Mėnesių pavadinimai yra neatsiejama kalendorinio laiko tarpo dalis, atspindinti žmonių santykį su gamta ir jos ciklais. Daugumos Europos kalbų mėnesių pavadinimai yra lotynų kilmės, tačiau lietuviškieji išsiskiria savitumu, glaudžiai susijusiu su augmenija, gyvūnais, gamtos reiškiniais ir žemės ūkio darbais.
Seniau Lietuvoje buvo paplitę daugybė vietinių mėnesių pavadinimų, kurių daryba dažniausiai būdvardinė, o patys pavadinimai - vyriškosios giminės. Vienas mėnuo galėjo turėti kelis pavadinimus, o vienas pavadinimas - reikšti kelis dabartinius mėnesius. Pavyzdžiui, sausis galėjo reikšti dabartinį gruodį, vasaris - sausį, kovas - vasarį, balandis - kovą, gegužę ir net birželį, o lapkritis - spalį. Šie senieji pavadinimai dažnai glaudžiai siejosi su gamtos reiškiniais ir žemės ūkio darbų ciklu, atspindėdami senovės žmonių gyvenimo būdą ir kalendorinę sistemą.
Lietuvių gyvenamo arealo pakraščiuose buvo plačiai vartojami ir mėnesių pavadinimų skoliniai iš lenkų kalbos, tokie kaip “kvietnius”, “mojus”, “morčius”, “sčius” ir kiti. Daugumos mėnesių dabartinė vartosena nusistovėjo 19 amžiaus antroje pusėje - 20 amžiaus pradžioje.
Istoriniai Mėnesių Pavadinimai ir Jų Kilmė
Lietuviškieji mėnesių pavadinimai turi nemaža panašumo į atitinkamus lenkų, senovės rusų, baltarusių ir ukrainiečių vardynus, tačiau išsiskiria ir savotiškumais. Jie apibūdina žmonių santykį su supančia gamta, fiksuoja sezoninius jos pokyčius, svarbius bendruomenės gyvensenai, ir nusako žemės ūkio darbų eiliškumą.
Senovėje žmonės mėnesius sekė be kalendorių, tiesiog stebėdami Mėnulio fazes. Pilnatis reikšdavo mėnesio vidurį, o jaunaties pasirodymas - sekančio mėnesio pradžią. Nors senovės egiptiečiai pavertė mėnesį sutarta metų dalimi, daugelyje kraštų mėnesiai ilgai buvo siejami su Mėnulio fazių periodu, vadinamu “sinodiniu mėnesiu”. Tačiau šis periodas blogai derinosi su metų eiga, nes dvylikai sinodinių mėnesių praėjus, metuose dar likdavo apie 11 dienų. Sinodiniai mėnesiai neatsikartodavo tiksliai tais pačiais metų laikais, todėl seniau mėnesiams nebuvo tvirtos vardų eilės. Jaunas mėnuo gaudavo vardą pagal būdingą to momento gamtos reiškinį arba ūkio darbą.
Lietuviškuose kalendoriuose esamas mėnesių vardynas ne išsyk susidarė. Be skirtingų to paties vardo atmainų (pavyzdžiui, gegužė-gegužis-gegužinis, liepa-liepažiedis, balandis-karvelis), senuose kalendoriuose būta ir visai kitokių vardų, kaip antai: “pusčius”, “ragutis”, “siekis”, “žiedis”, “sėjinis”, “šienpjūvis”, “šilinis” ir kt. Lietuvių kalbos paminkluose tokių vardų prisirinko kelios dešimtys, tačiau iš tos aibės ilgainiui buvo atrinkti tik 12.
Mėnesių Pavadinimai Mažojoje Lietuvoje
Tikėtina, kad Mažojoje Lietuvoje paplitę mėnesių pavadinimai buvo tradiciniai, kilę iš vietoje susiklosčiusios kalendorinės sistemos įvairių raidos etapų. Mėnesių pavadinimai žinomi iš Pilypo Ruigio (1747), Kristijono Gotlybo Milkaus (1800), Georgo Heinricho Ferdinando Nesselmano (1851), Frydricho Kuršaičio (1870) žodynų, Mato Pretorijaus Prūsijos įdomybių… rankraščio (apie 1681), Viliaus Kalvaičio knygos Lietuwiszkų Wardų Klėtelė (1910).
Juos verta palyginti su mėnesių pavadinimais, vartotais Mažosios Lietuvos kalendoriuose, pradedant pirmuoju, 1847 metų, kurį išleido E. Šesnakas. Ten greta sulietuvintų lotyniškųjų mėnesių pavadinimų pateikiami ir lietuviškieji. Iš lentelės matyti, kad senieji mėnesių pavadinimai geriau atitinka vėlesnio mėnesio gamtos reiškinius. Viena šios slinkties priežasčių - kalendorinė Grigaliaus reforma: vardai neabejotinai atitinka senovinį gyvenimo būdą.
Dauguma dabartinių mėnesių pavadinimų pirmą kartą užfiksuota M. Mažvydo, J. Bretkūno, K. Sirvydo, F. Pretorijaus, T. Lepnerio, P. Ruigio, K. G. Milkaus ir kitų 16-18 a. lietuviškuose kalendoriuose.
tags: #menesiu #pavadinimai #vaikams
