Ar pagalvojote, kaip klostytųsi jūsų gyvenimas, jei būtumėte pagimdžiusi dešimt metų anksčiau? O jei - gerokai vėliau? Gal būtumėte labiau atsipalaidavusi, o gal būtų daug sunkiau? Jauna mergina, žydinti moteris ar brandi, jau priartėjusi prie menopauzės - visi etapai savaip žavūs, taip pat ir galimybe tapti mama. Bėgant laikui, motinystė išgyvenama skirtingai, ir daugelis moterų kankina save klausimais: „Gal galėjau pagimdyti dar vieną vaiką, bet išsigandau, kad būsiu „sena mama“?; „Kodėl nepasiryžau išsaugoti nėštumo, kai buvau pirmo kurso studentė?“; „Kaip keista jaustis keturiasdešimtmete mama... Kodėl taip ilgai delsiau?“
20 metų: noriu jaustis suaugusi!
Jei pastojama 19-20 m. ar šiek tiek vėliau, dažniausiai nėštumas nebūna planuotas. Moteris, pati tik ką iškopusi iš paauglystės, tampa mama. Kartais, ekspertų nuomone, toks „atsitiktinis“ nėštumas išduoda pasąmoningą norą patikrinti, ar „su manimi viskas gerai“. Vis tik dauguma ryžtasi gimdyti. Tai tarsi iššūkis - nes pasiryžti labai jaunai susilaukti kūdikio, tai tarsi išreikšti savo nepriklausomybę tėvams, prisiimti atsakomybę, nutraukti bambagyslę su mama ir kurti savo šeimą, nors joje būtų tik jauna moteris ir jos kūdikis.
Daugelis moterų, kurios gimdė labai anksti, vėliau prisimena, kad nėštumo metu jautėsi labai užtikrintai, savo būklę traktavo kaip didžiulę laukimo laimę. Jaunos mamos labai optimistiškos, pilnos gyvenimo džiaugsmo ir energijos. Tam tikra prasme jos tarsi artimesnės vaikui už brandžias mamas, joms lengviau savo atžalai perteikti gyvenimo džiaugsmą.
Kita vertus, jauna mama dar nesurado savo vietos gyvenime, ji dar tik ruošiasi užkariauti pasaulį, suvokti jame save. Ji dar nepatyrusi netekčių ir sunkių gyvenimiškų išbandymų.
Gal todėl jaunos mamos lengvai palieka vaikus močiutėms ar kaimynėms, nes jų laukia mokslai, draugės ir vakarėliai, tačiau jos turi ir daugiau šansų nepririšti vaiko prie savęs, leisti jam klysti ir augti. Tuo pačiu greitai subręsta ir jauna mama - jei jai nusibosta močiučių pamokymai, kaip reikia auginti jų anūką, ypač jei jauna šeima gyvena kartu. Tai tarsi postūmis pagaliau atsiskirti ir pradėti gyventi taip, kaip norisi.
30 metų: noriu realizuoti savo svajones!
Trisdešimtmetė jau sąmoningai apsvarsto, kada jai susilaukti vaikų. Ji jau spėjo šio to pasiekti profesinėje srityje, beveik neturi finansinų problemų, žino, ko nori iš gyvenimo. Taigi, jai lengviau adaptuotis naujam gyvenimo etapui - motinystei.
Ji dažniausiai priima save tokią, kokia yra, žino savo silpnybes ir trūkumus, be to, visuomenė tokio amžiaus moteris vertina kaip brandžias, galinčias priimti teisingus sprendimus, asmenybes. Tokios moterys nebesijaučia nevisavertės, kaip labai jaunos mamos, kurias, pirmai progai pasitaikius, visi stengiasi pamokyti ar mestelti repliką, jog „vaikai vaikų prisigimdo“. Taigi, aplinkinių požiūriu, tokio amžiaus moteriai gimdyti „pats tas“.
Kai tau daugiau nei 30, dažnai išsipildo svajonės apie laimingą šeimą ir vaikus. Tokia moteris pasitiki savimi, taigi, jos vaikui negresia tikimybė būti uždusintam pernelyg didelės mamos meilės. Tačiau tokios mamos - labai racionalios, dažnai stengiasi auginti kūdikius pagal tam tikrą griežtą dienotvarkę. Ir kartais mamos troškimas žūtbūt siekti karjeros aukštumų būna toks didelis, kad kūdikis tampa „šalutiniu projektu“.
Tokia mama sukuria savo vaiko auklėjimo modelį ir stengiasi jį įgyvendinti kaip dar vieną verslo projektą, kartais neatsižvelgdama į atžalos asmenybę. Vaikui paaugus, ypač jei vis yra vienintelis šeimoje, tokia mama iš jo tikisi labai daug - nes vaikas juk turi neatsilikti nuo jos, o dar ir pralenkti...
40 metų: noriu būti šalia savo vaiko!
Jėgų ir energijos ji turi šiek tiek mažiau, nei trisdešimtmetė. Tokia moteris jau jaučia artėjančios menopauzės požymius, vaisingumo periodas baigiasi, o tai kai kurioms sukelia liūdesį: kaip eina laikas! Ji tampa vis mažiau svarbi vyresniesiems vaikams, todėl nieko keisto, jog ima svajoti apie dar vieną kūdikį, nes norisi dar kartą pasijusti kažkam besąlygiškai reikalinga.
Daugelis 40-mečių mamų, jau turinčių didesnių vaikų, prisipažįsta, kad tik dabar iš tikrųjų patyrė motinystės džiaugsmą - ir tai natūralu. Nes artėjant 40-mečiui, ateina kitas gyvenimo etapas, norisi naujos savirealizacijos. Tokia mama nesilaiko griežto vaiko auklėjimo plano, jai svarbiau tiesiog būti šalia, stebėti, kaip jis auga, ir tuo džiaugtis. Jai kiek sunkiau auginti kūdikį nei jaunai mamai, tačiau ji kantresnė, geranoriškesnė ir į daug ką gali pažvelgti su humoru. Viso to jai trūko auginant pirmuosius vaikus.
Kartais 40-metes, lygiai kaip ir 20-metes, ištinka neplanuotas nėštumas, nes kai kurios būna įsitikinusios, kad jau nebepastos. Toks siurprizas gerokai praskaidrina gyvenimišką rutiną, leidžia vėl pasijusti jauna.
Menopauzė ir vaisingumas
Menopauzė (klimaksas) - tai moters gyvenimo tarpsnis, kai kiaušidės nustoja gaminti moteriškuosius lytinius hormonus estrogenus, išnyksta kiaušidžių hormoninė funkcija, baigiasi mėnesinės. Tiesa, pokyčiai vyksta palaipsniui, o ne iš karto, todėl laikotarpis, kai pasireiškia pirmieji vis labiau išsenkančios kiaušidžių funkcijos požymiai, vadinamas premenopauze.
Premenopauzės metu mažėja estrogenų kiekis, kiaušidėse sutrinka folikulų augimas. Sumažėjęs makšties gleivių (išskyrų) kiekis ir vienoda išvaizda viso ciklo metu. Paprastai vaisingą periodą galima nustatyti pagal gimdos kaklelio gleives. Šokčiojanti bazinė kūno temperatūra (BKT).
Premenopauzė vidutiniškai prasideda apie 45 m. moterims. Pastebima tendencija, kad kuo anksčiau prasideda mėnesinės, tuo ankstyvesnė ir premenopauzė, nes jos pradžia siejama su išsekusiu kiaušidžių rezervu. Statistiškai prieš kelis dešimtmečius mėnesinės prasidėdavo 15 m. paauglėms, o menopauzė - 55 m. Pastaruoju metu mėnesinės prasideda 10-11 m. mergaitėms, tad menopauzė neretai prasideda 45-47 m. Labai retais atvejais premenopauzė prasideda 30-35 m.
Faktoriai, turintys įtakos menopauzės pradžiai:
- Motinos amžius menopauzės metu.
- Rasė, tautybė. Pavyzdžiui, afroamerikietėms menopauzė prasideda kiek anksčiau, nei baltaodėms, o baltodėms kiek anksčiau, nei kinėms ir japonėms.
- Nėštumų skaičius.
- Kūno masės indeksas.
- Tabako ir alkoholio vartojimas. Rūkymas yra vienas iš reikšmingiausių menopauzę paankstinančių faktorių.
- Fizinis aktyvumas: nesportuojančioms moterims menopauzė prasideda anksčiau.
Menopauzės simptomams lengvinti dažnai skiriama pakaitinė hormonų terapija. Sureguliuokite mitybą, atsisakykite tam tikrų produktų.
Nėštumas po 40-ies ir 50-ies metų
Maždaug pusė 40-60 m. moterų kenčia dėl itin dažno sutrikimo - makšties sausumo. Be to, menopauzės metu ir taip sumažėja lytinis potraukis, o makšties sausumas problemą dar labiau paaštrina. Makšties sausumui gydyti skiriama specialių kremų ar žvakučių.
40 m. moterims tikimybė pastoti vis dar siekia apie 40-50 proc., o 50 m. moterims - jau vos apie 5 proc., tačiau statistika ne visada tiksli, nes vaisingumo problemų patiria ir kur kas jaunesnės nei 40 m.
Toms poroms, kurios dar nori susilaukti kūdikio, premenopauzė gali sukelti šoką ir sielvartą. Tačiau tai dar nėra nuosprendis, nes moteris vis dar gali pastoti. Taip pat reikėtų atlikti hormonų tyrimus: jie parodys, ar menopauzė artėja ir ar reikėtų paskubėti planuoti kūdikį. Taip pat sukurti ir specialūs menopauzės diagnostikos testai, nustatantys padidėjusią FSH (folikulą stimuliuojančio hormono) koncentraciją šlapime.
Padėti gali ir pagalbinis apvaisinimas: galima užšaldyti moters kiaušialąstę, tad kūdikį sėkmingai galima išnešioti ir pagimdyti sulaukus ~45 m.
Nėštumas po 50-ies metų vis dar laikomas itin retu reiškiniu, tačiau šiuolaikinės medicinos ir reprodukcinės technologijos pažanga leidžia kai kurioms moterims pastoti ir šiuo amžiaus tarpsniu. Visgi šis laikotarpis turi daugybę iššūkių - tiek fizinių, tiek emocinių - ir reikalauja kruopštaus pasirengimo bei individualaus medicininio vertinimo.
Vaisingumas po 50 metų
Vaisingumas moters organizme natūraliai mažėja su amžiumi. Daugumai moterų menopauzė įvyksta tarp 45-55 metų, o tai reiškia, kad kiaušidės nebegamina kiaušialąsčių, ovuliacija sustoja, ir natūralus pastojimas tampa praktiškai neįmanomas. Net ir iki menopauzės, kiaušialąsčių kokybė ir kiekis gerokai sumažėja, padidėja genetinių anomalijų tikimybė.
Tačiau nors natūralus pastojimas po 50-ies yra itin retas, medicininiu požiūriu nėštumas vis dar įmanomas - ypač pasitelkus pagalbinio apvaisinimo metodus.
Ar natūralus pastojimas dar įmanomas?
Labai retais atvejais moteris gali pastoti natūraliai net po 50-ies, jei ovuliacija vis dar vyksta. Visgi tai yra išimtinė situacija, o dauguma tokių nėštumų būna netyčiniai, dažnai diagnozuojami vėlai. Todėl medikai pabrėžia, kad net ir artėjant prie menopauzės būtina naudoti kontracepciją, jei nėštumas nėra planuojamas.
Pagalbinio apvaisinimo galimybės
Šiuolaikiniai pagalbinio apvaisinimo metodai - ypač IVF su donoro kiaušialąstėmis - leidžia moterims tapti motinomis ir po 50-ies. Tokiais atvejais vaisius vystosi moters gimdoje, bet genetinė medžiaga dažnai būna iš jaunesnės donorės. Ši praktika vis dažnesnė ir Lietuvoje, nors vis dar kelia etinių, socialinių ir medicininių diskusijų.
Galimos nėštumo rizikos po 50 metų
Nors šiuolaikinė medicina leidžia pastoti ir po menopauzės, svarbu suprasti, kad nėštumas po 50 metų neišvengiamai susijęs su padidinta rizika. Su amžiumi keičiasi ne tik moters hormonų pusiausvyra, bet ir širdies, kraujagyslių, inkstų bei kitų sistemų veikla, todėl organizmui gali būti sunkiau prisitaikyti prie nėštumo sukeliamų pokyčių.
Sveikatos komplikacijų tikimybė
Vyresniame amžiuje padidėja šių nėštumo komplikacijų rizika:
- Padidėjęs kraujospūdis ir preeklampsija - tai gali kelti pavojų tiek mamai, tiek kūdikiui.
- Gestacinis diabetas - nėštumo metu atsirandantis cukraus kiekio kraujyje sutrikimas, dažnesnis vyresnėms moterims.
- Cezario pjūvis - vyresnio amžiaus moterims dažniau prireikia chirurginio gimdymo dėl padidėjusio komplikacijų skaičiaus.
- Persileidimo ir priešlaikinio gimdymo rizika - ypač jei naudojamos donorinės ląstelės ar hormoninė stimuliacija.
- Kraujavimai nėštumo metu - dėl sumažėjusio gimdos elastingumo ar kraujotakos pokyčių.
Poveikis kūdikiui
Kūdikio sveikatai taip pat gali kilti tam tikra rizika. Nors donorinės kiaušialąstės sumažina genetinių anomalijų tikimybę, išlieka rizika dėl:
- Mažesnio gimimo svorio.
- Apsigimimų (ypač jei nėštumas vyresnio amžiaus moters organizmui yra labai didelė apkrova).
- Vystymosi sutrikimų pirmaisiais metais (rečiau, bet svarbu stebėti).
Psichologiniai ir socialiniai iššūkiai
Nėštumas po 50 metų - tai ne tik medicininis, bet ir psichologiškai bei socialiai reikšmingas įvykis. Jis dažnai kelia įvairių emocijų - nuo džiaugsmo ir vilties iki nerimo dėl ateities. Neretai vyresnės moterys susiduria su išankstiniu visuomenės vertinimu ar net atviru skepticizmu.
Emocinė būsena ir psichologinė adaptacija
Moterys, pastojusios vyresniame amžiuje, dažnai jaučia spaudimą „suspėti viską padaryti“, nes laiką mato kaip ribotą. Gali kilti klausimai apie gebėjimą fiziškai pasirūpinti kūdikiu, apie sveikatos palaikymą ateityje ar net apie tai, ar pavyks pamatyti vaiko pilnametystę.
Taip pat neretai jaučiamas emocinis nuovargis dėl ilgo nevaisingumo gydymo proceso, ypač jei nėštumas pasiektas per pagalbinį apvaisinimą.
Socialiniai lūkesčiai ir aplinkinių reakcija
Nors visuomenė tampa vis atviresnė, kai kuriose kultūrose ar bendruomenėse vyresnės amžiaus moterys vis dar gali sulaukti neigiamų reakcijų ar klausimų: „Ar ne per vėlu?“, „Kas augintų vaiką, jei kas nors nutiktų?“ Tokios reakcijos gali paveikti emocinę savijautą, ypač jei moteris neturi palaikančios aplinkos ar šeimos.
Svarbu atsiminti, kad kiekviena moteris turi teisę į motinystę savo laiku - o emocinis pasirengimas dažnai būna net stipresnis nei jaunesniame amžiuje.
Nėštumo po 50 metų privalumai ir trūkumai
Nors daug dėmesio skiriama rizikoms, svarbu nepamiršti, kad vyresnės moterys dažnai į nėštumą ateina su didesniu gyvenimo patyrimu, tvirtesne emocine branda ir aiškiu pasirinkimu - šis sprendimas dažniausiai būna labai apgalvotas ir sąmoningas. Vis dėlto negalima ignoruoti ir objektyvių iššūkių.
Privalumai
- Didesnė emocinė branda ir tvirtas noras turėti vaiką.
- Stabilesnė finansinė padėtis ir gyvenimo patirtis.
- Dažniausiai labiau motyvuotos sąmoningai rūpintis nėštumu.
- Moderni medicina leidžia saugiai išnešioti vaiką net vyresniame amžiuje.
Trūkumai
- Didesnė rizika nėštumo komplikacijoms (aukštas kraujospūdis, diabetas).
- Gali būti sunkiau fiziškai prižiūrėti vaiką, ypač augant.
- Ilgesnis gijimo laikas po gimdymo, dažniau reikalingas cezario pjūvis.
- Socialinis spaudimas ir neigiamos reakcijos aplinkoje.
Neplanuotas nėštumas ir kontracepcija
Daugiau nei pusė (63 proc.) apklausoje dalyvavusių moterų, kurios sulaukė neplanuoto nėštumo, teigė, kad "mintis apie abortą niekada nebuvo kilus“. Beveik trečdalis moterų prisipažino, kad tokią galimybę svarstė, tačiau niekada nepriėmė sprendimo savo noru nutraukti nėštumo. 8 proc. Tarp abortui pasiryžusių moterų daugiausia buvo ne patirties stokojančios jaunos merginos, bet 40-45 metų moterys su aukštesniuoju ar aukštuoju išsilavinimu. "Vyresnės moterys dažniau priima sprendimą atsisakyti "netyčiuko“, nes jau turi vaikų, be to, jos sunkiau ryžtasi keisti gyvenimo planus. Tyrimas parodė, kad tik mažiau nei trečdaliui 40-45 metų mamų pavyko suplanuoti visus vaikus - net 70 proc.
"Dar nesulaukusios menopauzės moterys dažnai klaidingai mano, kad jau nebegali pastoti. Be to, jos per mažai žino apie kontracepcijos priemones ir naujoves šioje srityje, tokias kaip kontraceptinis pleistras ar žiedas, tad kartais yra nusistačiusios prieš kontracepciją apskritai“, - teigia I. "Jeigu tam tikra kontracepcijos priemonė netinka, pasikonsultavus su gydytoju visada galima atrasti metodą, kuris nesukels nepageidaujamo poveikio ir leis mėgautis gyvenimu be baimės pastoti“, - sako I. Trys ketvirtadaliai moterų patvirtino, kad sulaukus "netyčiuko“ gyvenimo planai pasikeitė.
Perimenopauzės ir menopauzės simptomų valdymas
Perimenopauzė ir menopauzė - natūralūs, tačiau dažnai sudėtingi moters gyvenimo etapai, lydimi įvairių fizinių ir emocinių iššūkių. Jų metu daug moterų susiduria su nerimu, depresija, santykių problemomis ar net skyrybomis - dažnai nežinodamos, kad visa tai gali būti susiję su hormoniniais pokyčiais.
„Ingos Gruzdienės medicinos centro“ Klaipėdoje ir Lifeklinikos Kaune įkūrėja ir vadovė, gydytoja akušerė-ginekologė Inga Gruzdienė pabrėžia, kad šių sunkumų galima išvengti. „Nereikia laukti, kol gyvenimo kokybė taps nepakeliama. Stebėkite savo kūną, emocijas, savijautą - jei jaučiatės prastai, nedelskite ieškoti pagalbos.
Pasak I. Gruzdienės, perimenopauzė yra pirmasis hormoninių pokyčių etapas, kai pradeda silpnėti moters reprodukcinė funkcija. Perimenopauzės laikotarpiu moters organizme pradeda svyruoti trijų pagrindinių hormonų - estrogeno, progesterono ir testosterono - pusiausvyra. Pirmiausia pradeda mažėti progesteronas, nes ovuliacija vyksta vis rečiau. Dėl to tampa nereguliarus mėnesinių ciklas, kinta kraujavimo trukmė bei intensyvumas. Vėliau pradeda mažėti estrogeno kiekis, tačiau šis procesas vyksta ne tolygiai, o šuoliais: kartais jis smarkiai sumažėja, o kartais - būna labai aukštas. Šie estrogeno svyravimai dažnai lemia karščio bangas, naktinį prakaitavimą, emocinį jautrumą, nuotaikų kaitą, atminties sutrikimus. Taip pat perimenopauzės metu palaipsniui mažėja testosteronas - hormonas, atsakingas už lytinį potraukį, raumenų masę ir medžiagų apykaitą. „Perimenopauzės laikotarpis gali trukti nuo 4 iki 10metų. Tai - labai individualu ir priklauso nuo genetikos, bendros sveikatos būklės“, - pabrėžia I.
Tuo tarpu menopauzė diagnozuojama tada, kai menstruacijos nepasireiškia 12 mėnesių iš eilės. Ji žymi visišką ovuliacijos sustojimą - kiaušidės nebegamina estrogeno ir progesterono, o moteris negali pastoti natūraliu būdu. „Menopauzės pradžią lemia genetiniai veiksniai, bendra sveikatos būklė ir ginekologinė istorija. Dažniausiai ji prasideda tarp 45 ir 55 metų, tačiau gali pasireikšti ir anksčiau. Taip pat egzistuoja vadinamoji dirbtinė (mediciniškai sukelta) menopauzė - ji gali ištikti po tam tikrų medicininių intervencijų - pavyzdžiui, chemoterapijos, dubens srities radioterapijos ar pagalbinio apvaisinimo - kai išeikvojama ar pažeidžiama kiaušidžių funkcija. Tokiais atvejais menopauzė gali prasidėti bet kuriame amžiuje - net labai jaunai moteriai“, - paaiškina I.
Menopauzės artėjant, simptomai, kurie pasireiškia perimenopauzėje, paprastai stiprėja ir pasiekia piką likus maždaug 1-2 metams iki visiško menstruacijų išnykimo. Perėjus į postmenopauzės etapą, kai hormonų lygis nusistovi itin žemame taške, dauguma šių simptomų palaipsniui silpnėja arba visai išnyksta.
Pasak I. Gruzdienės, perimenopauzės ir menopauzės simptomų valdymas turėtų remtis individualiu, kompleksiniu požiūriu. „Labai svarbu išlaikyti fizinį aktyvumą - ypač naudingos jėgos treniruotės, kurios padeda išsaugoti raumenų masę ir pagerinti medžiagų apykaitą. Vienas iš tokių - melatoninas, natūralus miego hormonas, kuris gali padėti greičiau užmigti, sutrumpinti užmigimo laiką ir pagerinti miego kokybę, ypač tuomet, kai dėl hormoninių pokyčių sutrinka cirkadiniai ritmai. Melatoninas dažnai derinamas su raminamojo poveikio augaliniais ekstraktais, tokiais kaip valerijonų šaknys, raudonžiedės pasifloros žiedai, apynių ar ramunėlių ekstraktai. Anot gydytojos, tinkamai parinkti maisto papildai gali pagerinti moters savijautą net 20-40 procentų. Dažniausiai rekomenduojami: vitaminas D su vitaminu K2, magnis (ypač magnio bisglicinato forma), omega-3 riebalų rūgštys, kreatinas. Savijautos gerinimui svarbi ir subalansuota, baltymais turtinga mityba - rekomenduojama apie 1,6 g baltymų kilogramui kūno svorio. Jeigu šių priemonių nepakanka, tuomet gydymą galima papildyti individualiai parinkta pakaitine hormonų terapija (PHT). „Prieš skiriant hormoninę terapiją, atliekame reikiamus tyrimus, įvertiname bendrą sveikatos būklę ir galimus rizikos veiksnius. PHT visuomet deriname su kitomis priemonėmis - mityba, papildais, fiziniu aktyvumu. I. Gruzdienės teigimu, visiškai natūralu, kad vienoms moterims perimenopauzė ar menopauzė praeina be didesnių sunkumų, o kitoms šis laikotarpis tampa tikru išbandymu. „Ne kartą teko matyti situacijas, kai moterį atvykti į konsultaciją paskatino vyras ar artimieji - ji jau būna išsekusi nuo nuolatinio nerimo, nemigos, nuotaikų svyravimų, savivertės problemų. „Nereikia laukti, kol gyvenimo kokybė taps nepakeliama. Stebėkite savo kūną, emocijas, savijautą - jei jaučiatės prastai, nedelskite ieškoti pagalbos. Kuo anksčiau tai padarysite, tuo efektyviau bus galima jums padėti. Nuo gyvensenos pokyčių, papildų iki vaistų ar įvairių terapijų - pagalbos priemonių yra daug ir jos veikia. Svarbiausia - nebijoti jomis pasinaudoti“, - padrąsina ginekologė I.
Ryšys tarp nėštumo ir menopauzės
Olandų mokslininkai tvirtina suradę ryšį tarp nėštumo ir menopauzės simptomų. Moterys, kurios nėštumo metu skųsdavosi padidėjusiu kraujospūdžiu, arba tos, kurioms buvo diagnozuota nėščiųjų preeklampsija, jaus stipresnius nemalonius menopauzės simptomus, negu tos moterys, kurios nėštumo metu neturėjo jokių nusiskundimų. Tyrime dalyvavo 853 moterys, iš kurių 274 nėštumo metu turėjo padidinto kraujospūdžio problemų. Mokslininkai surado ryšį tarp menopauzės ir nėštumo metu jaučiamų simptomų. Moterys, kurios turėjo sunkų nėštumą, menopauzės metu taip pat dažniau ir stipriau kentėjo nuo karščio bangų, didelio prakaitavimo ir kitų klimaksui būdingų simptomų. Tos, kurios nėštumo metu neturėjo kraujospūdžio problemų ir nežinojo diagnozės „preeklampsija”, klimaksą išgyveno taip pat lengviau.
Intymios sveikatos problemos ir jų sprendimai
Lazerinės ir estetinės dermatologijos klinikos „Estetus“ gydytoja dermatovenerologė Ugnė Jarilinaitė-Grinaveckė pasakoja, dėl kokių intymių problemų kreipiasi pacientės ir kaip jas siūlo spręsti šiuolaikinė medicina. Ilgus metus gyvena jausdamos diskomfortą Gydytoja dermatovenerologė U. Jarilinaitė-Grinaveckė pasakoja, kad pirminių konsultacijų metu iš pacienčių neretai tenka išgirsti tai, kad su turimomis intymios zonos problemomis jos gyveno daugelį metų iki to momento, kai nusprendė, norinčios padėti sau. „Dažnai moterys prisipažįsta, kad ilgus metus gyveno jausdamos diskomfortą - ne tik patirdamos sunkumus lytiniame gyvenime, bet jausdamos fizinę ir emocinę įtampą, neigiamai veikiančią savivertę bei pasitikėjimą savimi. Dėl to net paprasčiausias apsilankymas paplūdimyje ar baseine sukeldavo daugybę nepatogumų. Būtent dėl šios priežasties labai džiaugiuosi, kad moterys apie intymios zonos problemas ima kalbėti vis garsiau, nes tai gyvenimiškas dalykas - lytinės sveikatos ir funkcijos gerinimas turėtų būti toks pat įprastas kaip vizitas pas šeimos gydytoją, ginekologą bei kitą specialistą, kuris padeda spręsti pirmuosius ligos požymius ar vykdyti prevencines programas“, - teigia U. Jarilinaitė - Grinaveckė.
Intymios zonos problemos
Anot gydytojos, neretai tenka konsultuoti moteris, norinčias koreguoti lytinių lūpų asimetriją, po natūralaus gimdymo, menopauzės ar kūno svorio svyravimų atsiradusį lytinių lūpų tuštumą arba stangrumo stoką. Taip pat pacientės kreipiasi po atliktų plastinių operacijų, norėdamos pašalinti dėl jų atsiradusius mikro-, pavyzdžiui, tūrio defektus. Neretai tenka spręsti ir kitą intymios zonos problemą: po depiliacijos atsiradusių bėrimų, plaukelių įaugimų ir šunvočių liekamuosius reiškinius - gydyti atrofinius randus“, - pasakoja U. Jarilinaitė-Grinaveckė. Gydytoja dermatovenerologė tęsia, kad dar viena grupė pacienčių susiduria su pigmento problema - spalviniais kontrastais, matomais intymios vietos zonoje. Įprastai jie atsiranda po nėštumo, gimdymo, žindymo ar tam tikrų chirurginių intervencijų. Taip pat labai nedrąsiai, bet po truputį vis daugiau pacienčių kreipiasi dėl sumažėjusio jautrumo intymioje zonoje ir makšties sausumo, kuris lemia įvairias pasikartojančias infekcijas. „Reikėtų paminėti, kad bendradarbiaujant su ginekologu tenka spręsti ir šlapimo nelaikymo problemą, klitorio asimetriją ar jo bei G taško jautrumo stoką“, - vardina U. Jarilinaitė-Grinaveckė.
Šiuolaikiniai sprendimo būdai
Gydytoja dermatovenerologė ragina moteris, susiduriančias su intymios zonos problemomis netylėti ir išdrįsti apie jas pasikalbėti su specialistu, galinčiu įvertinti būklę ir sudaryti individualų gydymo planą, kuris, pirmiausia, grįstas aukščiausiu konfidencialumo lygiu. Tai itin svarbu, nes šiuolaikinė medicina leidžia efektyviai ir minimaliai invazyviomis procedūromis išspręsti ilgus metus kamuojančias problemas. „Šiuolainės medicina, priklausomai nuo konkrečios intymios zonos problemos, ją gali išspręsti taikant įvairias procedūras, kurias parenka gydytojas. Pavyzdžiui, taikant lazerines procedūras, trombocitais praturtintos plazmos terapiją, hialurono ar gintaro rūgšties užpildų injekcijas“, - tvirtina gydytoja ir priduria, kad tik nuo individualios problemos priklauso, ar jos sprendimui bus rekomenduojama taikyti konkrečios procedūros kursą, ar tarpusavyje derinti kelias procedūras. „Nepriklausomai nuo to, kokia procedūra, jų kursas ar kombinacija, bus pasiūlyti pacientei, svarbu žinoti, kad to bijoti nereikia - visos procedūros atliekamos su vietine nejautra, nesukelia diskomforto ar skausmo ir trunka iki valandos. Be to, poprocedūrinis laikotarpis - trumpas ir neturintis specifinių apribojimų, pacientėms tiesiog rekomenduojama savaitę nesilankyti baseine ar patirtyje, nevažinėti dviračiu, o tam tikrais atvejais ir tiek pat laiko susilaikyti nuo lytinių santykių“, - teigia gydytoja dermatovenerologė.
Natūrali intymios higienos priežiūra
Procedūrų ryšys su prevencija ir chirurgija Anot U. Jarilinaitės-Grinaveckės, prieš procedūrą taip pat nėra išskirtinių reikalavimų - svarbu tik tai, kad pacientė būtų visiškai sveika, pasiruošusi jai emociškai ir fiziškai. „Jeigu pacientė sirgo kokia nors infekcine liga, pavyzdžiui, COVID-19, nuo pasveikimo turi būti praėję apie porą mėnesių, kad poprocedūrinis laikotarpis būtų sklandesnis. Svarbu paminėti ir tai, kad procedūros negali būti atliekamos, jeigu jos vietoje yra išsivystęs pūlingas procesas, tokiu atveju svarbu iš pradžių taikyti antibiotikų terapiją ir tik jį išgydžius, atlikti reikiamą procedūrą“, - įspėja „Estetus“ klinikos gydytoja dermatovenerologė. Pasak U. Jarilinaitės-Grinaveckės, atsižvelgiant į tai, kad tokios problemos kaip intymioje vietoje esantis pigmentas, randas, tempimo pojūtis, makšties sausumas ir odos stangrumo praradimas negali būti sprendžiami chirurginiu būdu, minimaliai invazyvios specifinės procedūros tam tikrais atvejais kuria jam alternatyvą. Tačiau svarbu paminėti ir tai, kad jos gali būti atliekamos ir prieš operaciją, kad jos rezultatai būtų geresni, o gijimas sklandesnis bei po operacijos, siekiant atstatyti intymios vietos jautrumą, drėgmę bei stangrumą. „Kalbėdami apie intymias problemas sprendžiančias procedūras turime nepamiršti ir prevencijos - jeigu kartą ar du per metus būtų atliekamos intymios zonos fiziologinius pokyčius stabdančios procedūros, ypač po nėštumo ir gimdymo, tai leistų valdyti makšties jautrumo mažėjimą ir odoje vykstančius senėjimo pokyčius“, - priduria gydytoja dermatovenerologė ir dar kartą primena, kad susidūrus su intymios zonos problemomis derėtų kuo greičiau jas spręsti, o ne kankintis.
tags: #menopauzes #ir #neplanuotas #nestumas
