Eduardas Mieželaitis (1919-1997) - viena kontraversiškiausių ir reikšmingiausių figūrų lietuvių literatūroje, kurio kūryba glaudžiai susipynusi su sovietinės epochos ideologija, tačiau kartu atvėrusi naujus modernizmo kelius. Jo poetinis kelias, prasidėjęs nuo neoromantizmo, perėjo per socrealizmo stadiją ir pasiekė novatorišką, meditacinę lyriką, palikdamas ryškų pėdsaką ne tik Lietuvos, bet ir visos Sovietų Sąjungos literatūros istorijoje.

Mieželaičio pavardė dažnai asocijuojasi su jo monumentaliąja knyga „Žmogus" (1961 m. rusų k., 1962 m. lietuvių k.), už kurią jam buvo paskirta svarbiausia sovietmečiu Lenino premija. Ši knyga, atliepusi komunistinio „naujojo žmogaus" projektą, tapo oficialiosios sovietinės ideologijos manifestu. Nors kai kurie mano, kad Mieželaitis liko „vienos knygos autorius", jo indėlis į lietuvių poeziją yra žymiai platesnis ir sudėtingesnis.

Profesorius Viktorija Daujotytė yra pastebėjusi, kad „manytina, jog rimstantis laikas padės geriau suprasti Eduardo Mieželaičio vaidmenį lietuvių poezijos istorijoje". Šiandien jo kūryba vertinama nevienareikšmiškai: kai kurie tekstai tebeturi estetinės gyvybės, kiti svarbūs poezijos istorijai kaip simbolinės formos, o dar kiti atrodo kaip nepavykę eksperimentai ar tuščia ideologinė retorika. Tačiau neabejotina, kad sovietinio laikotarpio poezijos istorijai E. Mieželaitis yra labai svarbi figūra.

Poetinis Kelias ir Jo Metamorfozės

E. Mieželaičio poetinis kelias prasidėjo nuo neoromantizmo rinkiniuose „Lyrika" (1943) ir „Tėviškės vėjas" (1946). Pokario metais jis atidavė duoklę stalininiam socrealizmui su tokiomis knygomis kaip „Pakilusi žemė" (1951), „Dainų išausiu margą raštą" (1952), „Broliška poema" (1954). 6-ojo dešimtmečio pabaigoje Mieželaitis pradėjo nuo socrealistinio modernizmo ir galiausiai perėjo prie klasikinės meditacinės lyrikos.

Galima sakyti, kad E. Mieželaičio pavardę turi bent keturi skirtingi poetai, ir kiekvienas jų yra „kitoks" kitų atžvilgiu. Klausimai, kaip šios metamorfozės vyko vieno poeto kūryboje, kokios priežastys (išorinės ir vidinės) vertė jį keistis, kaip jis tai reflektavo ir ką tai davė lietuvių poezijai, turėtų būti aptarti nuodugniau.

Šiuo atveju ypatingas dėmesys skiriamas Mieželaičio-modernisto anuometinei recepcijai Sovietų Sąjungoje ir Lietuvoje. Bandymas „iš „Žmogaus" šešėlio ištraukti" kitas 7-ajame dešimtmetyje išleistas E. Mieželaičio knygas, tokias kaip „Autoportretas. Aviaeskizai" ir „Atogrąžos panorama", atskleidžia jo kūrybos įvairovę ir novatoriškumą.

Mieželaitis Sovietų Sąjungos Kontekste

Šiandieninėje Mieželaičio recepcijoje prisimintina ne tik ideologizuota žmonijos „Žmogaus", komunisto, bet ir nacionalinė - „Čia Lietuvos", „Duonos ir žodžio" - programa. Nors mokyklų programose E. Mieželaitis pagrįstai tapo kontekstiniu autoriumi, literatūros žmonių atmintyje jis tebefunkcionuoja tiek pozityviai, tiek negatyviai.

Šiuolaikiniai poetai, tokie kaip A. A. Jonynas, D. Kajokas, A. Marčėnas, dažnai tampa jo advokatais, vertindami jį jo laiko ir galimybių kontekste. D. Kajokas yra pastebėjęs, kad anuomet „poezija vykdė daug šalutinių funkcijų. Poezija buvo ir greitoji pagalba, ir filosofija, ir disidentavimas, ir pranašavimas, ir informacija." Eduardo Mieželaičio knygų tiražai buvo milžiniški, ir jos buvo išpirktos. Nors dabar jose ne visada daug ką ir rasi, tuo metu jam buvo leidžiama daugiau nei kitiems, o jo eksperimentai suteikė galimybę nujausti, kas vyksta platesniame meninio gyvenimo kontekste, gal net pasauliniame.

Sigitas Geda E. Mieželaitį yra pavadinęs „banglaužiu". Kiti vėlesni, vadinkime juos tikraisiais modernistais, kaip Marcelijus Martinaitis, Vytautas P. Bložė, viešai sakė, kad be E. Mieželaičio galbūt ir jų nebūtų buvę. Tačiau tuo pat metu vyko ir aktyvus antidialogas su mieželaitiška žmogaus koncepcija ir poetika, pradedant Algimantu Baltakiu ir baigiant Vladu Šimkumi.

Premijuotasis „Žmogus", pradėjęs socialistinį modernizmą ne tik Lietuvoje, bet ir Sovietų Sąjungos mastu, lietuvių poezijos raidai tuomet buvo labai reikšmingas, nors pačiam autoriui vėliau ir nuostolingas. Maksimaliai ideologizuotas turinys šioje knygoje savotiškai stelbė moderniosios poetikos dalykus.

Modernizmo Bruožai ir Idėjos

Alfonsas Andriuškevičius rašo, kad po 1956 m. dailė stengėsi atgauti savo specifinę kalbą, o siužetai liko socialistiški. „Geru pavyzdžiu čia gali būti kad ir Jono Švažo kūriniai," pastebi jis. Šiuo metu dauguma sutinka, kad Švažas laikomas vienu „perversmo", grąžinusio postalinistinei lietuvių dailei apynormalio meno statusą, organizatorių. Tačiau jo paveikslai dažnai yra dvilypiai: kompozicija, formos, spalvos turėtų kalbėti apie visuotines vertybes, o siužetai - propagandiniai.

Veribras, asociatyvios vaizdų jungtys, intelektualiojo prado dominavimas, naujas mokslo ir technikos epochą atitinkantis poetinis žodynas, kosminiai pasaulio matymo rakursai, novatoriškumo, eksperimento kultas - šios savybės yra kur kas ryškesnės beveik tuo pat metu sukurtose E. Mieželaičio poezijos knygose „Autoportretas. Aviaeskizai" ir „Atogrąžos panorama", nes jose ideologinis turinys yra ne toks programiškas, deklaratyvus.

Pats poetas apie pirmąją iš jų rašė, kad tai dvi knygos po vienu viršeliu. Viena, tęsianti žmogaus temą, - „Autoportretas" (mažiau įdomi), kita, „Aviaeskizai", kurianti panoraminius vieningo pasaulio vaizdus, - kur kas modernesnė. Modernistinės poetikos aspektu, labiausiai intriguoja E. Mieželaičio knyga „Atogrąžos panorama".

Algirdas Julius Greimas recenzijoje E. Mieželaičio rinkiniui „Autoportretas. Aviaeskizai" rašė, kad ši knyga jį grąžino į jo studentiškus metus, kai jis mokėsi „būti lietuviu, kultūrininku". Joje jis rado visus tuos vardus (Solveiga, Margarita su Mefistofeliu, Mona Liza, Rimbaud, Benvenuto Cellini, Ulalumė ir Varna, Dostojevskis, vaiko ašara ir Waltas Whitmanas), kurie, pasak Greimo, per Rusiją maitino pirmąją Nepriklausomos Lietuvos rašytojų kartą.

E. Mieželaitis yra A. J. Greimo bendraamžis, tad visa ta lektūra buvo ir jo jaunystės lektūra. Jis baigė nepriklausomos Lietuvos gimnaziją, skaitė Goethę, Adomą Mickevičių, Rimbaud, Dostojevskį originalo kalba. Tai, kad E. Mieželaitis 1962 m. grąžino lietuvių poeziją į 1926-uosius, yra jo nuopelnas, kuriam reikėjo ne tik talento, bet ir nemenko ideologinio kapitalo. Juk stalininis socrealizmas konceptualiai buvo kontrmodernizmas.

7-ojo dešimtmečio pradžioje modernistinių eksperimentų ledlaužiu Mieželaitis buvo ir Sovietų Sąjungos mastu. Tuo metu jis daug laiko praleisdavo Maskvoje, palaikydamas draugiškus ryšius su Konstantinu Simonovu, žurnalo „Новый мир" redaktoriumi, įtakingu „karo kartos" rašytoju. Simonovas sveikino E. Mieželaitį su Lenino premija ir siuntė jam dovanėlę - XVIII a. rusiškas taureles. Aristokratiškos kilmės Simonovas, laikytas „kosmopolitu", mėgo Vakarus, tad galbūt tai suartino jį su E. Mieželaičiu kaip Vakarų kultūros žmogumi.

Maskviečiai buvo vaišingai priimami Lietuvoje, ypač pamėgo Palangą ir Nidą. E. Mieželaitis draugavo su šeštojo dešimtmečio kartos rusų poetais: Andrejumi Voznesenskiu, Jevgenijumi Jevtušenka, Robertu Roždestvenskiu bei savo poezijos vertėjais: Borisu Sluckiu, Davidu Samoilovu, Susana Mar, Bela Zaleskaja, Levu Ozerovu ir kt. Archyviniuose dokumentuose, laiškuose gausu detalių apie bendradarbiavimo literatūrinius ir socialinius mainus.

Ypač ryškus kūrybinis dialogas su Andrejumi Voznesenskiu. E. Mieželaitis sutiko būti A. Voznesenskio knygos „Trikampė kriaušė" redaktoriumi ir savo Lenino premijos laureato autoritetu padėjo knygai pasirodyti. Pats redagavimas buvo simbolinis, apsiribojęs parašu ir rekomendacija spausdinti. Jis apibūdino knygos estetinę ir politinę vertę: politinė - ironizuoja, parodijuoja ir polemizuoja su „amerikietiškuoju gyvenimo būdu", estetinė - kad „į knygą organiškai įeina melodizuotos prozos gabalai, ištraukos iš dienoraščių, laiškų, laikraštinių reportažų."

E. Mieželaitis, atrodo, daug iš šios knygos (ir struktūros, ir tematikos, ir žanrų samplaikos aspektu) pasisėmė, formuodamas savos knygos „Atogrąžos panorama" koncepciją. Voznesenskio rinkinys „Trikampė kriaušė" (1962), parašytas po kelionės į Ameriką (1961), E. Mieželaičio - taip pat po kelionės į Lotynų Ameriką.

Pasirodžius E. Mieželaičio „Žmogui" rusų kalba ir pasipylus sąjunginėje spaudoje recenzijoms bei straipsniams, o po premijos - ir monografijoms, mieželaitiško stiliaus sekėjų atsirado ir kitose respublikose. Vienas jaunas aktyvus Turkmėnijos literatas Saparmuradas Ovezberdyjevas netgi vadino E. Mieželaitį „brangiu mokytojau". Avangardinės poetikos knygą E. Mieželaitis padėjo išleisti ir vienam kirgizų poetui. Rusų kritikai pažymi, kad po „Žmogaus" drąsi metaforika, vaizdų montažas, „stambūs planai" ėmė rastis ir kitų tarybinių tautų jaunosios kartos poetų kūryboje.

Tačiau ne visi Rusijoje buvo patenkinti tokia įvykių eiga. S. Geda užfiksavo E. Mieželaičio pasakojimą apie poetą Prokofjevą iš Leningrado, kuris klausė: „Ko tu kišiesi į rusų poezijos reikalus."

Mieželaičio Modernizmas Lietuvoje: Kovos ir Reakcijos

Mieželaičio modernizmas buvo priimtas sudėtingai ir namuose, Lietuvoje. 7-ojo dešimtmečio pradžioje vyko įnirtingos senatorių (jiems buvo priskiriami Antanas Venclova, Teofilis Tilvytis, Juozas Baltušis, Jonas Avyžius) ir novatorių kovos. Mieželaičio palaikymo komandą sudarė Justinas Marcinkevičius, Algimantas Baltakis, Alfonsas Maldonis, Mykolas Sluckis, Alfonsas Bieliauskas.

Tų kovų metu nemažai kritikos kliuvo ir Mieželaičio naujosioms knygoms „Autoportretui. Aviaeskizams" ir „Atogrąžos panoramai". E. Mieželaičio biografijai svarbus buvo rusų poetas Borisas Sluckis, „Žmogaus" projekto sumanytojas ir vienas iš vertėjų bei redaktorių. Jis vertė ir redagavo kitą E. Mieželaičio knygą „Kardiograma".

B. Sluckis, lankydamasis Lietuvoje ir susipažinęs su lietuvių dailininkais modernistais, atkreipė E. Mieželaičio dėmesį į Saulės Kisarauskienės paveikslus ir pasiūlė jai iliustruoti jo naująją knygą „Autoportretas. Aviaeskizai". Tačiau pati knyga ir S. Kisarauskienės iliustracijos sulaukė neigiamų ideologinio pobūdžio vertinimų.

Tai buvo susiję su sąjunginio konteksto procesais: po N. Chruščiovo išpuolio prieš dailės parodą Manieže prasidėjo kampanija prieš abstrakcionizmą ir formalizmą, t. y. prieš modernizmą. Tose diskusijose dalyvavo ir E. Mieželaitis.

Vėliau tas pats svarstymų ritualas pakartotas ir respublikose. Vilniuje, 1963 m. balandžio 4-5 d., LKP CK sekretorius Antanas Barkauskas netgi pridėjo, kad E. Mieželaičio naujieji eilėraščiai daro blogą įtaką jauniesiems. Tai turėjo pasekmių.

Išlikusi leidyklai rašyta Jono Lankučio vidinė recenzija E. Mieželaičio knygai „Atogrąžos panorama" rodo, kad recenzentas siūlo knygos tokiu pavidalu neleisti. „Gyvenamasis laikas reikalauja (...), kad literatūra labiau priartėtų prie nūdienio tarybinės liaudies gyvenimo. „Užsieninės" tematikos vyravimas, o taip pat kai kurių bendrų istorinių ir etinių problemų filosofinis apmąstymas šiame rinkinyje galėtų būti interpretuojamas kaip poeto atitolimas nuo aktualių tarybinio gyvenimo temų." Recenzentas siūlo autoriui kūrybiškai peržiūrėti rinkinio idėjinį-tematinį turinį, pašlifuoti kai ką ir formos atžvilgiu, siekiant padaryti eilėraščius lengviau suprantamais mažiau išprususiam skaitytojui.

Nepaisant prokomunistinės jo ideologijos, Eduardo Mieželaičio kūryba vis dar žavi kaip poezijos žanro meistro darbas. Jo gebėjimas modernizuoti lietuvių lyriką, drąsūs eksperimentai ir ryškus nacionalinis identitetas daro jį svarbia figūra lietuvių literatūros istorijoje.

tags: #miezelaitis #knyga #musumazyliai

• Darželio eilės
• Apie STEAM veiklą lopšelyje "Rasa"
• BLUM AVENTOS HF sprendimai virtuvėms
• Svarbūs Advantan tepalo aspektai naujagimiams
• Nauda ir rizika nėštumo metu vartojant aviečių lapų arbatą