Lietuvoje ugdymas šeimoje yra viena iš ugdymo(si) formų, tėvų pageidavimu įteisinta 28-iose Europos šalių švietimo sistemose. Lietuvoje šis ugdymo(si) būdas pakartotinai įteisintas 2020 m. Besiugdantis šeimoje mokinys mokosi visų dalykų pagal ŠMSM patvirtintas bendrąsias (priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio, vidurinio) ugdymo programas šeimos aplinkoje mokomas tėvų (globėjų, rūpintojų) ir (ar) samdomo mokytojo (-ų) ir konsultuojamas bei atsiskaitydamas mokyklai, su kuria sudaryta mokymosi sutartis. Ugdymas(is) šeimoje leidžia pasirinkti vaikui ir šeimai tinkamą individualizuotą mokymo(si) proceso formą, laiką, vietą, užtikrinti jo saugumą, stiprinti tarpusavio ryšį ir daugiau laiko skirti tikslinėm vaiko domėjimosi sritims, kadangi individualizuotas mokymosi procesas vyksta greičiau nei su grupe.
Esame pirmoji Lietuvoje mokykla be sienų, orientuota išskirtinai į ugdymą šeimoje. Sukūrėme mokyklą be sienų “Laisvi vaikai” norėdamos padėti tiek vaikams, tiek jų tėveliams, atrasti savo unikalų mokymo(si) kelią, kuris padėtų atskleisti vaiko talentus, duotybes bei autentiškumą. Siekiame didinti ugdymo šeimoje žinomumą visoje Lietuvoje bei burti stiprią ir vieningą ugdymo šeimoje bendruomenę. Norime padėti tėvams auginti vaikus darnioje ir šeimai palankioje ugdymosi aplinkoje.
"Laisvi vaikai" - mokykla be sienų
TAPOME DIDŽIAUSIA UGDYMO ŠEIMOJE MOKYKLA LIETUVOJE! Be galo džiaugiamės, kad iš 495-ių 2025-2026 mokslo metais šeimoje besiugdančių vaikų, net 155 pasirinko būtent LAISVŲ VAIKŲ mokyklą! Kartu aukime, tobulėkime, kurkime, mokykimės, džiaukimės, tiesiog būkime drauge!
Mūsų pagalba UŠ kelyje: Vaikas ugdosi šeimoje savarankiškai, tėvų sukurtoje individualizuotoje aplinkoje, o esant poreikiui konsultuojasi su Laisvų vaikų ugdymosi šeimoje kuratorėmis ir bendruomenės nariais. Ugdymo(si) kelionės metu tėvus nuolatos lydi ir kompetetinga specialiųjų ugdymosi poreikių specialistų komanda: psichologai, spec. pedagogai, šeimos konsultantai, DIRFloortime mentoriai. Kartą per mėnesį ar dažniau, šeimos kviečiamos į smagius teminius susitikimus, kuriuose vaikai bendrauja, dūksta ir mezga naujas draugystes! Taip pat susitikimų metu tėvai turi galimybę pasidalinti savo patirtimi bei atradimais su kitais tėvais. Tad kuriasi graži bendruomeninė palaikymo komanda. Nuolat organizuojame renginius, paskaitas, patyriminius susitikimus tėvams, vaikų verslo muges, ekskursijas, projektų pristatymus ir kt. Džiaugiamės bendryste bei vaikų kūryba.
Šiuo metu priimame į ugdymą šeimoje vaikus nuo 0 iki 10 klasių. Toliau sieksime ir vidurinio ugdymo programos akreditacijos.
Besiugdantiems šeimoje "naminukams" taikome 300 eurų administracinį mokestį vieneriems mokslo metams bei vienkartinį 50 eurų sutarties pasirašymo mokestį kiekvienam vaikui. Antram (trečiam) šeimos vaikui suteikiama 20% nuolaida. Dėmesio: 2026-2027 mokslo metams naujokų registracija prasidės nuo balandžio 15 d.!
Laisvi vaikai - tai mokykla be sienų! Tad kviečiame mokyklos bendruomenės šeimas susitikti įvairiuose Lietuvos miestuose. Mūsų mokyklos be sienų juridinis adresas yra Kaišiadorių savivaldybėje, tačiau laukiame šeimų iš visos Lietuvos. Dažniausios susitikimo vietos yra Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos regionuose.
Istorinė perspektyva ir dabartinė situacija
Pirmoji mokykla intelekto negalių turintiems vaikams Lietuvoje specialiuoju ugdymu imta rūpintis 1931 m., įsteigus pirmąją Lietuvoje pagalbinę mokyklą intelekto negalių turintiems moksleiviams. Mokyklos vizija: Moderni, šiuolaikiška, saugi, auginanti kiekvieną mokinį sėkmei, kryptingai taikanti inovacinius metodus, plėtojanti edukacines erdves mokykla. Mokyklos misija: Teikti kokybišką individualizuotą ugdymą, plėtojant socialines, sveikos gyvensenos kompetencijas, siekiant kiekvieno mokinio ūgties. Per daugelį metų mokykla sukaupė didelę patirtį ugdant mokinius, turinčius specialiųjų poreikių. Čia dirba aukštos kvalifikacijos specialistai: specialieji pedagogai, logopedai. Mokinių sveikata stiprinama teikiant kineziterapeuto, ergoterapeuto, masažisto paslaugas. Ugdomas mokinių emocinis intelektas SNOEZELEN kambaryje.
1991 metų rugsėjo mėnesį buvo priimtas Vilniaus Savivaldybės tarybos sprendimas įkurti Vilniaus vaikų invalidų ugdymo centrą „Viltis“, paskiriant šiai veiklai vykdyti buvusio vaikų darželio pastatą Karoliniškių g.46. Jame turėjo rastis vietos visiems tiems, kuriems dar tuo laiku buvo faktiškai uždarytos bendrojo lavinimo mokyklų durys; ši švietimo įstaiga turėjo priimti vidutinės ir sunkios negalės vaikus. Pirmaisiais darbo dešimtmečiais buvo adaptuojama Europos ir kitų valstybių specialistų patirtis darbe su neįgaliais vaikais. Didelę įtaką turėjo lietuvių, gyvenančių užsienyje, parama. Viltyje visų vaikų specialieji ugdymosi poreikiai ir specialioji pagalba siekiant kiekvieno individualių pasiekimų yra svarbiausias siekinys nuo darbo pradžios iki šių dienų. Bendradarbiavimas su šeima, mokymasis partneriškumo įgūdžių, kiekvieno specialisto rūpinimasis įsisavinti naujesnius, pažangesnius darbo metodus, inovacijų paieška, jų pritaikymo galimybės.
2012 m. liepos mėn. Vilniaus savivaldybės taryba priėmė sprendimą dėl šios Vilniaus miesto švietimo įstaigos pavadinimo pakeitimo, naujų nuostatų patvirtinimo, struktūros patvirtinimo. Tai įvyko po ESF finansuojamo projekto „Vilniaus vaikų invalidų ugdymo centro „Viltis“ infrastruktūros plėtra ir modernizavimas“ įgyvendinimo. Šio projekto rezultatas - pastatyti du nauji priestatai: Kineziterapijos ir Užimtumo; viso naujos statybos 800m² ir jungtys su senuoju pastatu.
- Ikimokyklinis skyrius, kuriame ugdomi 3-7 metų vaikai turintys raidos sutrikimų; lanko 6-8 vaikai; užimti 10.5 val. 5 d.d.
- Dienos socialinės globos programa sunkią negalią turintiems suaugusiems asmenims po 21 metų. Programoje užimti 17 jaunų žmonių 10-12 val. 5 d.d.
- Dienos socialinės globos programa neįgaliems mokyklinio amžiaus vaikams po pamokų 4,5 val.
- Vasaros dienos socialinės globos programa vykdoma liepos- rugpjūčio mėnesiais neįgaliems vaikams, kurių tėvai vasaros laikotarpiu dirba.
Dirba 33 mokytojai (neformaliojo švietimo, logopedai, spec. pedagogai, judesio korekcijos, auklėtojai). 11 specialiųjų klasių, kuriose mokosi 80 mokinių, turinčių kompleksinius raidos sutrikimus; derinyje yra įvairaus lygio intelekto sutrikimas. Klasės komplektuojamos iš tos pačios ugdymo pakopos mokinių atsižvelgiant į galimą suderinamumą dėl specialiųjų ugdymosi poreikių.
Dienos socialinės globos skyriaus programoje suaugusiems vietoje planuotų 15 lankytojų yra priimta 17 asmenų, po pietų yra užimti 35 vaikai. Didinti paslaugas gaunančių skaičiaus neplanuojama.
Vilniaus „Vilties“ specialioji mokykla - daugiafunkcinis centras yra atvira pokyčiams bendrojo ugdymo mokykla specialiųjų poreikių vaikams ir dienos socialinės globos paslaugas plėtojanti biudžetinė įstaiga; čia vertinamas kiekvieno dirbančiojo indėlis siekiant neįgalaus asmens įtraukimo į bendruomenės gyvenimą. Vilniaus „Vilties“ specialiojoje mokykloje-daugiafunkciniame centre vykdomos formaliojo švietimo programos: bendrosios individualizuotos pradinio, pagrindinio, socialinių įgūdžių ugdymo programos, individualizuota ikimokyklinio-priešmokyklinio ugdymo programa. Mokykloje vykdomas neformalus ugdymas būreliuose. Švietimo programose dalyvauja mokyklinio bei ikimokyklinio amžiaus vaikai iki programų baigimo, bet ne ilgiau 21 metų. Papildoma veikla yra dienos socialinės globos paslaugos vykdomos prieš pamokas ir popamokiniu laiku. Teikiama dienos socialinė globa suaugusiems asmenims su sunkia negalia, nuo 18m. Dienos socialinės globos vaikų popietinio užimtumo programa (35 neįgalūs mokiniai, 3.00-4.30 val. Dienos socialinės globos programa suaugusiems (17 sunkios negalės asmenų 8.00-12.00 val. Dienos socialinės globos vasaros vaikų užimtumo programa (užimti 25 mokyklinio amžiaus neįgalūs mokyklinio amžiaus vaikai, liepos- rugpjūčio mėnesiais nuo 8.00iki 10.00 val.
Mūsų mokykla dabar, negaliu pasakyti, kad visai nemoko, bet moko per mažai. Įtraukusis ugdymas veikiausiai yra viena efektyviausių galimybių formuoti tokią visuomenę, kurioje individų kompetencijos bus žymiai platesnės nei vien tik akademinis pasirengimas. Kaip rengiamasi priimti vaikus? Įtraukiojo ugdymo plane numatyta, kad kasmet, atsižvelgus į poreikį ir pasiūlą, bus steigiamos papildomos švietimo pagalbos specialistų pareigybės mokyklose ir pedagoginėse psichologinėse, ar švietimo pagalbos tarnybose, kad kiekvienas mokinys gautų jam reikalingą pagalbą. Jau šiais metais savivaldybėms iš valstybės biudžeto skirta apie 3,7 mln. eurų steigti 285 papildomoms mokytojų padėjėjų pareigybėms. Nuo šio rugsėjo panaikintas atotrūkis tarp švietimo pagalbos specialistų (specialiųjų pedagogų, logopedų, surdopedagogų, tiflopedagogų, psichologų, socialinių pedagogų) ir mokytojų darbo užmokesčio: švietimo pagalbos specialistų pareiginė alga vidutiniškai didėjo 22 proc. Jau šiais metais savivaldybėms iš valstybės biudžeto skirta apie 3,7 mln. eurų steigti 285 papildomoms mokytojų padėjėjų pareigybėms. Pagerinus darbo sąlygas ir padidinus atlyginimą, daugiau reikalingų specialistų turėtų pasirinkti darbą mokyklose. Šiemet į socialinės pedagogikos II pakopos studijas priimta 15 studentų, į psichologijos I pakopos studijas - 400, edukacines ir vaiko psichologijos II pakopos studijas - 15, specialiosios pedagogikos abiejų pakopų studijas - 49. Tikimės, kad jie sėkmingai baigs studijas ir ateis dirbti į mokyklas. Mokyklų administracijos darbuotojams, mokytojams numatomi praktiniai mokymai apie įtraukųjį ugdymą. Taip pat bus parengti metodinės medžiagos rinkiniai pagal atskiras specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių grupes: regos, klausos, raidos, elgesio, emocijų ir intelekto sutrikimų. Bus organizuojami mokymai mokytojų ir švietimo pagalbos specialistų komandoms, pedagoginių psichologinių tarnybų specialistams. Tam, kad mokyklų vadovai, mokytojai, mokykloje dirbantys švietimo pagalbos specialistai sudėtingesniais atvejais galėtų greitai gauti specialistų konsultaciją, savivaldybėse veiks ir stacionarios, ir mobilios konsultacinės specialistų grupės. Yra numatyta peržiūrėti valstybės finansuojamų vietų užsakymo prioritetus, kad iki 2024 m. būtų parengtas kuo didesnis reikalingų specialistų skaičius.
Šiai mokyklai per sunkių vaikų nėra - Vilniaus „Vilties“ specialioji mokykla-daugiafunkcis centras buvo viena pirmųjų mokyklų Lietuvoje, kuri nesivadovavo principu, kad yra nemokytinų vaikų, interviu portalui LRT.lt pasakoja mokyklos direktorius Gražvydas Groblys. Vilniaus „Vilties“ specialioji mokykla-daugiafunkcis centras neseniai šventė 30 metų įkūrimo sukaktį. Kaip pasakoja mokyklos direktorius G. „Buvome viena pirmųjų mokyklų, kuri priėmė vaikus, kai dar galiojo toks terminas „nemokytini vaikai“, - portalui LRT.lt sako G. Direktorius sutinka, kad mokyklos darbo pradžia buvo sudėtinga: nebuvo pasiruošusių specialistų, trūko žinių, priemonių. Mokyklai įsikūrus, darbuotojai mokėsi iš užsienio specialistų, dalyvavo įvairiuose mokymuose, seminaruose. Nuo mokyklos įsikūrimo prieš 30 metų iki dabar visuomenės požiūris į žmones su negalia tikrai pasikeitė, pažymi mokyklos vadovas. Anot jo, anksčiau visuomenė buvo uždaresnė, o ir žvilgsnis į žmogų su negalia buvo kitoks: „Matydavai nustebusį žvilgsnį, kitokį bendravimą, lyg atstumo laikymąsi. Mokyklos direktorius priduria, kad tokie pokyčiai visuomenėje nevyksta savaime. Jo manymu, prie pokyčių visuomenėje stipriai prisideda valstybė - daug reiškia vien aplinkos pritaikymas, galimybių sudarymas. „Mūsų pagrindinis tikslas - ugdytinius maksimaliai įtraukti į visuomenę. Tai yra mūsų prioritetas. Mūsų veikla pereina ir mokyklos ribas. Vyksta integruotos pamokos, edukacinės išvykos, išvykos į žaidimų kambarius, žirgyną, parką. Rodomės visuomenei, kad mes esame, kad galime sėkmingai visur dalyvauti, visur pritapti, kad mes tokie patys“, - akcentuoja G. 2024 metais įsigalios Švietimo įstatymo pakeitimai, kurie atvers visiems mokiniams galimybes lankyti bet kurią artimiausią bendrąją mokyklą. G. Groblys tvirtina pasisakantis 100 proc. „Mūsų pagrindiniai siekiai - paruošti mokinį, kad jis galėtų įsitraukti į bendrojo lavinimo mokyklą. Mes tuo džiaugtumėmės, manytume, kad tai mūsų darbo rezultatas, kad sugebėjome taip paruošti, kad vaikas galėtų pereiti į bendrojo lavinimo mokyklą“, - užtikrina G.
„Pliusai suprantami - čia yra šiek tiek mažesnės klasės, mokykloje daugiau personalo, pagalba ateina greičiau. Čia vos ne namų aplinka, pažįstamas personalas, pasikeitimo gal nenorėtų, yra nerimo, ar nebus patyčių. Tai natūralūs nuogąstavimai. Kiti tėveliai kaip tik galbūt norės pereiti į bendrojo ugdymo mokyklą, o mes kaip tik už. Nauda akivaizdi“, - svarsto G. Šiuo metu Vilniaus „Vilties“ specialiosios mokyklos-daugiafunkcio centro ikimokykliniame skyriuje mokosi šeši vaikai, mokykliniame - 79, o dienos socialinį skyrių lanko 17 jaunuolių. „Mes negalime fiziškai daugiau priimti. Gaila. Iš kitos pusės, džiaugiamės, kad žino mūsų mokyklą, vertina, nori patekti. Smagu, bet gaila, kad galimybės priimti yra ribotos“, - svarsto G. Istorijų, kai ne tik bendrojo ugdymo, bet ir specialiosios mokyklos atsisako priimti mokinį, neva jis „per sunkus“, ne viena. „Gal istoriškai yra susiklostęs požiūris, sklando nuomonė, kad mūsų mokykloje mokosi sunkesnę negalią turintys vaikai, nors tai nėra niekur oficialiai įforminta, mokyklos yra vienodo statuso. (...) Turi priimti ir kitos mokyklos. Galbūt kai kur aplinka nepritaikyta vaikams, turintiems judėjimo negalią, pastatas senesnis. Manau, laiko klausimas. G. „Vilties“ specialiojoje mokykloje-daugiafunkciame centre mokosi vaikai, turintys kompleksinių sutrikimų, intelekto sutrikimą, aiškina G. Groblys. „Jų pagrindinis tikslas - kartu su tėveliais, su šeimomis išsikelti bendrus tikslus ir numatyti priemones, kaip juos pasiekti. Tikslai yra labai įvairūs, individualūs, nes kiekvienas vaikas yra skirtingas“, - kalba G. „Viskas priklauso individualiai nuo kiekvieno mokinio, kiekvienam sudaroma individuali programa“, - tvirtina G.
Alternatyvūs ugdymo modeliai
Žalioji gamtos mokykla - tai vienos klasės privati, maža nevalstybinė bendruomeninė mokykla mišraus amžiaus vaikų grupei, įsikūrusi apvalioje medinėje troboje, pastatytoje iš natūralių medžiagų - medžio ir avies vilnos milo. Šis senovinis lietuviškas amato paveldas ne tik saugo tradicijas, bet ir kuria sveiką, „kvėpuojančią“ aplinką vaikų mokymuisi. Nuo XV a. Lietuvoje milas buvo naudojamas drabužių vėlimui prie malūnų, o šiandien jis padeda kurti ekologišką, sveiką ir kvėpuojančią mokymosi aplinką. Žiemą vilna šildo, vasarą - vėsina, todėl mūsų mokykloje visada jauku ir gera mokytis. Mūsų maža nevalstybinė bendruomeninė (privati) mokykla įkurta atokiau nuo miesto centro (Kauno r., 15 km. Žalioji gamtos mokykla - tai alternatyvaus, savito ugdymo erdvė, kurioje mokoma pačiu gyvenimu, o natūrali gamta tampa pagrindine mokytoja. Žaliojoje gamtos mokykloje tikime, kad mokymasis turi būti gyvas, prasmingas. Mūsų ugdymo filosofija remiasi dvasinės humanistinės pedagogikos, lauko pedagogikos, demokratinės pedagogikos ir holistinio ugdymo principais. Gamta čia tampa pagrindine mokytoja: ji moko stebėti, laukti, bendradarbiauti ir suvokti savo vietą pasaulyje. Čia vaikai mokosi ne tik iš vadovėlių, bet ir per patirtį, stebėjimą, kūrybą, bendrystę ir kasdienes gyvenimo situacijas. Mokykla siūlo priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ir papildomo ugdymo programas. Tai maža bendruomeninė nevalstybinė (privati) bendrojo ugdymo mokykla. Tai dieninė mokykla, kurioje formalus ugdymas persipina su neformaliu, o vaikai mokosi mišriose amžiaus grupėse - vieni iš kitų, drauge augdami ir kurdami. Tai mokykla, kurioje mokosi visi: ugdytojai, tėvai, vaikai. Tėvai yra aktyvūs mokyklos bendruomenės nariai. Dalyvaujantys saviugdos vakaruose, veiklose, bendruose projektuose, diskusijose, šventėse. Kartu su šeimomis kuriame saugią, įtraukią ir dvasinę aplinką, kurioje vaikai auga laisvi, autonomiški, savarankiški, kūrybingi ir jautrūs pasauliui.
Inklusyvinio ugdymo iššūkiai ir galimybės
2024 metais įsigalios Švietimo įstatymo pakeitimai, kurie atvers visiems mokiniams galimybes lankyti bet kurią artimiausią bendrąją mokyklą. R.S.: Pasiruošimas yra platus, jau esame pasitvirtinę įtraukaus švietimo planą, kuriuo mes sieksime pasiruošimo 2024 metams. Jis apima daug aspektų - nuo visuomenės edukavimo, nuomonės apie jį formavimo - ne paslaptis, kad daug nerimo yra ne tik tėveliams, kurių vaikai yra su tam tikrai negalia, bet ir tiems, kurių vaikai neturi specialiųjų poreikių. Klausimų yra visokių - nuo pedagogų paruošimo iki aplinkos pritaikymo.
- Apie kokius specialiuosius poreikius turinčius vaikus kalbame? Sakykime, turinčius klausos, regos, fizines negalias - ar visus atvejus? R.S.: Labai svarbu, kad būtų atliepti visuomenės poreikiai. Dabar turime per 40 specialiųjų poreikių mokyklų, kuriose mokose per 3 600 vaikų. Tikrai nereiškia, kad visos tos mokyklos bus uždarytos, bet tikrai reikia siekti, kad kiekvienas vaikas maksimaliai mokytųsi bendrojo ugdymo mokykloje. Vieniems tai galbūt reikš, kad dalyvaus jame 100 proc., kitiems - 10-30 proc. Bet jie matys vieni kitus, bendraus ir kartu augs kaip asmenybės.
- Argumentų dėl šio žingsnio girdima įvairų - ir už, ir prieš. Vieni sako, kad tai galėtų būti regresas vaikams, kurie neturi specialiųjų poreikių, kiti - kad turime užtikrinti lygiateisiškumą, padėti žmonėms, kuriems reikia mūsų pagalbos. Koks jūsų asmeninis požiūris į tai? Mes turime pripažinti, jog nesame visi vienodi ir kad kiekvienas vaikas yra skirtingas. Net jeigu mes nekalbėsime apie negalią, bet kalbėsime apie įprastos raidos vaikų klasę, joje irgi yra įvairių vaikų, kurie turi, iš vienos pusės, kažkokių stiprybių, iš kitos pusės, dalykų, kurie jiems nelabai sekasi. Įtraukusis ugdymas kreipia mūsų dėmesį į tai, kad negalime vaikų pritaikyti prie kažkokio standarto, bet turime sudaryti jiems sąlygas skleisti potencialą tokį, kokį jie turi. Įtraukusis ugdymas yra svarbus žingsnis ne tik švietimo sistemai, bet ir visuomenei. Brėžti ribas, kurie vaikai gali skleisti tą potencialą, o kurie negali, yra diskriminacija ir tam tikras praradimas visuomenei. Kitaip tariant, įtraukusis ugdymas nėra pasiaukojimas dėl kažkokios vienos ar kitos grupės, tai yra ugdymas, kuris pamato kiekvieną. Aišku, reikia tikriausiai suprasti ir tuos žmones, kurie mąsto kitaip. Nerimo yra, ir tai turbūt bendras jausmas visiems, nes tiesiog ir tėvai, ir vaikai, ir mokytojai, ir kiti mokyklos bendruomenės nariai nerimauja, kad tas kažkoks taškas mūsų istorijoje bus jiems našta. Turėtume turbūt kalbėti, ne tik kalbėti, bet ir kurti konkrečius mechanizmus, sprendimus, kurie leistų mokytojams žinoti, kad tai nebus tik jų atsakomybė, kad viskas turi pasisekti.
- Kokios mintys, Arturai, jums ir jūsų kolegoms kyla? Kaip jūs tam ruošiatės? Bet jei kalbėti apie asmeninį iššūkį, apie kurį aš galvoju, tai iš esmės - skirtingų interesų suderinimas. Klasėje vaikų gali būti daug ir tada klausimas - kaip su savo laiko resursais, su savo kompetencijų resursais, paruošti tokią pamoką, tokį užsiėmimą, kuriame kiekvienas vaikas galėtų dalyvauti ir jaustis gerai. - Jūs dabar dirbate su specialiųjų poreikių vaikais, ar mėginote jų klausti - ar jie norėtų mokytis kartu su kitais bendrojo lavinimo mokyklose? Dar reikėtų pasakyti, kad daug vaikų ir grįžta iš bendrųjų mokyklų, nes turėjo neigiamą patirtį. Žinoma, tą sprendimą jų tėvai priima. Iš bendrųjų mokyklų tiesiog pabėga į specialiąsias įstaigas. Tada tas klausimas, ar norėtumėte grįžti - sunkus. Iš kitos pusės, kadangi esu etikos mokytojas, dažnai kalbame apie save, apie santykius su kitais, neretai girdžiu. kaip vaikai sako - mes juk esame prastesni negu kiti. Tuose žodžiuose, manau, slypi didelis noras turėti bendrų patirčių, galimybių susitikti. Man įtraukusis ugdymas pirmiausia yra galimybių kūrimas. - Greičiausiai tai kalba ir apie savivertę. Mes auginame žmogų, kuris augdamas tokiame kontekste ir ateity labai sunkiai gali save matyti ir bendroje darbo rinkoje ar studijose. R.S.: Artūras palietė esminius dalykus - tie pavyzdžiai, kada vaikai po blogos patirties, tikėtina, tėvų sprendimu, grįžta į specialiąsias mokyklas, liūdina. Bet tai rodo, kokiu keliu mes turime eiti ir kiek daug turime nuveikti. Labai dažnai viskas slypi mūsų galvose, kada reikia pakeisti požiūrį. Aš manau, kad tai teisingas kelias ir juo reikia eiti. Ir reikia eiti nuo ko ankstesnio amžiaus, nes tada tai tampa vaikui ne išskirtinumu, o natūralia aplinka. Anksčiau specialieji poreikiai buvo lyg kažkoks tabu. Ar būtų vaikas, ar paauglys, ar suaugęs - jų nepamatysi gatvėje. Tiesiog nesudarytos galimybės, tarsi jie visuomenėje neegzistuoja, bet jų yra, ir nemažai, jie yra visuomenės dalis - ir jie turi teisę gyventi maksimaliai pilnavertį gyvenimą kaip jie gali.
- Vieni bijo, kad nukentės mokymosi procesas, kiti - patyčių. Ar įmanoma tam iš tiesų pasiruošti? Jeigu mes turime nerimo, kad vaikas praras kažką akadamine prasme, turime suvokti, kad vaiko pažanga neapsiriboja vien tik akademinėmis žiniomis. Ta pažanga turi būti visapusiška. Mes dažnai pateikiame tokį pavyzdį - kai mus priima į darbą, neklausia, ar mes mokame skaityti, skaičiuoti, klausia, ar mokame spręsti konfliktines problemas, ar mokame dirbti grupėse, ar mokame bendradarbiauti, kurti ir suteikti pagalbos. Reikia pasakyti, kad mūsų mokykla dabar, negaliu pasakyti, kad visai nemoko, bet moko per mažai. Įtraukusis ugdymas veikiausiai yra viena efektyviausių galimybių formuoti tokią visuomenę, kurioje individų kompetencijos bus žymiai platesnės nei vien tik akademinis pasirengimas.
Konferencija „Šiuolaikinio ugdymo kontekste: ar visada reikia didelio plano ir daug metodų?“
Susitarti neįmanoma suvaldyti. Kurioje vietoje dėtumėte kablelį? Kai kuriuos vaikus klasėje vadiname „sunkiais“ būtent todėl, kad susitarti atrodo neįmanoma. Tačiau ar susimąstome, kodėl vaikai trukdo klasei ir nenori mokytis? Gal būtent mes, suaugusieji, tokiems vaikams priklijuojame nepažangaus mokinio etiketę, kuri vėliau trukdo judėti pirmyn? Ką daryti, kai atrodo, kad vaikas elgiasi prastai, tinginiauja, nėra motyvuotas, neturi loginio mąstymo ar gabumų? Kodėl konferencijoje kalbėsime apie sunkius vaikus? Kalbėti apie pozityvius integracijos aspektus yra puiku, tačiau kaip elgtis, jei vaikas trukdo visai klasei? Kaip su juo atrasti ryšį, kai mokytojas slapta labiausiai nori, kad to mokinio klasėje geriau nebūtų? Kaip sudominti vaiką - juk mokant motyvuotus mokinius reikia kur kas mažiau pastangų? Kaip kalbėtis su vaikų tėvais? Kaip pasiekti, kad kiti klasės mokiniai ne kopijuotų „blogą“ elgesį, bet kaip tik padėtų mokytojui sėkmingai dirbti? Kviečiame dalyvauti nuotolinėje konferencijoje, kurioje išgirsite įkvepiančias kolegų sėkmės istorijas ir konkrečius metodus, kurie padės tvarkytis sudėtingose situacijose. Kviečiame kartu patyrinėti, ar tikroji bėda yra vaiko elgesys, ar motyvacijos mokytis stoka.
- Kas nutinka, jei mokiniui prilipdoma „sunkaus vaiko“ etiketė?
- Kaip atskirti, ar „sunkų“ elgesį lemia ypatingi poreikiai?
- Kaip pakeisti požiūrį ir tikėti, kad vaikas gali mandagiai elgtis ir pasistengti mokytis?
- Kaip didelėje klasėje atliepti kiekvieno vaiko individualius poreikius?
- Kaip pamokoje sudominti visus vaikus?
- Kaip be išankstinių nuostatų vertinti mokinių darbus?
- Kaip pagirti vaiką, kai, rodos, nėra už ką girti?
- Kaip sunkiose situacijose bendradarbiauti su vaikų tėvais?
- Kaip padėti vaikui patikėti savimi ir pajusti sėkmę?
Vieni bijo, kad nukentės mokymosi procesas, kiti - patyčių. Ar įmanoma tam iš tiesų pasiruošti? Jeigu mes turime nerimo, kad vaikas praras kažką akadamine prasme, turime suvokti, kad vaiko pažanga neapsiriboja vien tik akademinėmis žiniomis. Ta pažanga turi būti visapusiška. Mes dažnai pateikiame tokį pavyzdį - kai mus priima į darbą, neklausia, ar mes mokame skaityti, skaičiuoti, klausia, ar mokame spręsti konfliktines problemas, ar mokame dirbti grupėse, ar mokame bendradarbiauti, kurti ir suteikti pagalbos. Reikia pasakyti, kad mūsų mokykla dabar, negaliu pasakyti, kad visai nemoko, bet moko per mažai. Įtraukusis ugdymas veikiausiai yra viena efektyviausių galimybių formuoti tokią visuomenę, kurioje individų kompetencijos bus žymiai platesnės nei vien tik akademinis pasirengimas.
Yra numatyta peržiūrėti valstybės finansuojamų vietų užsakymo prioritetus, kad iki 2024 m. būtų parengtas kuo didesnis reikalingų specialistų skaičius. Susitarti neįmanoma suvaldyti. Kurioje vietoje dėtumėte kablelį? Kai kuriuos vaikus klasėje vadiname „sunkiais“ būtent todėl, kad susitarti atrodo neįmanoma. Tačiau ar susimąstome, kodėl vaikai trukdo klasei ir nenori mokytis? Gal būtent mes, suaugusieji, tokiems vaikams priklijuojame nepažangaus mokinio etiketę, kuri vėliau trukdo judėti pirmyn? Ką daryti, kai atrodo, kad vaikas elgiasi prastai, tinginiauja, nėra motyvuotas, neturi loginio mąstymo ar gabumų?
Viena didžiausių Veliučionių problemų - pedagogų trūkumas ir didelis vaikų skaičius grupėse, kurios, kaip manoma, per atostogas netgi sujungiamos taip taupant pinigus. „Kur jie nusėda - nežinia“, - sakė pašnekovas, kelis kartus pakartodamas apie viešuosius ir privačiuosius interesus. Pasak jo, grupėje yra 8 sunkiai auklėjami vaikai, vienas pedagogas ir iki 10 patalpų, kuriose tie vaikai gali būti: miegamieji, prausyklos, tualetai, vadinama „televizionkė“, kurioje televizorius ir kompiuteris, skalbykla, sandėlis su batais ir t. t. „Vaikai gali būti visur, o pedagogas tik vienas. Gali įvykti bet kas. Patys vaikai darbuotojams sako, kad nuolat yra įtampoje, kad kažkas gali įvykti“, - sakė vietinis žmogus. Ar dažnai kyla konfliktai? Pasak pašnekovo, neseniai toks buvo, galimą reketavimą neva aiškinasi Vaiko teisių apsaugos kontrolierės įstaiga. Logika aiški: jei nemušiu, muš mane Dėl ko kyla muštynės pašnekovas net negalėjo įvardyti, teigė manantis, kad nelaimingiems vaikams, kurie užaugę smurtinėje aplinkoje, atrodo normalu taip aiškintis santykius: jei nerėksiu, nemušiu aš, tai rėks ir mane muš kitas. Priežasties, kodėl vyksta konfliktai, dažnai ir nėra, galima sakyti, jie kyla „lygioje vietoje“, vaikai galbūt kažko nepasidalina. Jei vaikų auklėjamosios grupės būtų mažesnės, kiekviena iš jų turėtų ne vienintelį vienu metu dirbantį auklėtoją, o ne mažiau kaip du kartu dirbančius pedagogus bei grupėje dirbantį psichologą, kuris paaugliams padėtų spręsti tarpusavio santykių problemas, pašnekovo nuomone, padėtis nebūtų tokia beviltiška.
Kas atsitinka su vaikais, kurie į Veliučionis patenka per klaidą? Kaip jiems sekasi kovoti už būvį, išlikti tarp smurtauti įpratusių ir didelę nusikaltimų patirtį turinčių bendraamžių? Pasak pašnekovo, pasitaiko vaikų, kuriuos pamačius iš karto galima pasakyti, kad neturėjo čia būti. Tik vienas pavyzdys: vaikas nėjo į mokyklą, likęs namuose žaisdavo kompiuteriu. Šeima nesutarė su mokyklos administracija, todėl jis buvo nukreiptas į Veliučionių socializacijos centrą. „Ir dabar yra toks vaikas. Jei būtų mano valia, jam palikčiau tik pusę skirto laiko Veliučionyse. Jam čia labai sunku, yra jautrus, jaučia įtampą, pavojų. Dar naujokas, ypatingų sunkių dalykų kol kas neatsitiko. Duok Dieve, neatsitiks“, - linkėjo darbuotojas. Viename katile turintys psichikos, elgesio sutrikimų ir kitokie vaikai Pasak jo, pavojingiausia vieta, kurią mini visi vaikai, yra mokykla. Dideliame koridoriuje ir plačiame prieškambaryje visą erdvę prižiūri apsaugos darbuotojas ir mokytojas. Kiekvieną sekundę gali bet kas atsitikti, nes suduoti smūgį - sekundžių reikalas. Pašnekovas labai palankiai vertino Prezidentės siūlymą sunkiai auklėjamus nepilnamečius apgyvendinti labai nedideliuose centruose, kur viso labo būtų iki 10 vaikų ir jiems organizuoti individualų mokymą. Šiuo metu Veliučionyse yra iki 40 vaikų, nors ankstesniais laikais būdavo ir po kelis šimtus. Dalis šiuo metu Veliučionyse gyvenančių vaikų turi psichikos sutrikimų, dauguma specialiuosius ugdymosi poreikius, dažnas paauglys su minėtų problemų deriniu. Akivaizdu, jog tokiems paaugliams reikia daug daugiau pagalbos, nei gauna. Pašnekovas pasakojo matęs visiškai disfunkcinę klasę, kurioje mokėsi tik 4 paaugliai. Problema, kad visi buvo itin skirtingi - du iš jų turėjo protinę negalią, tačiau jų temperamentai, veiklos tempai buvo visiškai skirtingi. Dar vienas iš ketvertuko turėjo normalų intelektinį išsivystymą, tačiau mokytis trukdė emocinės problemos. Ketvirtas vaikas turėjo kitokių mokymosi sunkumų, be to, buvo pora metų vyresnis už kitus toje pačioje klasėje besimokančius vaikus. Pasak darbuotojo, Veliučionyse tai gana dažnas atvejis. Minėtuoju mokytoja bandė su visais dirbti, nors tai įmanoma tik tuo atveju, jei prie kiekvieno ar bent prie dviejų su vienodais sutrikimais sėdėtų po padėjėją. Fizinė grėsmė tokiuose centruose dirbantiems pedagogams - akivaizdi. Veliučionyse buvo sumušti ir mokytojas, ir psichologė, ir spec. pedagogė. Mokytojai vaikais nei iš šio nei iš to į galvą trenkė paveikslu.
