Globalizãcija - procesas, vykstantis socialinėje plotmėje, apimantis pačias įvairiausias visuomenės, valstybės bei kitų socialinių darinių veiklos sritis, jų aplinką, pasireiškiantis tarpusavio ryšių, ypač prekybos, intensyvėjimu, laisvu kapitalo judėjimu bei kultūriniais mainais viso pasaulio mastu.
Apie globalizaciją pradėta vis plačiau diskutuoti 20 a. 9 dešimtmečio viduryje, paplito įvairių nuomonių apie globalizacijos poveikį šalių ekonominiam augimui, jų gyventojų gerovei ir valstybių suverenioms galioms.
Globalizacijos istorinės šaknys ir plėtra
Didelis prekių, kapitalo ir žmonių judėjimas pasaulyje prasidėjo daug anksčiau nei XX a. pabaigoje. Jau 19 a. pabaigoje valstybės (ar dalis jų) prekiavo t. p. intensyviai, o žmonių judėjimas tarp šalių buvo ne mažesnis nei 21 a. pradžioje, pvz., užsienio prekybos rodikliai, palyginti su šalių BVP, buvo panašūs. Skirtumas tarp 19 a. pabaigoje ir 21 a. pradžioje ekonominės šalių integracijos yra produktų, paslaugų, kapitalo, idėjų ir žmonių judėjimo tempai, kurie 21 a. spartesni.
Globalizacijos sąvoka, pradėta vartoti XX a. antroje pusėje. Filosofas H. M. McLuhan 1962 m. įvedė globalaus kaimo sąvoką, norėdamas pabrėžti elektroninių komunikacijų svarbą, informacijos sklaidos spartą. Pasaulis dėl stipriai veikiančių ekonominių jėgų ir greitai besivystančių technologijų yra tarsi suspaudžiamas į vieną erdvę, o pastarųjų įtaka gali būti juntama visos žmonijos.
Priešistoriniam periodui priskiriama prekybos ryšiai užsimezgę dar senųjų civilizacijų laikais. Pasaulinės globalizacijos užuomazgos matomos jau XV a., siejamos su vėlyvaisiais viduramžiais arba ankstyvuoju modernizmo laikotarpiu. Globalizacijos procesai susiję su imperijų įsigalėjimu, jų jūrinės galios stiprėjimu, didžiaisiais geografiniais atradimais. Moderniosios globalizacijos periodas trukęs nuo 1750 iki 1970 m. siejamas su industrine revoliucija. Šiuolaikinio laikotarpio pradžioje pasaulis buvo susiskirstęs į turtingas industrines ir neturtingas žaliavų tiekimo šalis.
Globalizacijos varikliai ir pasekmės
Globalizaciją lėmė 20 a. pabaigos technologinės naujovės ir pažanga, spartesnis komunikacijų (ryšių, transporto) priemonių taikymas, sudarę sąlygas šalims lengviau prekiauti, gyventojams judėti iš vienos šalies į kitą, keistis informacija, bendrauti. Didelę įtaką globalizacijos procesams turėjo rinkos ir konkurencijos sąlygos ne tik šalies viduje, bet ir tarptautinėje aplinkoje. Spartus tarptautinės prekybos kliūčių mažinimas lėmė didesnę konkurenciją, didėjantį darbo pasidalijimą, specializaciją, technologinę pažangą ir palengvino prekybą tarp valstybių.
Šiuolaikinės globalizacijos laikotarpiu vyko ir tebevyksta sparti politinė ir ekonominė globalizacija, ypač daug prie jos prisidėjo Jungtinių Tautų Organizacija. Atsisakyta protekcionizmo politikos, prekybos barjerų, kapitalo apribojimų. Taikomos neoliberalizmo idėjos. Pavyzdžiui, žlugus Sovietų Sąjungai Vidurio ir Rytų Europos šalys perėjo prie rinkos ekonomikos. Pastarųjų įstojimas į Europos Sąjungą tik dar labiau paspartino globalizacijos tempus.
Spartus tarptautinės prekybos kliūčių mažinimas lėmė didesnę konkurenciją, išaugusius eksporto bei importo mastus, didėjantį darbo pasidalijimą, technologinę pažangą ir palengvino prekybą tarp valstybių. Šalių atvirumas prekybai, užsienio investicijoms ir informacijai savo ruožtu skatina inovacijas, kuriomis naudojasi vis daugiau ir mažesnes pajamas gaunančių žmonių.
XXI a. masto ekonomijos procesai sudaro sąlygas tarptautinių tiekimo grandinių susidarymui - gamybos procesų, žaliavų gavybos (tame tarpe ir naudingų iškasenų, žemės ūkio naudmenų) globalizacijai. Dėl mažesnio darbo užmokesčio besivystančiose šalyse bei nuotolinio darbo galimybių atsiranda ir paslaugų grandžių stratifikacija IT, klientų aptarnavimo ir kt. srityse. Išskaidomas tiek pats gamybos procesas, tiek administravimas. Atskiri gamybos procesai vyksta įvairiose pasaulio šalyse, o pastarieji atskiriami nuo administracijos vietos.
Ekonominis globalizacijos poveikis
Ekonominis globalizacijos poveikis šalių gyventojams yra dvejopas - sudaro ekonomikos ir žmonių gerovės augimo galimybę, bet nesukuria vienodų tolygios plėtros sąlygų. Šalys, kurios yra atviriausios prekių, žmonių, kapitalo ar informacijos judėjimui, 20 a. pabaigoje-21 a. pradžioje plėtojosi sparčiausiai, jose žmonių pajamos didėjo greičiausiai, ryškiausiai sumažėjo skurdas. Daugiausia tai šalys, sumažinusios prekybos su užsieniu apribojimus.
Globalizacijos poveikis labai priklauso nuo kiekvienos šalies viduje vykdomos ekonominės politikos: globalizacija suteikia daugiau galimybių rinkoms, sukuria didesnę konkurenciją, bet kiekvienos šalies ekonominė plėtra priklauso ir nuo tos šalies vyriausybės sprendimų. Globalizacija prisideda prie gerovės, jei sudaromos geros sąlygos ne tik ryšiams su užsienio šalimis, bet ir konkurencijai šalies viduje, vyrauja privati nuosavybė, vykdoma stabili ekonominė politika, gerai dirba vyriausybinės institucijos, vis daugiau gyventojų gali naudotis didesnėmis pajamomis, technologine pažanga, komunikacijos galimybėmis.
Nors skurdesnės šalys 20 a. pabaigoje-21 a. pradžioje dėl globalizacijos procesų pasiekė ryškios pažangos, dėl globalizacijos poveikio nevienodumo ekonominės plėtros skirtumai pasaulyje padidėjo. Tai buvo viena priežasčių, 20 a. 10 dešimtmeje sukėlusių prieš globalizaciją nukreiptus judėjimus.
XXI a. pradžioje globalizacija ženkliai padidino pajamas ir ekonomikos augimą besivystančiose šalyse ir sumažino prekių kainas galutiniam vartotojui išsivysčiusiose šalyse, ji taip pat keičia galios balansą tarp besivystančių ir išsivysčiusių šalių. Pramonei persikėlus į besivystančias šalis daugelis darbo vietų buvo perkeltos į užsienį, kas privertė išsivysčiusių šalių darbuotojus prisitaikyti ir keisti kvalifikaciją.
Europos Sąjungos vaidmuo globalizacijoje
ES prekybos režimas ir prekybos susitarimai, suderėti ES, daro regioną labai patrauklų verslui. ES yra pagrindinė prekybos partnerė 80-iai pasaulio valstybių. ES yra viena iš trijų didžiausių tarptautinės prekybos dalyvių. ES yra antra didžiausia prekių eksportuotoja po Kinijos ir trečia didžiausia importuotoja po JAV ir Kinijos.
Globalizacija taip pat sukuria naujas darbo vietas. 2019 m. daugiau nei 38 mln. darbo vietų (kas penktą) ES buvo sukurtos dėl eksporto į ES nepriklausančias šalis. Pavyzdžiui, nuo ES eksporto į likusį pasaulį priklauso net 29 proc. Dauguma šių su eksportu susijusių darbo vietų yra gerai apmokamos (vidutiniškai 12 proc. Dėl laisvesnės prekybos laimi ir vartotojai, nes mažesni importo muitai ir didesnė konkurencija sąlygoja mažesnes kainas.
ES bendroji rinka yra didžiausia pasaulyje ekonominė erdvė be prekybos barjerų, kurioje gyvena beveik 450 mln. žmonių ir kurios BVP siekia apie 14,5 trln. Skaičiuojama, kad bendra vidaus rinka padėjo sukurti 2,8 mln. darbo vietų.
Antiglobalizacijos judėjimai ir mitai
Prieš globalizaciją nukreiptas antiglobalizacijos judėjimas pasisako prieš vadinamąja neoliberalią pasaulio tvarką, kapitalistinę sistemą. 1999 Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) surengto susitikimo Seattle metu protestuojantieji prieš globalizaciją sukėlė riaušes. Nuo tada protestuojančiųjų keliamos riaušės tapo įprastos Europos Sąjungos, Pasaulio prekybos organizacijos ar kitų organizacijų narių rengiamuose tarptautiniuose ekonominiuose susitikimuose. Daugelis antiglobalistų protestų (antiglobalizmas) nukreipti prieš didėjančią ekonominę tarpusavio priklausomybę, konkurenciją, kapitalo judėjimą ir spartėjančius technologinius pokyčius. Globalizacijos pagrindiniu simboliu dažniausiai laikoma Pasaulio prekybos organizacija, ji kaltinama neturtingų valstybių skurdinimu, dirbančiųjų išnaudojimu, aplinkos niokojimu.
Kodėl tarp mitų? Pirmasis yra natūralus, jis remiasi mūsų istorijos žinojimo ribomis ir literatūriniu jos traktavimu. Jei skaityti tik Šapoką - tikslaus vaizdo nesusikursi. Ne dažnas turi būti mokslininku, todėl „meilė Tėvynei‘ remiasi savo sukurtais vaizdiniais, o ne tikrais faktais. Romantinė literatūra galvose pakeičia žinias į jausmus.
Viena iš didesnių dabarties problemų yra ta, kad pasaulyje vienokia ar kitokia forma vyrauja demokratija. Tuomet tenka rinktis ir rinkti. Dauguma politikų deklaruoja savo meilę Tėvynei, tik ne visi bando sužinoti, kaip tai suvokiama. Iki šiol buvo veik aišku - turim vietovę, kalbą, papročius, gentainius. Visa tai apibendrintai ir bus mūsų Tėvynė. Pirmi neaiškumai jau kyla tuomet, kai toj pačioj vietoj pradeda gyventi įvairūs, t.y. skirtingi žmonės. Kažkada Gediminas rašė laiškus į Europą, kviesdamas amatininkus ir kitokius meistrus. Jiems atvykus, vietiniams teko „pasispausti“. XX a. pradžioje atkuriant valstybingumą dalyvavo ne tik lietuviai, bet ir žydai, karaimai ir kitos bendruomenės.
Ar iš tikro demokratija tikrai suderinama su nacionalumu? Jei pratęsti cituoto autoriaus samprotavimus, tai toliau jis aiškiai tvirtina: „Lietuvą kaip lietuvių tautos sukurtą ir jos išlikimui egzistuojančią valstybę išlaiko jos tapatumas.“ Tiesa, ta kategorija taip pat nėra aiški - ar akademikas ir bomžas turi jį vienodą?
Dabar apie pasaulį. Yra toks žodis - globalizacija. Mes gal mažai kreipiame dėmesį, kad kasdien esame vis kitokie, perkame televizorius, visokius telefonus, žiūrime nemūsiškus filmus ar televizijas. Mūsų didieji valdovai atvėrė Lietuvai Europą. Dabarties situacija radikalesnė - nė viena valstybė nebegali egzistuoti unikaliai arba uždarai. Valstybės bendradarbiauja ar net jungiasi. Tai lydi įvairūs procesai, kaip emigracija ir imigracija. Randasi net Europos piliečio samprata.
Kai kurios tautos jau yra išnykusios, kai kurios stipriai pasikeitė. Sakykim, italai ar graikai yra senųjų tautų palikuonys, nors jų kalba ir kultūra, papročiai bei tikėjimai pasikeitę. Armėnai ar airiai daugiau tėvynainių turi kitose šalyse nei jų istorinėje tėvynėje. Mūsų gentainiai prūsai buvo germanizuoti ir dabar išnykę. Tai istoriniai faktai. Paskutiniu būdu naudojasi kai kurios pietų Amerikos bei Australijos gentys, tokių yra ir Afrikoje. Konservacija įmanoma ir civilizuotos visuomenės viduje - turim menonitų pavyzdį JAV bei Kanadoje ar kitose pasaulio vietose. Tiesa, peržiūrėjus jų patirtį, linkti prie jų gyvenimo būdo - netraukia. Taigi, teks keistis, jei nenorim išnykti kaip lietuviai. Ar tam gali padėti tautinė valstybė? Turime nustatyti, ką vadiname tokia. Čia galimi skirtingi variantai, tačiau kraštutiniai yra du: totalitarinė arba demokratinė.
Grįžti į praeitį yra neįmanoma. Dar prieš tūkstančius metų Herakleitas yra pasakęs: „Į tą pačią upę negalima įbristi du kartus“.
Yra toks buitinis reiškinys, kuris visiems žinomas. Jį naudoja beveik visi, nors stengiasi nurodyti, kad nemeluojančių nebūna. Būna, tik retai. Jei kas dar dejuoja dėl tos pandemijos ir ja baisisi, geriau tegu nusiramina. Juk gavome tai, ko esame verti. Šikšnosparniai toli neskraido. Jei sėdėtume ramiai namuose, virusas būtų pasiautėjęs tolimame Kinijos mieste, ir pasaulis jo gal net nežinotų. O pandemija jis virto todėl, kad mes beprotiškai troškome keliauti, bendrauti, prekiauti, pamatyti, pauostyti, paragauti, visais įmanomais būdais aprėpti visą pasaulį. Virusas drąsiai pribaiginėja tą globalizaciją, su kuria jau susigyvenome ir net įtikėjome, kad kitaip ir būti negali. Virusas susodina mus į savo vietas ir tarytum pasako, žmogau, būk kuklus. Tad ar ta globalizacija nebuvo viso labo mitas, viso labo mūsų pačių noras įtikti techninėms galimybėms, leidžiančioms mums pasijusti pasaulio šeimininkais? Pergalvodami globalizaciją ir jos naudą (ar „naudą“) manėme, kad galėsime išsivirti sau skanesnę košelę bendrame katile ir tiek mums tos globalizacijos tereiks. Skaniau nepavyko.
Tapko absoliučiai aišku, kad nėra pranašesnių civilizacijų, vis esame Homo sapiens, ir jokių čia rasizmų… Tačiau tuo pat metu žlunga ir visos teorijos apie žmogaus universalumą, visuotines vienodas teises ir galimybes globaliai spręsti lokalias problemas. Tarptautinės organizacijos nepateisino į jas dedamų vilčių - Jungtinės Tautos kainuoja brangiau nei duoda naudos, Bosnijos, Karabacho, Kolumbijos, Naujosios Gvinėjos ir t.t. Kol gyvenome atskirai, žinojome, kad planetos būklė blogėja, bet kai ėmėme bendrai spręsti problemas, ji pablogėjo dar labiau. Nesutariame dėl vienodų raidžių ir skaičių, nesutariame dėl vieno bendro kalendoriaus, nekalbant jau apie kokia nors skaičiavimo sistemas ar etikos normas. Ar mes iš viso pajėgūs būti globaliais, nepaisant garsiai išsakomų norų? Gal tai tik mūsų teatrališka poza, nes, atrodo, norime gyventi visai ne taip, kaip sakome. Esame riboto proto, esame pernelyg emocingi, kad būtume protingi… Sutariame išties mažai dėl ko. Vis dažniau pajuntame, kad užuot bandžius globaliai sutarti, geriausiai - iš viso nesusitarti. Esame visai ne globalūs.
Išradome kosminį-palydovinį ryšį, bet dažniausiai juo naudojamės susiekti su kaimynu ar kitame kambaryje snaudžiančiu sutuoktiniu. WWW teikia galimybes bendrauti su pasauliu, bet dažniausiai pragūgliname koks bus rytoj oras mano kaime, galime žinoti, kas laimės rinkimus Mianmare ar kuo pasibaigs uzbekų ir kazachų nesantaika, bet tai mums neįdomu, geriausia, kad internetas leidžia dirbti neišeinant iš namų į tą globalybę. Norime net balsuoti internetu, kad net užpakalio nuo sofkutės nereiktų kilstelėti. Esame namisėdos savo prigimtimi. Ta pandemija mums parodė, kokie esame ir kokie norime būti. Visa ta globalizacija nereikalinga. Tad sveikas, mielas drauge, iš pasaulio pakraščio. Pasaulio pakraštys nebūtinai pasaulio pabaiga.
Globalizacija neapriboja šalių suvereniteto, bet skatina vykdyti racionalesnę ir labiau į gyventojų poreikius orientuotą ekonominę politiką, suteikdama daugiau galimybių plėsti verslą su kitomis šalimis, pasirinkti geresnį darbą ir kita.
