Gegužės mėnuo, gamtos bunda ir pasipuošia gražiausiais žiedais, yra skiriamas ypatingam Švenčiausiosios Mergelės Marijos garbinimui. Šis laikotarpis, kupinas gyvybės ir grožio, atspindi Marijos, kaip Jeruzalės rožės, Libano kedro, kvapiojo cinamono ir balsamo medelio, simboliką.
Pirmosios pamaldžios praktikos, susijusios su gegužės mėnesiu, atsirado XVI amžiuje. Ši tradicija siejama su šv. Karoliu Boromėjumi, kuris kovojo su pagoniškosios šventės „florealija“ liekanomis. Vakarų Europoje gegužės mėnesio skyrimas Marijai įvyko kaip atsakas į pagoniškas pavasario šventes, tokias kaip Flora, kuri Romos imperijoje buvo švenčiama nuo balandžio 13 iki gegužės 3 dienos.
Istoriniai šaltiniai rodo, kad ištiso mėnesio Marijai paaukojimo tradicija, kaip ir kitos Marijos kulto formos, yra kilusi Rytuose. Jau V amžiuje Mažosios Azijos koptai ištisą mėnesį, vadinamą Kiahc (gruodį), skyrė ypatingai Marijos garbei. Manoma, kad šią pamaldžią praktiką Rytuose įvedė šv. Kirilas Aleksandrietis.
Viduramžiais Marijos garbinimas plito ir turtėjo, atsirado naujų jos garbinimo formų. Marijos garbintojai būrėsi į atskiras brolijas, sodalicijas ir ordinuose. Viduramžiais praturtėjo ir Marijos švenčių kalendorius. Marijos Gimimo šventė, anksčiau švenčiama tik Rytų Bažnyčioje, nuo VIII iki XII amžiaus įsigalėjo visoje Bažnyčioje. Marijos Aplankymo šventė tarp XIII ir XV amžiaus taip pat tapo visuotine.
Vakaruose gegužės mėnesio paskyrimas Marijai Bažnyčia pastatė prieš pagonių pavasario šventę - Florą. Nors pagoniškosios florealijų šventės išnyko drauge su pagonyste, jų pėdsakai dar ilgai išliko liaudies papročiuose. Tai matyti iš šv. Karolio Boromėjaus elgesio, kuris smarkiai kovojo su šia pagoniška liekana, reiškusis įvairiomis formomis Milano mieste.
Gegužinių pamaldų kilmė ir paplitimas
Marijos idėją, sujungtą su gegužės mėnesiu, pirmasis išryškinęs Ispanijos karalius Alfonsas X savo poemoje "Cantegas de S. Maria", kurioje Mariją lygina su gegužės mėnesiu. Šio mėnesio pamaldų Marijos garbei tam tikrų ženklų ir atgarsių viduramžiais randame ir kitose vietose.
Vokietijoje pal. Henrikas Seuse (†l365), didysis vokiečių mistikas ir Marijos garbintojas, rinkdavęs gėles, jomis puošdavęs Marijos altorius ir kalbėdavęs specialias maldas. Kitas vokietis - Wolfgang Seidl 1549 m. Miunchene išleido knygą "Maius Spiritualis", kurioje pasisakė prieš gegužės mėnesio profanaciją, nes tas mėnesis esąs skirtas Marijos garbei.
Italijoje 1676 m. Fiesolės domininkonų noviciate buvo įkurta draugija, vadinama "Comunella", kurios nariai įsipareigojo ypatingu būdu garbinti Mariją gegužės mėnesį. Nuo 1701 m. ši praktika buvo išplėsta visam mėnesiui. XVII a. gale Neapolyje, karališkoje šv. Kliaros bažnyčioje, per visą gegužės mėnesį kas vakarą vykdavo vienos valandos pamaldos su giesmėmis ir palaiminimu.
Šio pamaldumo suvienodinimo ir apibendrinimo nuopelnai priklauso italų jėzuitui A. Dionisi, kuris 1725 m. Veronoje išleido knygelę "Mese di Maria, ossia Mese di Maggio, consecrato a Maria". Joje buvo surinkta paskira šio pamaldumo pratybos ir iš jų sudaryta tam tikra sistema. Ši knygelė labai paplito ir turėjo didelės įtakos gegužinių pamaldų išpopuliarinimui.
Prie dar didesnio universalumo prisidėjo jėzuitas Alfonsas Muzzarelli (1749-1813), kuris 1785 m. išleido knygelę "Il Mese di Maggio" ir ją su laišku išsiuntinėjo visiems Italijos vyskupams, prašydamas įvesti gegužines pamaldas visose vyskupijose. Toji knygelė XIX a. turėjo net 100 laidų ir buvo išversta į daugybę kalbų.
Patsai Muzzarelli, 1803 m. pop. Pijaus VII pakviestas į Romą, pirmiausia gegužines pamaldas įvedė Romos jėzuitų Kolegijos studentų bažnyčioje. Iš ten jos paplito po visas Amžinojo Miesto bažnyčias, o iš čia po Prancūziją ir Ispaniją.
XIX a. gegužinės pamaldos jau yra Belgijoje ir Šveicarijoje, nuo 1840 m. visoje Austrijoje ir Vokietijoje. Kai pop. Pijus VII 1814 m. laimingai grįžo iš nelaisvės į Romą, jis kitais metais gegužinių pamaldų praktiką aprobavo, o 1822 m. suteikė atlaidų, kuriuos padaugino pop. Pijus IX 1859 m. Nuo to laiko visame katalikų pasaulyje, visose bažnyčiose gegužės mėnesį yra laikomos pamaldos Marijos garbei.
Gegužinės pamaldos Lietuvoje
Lietuvoje gegužinės pamaldos įvestos palyginti gana vėlai. Šį kartą pavyzdį davė ne Vilnius - sostinė, bet neseniai įkurta Seinų vyskupija. Tos vyskupijos valdytojas (1851-1853) prelatas Butkevičius (1794-1871), kilęs iš Kretingos bajorų, kai buvo išrinktas toms pareigoms, tuo metu buvo nuvykęs į Romą. Ten jis prisižiūrėjo gegužinių pamaldų Romos bažnyčiose, kur jos buvo laikomos su visu iškilmingumu.
Grįžęs 1853 m. spalio mėn. į savo vyskupiją ir paėmęs jos valdymą, pirmiausia gegužines pamaldas įvedė Seinų katedroje, o netrukus ir visoje vyskupijoje. Žemaičių vyskupiją tuo metu jau valdė vysk. M. Valančius. Jis ir bus šių pamaldų išplatintojas savo vyskupijoje. Vilniaus katedroje gegužinės pamaldos įvestos tik 1884 m.
Gegužinėms pamaldoms nėra nustatyta privalomų maldų. Kiekvienoje vyskupijoje, įvedant gegužines pamaldas, nurodoma ir kaip jas atlikti, todėl įvairiuose kraštuose jos yra kiek skirtingos. Lietuvoje jos susideda iš skaitomos ar giedamos Marijos litanijos, skaitymo ar pamokslo (bažnyčiose) ir giesmių.
Populiari ir tik gegužinėse pamaldose giedama giesmė "Sveika Marija, Motina Dievo" yra versta iš lenkų kalbos. Vertimas labai laisvas ir smarkiai nutolęs nuo originalo. Net ir gaida, lenkų giesmynuose užrašyta, lietuvių lūpose buvo kiek perdirbta, pakeista, sulietuvinta.
Gegužines pamaldas Lietuvos kaimas stipriai pergyvendavo. Tai buvo ypatingas kaimo, liaudies pamaldumas, kuriame, šalia nustatytų dalykų, likdavo daug laisvos iniciatyvos ir kuris darydavo nepaprastai gilaus įspūdžio. Į šias pamaldas įsijungdavo visi: vaikai, rinkdami laukų gėles Marijos paveikslui papuošti, jaunimas pindamas vainikus ir kitaip puošdamas Marijos altorėlį ar paveikslą, mergaitės išimdavo iš kraitinių skrynių gražiausius savo rankdarbius ir juos meniškai pritaikydavo išpuošimui seklyčios - kambario, kuriame atliekamos gegužinės pamaldos, pagaliau vyrai, vadovaudami giedojimui, moterys sunešdamos vaškines žvakes ir pan.
Gegužinės pamaldos kai kur buvo proga išstumti iš lietuviškų parapijų bažnyčių jau nereikalingą lenkų kalbą. Tai įvyko XIX a. gale ir XX pradžioje. Lietuviai, išsipraktikavę begiedodami Marijos litaniją ir giesmes namieje, susiorganizavę, per gegužines pamaldas bažnyčioje užtraukdavo lietuviškai, tuo būdu atkovodami sau seniai priklausomą teisę savose bažnyčiose garbinti Dievą ir Mariją sava lietuviška kalba. Kai kur dėl to buvo riaušių, liejosi kraujas, bet lietuviškas žodis laimėjo.
Ilgų bendruomenė Gegužinių pamaldų atrodo neberengs 2020 04 30
Visą gegužės mėnesį besimeldžiant švč. M. Marijai, savo meilę jai ir atsidavimą galima parodyti įvairiais būdais. Pradėkime kiekvieną dieną Pasiaukojimo Nekaltajai Švč. M. Marijos Širdžiai akto malda. Kalbėkime vidudienį „Viešpaties Angelo“ maldą, prisimindami apie svarbiausią Marijos buvimą mūsų išganymo slėpiniuose - mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus įsikūnijime, kančioje, mirtyje ir prisikėlime.
Mūsų gyvenimas yra nuolatinė kova prieš pagundas. Kai esame gundomi, šaukimės Marijos vardo; melskimės „Sveika, Marija“. Jei tai bus padaryta, visos pragaro galios bus sunaikintos. Marijai įsakius, priešai - piktosios dvasios - dings ir bus nugalėti.
Šventasis Pranciškus Salezas, linkęs į neviltį, per Šv. Mišias patyrė didelį palengvėjimą. Jis suprato, kad Marija visada yra šalia ir teikia pagalbą. Todėl, kai esame gundomi, turėtume šauktis jos vardo ir melstis „Sveika, Marija“.
Tikras, brandus, katalikiškas pamaldumas švč. Mergelei Marijai, t. y. marijiškasis dvasingumas, pasižymi penkiais bruožais: bažnytiškumu, bibliškumu, praktiškumu, didaktiškumu ir kristocentriškumu. Bibliškumas reiškia, jog marijiškasis pamaldumas turėtų būti paremtas Šventojo Rašto mokymu apie švč. Mergelę Mariją.
Praktikiškumas yra vienas labiausiai paplitusių ir seniausių bruožų. Jau pradedant nuo pirmųjų krikščionybės amžių buvo įprasta prašyti švč. Mergelės Marijos užtarimo. Didaktiškumas - vienas svarbiausių bruožų. Reikia turėti tikrąjį Marijos suvokimą, reikia į ją kreiptis pagalbos, bet reikia iš jos ir mokytis. Kristocentriškumas - svarbiausias marijiškojo dvasingumo bruožas, vainikuojantis ir pilnai išbaigiantis kitus bruožus.
Kardinolė Angelo Comastri teigia, kad gegužės mėnuo yra nepaprastai gražus, visa kūrinija apsirengia puikiais gėlių apdarais. O žmonijos gražiausias apdaras yra Marija. Ji yra graži, o arkangelo Gabrieliaus žodžius Marijai „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ iš graikų kalbos būtų galima versti ir kiek kitaip: „džiūgauk grožio pripildytoji, Viešpats su tavimi!“.
Marija suteikia mums nepaprastą tikėjimo pavyzdį. Nuolankumu ir atvirumu Dievui dvelkia visos Evangelijos užuominos apie Mariją. Būtent Marijos nuolankumas leido Dievui atlikti joje savo didžiuosius darbus.
Kai Kristus nuo kryžiaus tarė Marijai ir Jonui: „Moterie, štai tavo sūnus (…) Štai tavo motina“, taip Jėzus norėjo pasakyti Marijai: išplėsk savo motinystę, tavo motinystei patikiu mokinius, visą žmoniją, o žmonijai - tavo motinystę. Ir nėra jokios abejonės, kad Marija, klusni tikėjimo moteris, labai rimtai priėmė Jėzaus žodžius.
Lietuvių tauta, kenčianti ateizmo ir materializmo vergiją, atvira širdimi norėtų priimti Popiežiaus ir pasaulio vyskupų kvietimą. Tegu šie puslapiai, sklaidomi mūsų rankose, praveria mūsų širdis Marijos garbei ir meilei, kuri reiškiama Jai pasaulyje ir mūsų tautoje.
