Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911) - tai viena ryškiausių ir daugiausia paslapčių menanti figūra Lietuvos kultūros istorijoje. Jo kūryba, apimanti tiek muziką, tiek dailę, neatsiejamai susipynusi su simbolizmu ir neoromantizmu, paliko neištrinamą pėdsaką moderniosios estetikos raidoje. Čiurlionio novatoriškumas ir siekis darniai sujungti kelias meno rūšis iki šiol žavi ir įkvepia. Jo autoritetu, gindamas modernistinę estetiką, rėmėsi ir vėlesni menininkai, pavyzdžiui, Balys Sruoga.
Literatūros istorijai ypač svarbūs lenkiškai rašyti Čiurlionio laiškai, ypatingai tie, kurie skirti jo žmonai Sofijai Kymantaitei-Čiurlionienei (1886-1958). Sofija pati buvo rašytoja, neoromantinės krypties lietuvių literatūroje pradininkė. Laiškuose greta emocionalių poetinių impresijų gausu dailininko ir kompozitoriaus kūrybos motyvų variacijų, komentarų, kurie atskleidžia ne tik asmeninį pasaulį, bet ir suteikia daug vertingos medžiagos to meto kultūros istorijai. Vytautas Landsbergis šiuos laiškus laikė netgi grožiniais kūriniais, teigdamas, kad „vaizduotės polėkis [juose virsta] poetizuota pasaka, moters garbinimas - įkvėptu himnu ar ode [...]. Rašęs vienam artimam žmogui, M. K. Čiurlionis prabyla ir darosi artimas daugeliui“.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gimė 1875 m. rugsėjo 22 d. Varėnoje (tuo metu Senoji Varėna). Jis buvo vyriausias iš devynių Druskininkų bažnyčios vargonininko Konstantino ir Adelės Čiurlionių vaikų. Būsimasis kompozitorius ir dailininkas nuo 1877 ar 1878 m. gyveno Druskininkuose, kur jo tėvas dirbo vargonininku Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje. Jau nuo mažens Mikalojus Konstantinas, šeimos vadinamas tiesiog Konstantinu ar Kastuku, demonstravo išskirtinius muzikinius gebėjimus: penkerių metų skambino iš klausos, o septynerių - skaitė iš natų. Jis nevengdavo pavaduoti tėvą mišiose, skambindamas vargonais, o namuose - pianinu.
1889 m. Mikalojus Konstantinas atsidūrė Plungėje, kur muzikavo kultūros mecenato, kunigaikščio Mykolo Oginskio dvaro orkestre. Čia, 1889-1893 m., jis praleido Plungės dvaro orkestro mokykloje, grojo fleita, gavo pirmąją orkestro uniformą ir muzikos teorijos pagrindus. Su orkestru jis dažnai koncertuodavo Rietave, Palangoje ir Rygoje. Būtent Plungės dvare gimė pirmieji jo muzikiniai kūrinėliai.
1894 m., gavęs Mykolo Oginskio stipendiją, jaunasis muzikas išvyko gilinti žinių į Varšuvos muzikos institutą, kur fortepijono mokėsi pas Antonį Sygietinskį, o kompozicijos - pas Zygmuntą Noskovskį. Tėvo, pastebėjusio jaunos dukters ir kol kas nežinomo menininko meilę, kišimasis į jo santykius su Marija Moravska privertė M. K. Čiurlionį atsidėti darbui: jis rašė preliudus, fugas, kanonus, variacijų ciklus fortepijonui. 1899 m. pabaigoje jis baigė savo baigiamąjį darbą - kantatą mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui „De Profundis“, įgydamas kompozicijos specialybės diplomą. Pasiūlius vadovauti Liublino muzikos draugijos chorui ir orkestrui, jis jos atsisakė ir toliau pasinėrė į kūrybinį gyvenimą. 1900 m. pasaulį išvydo simfoninė poema „Miške“, dedikuota E. Gavęs M. Oginskio pritarimą ir tolesnę stipendiją, M. K. Čiurlionis įstojo į Leipcigo karališkąją konservatoriją, kur pas prof. C. Reineckę mokėsi kompozicijos, o pas S. Jadassohną - kontrapunkto. Nors vokiečių kalbos žinios buvo menkos, jis vis tiek užsirašė klausyti estetikos, istorijos, psichologijos paskaitų. Iš M. K. Čiurlionio laiškų matyti, kad gyvenimas Leipcige jam buvo labai vienišas, ir jis troško grįžti į Druskininkus, nuolat rašė laiškus namiškiams ir E. Būdamas Leipcige, klausėsi ir studijavo G. F. Hendelio, P. Čaikovskio, R. Vagnerio, F. Listo, H. Berliozo, R. Štrauso kūrinius, sukūrė simfoninę uvertiūrą „Kęstutis“. Negalėdamas grįžti namo, atostogų metų piešė. Konservatorijos baigimą apsunkino netikėta M. Oginskio mirtis ir nutrūkusi finansinė parama, tačiau M. K. Čiurlioniui 1902 m. pavyko tęsti studijas.
1901-1902 m. Leipcige Čiurlionis itin daug dėmesio skyrė žymiausių XIX a. kompozitorių studijoms. Tais metais galutinai susiformavo jo muzikinis skonis, prabudo kūrybinės galios: 1900-1901 m. Čiurlionis sukūrė simfoninę poemą „Miške“, kurioje susiliejo tėvynės nostalgija ir romantinės muzikos (Richardo Štrauso, Hektoro Berliozo) melodinės struktūros. Studijuojant Leipcige įvyko lūžis Čiurlionio kaip kompozitoriaus pasaulėvokoje: susipažinęs su tuo metu populiarėjančia atonaliąja muzika, jis pasuko modernesnių išraiškos formų link. Baigęs studijas, pradėjo kurti simfoninę poemą „Jūra“, aranžavo lietuvių liaudies dainas. Iš viso priskaičiuojama 350-400 muzikinių Čiurlionio kūrinių - daugiausiai skirtų fortepijonui, taip pat svarbūs simfoniniai opusai, vokaliniai kūriniai.
Profesionaliai domėtis daile Čiurlionis pradėjo gana vėliau: nuo 1902 m. Varšuvoje mokėsi tapybos, bet buvo nusivylęs akademinio tapybos kurso programa. Būdamas artimas simbolizmui, jis liko savitas, buvo linkęs į vaizdines abstrakcijas, filosofinius apibendrinimus. Greta tradicinių tapybos žanrų Čiurlionis išrado naujų - jis siekė vaizdų kalba perteikti sonatos, preliudo, fugos kompozicines struktūras. Čiurlionis gerai išmanė savojo laiko filosofinį kontekstą, buvo susipažinęs su Frydricho Nyčės (Friedrich Nietzsche), Artūro Šopenhauerio (Arthur Schopenhauer) idėjomis. Mirties, išnykimo, gyvenimo trapumo motyvai persmelkia visą Čiurlionio kūrybą.
1902 m. M. K. Čiurlionis grįžo į Varšuvą, kur įstojo į Varšuvos piešimo mokyklą, pas Janą Kauziką mokėsi piešimo. Gyvendamas Varšuvoje dirbo privačiu muzikos mokytoju, taip išlaikė ne tik save, bet ir čia studijuojančius brolius. 1903 m. dailės studijas tęsė Varšuvos dailės mokykloje, kuriai vadovavo Kazimieras Stabrauskas. Mokykloje studijavo piešimą, skulptūrą, tapybą, vykdavo į organizuojamus plenerus. 1904 m. 19 savo darbų (vitražų projektai, 6 paveikslų ciklas „Audra“, knygų viršeliai) parodė uždaroje mokyklos parodoje. 1905 m. buvo surengta M. K. Čiurlionio paroda.
Nuo 1906 m. M. K. Čiurlionis vis aktyviau įsitraukia į Lietuvos tautinio atgimimo judėjimą. 1906 m. jis rašė broliui Povilui: „Ar Tau žinomas lietuvių judėjimas? Aš pasiryžęs visus savo buvusius ir būsimus darbus skirti Lietuvai“. 1907 m. M. K. Čiurlionis persikėlė gyventi į Vilnių ir aktyviai įsitraukė į visuomeninį gyvenimą - buvo išrinktas į Lietuvių dailės draugijos valdybą, vadovavo „Vilniaus kanklių“ chorui. Dalyvavo G. 1908 m. kartu su sužadėtine Sofija Kymantaite vyko į Palangą, o 1909 m. sausio 1 d. jie susituokė Šateikiuose.
1907-1909 m. laikotarpis - pats brandžiausias ir produktyviausias Čiurlionio, kaip dailininko, kūryboje. Tapybos darbų piešiniai įgyja aiškesnes, stilizuotas formas. Ypač brandūs jo 8 paveikslų ciklas „Žiema“ (1907) ir triptikas „Mano kelias“ (1907), esantys netoli abstrakcijos ribos. Kūryboje atsiranda labiau su muzikos kūrinių struktūra susijusių ciklų: tai 4 paveikslų ciklai, atkartojantys muzikinių sonatų struktūrą sudalimis kaip allegro, andante, scherzo ir finale. M. K. Čiurlionis nutapė 7 sonatas, kurių asociatyvūs pavadinimai atsirado jau po dailininko mirties: „Sonata I (Saulės sonata)“ (1907), „Sonata II (Pavasario sonata)“ (1907), „Sonata Nr. 3 (Žalčio sonata)“ (1908), „Sonata Nr. 4 (Vasaros sonata)“ (1908), „Sonata Nr. 5 (Jūros sonata)“ (1908), Sonata Nr. 6 (Žvaigždžių sonata)“ (1908), „Sonata Nr. 7 (Piramidžių sonata)“ (1909). Muzikiniais paveikslais taip pat galima laikyti diptikus „Preliudas ir Fuga“ (1908), „Preliudas.
Grįžęs į Vilnių, Čiurlionis su kartėliu rašė: „Santykiai su broliais lietuviais labai sunkūs. [...] Kiekvienas, nors ir kvailas, dedasi daug išmanąs, o į pažangius žmones, kurie tikrai ką nors galėtų padaryti, žiūrima su įtarimu ir nepalankiai“. Tautiniam sąjūdžiui, suaktyvėjusiam po 1905 m. sukilimo, menininkas atidavė daug jėgų: 1907 m. rūpinosi pirmosios lietuvių dailės parodos Vilniaus Vileišių rūmuose rengimu, pateikė jai ir vėliau vykusioms parodoms nemažai paveikslų, prisidėjo prie Lietuvių dailės draugijos steigimo, 1908 m. vadovavo „Vilniaus Vileišių“ draugijos chorui.
Siekiant platesnio pripažinimo, M. K. Čiurlionis 1908 m. pabaigoje išvyko į Sankt Peterburgą. Čia jis susipažino su M. Dobužinskiu, kuris lietuvių menininką pristatė Rusų dailininkų sąjungoje. Kad galėtų išgyventi, jis vėl turėjo imtis privataus muzikos mokytojo darbo. Sankt Peterburge M. K. Čiurlionio darbai buvo eksponuojami „Salono“ parodoje, šeštoje Rusų dailininkų sąjungos parodoje, tarp jų ir naujausias darbas - „Rex“ (1909). Kelis paveikslus taip pat nusiuntė į Vilniaus dailininkų draugijos pirmąją pavasario parodą, Krokuvoje vykusią Tryliktąją Meno bičiulių draugijos „Sztuka“ parodą. 1909 m. kovą Čiurlioniai grįžo į Lietuvą, kur padėjo rengti Trečiąją dailės parodą, kartu tapė „Rūtos“ draugijos salės scenos uždangą, rašė kritinių apybraižų knygą „Lietuvoje“.
1909 m. Čiurlionis išvyko į Peterburgą puoselėdamas ambicingus planus, tačiau greitai susidūrė su realybe. Kultūrinėje Rusijos sostinėje reikėjo ne tik būti pastebėtam, bet ir nuolat būti dėmesio centre. Lietuvoje kūrusio, o tuo metu Peterburge gyvenusio Mstislavo Dobužinskio draugiškų pastangų dėka talentingam lietuviui atsivėrė įtakingo dailininko Aleksandro Benua salono durys; pamažu garsėjančio kompozitoriaus kūryba skambėjo prestižinėse koncertų salėse. Vis dėlto Čiurlioniui sunkiai sekėsi tinkamai paskirstyti kūrybinę energiją skirtingoms kūrybos sritims - kolegos dailininkai priekaištavo, kad jis per daug laiko eikvojąs muzikai, kad tapyboje pernelyg tiesmukiškai mėginąs perkelti muzikinės kompozicijos principus. Dailininkas šiuo laikotarpiu sukūrė daug reikšmingiausių darbų, 1909 m. eksponuotų Trečiojoje lietuvių dailės parodoje - „Žalčio“, „Jūros“ ir „Žvaigždžių“ sonatas, „Karalių pasaką“, monumentalų šedevrą „Rex“.
SUTARTINAI - unikali baltiškosios kultūros ir M. K. Čiurlionio sintezė | Muzikos salė 2025
Paskutinieji intensyvios kūrybos metai tiesiog išsunkė menininką. 1909 m. pabaigoje Čiurlioniui vėl išvykus į Peterburgą, jį ištiko nervinis priepuolis, turėjęs katastrofiškų padarinių jautriai psichikai. Nuolatinis darbas be pertraukų, materialiniai nepritekliai M. K. Čiurlionį išsekino - atvykusi žmona Sofija, radusi vyrą keistai besielgiantį, nuvežė jį pas neuropatologą ir psichiatrą V. Bechterevą, kuris konstatavo didelį pervargimą. Čiurlionis atsidūrė Pustelniko Raudonojo dvaro sanatorijoje Lenkijoje, kuri garsėjo pažangiu ir humanišku psichinių ligonių gydymu. Savijautai pradėjus taisytis, Čiurlionis vieno pasivaikščiojimo metu peršalo, susirgo plaučių uždegimu ir 1911 m. balandžio 10 d. mirė. Jis palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.
M. K. Čiurlionio asmenybė ir kūryba domina ne tik lietuvių, bet ir užsienio menotyrininkus. Lietuvoje vieni žymiausių tyrinėtojų yra jo seserys Jadvyga Čiurlionytė ir Valerija Čiurlionytė-Karužienė, Vytautas Landsbergis, Antanas Andrijauskas, Rasutė Andriušytė-Žukienė. Daug su M. K. Čiurlioniu susijusių institucijų vienija pirmasis nacionalinis sertifikuotas kultūros kelias „M. K. Čiurlionio kelias“. Dauguma Čiurlionio dailės darbų saugoma Valstybiniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, vienas jo filialų - M. K. Čiurlionio gimtieji namai Druskininkuose (memorialinis muziejus, įsteigtas 1963 m.). Čikagoje veikia Čiurlionio dailės galerija (nuo 1957 m.). M. K. Čiurlionio vardu pavadinta Nacionalinė menų mokykla Vilniuje, muzikos mokykla Druskininkuose. Griežia Čiurlionio kvartetas (įkurtas 1968 m.).
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gimė 1875 m. rugsėjo 22 d. Varėnoje.
tags: #mikalojus #konstantinas #ciurlionis #gime
