Vardas - tai ne tik žodžių junginys, bet ir svarbi asmenybės dalis, todėl jo pasirinkimui ir, esant reikalui, keitimui skiriamas didelis dėmesys. Nors pavardės keičiamos kur kas dažniau, pastebimas tendencija, kad vis daugiau žmonių ryžtasi keisti ir savo vardą. Tai gali būti sąlygojama įvairių priežasčių, pradedant noru suteikti vaikui išskirtinį, prasmingą vardą, baigiant asmeniniais siekiais ir gyvenimo pokyčiais.
Šiandien Vilniaus civilinės metrikacijos skyrius sulaukia vis daugiau gyventojų prašymų pakeisti ne tik savo pavardę, bet ir vardą. Vardas - svarbi asmenybės dalis, tad nusprendus jį pakeisti pats procesas kelia nemažai klausimų - nuo pirmojo žingsnio iki taikomų reikalavimų. Ką svarbu žinoti prieš priimant sprendimą?
Vardo keitimo tendencijos ir motyvai
„Vilniečiai vis dažniau ryžtasi keisti savo vardą. Vardas yra asmens identiteto dalis, suteiktame varde ieškoma prasmės, skambesio, išskirtinumo. Neretai turimas vardas atspindi ir žmogaus savijautą, net gyvenimo būdą ar pomėgius. Procedūra nesudėtinga - paslaugos yra suskaitmenintos, tad pareiškėjai gali kreiptis tiek elektroniniu būdu, tiek tiesiogiai. Vardą gyventojai keičia daug rečiau nei pavardę, tačiau tokių atvejų kiekvienais metais dažnėja. Iš turimų duomenų matyti, kad Civilinės metrikacijos skyrius 2025 m. gavo 605 prašymus pakeisti asmens vardą. Palyginti su 2024 m. - tai yra 17 proc. daugiau, nes tais metais pateikta 517 prašymų. Dar ankstesnių metų duomenys: 2023 m. gauti 438 prašymai, 2022 m. - 486, 2021 m. - 315, o 2020 m. - 291.
Pasak Psichologijos akademijos prorektoriaus psichologo Justino Buroko, naujas vardas dažnai įprasmina žmogaus norą formuoti naują savo asmenybės identitetą. Tai gali būti sąlygota poreikio atsiriboti nuo praeities identiteto ir su juo susijusių sudėtingų patirčių bei žymėti naujo gyvenimo etapo pradžią. „Dalis žmonių vardą keičia dėl objektyvių aplinkybių - pavyzdžiui, išvykus į kitą šalį vardas yra sunkiai ištariamas ar užrašomas, ir asmuo nusprendžia jį sutrumpinti ar visiškai pakeisti. Kartu tokiais atvejais negalime atmesti ir emocinės dalies. Pasikeisdamas vardą žmogus įprasmina atsiskyrimą nuo praeities ir naujo gyvenimo etapo pradžią. Be abejo, vardo pakeitimas gali būti susijęs ir su apsunkintomis vaikystės patirtimis ar kitais vidiniais skauduliais“, - teigia psichologas J. Burokas.
Civilinės metrikacijos skyriaus specialistų teigimu, pagrindiniai pareiškėjų motyvai dėl vardo pakeitimo - kad turimu vardu jų niekas nevadina, kad nori turėti krikšto vardą, kad jiems niekada nepatiko tėvų suteiktas vardas, kad nori savo gyvenime pokyčių ir tai sieja su nauju vardu. Pasitaiko atvejų, kai siekiama turėti du vardus.
Nepilnamečių vardų keitimas ir kartotiniai pakeitimai
Oficialiai pakeisti vardus nusprendžia ir nepilnamečiai asmenys (iki 16 metų amžiaus) arba jų tėvai. Pagal Vilniaus civilinės metrikacijos skyriaus duomenis, 2025 m. iš minėtų 605 prašymų 83 prašymai buvo pateikti asmenų, jaunesnių nei 16 metų, o 2024 m. Prašymai pakeisti nepilnamečių vaikų vardus gaunami rečiau lyginant su sulaukusiais 16 metų ir vyresnių asmenų. Tėvai dažnai nurodo, kad registruojant vaiko gimimą jie nebuvo apsisprendę dėl vardo, kad vaikui duotas vardas netinka, kad norima įrašyti ir krikšto vardą arba kad gyvenant užsienyje turimas vaiko vardas yra sudėtingas ištarti ar užrašyti.
Civilinės metrikacijos skyriaus teigimu, pasitaiko atvejų, kai žmonės nusprendžia pakeisti savo vardą net kelis kartus. Nors dauguma pareiškėjų jį pasikeičia tik vieną kartą, kartais pasitaiko asmenų, kurie tai daro du, tris ar net keturis kartus. Dažniausiai taip nutinka tuomet, kai asmuo neapsisprendžia, kuris vardas jam labiausiai tinka. Be to, pasitaiko situacijų, kai asmenys po tam tikro laiko nusprendžia, kad vis dėlto nori susigrąžinti ankstesnį vardą. Tai gali įvykti ir po kelerių metų, ir visai greitai - net po kelių savaičių. Dažnai pareiškėjai supranta, kad su vardo keitimu susijęs visų dokumentų atnaujinimas jiems yra per didelė našta, reikalaujanti laiko, finansų ir pastangų.
Vardo pasirinkimo kriterijai ir procedūra
Vardo ir pavardės keitimą reglamentuoja Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-333. Pagal galiojančius teisės aktus, asmuo gali pakeisti turimą vardą į kitą. Tačiau pasirinktas vardas turi atitikti lietuvių kalbos reikalavimus. Vadovaujantis Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose taisyklėmis bei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nustatytais reikalavimais, vardas turi būti rašomas lietuviškais rašmenimis, laikantis lietuvių kalbos rašybos taisyklių, atspindėti asmens lytį.
Asmuo, nusprendęs pakeisti vardą, turi pateikti prašymą bet kuriam civilinės metrikacijos skyriui Lietuvoje. Prašymą galima pateikti atvykus tiesiogiai arba elektroniniu būdu per VĮ Registrų centro savitarną. Keičiant tik vardą (nuo 16 metų), papildomų dokumentų pateikti nereikia - pakanka galiojančio asmens tapatybę patvirtinančio dokumento. Civilinės metrikacijos skyriui pakeitus vardą, asmuo turi kreiptis į Migracijos departamentą dėl naujo asmens tapatybę patvirtinančio dokumento išdavimo.
Krikštynos ir vardų simbolika
Krikštynos - tai ne tik svarbi religinė apeiga, bet ir ypatinga proga, kuomet vaikui suteikiamas vardas, kuris lydės jį visą gyvenimą. Pasirinktas vardas gali turėti gilią simbolinę reikšmę, būti susijęs su šeimos tradicijomis, mylimais žmonėmis ar net norimomis asmenybės savybėmis.
Šiandien visas pasaulis mini Šv. Valentino dieną. Tačiau šįkart - ne apie Šv. Valentino dienos kilmę ir ne visai apie meilę: juk mylėti reikia ne tik šiandien. Mylėti reikia kasdien… Šįkart - apie tuos, kuriuos pakrikštijo meilės vardu. Ar vardas gali nulemti žmogaus likimą ir sėkmę romantiškuose santykiuose?
„Kadangi buvau pirmoji anūkė, man tėveliai padovanojo pačią didžiausią dovaną - močiutės vardą, - šypteli Vainikų kaime (Kėdainių r.) gyvenanti Valentina POPOVA (37). - Šiuo vardu be galo džiaugiuosi. Ne vien todėl, kad jis retas ir nepaprastai gražus, bet dar ir dėl to, kad buvau mylimiausia močiutės Valentinos Mihailovos, gyvenusios Novodvinsko mieste Rusijoje, anūkėlė. Ne tik vardą tėvai dovanojo kovo mėnesį į pasaulį pasibeldusiai pirmagimei, bet ir rinkinį stiprių asmeninių savybių ir gilių vertybių: „Nežinau, ar tai lemia vardas, bet esu gyvybinga, užsispyrusi, be užuolankų sakanti teisybę.“
„Meilę lipdome patys. Ir nesvarbu, kokiais vardais bebūtume, už savo gyvenimą, pasirinkimus, klaidas, už tai, kaip mums sekasi kurti santykius su brangiais žmonėmis, atsakingi esame tik mes patys“, - įsitikinusi V. Steponavičienė.
„Manau, kad toks apibūdinimas visai tinka, - šypteli žavingoji UAB „Scandagra“ logistikos vadybininkė. - Vis dėlto netikiu, kad žmogaus vardas jo charakteriui, temperamentui, požiūriui turi įtakos… Likimas - kiekvieno rankose, bet ne varde. Pažįstamų rate - keli bendravardžiai ir, kaip tyčia, esame visiškos priešingybės.“
„Meilė - nuostabus jausmas, o žmogus, kurio širdyje jis užgimsta, atsigauna, pražysta, ir viskas, kas iki tol atrodė neįmanoma, tampa įmanoma. Meilė suteikia sparnus ir yra varomoji jėga. Tikroji meilė kyla mūsų viduje iš tyro noro pradžiuginti kitą ir duoti jam viską, ką gali, be jokių užslėptų motyvų. Nėra tauresnio jausmo šioje Žemėje už džiaugsmą, kuris užlieja širdį matant aplinkinius laimingus. O juk mylėti bei stengtis dėl kitų nekainuoja ir dar pripildo mūsų širdis džiugesio, - įsitikinusi V. Steponavičienė. - Tačiau nemanau, kad mano vardo savininkams meilėje sekasi geriau ar blogiau, negu kitiems - sekasi lygiai tiek pat. Esame vienodai verti mylėti ir būti mylimi. Bet žinote, kuo šis vardas pranašesnis už likusius? Jį visi prisimena! Retai kada tenka žmonėms priminti, kuo esu vardu, ir komplimentų dėl jo grožio sulaukiu dažnai.“
„Sutapimas ar ne, bet kiek Valentinų pažįstu - visi ir visos - puikūs, geri žmonės. Racionalūs, ūkiški ir, beje, ne krepšininkų ūgio“, - pastebi V. Sarapinas.
„Manau, kad vasario 14-oji pas mus pritapo kaip šventė dėl to, kad lietuviai - žmonės, mėgstantys švęsti, ir meilės diena tapo dar viena proga“, - juokiasi AB „Lietuvos geležinkeliai“ automatikos elektromechanikas.
„Žinau, kad jo kilmė siejama su vienuoliu Šv. Valentinu… Jis buvo kažkas artimo imperatoriui, įtariu… Meilės simbolis? - svarsto kėdainietis. - Žinote, mano patirtis rodo, kad Valentinams meilėje sekasi.“
„Visi juokauja, kad Valentinams ir Valentinoms meilėje privalo sektis. Paradoksalu, bet man ilgai atrodė, kad yra atvirkščiai, kad manęs, „meilės simbolio“, niekas nemyli, - juokiasi V. Abarius, romantiškus santykius su kraštiete Emile puoselėjantis metus. - Nesu tikras, kad buvau pakrikštytas šiuo vardu dėl dienos, kurią gimiau. Tą pačią dieną gimęs brolis, už mane vyresnis 7 metais, bet jis - Mindaugas.“
„Džiaugiuosi savo vardu, kurį daug kas prisimena.“
„Tikrai taip! Jaučiuosi savame kailyje, esu sveikas, drūtas, tikrai gyvuojantis ir, sakyčiau, neblogai man sekasi. Manau, kad likimas žmogui duotas iš kažkur aukščiau, bet, turint savo užsibrėžtus tikslus, pasirenkant gyvenimo būdą, jį galima pakoreguoti“, - šypteli individualia veikla statybų sektoriuje užsiimantis kunioniškis.
„Labiausiai visi sveikina su gimtadieniu, pridėdami: …ir su vardadieniu. Kai vaikai buvo maži, būtinai širdelėmis apklijuodavo. Švenčiame viską kartu - ekonomiškiau taip“, - juokiasi V. Fedosiukas.
„Nežinau, ar reikia didžiuotis vardu? Gal geriau didžiuotis gerais darbais, išpildytais pažadais, pilna dūšia… Vardas, manau, tinka kiekvienam toks, kokį parinko šeima. Bet sutinku, man mano vardas gražus!“ - juokiasi kraštietis. - Na, o meilėje sekasi visiems, turintiems atvirą širdį, mokantiems mylėti, neskleidžiantiems negatyvo. Man meilėje tikrai pasisekė.“
Vardadienio minėjimas ir jo reikšmė
Vardadienis - tai asmeninė šventė, skirta pagerbti vardą ir jo nešiotoją. Nors Lietuvoje vardadieniai nėra tokie populiarūs kaip gimtadieniai, daugelis vis dar juos mini, prisimindami šventuosius, kurių vardus jie nešioja.
Kai kuriems žmonėms vardadienis tampa papildoma proga švęsti, o kitiems - tiesiog priminimas apie turtingą vardų istoriją ir kultūrinį paveldą. Kiekvienas vardas turi savo istoriją, o jos pažinimas gali suteikti papildomą prasmę.
Use Discomfort
„Su tuo viskas aišku, o kas dėl vardadienio, žinau, kad jis - ne tik šiandien, bet ir sausį. Kažkada lyg ir vasarą mačiau jį kalendoriuje, bet to nesureikšminu. Daugiau dėmesio skiriu gimtadieniui.“
„Kiti Valentinai draugų vadinami Valentais ar dar kaip nors… O mane vienas žmogus antroje Akademijos gimnazijos klasėje pradėjo vadinti „Byviu“ - veikėjo iš animacinio filmuko „Byvis ir Tešlagalvis“ personažo vardu.“
„Gimiau tais laikais, kai dar nebuvo galima iš anksto žinoti, kas gims: berniukas ar mergaitė, tad ir vardo vaikui niekas negalvojo iš anksto. Pasaulį išvydau vasario 14-ąją, mane priėmė akušerė Valentina, ji ir pasiūlė mano a. a. mamai duoti Valentino vardą… Sako: gražus, atsineštas tą dieną. Taip iš ligoninės buvau parsivežtas jau su vardu.“
„O ar V. Fedosiukui tinka romėniškasis vardo apibūdinimas? „Tikrai taip! Jaučiuosi savame kailyje, esu sveikas, drūtas, tikrai gyvuojantis ir, sakyčiau, neblogai man sekasi.“
Parinkti kūdikiui ar jau paūgėjusiam vaikui krikštatėvius - vienas didžiausių pirmųjų tėvystės metų iššūkių. Jie padeda vaiką auginti, ugdyti, jei reikia, ir užaugina. Anksčiau krikštatėviai buvo renkami iš giminių ir kaimynų, dažnai jais tapdavo net ir vietiniai kunigai, taip pat vaikas turėdavo net ne vienus krikštatėvius, o kelias jų poras. Juos renkant buvo laikomasi visos galybės taisyklių, prietarų ir kt. Gana svarbus akcentas - ar būsimieji krikštatėviai tiki į Dievą ir ar sugebės būti vaiko dvasiniais autoritetais.
Bene dažniausiai krikštatėviais pasirenkama susituokusi (paprastai - ir savo santuoką bažnyčioje palaiminusi) pora. Jeigu poros santykiai neseniai užsimezgę, dažnu atveju antroji pusė į krikštatėvius nekviečiama: esą skyrybų atveju vaikas gali likti be vieno iš krikštatėvių. Tačiau, kaip rodo reali praktika, nuo skyrybų nėra apsaugota nė viena pora, tad tik žmogaus asmeninės savybės lemia, ar jis ateityje bendraus su krikšto vaiku, ar ne.
Motyvų, kodėl pasirenkami krikštatėviai iš atskirų šeimų, yra pačių įvairiausių. Pavyzdžiui, jei šeima turi vienturtį ir nenori įžeisti nei vaikelio mamos, nei tėčio artimųjų, krikšto mamą parenka iš vienos, o krikštatėvį - iš kitos giminės. Taip pat dažnai artimas žmogus, idealiai tinkantis į krikštatėvius, yra viengungis, tad kito krikšto tėvo tenka ieškoti kitoje giminėje.
Anksčiau į krikštamotes nebuvo priimta kviesti nėščių moterų. Tačiau tam nėra jokios pagrindo. Nėščiosios tapimui krikštamote pritaria ir dvasininkai.
Anksčiau, kai viena iš krikštatėvių funkcijų buvo remti vaiką materialiai, pasiturintys krikštatėviai buvo laikomi privalumu, o kartais - net ir būtinybe. Yra teigiančių, kad parinkti vaikui ne porą - saugiau ir geriau: esą tuomet vaiku pasirūpinti, jei kažkas nutiktų tėvams, galės dvi šeimos.
Mano krikštatėviai - tėčio brolis ir pusseserė. Kai mane krikštijo, nė vienas jų dar nebuvo susituokę. Tad vaikystėje labai džiaugiausi, kad turiu 2 krikštatėvius: per gimtadienį ir kitas šventes (ar tiesiog kai krikšto tėvai atvykdavo į svečius) visuomet gaudavau dvi dovanas, tuo tarpu brolis, kurio krikštatėviai buvo sutuoktiniai, - tik vieną. Žinoma, tai privalumas tik žvelgiant vaiko akimis: juk išties svarbūs - visai kiti dalykai.
Krikštatėviai turėtų būti artimi vaiko tėvams žmonės, su kuriais jie dažnai bendrauja. Reikėtų atidžiai paanalizuoti ryšius ir santykius su pretendentais į krikštatėvius: ar kada nors esate su jais susipykę ir ar nenutiks taip, kad su šiais žmonėmis ryšiai gali nutrūkti? Kartais nutinka ir taip, kad į krikštatėvius tinkamų kandidatų tiesiog nėra (pora - vienturčiai šeimoje, su giminėmis nebendrauja, neturi artimų draugų, ilgai gyveno užsienyje, todėl visi ryšiai nutrūko ir pan.). Tokiu atveju krikštatėviais gali būti vyresni žmonės, pavyzdžiui, vaiko seneliai, mamos ar tėčio dėdės, tetos ir kiti asmenys. Taigi, apibendrinant, rinkdami krikštatėvius vadovaukitės širdimi: tuomet tikrai išrinksite pačius geriausius krikšto tėvelius savo atžalai.
„Aš labai myliu Dievo Motiną Mariją. Turbūt iš ten, iš aukščiau, ir mano sveikata“, - sako Irena RAMANAUSKIENĖ (Štuikytė), 91-erių metų Pajieslio gyventoja. Namai jos - vos per kelis žingsnius nuo bažnyčios. Kiekvienais metais Irena važiuojanti į Šiluvą. Dabar jau žentas nuvežąs. Guvi senolė traukia dėmesį savo iškalba. Kone dvidešimt metų ji patarnauja šventose mišiose Švč. Mergelės Marijos, Liūdinčiųjų Guodėjos, bažnyčioje, taip pat prižiūri senąsias Pajieslio kapines. Kiekvieną sekmadienį užlipa į medinę varpinę ir skambina varpu. Prisimena Irena istorijas, kurių kiti jau nebeatmena. Todėl dažnai į ją kreipiasi iš tolimiausių Lietuvos kampelių atvykstantys žmonės, kurie senosiose Pajieslio kapinėse ieško palaidotų artimųjų. Ne vieno antkapio užrašas nusitrynęs, ant kitų antkapių - ir pavardžių nebelikę.
„Ar ne lenkai atvyko“, - kaskart suklūsta ji, išgirdusi, kad vėl svečiai į Pajieslį užsuko. Fotografuojama Irena nesišypso. „Aš negraži, kai nusišypsau, - linksmai paaiškina, - fotografavo mane, ir vis prašė juoktis. „Visą gyvenimą buvau labai smalsi. Labai mėgau su senais žmonėmis bendrauti. Mano seserys tik žaisti, tik lėkti, o aš prie dėdės tykiai tykiai prisiglaudusi klausydavausi, ką jisai iš laikraščių skaito, man buvo baisiai įdomu, ką ten rašo. „Kokia rami mergaitė“, - stebėjosi dėdė. Seni žmonės man buvo vietoj televizoriaus“, - prisimena Irena. Ir vėliau ji visko aplinkinių žmonių išklausinėdavo. Tačiau per daug neplepėdavusi, ir atsirinkdavusi ką su kuriuo kalbėti, o kada geriau burnos neaušinti. Skaityti ją išmokęs mokytojas Antanas Trumpa.
„Buvau iš šeimos silpniausia, o, va, kiek metų jau gyvenu“, - sako senolė. Jai vaikai erzindami vadindavo: „blogdūše“. Kai būsimas vyras nusprendė ją vesti, kaimynas jį atkalbinėjęs, girdi, nežinąs kokį ligų kalną norįs vesti. „Užtat aš turiu sveikatos“, - atsakęs jos būsimasis vyras Stasys. Turėjo Irena dar keturias seseris: Oną, Nijolę, Genę, Veroniką, Zofiją, ir brolį Lionginą, gyveno netoli Pajieslio - Purvaičių kaime. Vėliau jau su vyru pasistatė namus Jurgaičiuose. Ištekėjo Irena 22 metų. Vyras buvo metais vyresnis.
„Nuėjau į šokius, ten buvo mano būsimasis vyras Stasys, tuo metu parvažiavęs atostogų iš kariuomenės. Jisai mane pašokdino, tačiau aš maniau, kad su juo artimesnės draugystės nenoriu. Netrukus einu pas draugę prašyti, kad padėtų bulves kasti, o ji manęs klausianti, ar pas mane buvo Stasys atėjęs, nes aš jam patikau. Ateinu namo ir randu jį su broliu manęs laukiantį, kadangi ateiti vienam buvo nesmagu. Mane vyras labai sužavėjo pagarba mamai. Atėjęs, jisai iš kišenės išsiėmė kryželį, pabučiavo, ir pasakė: „Čia mamos padovanotas“. Tada jisai manęs tik atsiklausė, ar gali man laišką parašyti. Ir laiškais mes bendravome visus metus. Jis tarnavo Kaune. Jo mama buvo mirusi, tėvas išgėrinėjo. Kai baigė tarnybą kariuomenėje, galvojau, ką jis dabar darys. O jis man laiške parašė: „Manęs nelauk, aš dar negrįšiu. Manęs namuose niekas nelaukia. Man reikia užsidirbti“. Tada aš jau supratau, kad geras vyras bus. Pas mane jis atvažiavo po pusės metų, pasipuošęs kostiumu. „Čia tavo mamutis“, - taip Irenos vyrą Stasį vadinusi josios mama.
Senoji mėgsta vaikščioti basa, o mėsos nevalgo nuo 1971 metų. „Smagūs buvo šokiai, - prisimena ji, - jeigu vaikinas ir turėjo nusižiūrėjęs mergaitę, galėdavęs ir kitą šokdinti, o savo išrinktąją namo parlydėdavęs. Tačiau šokiuose susiporavę nebuvo. Prieina būrys vaikinų prie merginų būrio ir pašokdinę paleidžia. Visos merginos pašokdavo. Ir pasakoja, kaip kartą ją šokdinęs iš tolėliau atvykęs gražuolis ir namo lydėjęs. O ties Šušve bučinio užsimanęs. Ji jam bučinį namuose pažadėjusi. Vos tik saugiai pasiekė namus, skuodė į vidų, duris užrakino ir paliko vaikiną stovėti. Tačiau ji niekam nepasakojusi, kad su juo taip nutiko. Vėliau šokiai atsibodo. Jos gyvenime pasirodė Stasys. Tačiau ne visoms seserims buvo lemta savo vaikus ant rankų čiūčiuoti. Irena pradeda pasakojimą, persmelktą patirtų karų siaubo šešėlio ir mįslingo lemties nujautimo.Tai atsitikę Antrojo pasaulinio karo metų vasarą. Irena nuėjusi į Šušvę skalauti. O jos dvylikos metų sesuo karves ganė. „Aš skalauju, o sesuo nuo kalno dainuoja. Jos balselis toks gražus… Ir ašaros man pradėjo byrėti: tiek byra, su vandeniu makaluojasi, ir nežinau ko“. Rytojaus dieną su kita seserimi bulves kasė. Tik staiga ją persmelkė šiurpi nuojauta, kad sesuo ilgai negyvens. Tik nežinojo kuri. „Po dienos visa šeima jau su mašina kasėme bulves. Sesuo su kita mergaite netoliese karves ganė. Ir staiga atlekia toji mergaitė šaukdama sesers Zofijos vardą: „Zulia, Zulia“… Ir nubėgę visi - Zofija ant minos užlipo… Dar vežė ją arkliais į Baisiogalos karo ligonę. Vežant prie bažnyčios ji, vargšiukė, paprašė sustoti, sakramentus priėmė. Paklausta apie karo ir pokario metus, Irena ištaria: „Baisūs tai buvo laikai“. Kartą buvo apsupę ir Irenos tėvų namus. „Buvo labai baisu. Įėjo, aš kitame kambaryje su seserimi miegojau. Prabudau, kai atėjūnas, vilkintis uniformą su lietuviškais ženkleliais, per veidą perbraukė. „Ji namuose, - pasakė ir pridūrė: „Nebėkite, mes tik du nušausime“. Aš ir mano brolis dirbome valdžioje. Raginau žmones prievoles pristatyti. Badas, žmonės nieko neturi, ir popierių aš vis nepriduodu… Pamaniau, kad mudviejų su broliu atėjo nušauti. Širdis taip daužėsi, atrodo, kad per gerklę iššoks. Išbuvo nekviesti svečiai ligi ryto ir liepė pro langą žiūrėti, ar neateina daugiau pastiprinimo. O aš iš baimės ir žodžio negalėjau ištarti. Tačiau iš tiesų tai ne miškiniai, o šnipai buvo. Jie Irenos tėvų namuose tardymą surengę. „O miškiniai nieko žmonėms nedarė. Kartą ankstyvą pavasarį ėjau pas tetą. Reikėjo pereiti Šušvę....
tags: #skelbimai #vyresnysis #brolis #krikstynos
