų, pilių, mašinų ir net vakarinių suknelių. Barbė turi nemažai šeimos narių, tarp kurių visiems gerai žinomi: Kenas, Skiperis, Steisė, Čelsė, Kelė, Teresė, Niki ir įvairūs augintiniai.
Barbių pasaulyje netrūksta ir fantastinių veikėjų, tokių kaip undinėlės, fėjos, princesės ir kiti pasakų personažai. „Barbie“ prekės ženklo lėlės skatina mergaites svajoti, įkvepia siekti tikslų, o šūkis „Tu gali tapti bet kuo“ kviečia jas nevaržyti vaizduotės ir išbandyti save įvairiose gyvenimiškose situacijose.
BARBIE lėlytė „gimė“ 1959-aisiais. Ši garsi lėlytė jau yra įkūnijusi daugiau nei 40 skirtingų tautybių, 150 skirtingų profesijų ir bendradarbiavo su daugiau nei 75 mados dizaineriais. Kas 3 sekundes pasaulyje yra nuperkama bent viena BARBIE lėlytė, todėl ji neabejotinai populiariausia mergaičių draugė.
Barbių namelio istorija😢😁
Nors pagrindinis tekstas daugiausiai dėmesio skiria Barbės lėlei, verta paminėti, kad Claude'as Lanzmannas, žymus prancūzų režisierius, dokumentinio filmo „Šoa“ kūrėjas, taip pat domėjosi Holokausto temomis. Jo darbas apėmė daugybę interviu su Holokausto liudytojais, tarp jų ir tokius asmenis kaip rabinas Weissmandelis. Weissmandelis buvo pasiryžęs gelbėti žydus ir netgi ėmėsi drastiškų priemonių, tokių kaip pasipriešinimas naciams ar bandymai tartis su jais. Jo veikla buvo susijusi su „Europa Plan“ ir desperatiškais prašymais siųsti pinigus bei bomborduoti Ašvico traukinių kelius. Weissmandelis, nepaisydamas rizikos, netgi pats pabėgo iš traukinio, vežusio jį į Aušvicą, palikdamas savo žmoną ir vaikus.
Lanzmannas taip pat kalbino kitus asmenis, kurie buvo susiję su Holokausto įvykiais. Pavyzdžiui, jis kalbėjo su Tadeušu Pankevičiumi, lenku, kuris vadovavo vaistinei Krokuvos gete. Pankevičius liudijo apie žiaurumus, kuriuos matė kasdien, apie deportacijas ir žydų pasidavimą likimui. Jis taip pat pasakojo apie tai, kaip jis pats, rizikuodamas gyvybe, stengėsi padėti geto gyventojams, nors vėliau pats buvo apipintas legendomis.
Raulis Hilbergas, garsaus veikalo „Europos žydų sunaikinimas“ autorius, taip pat bendradarbiavo su Lanzmannu. Hilbergas analizavo nacių biurokratinę sistemą, ypač Vokietijos geležinkelių (Reichsbahn) vaidmenį žydų deportacijoje. Jis atskleidė, kaip geležinkeliai veikė su „efektyvumu ir nenutrūkstamumu“, transportuodami bet kokias krovinius, įskaitant žmones, už atitinkamą atlygį. Netgi masinės žydų deportacijos buvo traktuojamos kaip eilinis traukinių eismas, jei tik buvo sumokėta.
Šie liudijimai ir analizės, nors ir nutolę nuo Barbės lėlės temos, atskleidžia sudėtingą ir tragišką praeitį, kurią Claude'as Lanzmannas siekė įamžinti savo darbuose. Jo filmai ir interviu yra svarbus priminimas apie Holokausto žiaurumus ir žmonių likimus karo metais.
