Gabumų sąvoka jau ilgą laiką sulaukia daug visuomenės dėmesio ir susidomėjimo. Tradiciškai gabiu laikomas asmuo su aukštesniais nei vidutiniai intelektiniais gebėjimais ir aukštais pasiekimais vienoje ar keliose srityse. Nors gabaus žmogaus sąvoka pirmiausiai siejama su intelektiniais gebėjimais, tačiau pastaruoju metu jau įtraukiami ir kiti asmenybės aspektai, kaip motyvacija, polinkiai bei vis įvairesnės reiškimosi sritys. Tėveliams ir mokytojams labai svarbu pastebėti šiuos aspektus.
Gabus yra tas vaikas, kurio loginis mąstymas, gebėjimas samprotauti, mokytis iš savo patirties ir ją pritaikyti naujose situacijose yra aukštesnis nei jo bendraamžių. Tai terminas, akcentuojantis ne tiek turimų žinių lygį, kiek aukštesnį potencialą įgyti žinias ir jas panaudoti. Toks terminas yra naudingas tuo, kad jis leidžia palyginti vaikus pagal jų potencialą mokytis ir išmokti vienos ar kelių veiklų bei pasiekti jose meistriškumą. Taigi, vienoje ar keliose veiklose jie gali ne tik greičiau, bet ir daugiau.
Potencialas yra labiau įgimtas, tačiau žmogus auga, jo kūnas, įskaitant smegenis, bręsta, tad su amžiumi keičiasi ir gebėjimas samprotauti. Labai tikėtina, kad nepakankamai skatinančioje akademinėje aplinkoje augantis gabus vaikas neužaugs gabiu suaugusiuoju. Ir priešingai, vaikas, kuris mokykliniais metais pagal savo potencialą nepatenka tarp 2-5 procentų gabiausių, bet kuris labai stengiasi mokytis ir turi stimuliuojančią aplinką, pasiekęs brandą gali turėti aukštą kristalizuotą intelektą ir tapti gabiu suaugusiuoju.
Dažnai žmonės gabumus įsivaizduoja kaip tai, kas yra įgimta. Tikrai taip, nes pati gabumo sąvoka yra lyginamoji. Čia svarbus ir susitarimo aspektas - mes susitariame, kiek procentų vaikų laikysime gabiais. Pavyzdžiui, vienoje šalyje, mokykloje ar programoje vaikas yra laikomas gabiu, o persikėlus į kitą, jis jau gali nebebūti priskiriamas prie gabiųjų. Vaiko potencialas nesikeičia, keičiasi tik lyginamoji grupė ir kontekstas.
Gabių vaikų poreikiai ir iššūkiai
Visų pirma, gabūs vaikai turi tuos pačius poreikius, kaip ir kiti vaikai: augti saugioje, skatinančioje ir priimančioje aplinkoje tiek namie, tiek mokykloje, tiek visuomenėje. Mokymosi kontekste tai reikštų, jog gabūs vaikai, kaip ir visi kiti vaikai, turi poreikį gauti kokybišką ir jų gebėjimų lygį atitinkantį ugdymą. Dažnai prisimename vaikus, kurių mokymosi gebėjimai yra žemesni negu vidutiniai ir ten suprantame, kad reikia sukurti jiems pritaikytą aplinką. Nuoširdžiai pritariu Švietimo įstatymo nuostatai, kad visi vaikai turi teisę gauti kokybišką ir jų poreikius atitinkantį švietimą.
Jeigu kurio nors vieno ar kelių mokyklinių dalykų programa yra per lengva ir nekelianti kognityvinio iššūkio vaikui, vadinasi - ji neskatina vaiko poreikio tobulėti, nepatenkina jo smalsumo, gniuždo mokymosi motyvaciją ir nesudaro sąlygų įgyti naujų žinių bei mokėjimų. Tokia aplinka neskatina vaiko realizuoti turimo potencialo mokymosi veikloje.
Gabiems vaikams taip, kaip ir kitiems, svarbi priimanti ir saugi aplinka. Gabumams skleistis vis dar trukdo daugybė mitų ir neigiamų nuostatų. Pavyzdžiui, kad gabūs vaikai jau yra apdovanoti, tad jie ir be suaugusiųjų pagalbos gali daug pasiekti. Šią klaidą dažnai daro mokytojai. Taip pat nemažiau žalingas gali būti lūkestis, kad jei vaikas yra gabus, tai jis lenkia kitus vaikus visose srityse. Tačiau mokymuisi gabus vaikas savo emocine, socialine ir fizine branda gali nė kiek nesiskirti nuo bendraamžių. Tokią klaidą dažnai daro tėvai. Gabiam vaikui labai svarbu ir tai, ką apie jį galvoja jo bendraklasiai: gabus vaikas gerai jausis ir savo galimybes maksimaliai realizuos tik toje aplinkoje, kur gabumai jam netrukdys draugauti.
Lietuvoje jau beveik 20 metų nuolatos kalbama apie akademinei veiklai gabių vaikų atpažinimo problemą. Per šį laiką daug kas jau yra nuveikta. Yra pripažįstama, kad gabumams atpažinti yra labai svarbu įvertinti ne tik vaiko turimas žinias, bet ir jo intelektinius gebėjimus. Tačiau tam mums vis dar trūksta tinkamai parengtų ir specialistams prieinamų instrumentų. Gabumų atpažinimas vis dar vyksta epizodiškai, dažnai priklauso nuo konkrečios mokyklos, centro ar net asmeninių iniciatyvų.
Kaip atpažinti gabų vaiką?
Tėvai pirmiausia pastebi vaiko smalsumą, įgimtą jaudrumą. Žinoma, visi vaikai smalsūs, tačiau gabūs vaikai išsiskiria smalsumu intelektualiai veiklai, dega noru viską sužinoti, o jų ryžtas imtis tam tikrų veiklų labai ryškus. Tėvai gana anksti pamato šį smalsumą ir ima galvoti, jog jų vaikas galimai gabus. Todėl tėvai dar ankstyvame amžiuje vaikui gali padėti patekti į tokią aplinką, kuri skatintų toliau domėtis. Kuo daugiau įvairių žinių jis įgyja, tuo lengviau jam bus atrasti vietas, kur yra jo stiprioji pusė. Kaip kitaip sužinoti jo gabumus, jei jis užsiims tik viena veikla.
Tėvai labai dažnai tai ir daro - ieško būrelių, papildomo ugdymo programų, priemonių, kurios reikalingos vaikui. Nepamirškime ir padrąsinimo, domėjimosi ta pačia veikla bei emocinio palaikymo. Patarčiau tėvams rūpintis visapusišku vaiko ugdymu: ne tik intelektine, bet ir fizine, socialine, emocine branda. Tai reiškia, kad auginant gabų vaiką negalima susikoncentruoti vien tik ties jo galiomis ir visą laiką skirti jų stiprinimui. Nepriklausomai nuo amžiaus gabų vaiką reikia skatinti bendrauti su bendraamžiais ir lavinti jo socialinius įgūdžius. Gabiam vaikui gali būti labai sunku atpažinti ir tinkamai valdyti savo patiriamas emocijas, tad emocinis ugdymas yra labai svarbi vaiko raidos sritis, kuri padės gabiam vaikui tapti sėkmingu suaugusiuoju. Antras patarimas tėvams - reikėtų stengtis atsiriboti nuo savo pačių lūkesčių vaiko atžvilgiu ir pasistengti, kiek įmanoma geriau išgirsti, ko nori ir ką geba vaikas.
Tėvai, lyginant su specialistais, turi didžiulį privalumą - ilgą kartu su vaiku praleisto laiko istoriją, jie matė vaiką nuo pirmųjų akimirkų ir turi labai daug neįkainojamos informacijos, kaip jis vystėsi ir elgėsi. Vienas iš signalų, kad vaikas gali būti išskirtinai gabus, yra jo ankstyva ir labai greita vystymosi raida. Akcentuojama, kad vaiko domėjimasis pažintiniais dalykais atsiranda anksčiau lyginant su dauguma vaikų. Gabieji labai anksti pradeda domėtis skaičiavimu, raidėmis, skaitymu, jie greičiau vystosi ir fizinėje plotmėje - anksčiau pradeda ropoti, vaikščioti ir pan.
Nors tėvų galimybės lyginti savo vaiką su bendraamžiais yra mažesnės nei darželio mokytojų ar vėlesnio ugdymo specialistų, vaikų gydytojų, bet kilti įtarimui, kad vaikas galėtų būti gabus, to pakanka. Vaiko gabumai dažnai pasireiškia su mąstymu susijusiose veiklose, gabiam daug kas pavyksta geriau, bet gali sektis ir tam tikra siauresnė veikla, pavyzdžiui, skaičiavimas, bet ne skaitymas.
Tačiau vienas požymis yra bendras. Kai lyginame įvairias vaiko funkcionavimo sritis, pavyzdžiui, pažinimą, emocijų valdymą, fizinę veiklą ir bendravimą, pradedame pastebėti netolygumą. Vienose srityse gebėjimai labai viršija vaiko amžių, o kitose jie tokie pat kaip bendraamžių. Tokiu atveju, tėvai nusivilia, sako: tu kaip mažiukas. Reikėtų stabtelėti ir gerai permąstyti - ar tikrai, kaip mažiukas? Gal tiesiog elgiasi pagal amžių, o mūsų lūkesčiai užkilo dėl to, kad vaikas kai kuriuos dalykus daro geriau už bendraamžius? Toks netolygumas labai būdingas gabiems vaikams.
Gabūs vaikai „įkrenta“ į veiklas, kurios jiems gerai sekasi - jie susikaupia, mėgaujasi procesu, gali kalbėti, svajoti, fantazuoti, samprotauti apie įvairias hipotetines situacijas. Jiems tampa įdomios nevaikiškos temos: karas, klimato atšilimas ir pan.
Tėvai galėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad gabūs vaikai dažnai būna emociškai labai jautrūs neteisybei. Pavyzdžiui, kažkas buvo pažadėta ir nepadaryta, vienam galima vienaip, o kitam kitaip. Kadangi gabūs vaikai turi potencialą analizuoti, jiems kyla labai didelis neteisybės jausmas, jie gali eiti kovoti už teisybę, nors mūsų akimis ta kova ne visada bus teisinga. Bet jie mato atotrūkį tarp to, kas vienaip sakoma, o kitaip daroma, kas vieniems leidžiama, o kitiems ne. Jie pradeda analizuoti, gilintis, prašo paaiškinti, kodėl.
Reikėtų nepamiršti, kad gabūs vaikai yra labai jaudrūs - imlūs išorės dirgikliams. Jie gali greitai pervargti nuo šviesos, garsų, minčių, judesio. Jie būna judrūs, energingi, nenustygsta vietoje. Esu skaičiusi, kad gabiems vaikams dažnai klaidingai diagnozuojamas hiperaktyvumo sindromas, nes neatpažįstama, kad tai nėra tikrasis sutrikimas, o gabiųjų motorinis jaudrumas.
Gabių vaikų ugdymas šeimoje
Kai šeimoje auga panašaus lygio gabumų vaikai, gimimo eiliškumas padovanoja vaikui tam tikrą vaidmenį, kuriuo jis „išsiprašo“ savo šeimos pripažinimo. Vyriausias vaikas kažkiek laiko auga vienas, jis gauna visą tėvų dėmesį, patvirtinimą, kad yra labai svarbus, nes pirmas. Gimus antram vaikui, pirmagimis jau būna įgijęs tam tikrą statusą šeimoje, dažnai jis tampa atsakinguoju, sąžiningu, organizuojančiu šeimos nariu. O jauniausias vaikas niekada negyveno vienas, be brolio ar sesers, jo susilaukę tėvai būna labiau atsipalaidavę, todėl ir jaunėliai dažniau būna nerūpestingi, žino, kad jiems kas nors visada padės, jie labiau orientuoti į santykį, nes visą laiką gyvena santykyje. Būdami mažaisiais, linksmaisiais šeimos nariais jie irgi gauna patvirtinimą, kad yra svarbūs. Sunkiau yra viduriniam vaikui, nes jis nei vyriausias, nei jauniausias, bet taip pat ieško būdo, kaip pasitvirtinti savo svarbą šeimoje.
Kas gi atsitinka, kai vienas vaikas šeimoje gabus, o kitų gebėjimai vidutiniai, kitaip sakant, žemesni? Šioje kovoje už geresnį vaidmenį gabus vaikas natūraliai turi didesnį šansą laimėti. Tarp vaikų kyla natūrali, dažniausiai nesąmoninga, konkurencija dėl statuso šeimoje. Net tuo atveju, jeigu gabus vaikas yra jaunesnis ir jo loginio mąstymo potencialas didesnis, jis ima kėsintis į vyresniajam tarsi priklausančią vietą. Nes „gabus“ šeimoje klaidingai gali būti prilygintas „svarbus“. Anot J. Misiūnienės, vaikai kovoja dėl tėvų dėmesio, o šie pradeda žavėtis gabesniu vaiku, daug kalbėti apie tai, ką jis daro geriau. Kaip tada jaučiasi kiti vaikai? Jie netenka dėmesio, jais niekas nesižavi, jie neatlaiko konkurencijos su broliais ar seserimis. Tokiais atvejais gali mažėti vaiko savivertė arba jis gali bandyti dėmesį prisitraukti netinkamais būdais, dažniausiai netinkamu elgesiu.
Negana to, tėvai ima atsižvelgti į gabaus vaiko sprendimus ir tam tikra prasme suteikia galią jo nuomonei. Kiti vaikai tokios galios negauna, nes taip protingai nesamprotauja. Galia priimti sprendimus turėtų būti tėvų ir net jei vaikas gabus, neturėtų būti perduota jam. Konfliktai tarp skirtingų gabumų vaikų ir atsiranda dėl nevienodai paskirstytos galios. Ji įvardija ir dar vieną jautrų aspektą: pastebėję vaiko gabumus ir supratę, kad jam reikia kitokios ugdymo aplinkos, tėvai pradeda specifiškai domėtis jo ugdymu, o kiti vaikai gali klaidingai pasidaryti išvadą, kad jiems užtenka „paprastos“ mokyklos, jiems nereikia, kad tėvai skirtų papildomai dėmesio. Todėl jie nusivilia, pasijaučia prastesniais.
Įtampą šeimoje sukelti ir tėvams iššūkiu gali tapti amžiaus skirtumas tarp vaikų. Kada vaikai šeimoje sutaria geriau - kai amžiaus skirtumas didelis ar mažas? Tyrimų rezultatai skirtingi tarp šeimų, kuriose auga panašių gebėjimų vaikai, ir šeimų, kai vaikų gebėjimai skiriasi. Pirmuoju atveju geriausiai sutaria panašaus amžiaus vaikai, o maždaug 4 metų skirtumas jau įplieskia pykčius ir atitolina interesus. Šeimose, kuriose vaikų gebėjimų lygis ryškiai išsiskiria, geriau sutaria vaikai, tarp kurių skirtumas 3-4 metai, ir dažniau pykstasi vaikai, kurių amžiaus skirtumas mažesnis. Tai, pasak pašnekovės, galima paaiškinti ta pačia konkurencija. Kai skirtumas daugiau negu 4-5 metai, ši problema apskritai išnyksta - vaikai vienodai gerai sutaria visose šeimose.
Aš labai tikiu galia to, kad suprasti irgi yra labai svarbu. Suprasdami kodėl, iš karto pasijuntame geriau, nes imame susigaudyti situacijoje. Bet tai nereiškia, kad supratus, klausimas, o ką daryti, tampa nebeaktualus. Pirmiausia reikėtų paklausti savęs, o gal ir kitas vaikas yra gabus, ir pabūti atidesniems. Nes ne visi gabūs vaikai savo gabumus atskleidžia labai akivaizdžiai, yra net slepiančių juos dėl įvairiausių priežasčių. Šeimose dažnai būna ne po vieną gabų vaiką, todėl J. Misiūnienė pataria testuoti ir kitus šeimos vaikus, nes visų genetika ta pati. Bet jeigu nebeabejojame, kad vaikų gabumai skiriasi, jų laimėjimus dėl dėmesio, galios ir kitus reikėtų dalinti visiems, kad jų poreikis būtų patenkintas.
Tėvai neturėtų vaiko vertės tapatinti su vaiko gabumais, nes visi šeimoje vienodai vertingi ir turi teisę į dėmesį, nuomonės gerbimą, rūpinimąsi jų poreikiais. Kai šeimoje vertinamas konkretus vaikas, tėvams svarbu daryti tai platesniame kontekste. O kur kitų vaikų stipriosios pusės, už ką jiems galima suteikti pripažinimą, jais didžiuotis, pasakoti apie juos, džiaugtis? Ir daryti tai reikia jiems girdint, kad jie matytų, jog gabumas nėra visko centras ar kažkokia karūna, vienam uždėta.
Japonų taisyklė paklusniems vaikams
Gabių vaikų tėvų bendruomenė
Kodėl gabių vaikų tėvams svarbu būti bendruomene? Visi esame socialios būtybės, mums reikia nors kartais pabūti tarp panašių į save. Kalbant apie gabių vaikų tėvus - jų yra labai mažai, nes ir gabių vaikų nėra daug. Tada ir poreikį priklausyti grupei patenkinti sudėtingiau. Gabių vaikų tėvams kyla daug klausimų, daug abejonių: o ką daryti, ar darau taip, kaip reikia? Tokius pačius vaikus auginantys kiti tėvai ir patys tuo gyvena, jiems ta tema aktuali. Jie gali padėti geriau suprasti, kas vyksta, vieni iš kitų pasimokyti. Kartu tai ir paprasčiausia galimybė gauti socialinį, moralinį palaikymą, būti suprastam.
Tėvystės ir žmogiškumo mokykla
Dvylikametė Luknė VDU gabių vaikų ugdymo centrą „Gifted“ lanko nuo pat jo įkūrimo. Jos mama Aušra Laurynaitė sako, kad nuo gimimo mergaitė tėvams kelia iššūkius, kurie skatina augti ir tobulėti. Dukra atkakliai siekia tikslo, turi tvirtą, aiškią ir nebūtinai patogią nuomonę. Luknė nuolat eksperimentuoja, yra labai smalsi, nuo mažų dienų pasaulį geba matyti plačiai ir giliai. Jei ko nors imasi nuoširdžiai, jai sekasi. Svarbiausia, kad tas dalykas būtų įdomus būtent jai. Luknė labai empatiškas, pilnas atjautos, jautrus žmogutis.
Anot A. Laurynaitė, dukros klausimai apie gyvenimo dėsnius, žmones, santykius ne tik kviečia pagalvoti prieš atsakant, bet ir priverčia nustebti bei daug ką permąstyti. Mama džiaugiasi, kad pedagoginė aplinka Luknei buvo ir yra sėkminga: darželio ir pradinių klasių mokytojos greitai pastebėjo, kad vaikas turi išskirtinių gabumų ir stengėsi juos atliepti. Luknė buvo trejų, kai darželio mokytoja pasidalino, kad tai vaikas, kuris moko jautriai ir giliai pamatyti kitą, pasakoti, kaip jaučiasi, užduoti atvirus ir nepatogius, bet, kaip besuksi, teisingus klausimus ar kalbėtis keistomis suaugusiųjų temomis. Pradinių klasių mokytoja siekė išlaikyti ir aktyvinti Luknės smalsumą, siūlydama jai įvairias užduotis „ne pagal programą“. Vietoj įprastų lietuvių kalbos užduočių, kartais pakviesdavo rašyti knygą ar eilėraštį, o per matematikos pamoką skirdavo įdomesnę, sudėtingesnę užduotį nei kitiems vaikams.
Sunkumai, su kuriais teko susidurti, gali būti tiesiog jautraus vaiko bruožas. Luknei labai svarbus žodžio laikymasis ir susitarimai. Tad jei susitarimai pakeičiami, į tai jau vaikystėje būdavo reaguojama skaudžiai. Augant ir kuriant santykius, užtruko išmokti derintis, derėtis, nusileisti, neįsižeisti, nepasiduoti kategoriškumui, suprasti, kad žmonės skirtingi ir išmokti lanksčiai bendrauti temomis, kurios nebūtinai atrodo įdomios ir aktualios, tačiau suteikia galimybę pažinti kito pasaulį. Mama pastebėjo, kad jautrumas pačiam vaikui yra nemenkas iššūkis: žiūrėk, pasaulis neteisingas, draugai nenuoširdūs ir nesilaiko draugystės taisyklių, tėvai ir vėl netinkamai ją ir brolį auklėja.
Tarsi jos oda turėtų mažesnį barjerą: susirenka visų emocijas, visų neteisybes, o tada greičiau pavargsta. Pamenu, kad būdama darželinukė kurį laiką nevalgė mėsos, kai suprato, kad avytės auga ne ant medžių ir nėra skinamos kaip vaisiai. Pasak mamos, Luknė mokosi akademiškai stiprioje gimnazijoje, tad veiklos ir užduočių sudėtingumo pakanka. Ji prisimena mažos dukros klausimą: „Kam nuolat daryti tą patį, jei man seniai aišku, kas ir kaip?“. A. Laurynaitė pastebėjo, kad išbūti pasikartojančiuose, nuobodžiuose dalykuose vaikui reikia pastangų. Ypač, jei tame nemato prasmės, perspektyvos. Būdama jautri ir tuo pačiu turinti vidinės jėgos, Luknė sunkiau priima pokyčius: viena jos dalis aktyviai pokyčiui priešinasi, o kita kūrybiškai ieško geriausio būdo prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių.
Nuo mažų dienų Luknės mama stebėjo ir stebėjosi, kaip vaikas vienu metu gali užsiimti 4-5 veiklomis. Pamenu, piešia, prireikė trintuko, eidama jo pasiimti rado lėlę, jau žaidžia su ja. Prireikė lėlei šukų, beieškodama šukų rado lego kaladėles, štai konstruoja kažką iš jų. Konstruodama sugalvojo atsigerti vandens, eidama į virtuvę užkliuvo už dėlionės... Stebindavo, kad veiklos sukdavosi ratu, bet kai grįždavo prie pirmosios, gebėdavo į ją panirti taip pat intensyviai, tarsi nebūtų iš jos ir išėjusi.
A. Laurynaitė pabrėžia, kad gabus vaikas yra didžiulė tėvystės ir žmogiškumo mokykla. Pasak jos, gabus vaikas tarsi provokuoja visus silpnus tėvystės raumenis, todėl esi priverstas treniruotis nuolat. Neretai išgyvenu jausmą, kad kaip mama neturiu kada augti žingsnis po žingsnio - tai analizuoju brandaus žmogaus klausimus, tai sprendžiu darželinuko amžiaus tarpsnio užduotis. Palaikyti, išbūti, padėti kartu ieškoti motyvacijos, kai nuobodu ir tiesiog reikia padirbėti, grąžinti į pagrindinę veiklą, kai tiek daug dalykų blaško, sutalpinti emocijų pliūpsnius, kai nuoširdžiai skauda dėl neteisybės, palydėti per tinkamiausio mokymosi metodo paieškas, atlaikyti pasipriešinimą pokyčių procese - tai erdvės, kurios pareikalauja daugiau žinių ir psichologinių bei emocinių išteklių nei įprastai. Kita vertus, yra momentų, kurie nereikalauja jokio tėvų dėmesio, nes mano vaikas juos įveikia be jokio sunkumo.
Iš Luknės mama negirdėjo, kad jai su gabesniais bendraamžiais būtų geriau. Šeimoje daug kalbama apie skirtingų žmonių priėmimą ir gebėjimą būti tarp įvairių žmonių, draugystei ieškant kitų stiprybių, o ne silpnybių. Luknė džiaugiasi lankydama „Gifted“ užsiėmimus, jai tai vertinga ir prasminga patirtis. Ne visi pataiko į jos dešimtuką, bet tai nekoreliuoja su jos gebėjimų lygiu.
Gabių vaikų ugdymo kontekste svarbu nepamiršti, kad jie, kaip ir visi kiti, turi specialiųjų poreikių. Mokykloje gabus vaikas pirmiausiai pralenkia savo bendraamžius atlikdamas pateiktas užduotis, įgyvendindamas reikalavimus pagal savo amžių. Gabų vaiką iš kitų galima atpažinti jo itin dideliu domėjimusi, įsitraukimu į tam tikrą veiklos sritį. Įprasta, jog tėvai atpažinę savo vaiko gabumus linkę tuo itin džiaugtis, didžiuotis, dažnai kelti jiems perdėtus lūkesčius, tačiau neretai stokoja žinių kaip toliau vaiką lavinti. Gabieji vaikai yra specialiųjų poreikių vaikai, reikalaujantys papildomo mūsų dėmesio ir darbo su jais.
Nors gabūs vaikai paprastai mokytojų apibūdinami kaip turintys unikalius gabumus, ypatingus akademinius pasiekimus, itin daug sunkumų jie patiria būtent dėl savo išskirtinumo. Gabūs vaikai prisitaikę visuomenėje taip pat gerai kaip jų bendraamžiai, vis tik dažnai patiria bendravimo sunkumų, jaučia socialinės stigmos spaudimą jų atžvilgiu. Papildomai, mokykloje labiausiai koncentruojantis į gabaus mokinio pasiekimus, dažnai neapimamas jų socialinis/emocinis patyrimas. Tėvai bei mokytojai gali klaidingai manyti, jog aukšto lygio kognityvinis išsivystymas turi sutapti su tokiu pačiu socialiniu/emociniu gabaus vaiko vystymųsi. Tačiau, yra žinoma, jog kognityvinis ir emocinis/socialinis asmens vystymasis nėra sinchroniškas.
Dėl savo aukšto kognityvio išsivystimo gabūs vaikai pastebi, perima daug daugiau informacijos, įvykių iš aplinkos, išgyvena daugiau potyrių, kas sąlygoja ir didelį jų emocinį nestabilumą. Taip pat labai reikšminga gabių vaikų emocinių/socialinių sunkumų priežastis yra greitesnė tokių vaikų intelektinė branda, dėl ko jie netenka bendraamžių grupės, su kuria galėtų identifikuotis. Akivaizdu, jog dažnai vidinis gabiųjų pasaulis sulaukia per mažai aplinkinių dėmesio. Todėl gabių vaikų tėvams ir kitiems ugdytojams labai svarbu atsižvelgti ne tik į vaiko akademinę sėkmę, bet ir į jo prisitaikymą, bendravimo su bendraamžiais aspektus.
Be jokios abejonės gabieji vaikai turi ir išskirtinių, specialiųjų mokymosi poreikių. Todėl ugdytojams gabūs mokiniai, jų sėkmingas prisitaikymas klasėje sukelia daug papildomų klausimų ir iššūkių. Iš kitos pusės gabūs vaikai gali išgyventi stresą dėl nepalankaus bendraamžių požiūrio į didesnį mokytojų jiems rodomą dėmesį, sukuriamas išskirtines sąlygas. Gabaus vaiko „etiketė” keičia paties individo požiūrį į save, formuoja savęs kaip kitokio suvokimą. Gabūs mokiniai apibūdindami savo gabumus nurodo, kad viską pasiekia pastangų dėka, neturi įgimtų sugebėjimų, kas gali būti susiję su jų noru neišsiskirti bei palaikyti pozityvius santykius su kitais vidutinių gabumų bendraamžiais. Todėl ugdytojams reikėtų stengtis pernelyg „neiškelti” gabaus mokinio aukščiau kitų, nes jis dar nepasirengęs tapti „kitokiu” ir jam labai svarbu priklausyti bendraamžių grupei. Gabaus vaiko išskyrimas, ypatingas dėmesys jam gali turėti neigiamą poveikį ir paskatinti jį regresuoti mokantis, kad tik pritaptų prie likusių bendraamžių.
Apžvelgus gabių vaikų ugdymą, vystymosi sunkumus akivaizdu, jog negalima teigti, jog jie neturi nieko bendro su kitais vaikais ar yra itin pranašesni. Tiesiog dėl papildomų aukštų kompetencijų, intelektinių gebėjimų gabieji yra identifikuojami išskirtiniais, kelia daugiau iššūkių ugdytojams, reikalauja didesnės stimuliacijos mokymosi procese nei jų bendraamžiai.
