Leonardas Gutauskas (1938 m. lapkričio 6 d.-2021 m. rugsėjo 25 d.) - tai menininkas, kurio kūrybinis palikimas apima tapybą, poeziją, prozą, vaikų knygų rašymą ir iliustravimą. Gimęs Kaune, jis vaikystę praleido Vepriuose, globojamas senelės, po tėvo ištrėmimo. Jo kūrybinis kelias prasidėjo 1960 m., kai pradėjo dalyvauti parodose, o 1761 m. išleido pirmąją poezijos knygą „Ištrūko mano žirgai“.
Gutausko literatūrinė kūryba skirstoma į du laikotarpius. Pirmuoju laikotarpiu jis daugiausia kūrė poeziją suaugusiems. Antrasis laikotarpis prasidėjo 1990 m. išleidus pirmąją romano „Vilko dantų karoliai“ dalį, po to ėmė gausiau leisti prozos kūrinius.
Vaikų literatūroje Gutauskas debiutavo 1969 m. eilėraščių rinkiniu „Du žvirbliai“, kurį pats ir iliustravo. Šis dvigubas autoriaus vaidmuo - teksto ir iliustracijų kūrėjo - buvo neįprastas ir novatoriškas to meto literatūroje. Jo kūryba vaikams pasižymi unikalios stilistikos suformavimu per penkis dešimtmečius, sujungianti tekstą ir iliustracijas. Pagrindinis Gutausko kūrybos vaikams tikslas - supažindinti jaunąjį skaitytoją su pasauliu, perteikiant ne tik informaciją, bet ir pasaulio grožio pajautą.
Didelė dalis Gutausko eiliuotosios poezijos gali būti vadinama „daiktų poezija“. Tai ypač matyti knygose apie gamtą, pavyzdžiui, „Girių giesmės devynbalsės“ (1972) apie paukščius ar „Sidabro žuvys žaidžia“ (1981) apie žuvis. Knygose dažnai vaizduojami gyvosios ir negyvosios gamtos objektai, reiškiniai, tokie kaip „Saulė“, „Linas“, „Alyvos“, „Akmuo ir vėjas“.
Poetinis Gutausko pasaulis kuriamas pasitelkiant liaudies dainų, mitinių tikėjimų, pasakų ir mįslių motyvus. Jo poezija yra statiškos struktūros, derinančios realiąją ir idealiają plotmes, perimtas iš liaudies meno. Realioji plotmė atspindi tikroviškus objekto duomenis, o idealioji - etnografines detales, mitinius įvaizdžius, epitetus kaip „auksinis“, „sidabrinis“, „aukštas“.
Daiktiškas poezijos pobūdis lėmė išskirtinį dėmesį mįslei. Tai matyti rinkinyje „Vaško dvarelis“ (1970), kur eilėraščiai yra tautosakinės mįslės stilizacija. „Girių giesmėse devynbalsėse“ mįslės ribos išplečiamos iki kelių strofų kūrinio, o „Dangaus kalvis Perkūnas“ (1980) knygoje randama daug eilėraščių su įterptinėmis mįslėmis.
Folklore Gutauskas ieškojo universalių tiesų, tarp jų - šeimos bendrumo idėją. Jo eilėraščiuose idealizuojami pasaulio objektai vaizduojami susiję šeimos ryšiais. Knygose „Dangaus kalvis Perkūnas“ ir „Sidabro žuvys žaidžia“ daugiau dėmesio skiriama vaikui, jo ryšiams su šeima. Gutauskas taip pat atgaivina folklorinės moralės principą - pagarbą senam žmogui. Vaikų meilė artimiesiems poetinėje formoje atskleidžiama per dukrelės rūpestį mama ar sūnelio norą nuskinti mamai žvaigždę.
Leonardo Gutausko knygos "Veidrodis žiemą" pristatymas. Presentation of the book "Mirror in Winter"
Gutausko proza vaikams pateikiama kaip poetiški atsakymai į klausimus apie pasaulio objektų kilmę ir paskirtį. Knygose „Geležinė varlė“ (1988) ir „Auksinė šiaudų šviesa“ (1989) dominuoja etiologinės sakmių modelis, atitinkantis liaudies sakmės kompozicinius elementus. Pirmojoje knygoje pasaulio formuotojai yra balų vėžlys Geležinė varlė ir nykštukas Titas, antrojoje - ieškoma idėjų įvairiuose folkloro žanruose.
Dialoginių miniatiūrų knygoje „Kam katinui ūsai“ (1996) pasaulio pažinimas tampa intymesnis, pateikiamas kaip senelio ir anūko Juozulio pokalbiai. Dialogai atspindi vaiko mąstysenos autentiškumą, parodant, kad jam visi klausimai - egzistenciniai, folkloriniai, buitiniai - yra vienodai svarbūs. Senelio atsakymai pritaikyti vaiko suvokimui, tačiau išlieka giluminiai ir poetiški.
Knygoje „Žvirblių sodyba“ (2016) vėl atskleidžiamas klausinėjantis vaikas - šešiametis Antaniukas. Gutausko apysakos-pasakos, skirtingai nei statiškos kūrybos, pasižymi dinamiškesniu veiksmu ir nuotykiniais elementais, kaip knygoje „Paskutinė Čepkelių ragana“ (2002).
Aptartų knygų vaizdinija ir kalba dvelkia senuoju etnografiniu kaimu. Kalba banguoja sakytiniams žanrams būdingais periodais ir stebina turtingu liaudišku žodynu. Aristokratiško senoviškumo atmosfera kuriama pasakų rinkiniuose „Senojo Bokšto gyventojai“ (2010, 2012). Šiuose rinkiniuose uždaroje erdvėje susibūrę pašnekovai pasakoja istorijas apie gamtos stebuklus, pateikiant tikslią, bet barokiškai išpuoštą poetinę informaciją.
Leonardo Gutausko svarbiausios knygos vaikams:
- „Du žvirbliai“ (1969)
- „Vaško dvarelis“ (1970)
- „Girių giesmės devynbalsės“ (1972)
- „Dangaus kalvis Perkūnas“ (1980)
- „Sidabro žuvys žaidžia“ (1981)
- „Geležinė varlė“ (1988)
- „Auksinė šiaudų šviesa“ (1989)
- „Kam katinui ūsai“ (1996)
- „Paskutinė Čepkelių ragana“ (2002)
- „Senojo Bokšto gyventojai“ (2010, 2012)
- „Žvirblių sodyba“ (2016)
Leonardas Gutauskas paliko neištrinamą pėdsaką Lietuvos kultūroje kaip universalus menininkas, gebėjęs sujungti skirtingas meno formas ir perteikti gilias prasmes tiek vaikams, tiek suaugusiems.
