STASYS YLAŽMONĖS IR ŽVĖRYSDIEVŲ MIŠKE KACETO PERGYVENIMAI
Viršelis ir titulinis lapas dailininko P. Skyrių pradžios piešiniai kacetininko A. Stutthofo planas kacetininko dipl. inž. P. Stutthofo nuotraukos, rastos po karo stovyklos komendantūroj, perspaustos iš leidinio German crimes in Poland, vol. Spauda N. Pr. Išleista 1951 m.
JIE SĖDĖJO TAMSYBĖJE IR BE ŠVIESOS, SURIŠTI SKURDU IR GELEŽIMI. JIE ALKO IR TROŠKO, JŲ GYVYBĖ SEKO JUOSE. IR TIE, KURIUOS VIEŠPATS IŠVADAVO IŠ PRIEŠO RANKOS, KLAIDŽIOJA TYRUOSE, VIENATVĖJE, NERASDAMI KELIO Į GYVENAMĄ MIESTĄ. PSALMĖ CVI
Sunku kalbėti apie buvusias spygliuotas užtvaras. Žmogus vis lieki jautrus tam, kas išgyventa. Dar sunkiau kalbėti apie žmones, kurie už jų buvo. O ten buvo žmonės. Žmonės žvėrių rankose. Žvėris norėjo juos palaužti ir sunaikinti, bet jų dvasia nesidavė priveikiama.
Žmonės keitėsi ir už spygliuotų vielų; kitaip keitėsi negu žmogus - žvėris norėjo. Nekaltus ir kankinamus keitė kančia, kaip ji keičia kiekvieną žmogų arba sulaužo. Palūžo nemaža ir ten, bet daugumas atsilaikė - pajėgė atsispirti juos gniuždžiusiam žvėriškumui. Visiems gi liko įspaustas įsitikinimas, kad senoji vidurio, patogumų, seklumo, gal geraširdiško naivumo dvasia - pamažu gniūžta savo menkume. Liko ir pasibaisėjimas nežmoniškąja dvasia.
Šiandien tektų kalbėti apie milijonus, kurie dar baisiau kenčia. Tie milijonai išgyvena ir dar didesnį pasibaisėjimą. Jų mintis pavergta naujai dvasiai. Jie jos ilgisi, laukia ir jai ruošiasi. Jei kas tą naują dvasią norėtų suprasti politiškai, labai apsiriktų. Ji, gimstanti iš kančios, nebus šaukli, rėkianti, reklamiška, neturės puošnių frazių, iš dailinto ir išprusinto skonio, bet turės turinį, veiksmą, gyvą gyvenimą.
Tokiom viltim ir įsitikinimu pavedu skaitytojui šiuos užrašus.
PIRMOSIOS DIENOS
Kai mūsų sunkvežimis sustojo prie Stutthofo, pasijutome pagaliau lyg savo vietoje. Ta dešimtis dienų, kurias praleidome keturiuose kalėjimuose (Kauno, Tilžės, Karaliaučiaus, Marienburgo) pemelig prailgo ir įkyrėjo.
Stutthofo vardą pirmą kartą išgirdome Marienburge. Lenkas kalinys, kartą jau buvęs kacete, laukė vėl tenai vežamas. Palatoje jis dažė langų grotas ir mus tikino, jog ir mes turėsime ten važiuoti. Trumpai jis bandė vaizduoti Stutthofo gyvenimą, bet mūsų ausys nenorėjo rimtai priimti jo žodžių.- Lenkutis niekus tauškia! - kažkas iš mūsų pasakė. Dabar, kai jau buvome Stutthofe, nors dar tik prie vartų, lenko kalba atrodė dar labiau neįtikima.
Gražus miškas supo šią vietą ir ošė taip raminamai, kaip kurorte. Kiek atokiau nuo kelio stovėjo didelis raudonas dviejų aukštų mūrinis namas, primenąs viešbutį. Šalia jo buvo vienaaukščiai mediniai namai, šviesiai pilka spalva dažyti.- Jeigu kacetas taip gerai atrodo, - galvojom,- tai geriau būti jame, negu tuose niūriuose kalėjimuose. Patalpos, manėm, bus erdvios ir jaukios, o ir aplinka su šiuo maloniu mišku bus gaivinanti. Tik, žinia, mes neturėsime pilnos laisvės, būsime atskirti nuo žmonių, maža kas mus galės lankyti.
Reti mišku nuaidintys šūviai pertraukė pirmąsias mūsų mintis. Iš garso spėjome, kad šaudo kažkur petoliese. Ką tai reiškė mums buvo sunku susivokti. “Tik jau ne kalinius šaudo”, galvojom, nes šūviai buvo reti ir pasikartoją. “Turbūt, gyvena čia kareiviai ir pratinasi šaudyti?”
Pasirodė, kareivių tikrai čia gyvenama. Prie mūsų artėjo taip pat keturi ginkluoti esesmanai. Jiems priėjus, kažkas įsakė mums rikiuotis po keturis. Mus vedė gerai išgrįstu keliu raudonojo “viešbučio” linkui. Ėjome pamažu, dairydamiesi į šalis. Tyrinėjančios mūsų akys gėrėjosi vokiška tvarka ir švara. Ji gaubė vienus ir antrus jau matytus namus šalia kelio. Mažas sodelis su fontanu ir ties juo įrengtu gulbės nameliu gražiai derinosi prie raudonojo namo didybės ir puošnumo.
Prieš mūsų akis pamažu vėrėsi aukšti, balti dažyti, lentelių spinduliais dailiai išpinti mediniai vartai. Jie priminė garbės vartus, bet taip rūpestingai ir skoningai pastatytus, kad retai kur galėjai kitus tokius sutikti. Pusiaudienio saulėje jie mums gal dar gražiau atrodė, negu buvo padaryti. O tą dieną (kovo 25-tą) kaip tik jos buvo apstu. Saulės spinduliai žaidė ant raudonųjų mūrų ir ant šio gražaus žmonių rankų statinio. Viskas tuose vartuose buvo gražiai suplanuota - viršuje net bokštas su langeliu įrengtas. Tik ne visi pastebėjo, kad iš to bokšto, į kiemo pusę, kyšojo kulkosvydžio tūta...
Vartus praėjus, pamatėme dvi eiles mažų žemų barakų, pastatytų beveik po vienu stogu, nusitęsiančių kokius 200 metrų. Jie nesidriekė į atvirą mišką, kaip mūsų akys geidė, bet užsisklendė kitais barakais ir sudarė pailgą, keturkampi uždarą kiemą. Visai uždaras jis nebuvo: pro vieną tarpą, į dešinę, galėjome praeiti. Dabar pamatėme trečią barakų eilę, kuri gale buvo taip pat uždara ir supo antrą kiemą.
Sargybiniai pasitraukė, ir mes palikome prie vieno barako durų kažko laukti. Nežinojome dar, kad tas laukti pasidarys būdingiausias mūsų dvasios bruožas. Laukti kažko, viltis kažko - juk tai kiekvieno kalinio kasdienybė.
Pirmas laukimas buvo - pasisotinti. Laikrodžiai, tebesą dar ant mūsų rankų, rodė 15 valandą, o pietų dar niekas mums nesiūlė. Kas turėjo maisto, įsidėto dar iš namų, nebelaukė valdiško - skubino apraminti alkį. Žinia, taupiai jie pjovė savo duonos ir lašinių atsargas, nes nežinojo, ar nereikės čia ilgiau jomis naudotis. Buvo ir tokių, kurie jau keletą dienų nieko savo neturėjo.
Antras mūsų laukimas buvo - žmonių, kurių čia, kieme, nebuvo matyti. Nesupratome, kur jie galėjo būti? O gal iš viso čia jų nedaug? Turbūt tik dabar jie pradedami į šią stovyklą telkti?
Kažkodėl mes galvojom, kad kaceto istorija turėjo prasidėti su mumis: turbūt dėl to, kad ji kūrėsi visai kitais pagrindais ir nežinomu būdu. Net du istorikai, buvę mūsų tarpe, nieko negalėjo pasakyti nei apie Stutthofą nei apie dievų mišką, kuriame jis buvo įrengtas. Patiems reikėjo su laiku visa atsekti nuo giliausios legendinės jo pradžios.
DIEVŲ MIŠKO LEGENDOS
Ligi dabar tą mišką vietiniai žmonės vadino dievų vardu, nors oficialiai jį vokiečiai perkrikštijo Forst Steegen. Matyt, jis buvo kitados paaukotas dievams, kaip daugis lietuvių ir lietuviškųjų prūsų miškų. O čia, ligi Vyslos, kuri už 18 kilometrų į vakarus praeina, dar tiesėsi kaip tik lietuviškųjų prūsų žemės. Lietuviškos legendos ligi dabar tegaubė šią apylinkę, ir mes vėliau (1943 m. rudenį) vieną jų išskaitėme “Danziger Vorposten” skiltyse.
Senais laikais dievų miško papėdėje buvęs įsikūręs drąsus lietuvis kunigaikštis, kurį tas laikraštis vadino “litauischer Raeuberfuerst”. Jis plėšęs apylinkės gyventojus, grobęs jų turtą, užpuldinėjęs mažais savo laiveliais kitų kunigaikščių eldijas, keliaujančias jūromis. Jo pilis buvusi įrengta ant jūros kranto, apsupta sodais, tankiais erškėtkrūmiais ir stipriai ginama iš vidaus. Veltui kiti kunigaikščiai bandę ją pulti ir griauti; šitai jiems vis nevykę, nes velniui velniai padėję. Tada jie sugalvoję tą pilį paimti klasta.
Dievų miške ganiusi avis piemenaitė, kuri buvusi graži kaip miškų dievaitė. Jie pasiuntę ją į lietuvio kunigaikščio pilį. Kunigaikščiui ji labai patikusi, ir jis rengėsi ją paimti sau už žmoną. Kai kartą vėl išvykęs į plėšikišką žygį ir ilgiau užtrukęs, piemenaitė pranešusi svetimiems kunigaikščiams, atidariusi jiems pilies vartus, ir šie be vargo užėmę pilį.
Grįžęs iš žygio lietuvis kunigaikštis radęs savo pilį svetimųjų užgrobtą. Nesitverdamas apmaudu jis užbūręs visas jūrų galybes, trenkęs perkūnais į pilį, ir ši paskendusi liepsnose, subyrėjusi į pelenus. Kalnelis, ant kurio stovėjusi pilis, išlikęs, bet sodai nugrimzdę ir virtę pelkynais. Per ilgus šimtmečius juose velniai perėję savo vaikus...
Atpasakojęs legendą, “Danziger Vorposten” prideda: melas neturįs ilgų rankų, dėl to legenda, kuri išliko ligi šių dienų Stutthofo apylinkėse, matyt, slepia buvusią tiesą. Ji menanti 13 šimtmečio kovas, kada lietuviai užpuldinėję mažais savo laiveliais Hanzos jūros kelią ir pirklius, vykstančius į Rygą.
Dabar ši vietovė turėjo kitą legendą. Velnių perėti vaikai sugalvoję pastatyti mirusiųjų miestą. Prigaudę iš plačių apylinkių gyvųjų vergų ir juos pristatę kirsti dievų mišką. Kad jie neišsibėgiotų, apsupę juos vielų tvoromis, kurios turėjusios nuodingą ir mirtingą srovę. Aplink tvorą pastatę velnių sargybinius, kurių kaktos buvusios paženklintos kaukuolių ženklais. Prie savęs jie laikę didelius šunis, išmokytus plėšyti gyvuosius.
Vergai turėję dirbti nuo ryto žaros ligi vakaro sutemų. Jie buvę alkinami badu, jų kūnai buvę plakami rykštėmis, tvojami lazdomis ir kumščiais, o jų dvasia buvusi apkurtinta riksmu ir keiksmais. Bet jie turėję juoktis ir dainuoti, ir jie dainavę pro ašaras. Turėję priimti smūgius nesipriešindami, ir jie nesipriešinę, nepykę ir nekerštavę. Dievas buvęs išvytas iš šio “miesto”, ir niekas gyvas negalėjęs Jo vardo minėti. Tačiau vergai tylomis Jo šaukėsi... Tūkstančiai, čia negimę, mirė nuo nuodingų švirkštų, nuo dujų, nuo šūvių. Iškilmingiausia mirtis buvusi kartuvėse... Mirti niekas čia nenorėjęs, tačiau ir nebijojęs, nes atrodę geriau mirti nei gyventi. Miesto pakraštyje buvęs išmūrytas didelis pečius, kuris degęs dieną naktį ir buvęs kūrenamas žmonių lavonais... O miestas augęs ir plėtęsis, kol vieną dieną jį užlieję jūros vandenys ir dangaus ugnis, paskandindami dalį vergų ir pačius velnius...
Tokios legendos supo nūnai Stutthofą.
ISTORINĖ ŽEMĖ
Istorinės aplinkybės pradėjo mus dominti jau Marienburgo kalėjime. Ne vienam keistas atrodė istorinis sutapi-mas: prieš 500 metų čia, vokiečių kolonistų pilyje, buvo kalinami mūsų valdovai - Kęstutis ir Vytautas, o nūn tokiais pat kaliniais tenka būti mums. Žinia, kunigaikščiai ir mes - labai tolimas palyginimas. Tačiau kalinimo priežastys panašios. Vokiečiai tada veržėsi į mūsų žemės, ir lietuvių valdovai jiems pasipriešino. Dabar vokiečiai pavergė mūsų kraštą, ir lietuviai vėl priešinosi. Kaip 14 - 15 šimtmetyje nei vienas kraštas neatsilaikė prieš kryžiuočius, tik Lietuva, taip dabar kone vieni lietuviai atsisakė sudaryti SS Legijoną. Už šitą griežtą ir vieningą tautos valią, mes, 46 vadovaujančių profesijų atstovai, ir buvome pasmerkti kalėti. Aišku, vokiečiai nenorėjo mums sudaryti garbės: jie nepaliko mūsų istoriniame Marienburgo kalėjime, nors jis ir nebuvo dar tebestovinčioje kryžiuočių pilyje, kur kalėjo Kęstutis ir buvo prisiglaudęs Vytautas. Jie atvežė mus į Stutthofą, kuris bent pradžioj, neatrodė turis kiek didesnę istoriją.
Stutthofas, žvejų miestelis, buvo rytiniame Laisvojo Dancigo valstybėlės pakraštyje. Nuo paties Dancigo jį skyrė 33 kilometrai (oro linija), nuo Aistmarių (vokiečių vadinamų Frisches Haff) -trys kilometrai ir tik pusantro - nuo Dancigo įlankos. Važiuodami iš Marienburgo į Stutthofą, mes dar matėme pakelėse valstybinius Dancigo ženklus ir užrašus “Freier Danzigstaat”. Naciai, matyt, nebuvo spėję jų sunaikinti. Taigi, tarp dviejų pasaulinių karų Stutthofas nepriklausė vokiečiams, ir visa ši apylinkė, prasidedanti Nogatės upės atsišakojimu nuo Vyslos, buvo laisva, nors ir užmiršusi savo tolimą ir laisvą praeiti.
Liūliuojama Baltijos marių ir dievų miško ošimo, ši apylinkė, atrodė, pašvęsta tylai ir ramiam darbui. Ji jau nebepriminė kruvinų lietuviškųjų prūsų sukilimų, vykusių kaip tik čia, pavyslyje. Tai buvo seniai, 13-tame šimtmetyje, kai lietuvių ir Pomeranijos kunigaikščio Sventopolko remiami, lietuviškieji prūsai septynerius metus (1242 - 1249) atkakliai grūmėsi su vokiečiais kolonistais, plūstančiais iš Magdeburgo, Brandenburgo, Luebecko. Tuos kolonistus čia traukė ir rėmė kariškai organizuotas kryžiuočių ordinas. Vis dėlto sukilėliams tada buvo pavykę nukariauti ir iš pagrindų išgriauti visas ordino pilis, išskyrus tik Elbingą ir Baigą. Kulmo srityje išsilaikė tik Kulmo, Torno ir Redyno pilys (plg. Dusburg, Scr. r. p. I, p. 69). Nepasiekę galutinės pergalės, lietuviškieji prūsai po 12 metų vėl sukilo prieš atėjūnus ir šią kovą tęsė per ištisus penkiolika metų (1261-1275). Šiai kovai vadovavo septyni žymieji vadai: Mantas, Dyvonas, Skomantas, Auktumas, Glanda, Globonis ir Tirvaitis. Visi jie buvo priėmę krikštą, išėję vokiškas atėjūnų mokyklas, neblogai išmokę jų kalbą. Tačiau matydami skriaudas savo tautiečiams ir žiaurų vokiečių elgesį, jie griebėsi ginklo. Manto vadovaujami sukilėliai 1263 metais laimėjo didelį mūšį pavyslyje, Labuvos srityje. Prūsų varmiečių vadas Globonis (Glopponi) su savo būriais paėmė ir išgriovė Brandenburgo pilį (plg. Scr. r. p. I, p. 115). 1263 metais sukilėliai paėmė ir sudegino Karaliaučių. Šiam žygiui vadovavo Nalubas. Kryžiuočiai pagrobė jo žmoną, vaikus, net jo brolius papirko, bet Nalubo nepalenkė. Jis visko neteko, bet ir toliau savo kraštą vadavo iš vokiečių vergijos. Apie jį J. Voigt’as yra parašęs: “Tik vieną kilnią brangenybę, kurią nešiojo savo sieloje, būtent laisvę, jis teišgelbėjo, ir šiąją jis norėjo išgelbėti taip pat savajai tautai” (Gesch. Pr. III, p. 220). Visos ordino statytos pilys ir miestai, be mažų išimčių, sukilėlių buvo paimta arba sunaikinta. Prūsams mažai betrūko išsilaisvinti, ir to jie būtų pasiekę. Tik stipri iš Vokietijos parama, dažni ir masiniai kryžiaus žygiai, niokoję prūsus, galutinai palaužė ir pavergė šiuos atkaklius savo laisvės gynėjus.
Visą šią istoriją prisiminus, paaiškėja ir minėtoji legenda apie lietuvį kunigaikštį, turėjusį savo pilį ant kalnelio, ten už pusantro kilometro nuo Stutthofo. Vokiečiai jį vadino plėšikų kunigaikščiu, siautėjusiu tarp apylinkės gyventojų, betgi tie žmonės buvo lietuvių vergėjai... Legenda turi istorinį atgarsį - ji mena anas atkaklias kovas, lyg sutelktas Baltijos audras ir baugius perkūnus, skeveldromis triuškinusius pavergėjų pilis, o kartais ir savas sodybas, atėjūnų pavergtas. Pasitraukę į nežinią arba toliau į rytus, pas laisvuosius lietuvius, prūsai dar ilgiems šimtmečiams paliko savo lietuviškus upių ir miestelių vardus.
Ir dabar už kokių 5 - 6 klm. į vakarus nuo Stutthofo buvo kaimai - Lakiai, Pasevarkas, į rytus - Lidakampis, į pietus - Šventakampis, Linai, Laškiai. Už 8 km į pietus nuo Stutthofo tekėjo į Aistmares Šventė (vok. Schwente), už 13 kilometrų į pietryčius į tas pačias Aistmares įsiliejo Sirgūnė (taip ją vadina ir istoriniai vokiečių žemėlapiai). Ant Sirgūnės (dabar vokiečiai ją vadina Sorge) stovėjo Elbingo miestas, vokiečių kolonistų pastatytas 1237; nuo Stutthofo jis buvo už 22 kilometrų į pietryčius. Aukštumose, už kokių 12 kilometrų nuo Elbingo tekėjo Donė, kuri toliau įsiliejo į Baudę (prie šios miestelis Bludai). Penkių kilometrų atstume į rytus nuo Baudės ėjo Pasargė (prie šios miestelis Laukai). Nuo kalnelio ties Stutthofu per žiūronus galėjai matyti žvejų miestelį Tolkiemytį, už 23 klm. į rytus. Į pietus, apie Marienburgą, Traliai, Jonakaimis, Kalvė, apie Marienwerderį - Raudėnai, Gilvė... Kiek tų lietuviškų vardų buvo išnaikinta per ilgą septynių šimtų metų vergovę!
Tokie prisiminimai, vardai ir įvykiai sukosi aplink Stutthofą, bet apie jį patį mes vis dar nieko nežinojome. Viena tebuvo aišku, kad tai ne tas žvejų miestelis, kurį žemėlapiai žymi.
