Po ilgų savaičių ir mėnesių laukimo pagaliau susitinkate su savo mažyliu. Rodos, kad visi iki tol patirti vargai ir iššūkiai pasibaigė ir nuo dabar jau prasidės namų idilės metas. Tačiau kartais nutinka, kad dar būnant ligoninėje, vaikelis neima krūties arba yra atskirtas nuo mamos, ir rodos, apie žindymą nėra nė kalbos.
Iš pradžių būtų naudinga aptarti aplinkybes, kurios gali lemti, kad po gimimo vaikelis nenori ar negali žįsti. Priežastys gali būti individualios ir būdingos tik vienai ar kitai šeimai arba susijusios su fiziniais bei anatominiais iššūkiais.
Dažniausios naujagimio nežindimo priežastys
Cezario operacija. Vaikelio gimimas šiuo būdu pirmosiomis paromis gali turėti neigiamos įtakos mamos galimybei žindyti, o vaikeliui žįsti. Neigiamos įtakos gali turėti: naujagimio atskyrimas nuo mamos pooperaciniu laikotarpiu; pieno gamybos pagausėjimo vėlavimas; galimai mažesnis vaikelio burnytės vakuumo susidarymas, dėl kurio mažyliui sunku suimti krūtį pirmosiomis valandomis; naujagimio patirta gimdymo trauma ar kitos gimimo metu patirtos komplikacijos. Šios ar kitos būklės gali neigiamai veikti vaikelio fizines galimybes žįsti, taip pat tam tikrose padėtyse jam gali kelti skausmą ar diskomfortą, taip apsunkinant galimybę efektyviai žindyti.
Hiperbilirubinemija arba fiziologinė naujagimių gelta. Įprastai ši būklė tiesioginės įtakos žindymui nesukelia, tačiau jei prižiūrintys gydytojai ir neonatologai paskirs gydymą fototerapija (kai naujagimis tam tikrą laiko tarpą turi gulėti po specialiomis mėlynomis UV spindulių lempomis), laikinai naujagimį atskirs nuo mamos - po to būdingas vaikelio vangumas ir mieguistumas gali lemti nepakankamą ar neefektyvų žindymą. Tokiu atveju naudinga žinoti, kaip atpažinti, kad vaikelis žinda aktyviai ir kokie, esant poreikiui, yra alternatyvūs sumaitinimo būdai.
Mamos ir naujagimio atskyrimas. Tikėtina, kad tokios situacijos nėra dažnos. Atskyrimo faktas rodo, jog aplinkybės buvo kritinės ir galbūt buvo iškilęs pavojus mamai bei jos vaikeliui. Dėl savaime suprantamų priežasčių tiesioginis žindymas tuo metu nevyks.
Kitos priežastys:
- Priešlaikinis gimdymas arba mažas naujagimio gestacinis amžius, kai dėl fizinės ar nervų sistemos nebrandos vaikeliui gali būti sunku kontroliuoti kvėpavimą, kūno temperatūrą ar aktyvuoti pirminius refleksus, reikalingus žindymo metu. Taip pat mažas gimimo svoris - dėl to vaikelis gali būti kiek silpnesnis ir greitai pavargti;
- Įdubę/ plokšti ar traumuoti speneliai, kuomet dėl ne itin gilaus priglaudimo arba vaikelio burnos anatomijos ypatybių (trumpo liežuvio pasaitėlio, lūpos ar gomurio nesuaugimo) tiesioginis žindymas mamai kelia stiprų skausmą ir diskomfortą arba mažyliui sunku paimti krūtį ir efektyviai žįsti.
Ką daryti, kai šeimos lūkestis ir siekis yra žindyti?
Nurodytos ir aprašytos situacijos nėra nei itin retos, nei negirdėtos. Ligoninėje mama ir vaikeliu besirūpinančios akušerės bei kiti specialistai tikriausiai informuos, jog šiuo atveju svarbiausi yra trys pagrindiniai dalykai, kuriais ir vertėtų vadovautis, susidūrus su žindymo iššūkiais:
- Pamaitinti vaikelį;
- Skatinti ir palaikyti mamos pieno gamybą;
- Išlaikyti dažną glaudimą prie krūties bei oda-oda kontaktą.
Vadovaujantis šiomis trimis taisyklėmis, dažniausiai galima įveikti tą sudėtingą ir daug nerimo keliantį laikotarpį, kai vaikelis nežinda ar neima krūties.
Pamaitinti vaikelį
Atrodo savaime aišku, kad vaikelis turi būti pavalgęs. Tačiau kartais, net ir sąmoningai to nesiekiant, šis bazinis poreikis lieka antrame plane, ypač jei dar vyrauja ir kitos nepalankios aplinkybės, pvz.: vaikelio mieguistumas, aktyvumo stoka, nemokėjimas atpažinti vaiko siunčiamų alkio ženklų ir pan. Todėl itin svarbu sekti mažylio pasisotinimo rodiklius, tokius kaip - svorio priaugimą (per 2 sav. turėtų atgauti gimimo svorį), tuštinimosi ir šlapinimosi dažnį, taip pat mamos priešpienio/ pieno gamybos pokyčius.
Jei vaikelis visai nežinda ar kyla pagrįstas įtarimas, kad naujagimiui reikia pagalbos iš šalies, idealiausiu atveju ypač pirmomis valandomis bei dienomis visas maitinimo poreikis turėtų būti patenkinamas tiesiogiai iš krūties arba primaitinant nusitrauktu mamos pienu. Jei tokių galimybių nėra - Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja kaip alternatyvą pasirinkti donorinį pieną. Jei ir šių sąlygų nėra, tik tuomet - dirbtinį pieno mišinį.
Pirmomis dienomis itin svarbu netrikdyti naujagimio kitais dirbtiniais speniais ar žindukais ir, kiek tik galimybės leidžia, visą reikiamą priešpienio normą (1 lentelė) sumaitinti žindymui draugiškomis priemonėmis, tokiomis kaip taurelė, vamzdelis/ zondukas, pipetė, šaukštelis ar be adatos naudojamas švirkštas. Taip galima užtikrinti, kad kūdikis gaus reikiamą maistą, o žindymas būtų skatinamas ir palaikomas, kad vėliau kūdikis galėtų sėkmingiau grįžti prie krūties.
Buteliukas taip pat gali būti geras pasirinkimas (ypač didėjant išgeriamo pieno kiekiui), tik vertėtų atkreipti dėmesį į 2 svarbius dalykus: žinduko formą bei maitinimo techniką. Rekomenduojama pasirinkti buteliuką, kurio žindukas būtų panašesnis į piramidės formą (ne toks staigus praplatėjimas) arba kurio pagrindas būtų nedidelio pločio (maždaug dviejų pirštų apimties) - taip skatinant platų išsižiojimą, kuris labai svarbus žindant. O siekiant vaikeliui palengvinti ir sumažinti srovės stiprumą, maitinant buteliuku patariama naudoti Vaikelio kontroliuojamą primaitinimo būdą (ang. Paced bottle feeding technique). Šios technikos išskirtinumas tas, kad buteliukas nėra užverčiamas vertikaliai virš burnytės, bet laikomas horizontalioje padėtyje, kas ir leidžia pieno srovei tekėti perpus lėčiau.
Skatinti ir palaikyti mamos pieno gamybą
Pagimdžius pirmųjų valandų priešpienio ištraukimas gali turėti tiesioginės įtakos tolesnei pieno gamybai, todėl didelis dėmesys turėtų būti skiriamas šiam laikotarpiui. Jei mažylis nežinda, stimuliuojant krūtis reikia nusitraukti pieną taip dažnai, kaip žinda vaikelis (ne mažiau kaip 8 kartus per parą). Priešpienio lašus įprastai 2-5-ąją parą keičia gausesnė pieno gamyba, kurią svarbu skatinti dažnais nusitraukimais rankomis, o paskui efektyviu stimuliavimu su pientraukiu. Švelnus masažas ir neskausmingi kompresijos paspaudimai rankomis taip pat gali turėti įtakos nutraukiamo pieno kiekiui, todėl juos patariama atlikti kas kartą stimuliuojant pieno gamybą. Galima pradėti nuo švelnių sukamųjų krūties judesių, paskui tvirtai, bet nesukeliant diskomforto ir skausmo, suėmus krūtį ranka, vis paspausti, taip sustiprinant pieno srovę bei spartesnį ir efektyvesnį pieno ištraukimą.
Naudojant pientraukį taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tinkamą gaubtelio dydį bei paties pientraukio specifikacijas. Tyrimai rodo, jog vienu metu stimuliuojant abi krūtis, nusitraukto pieno kiekis bus didesnis, nei naudojant vieną pientraukį. Jeigu reikia skatinti mamos pieno gamybą, kai maitinama vien nutrauktu pienu, dvigubas elektrinis pientraukis gali būti itin efektyvi priemonė.
Gaubtelio dydis, t.y. tas tunelis ar vamzdelis, į kurį įtraukiamas spenelis, turėtų būti parenkamas individualiai. Paprasta liniuote ar specialia matuokle galima pamatuoti spenelio skersmenį (plotį) ties susijungimu su ruduoju laukeliu. Prie šio skaičiaus pridėjus 2-3 mm (kad būtų erdvės judėti audiniams), gauname gaubtelio dydį, t.y., jei spenelio plotis yra 15 mm, prie šio skaičiaus pridedame 2-3 mm - jums tinkamas gaubtelis bus 15-18 mm dydžio. Įprastai su nauju pientraukiu gamintojas prideda 24 mm dydžio standartinius gaubtelius, kurie dažniausiai būna ženkliai per dideli. Dėl to į gaubto tunelį yra įtraukiamas rudasis laukelis, tikėtina, po juo užspaudžiami latakai ir gali būti traumuojamas spenelis. Jeigu traukimo metu jaučiate diskomfortą ar skausmą, jeigu pieno negausėja, patartina susisiekti su žindymo konsultantu, kuris parinktų tinkamą gaubtelio dydį individualiai.
Nusitraukto pieno laikymo sąlygos (siūloma vadovautis keturių taisykle):
- Šviežiai nutrauktas pienas, laikomas 16-29°C kambario temperatūroje, tinkamas maitinti 4 valandas.
- Šaldytuve laikomas pienas tinkamas naudoti iki 4 dienų.
- Šaldiklyje užšaldytas pienas saugus vartoti iki 4 mėnesių.
Nors pagrindinis šio etapo tikslas yra stimuliuoti pieno gamybą tiek, kad būtų galima visą mažylio maisto poreikį patenkinti vien mamos pienu, net ir vienas mamos meilės pieno lašas yra vertingas ir naudingas vaikeliui.
Išlaikyti dažną glaudimą prie krūties bei oda-oda kontaktą
Oda-oda kontaktas, kai nuogas arba tik su sauskelnėmis vaikelis glaudžiamas prie nuogos mamos krūtinės ar pilvo, yra itin svarbus faktorius šiame etape. Idealiomis sąlygomis vaikelis ir mama neturėtų būti atskirti vienas nuo kito; dažnas laikymas ant krūtinės bei glaudimas prie savęs, išlaikant oda-oda kontaktą, sąlyginai nėra sudėtinga. Kitomis aplinkybėmis, jei mama nėra pasiekiama (pavyzdžiui, įvykus gimdymo komplikacijai ar pooperaciniu laikotarpiu po Cezario operacijos), prie savęs glausti ir laikyti vaikelį gali tėtis ar kitas patikimas artimas žmogus.
Glaudimas prie savęs ne tik suteikia naujagimiui priėjimą prie krūties, aktyvina jo ieškojimo, ropojimo krūties link bei kitus pirminius refleksus, taip pat padeda mažyliui jaustis saugiai, stabilizuoja kūno temperatūrą bei širdies ritmą.
Tomis aplinkybėmis, kai vaikelis nežinda ar neima krūties, alternatyvūs sumaitinimo būdai taip pat gali būti naudojami taikant oda-oda kontaktą. Toks veiksmas tarsi subtili užuomina, jog krūtis ir žindymas yra būdas pasisotinti.
Net jei kūdikis nenori imti krūties ar susiduria su sunkumais, yra svarbu kantriai bandyti vėl ir vėl. Galbūt prireiks laiko, kol mažylis sustiprės, tačiau suteikiant jam visą prieigą ir galimybes paimti krūtį, tai įvyks greičiau. Taip pat šiame procese svarbu kreiptis ir ieškoti pagalbos, nes emocinis artimųjų palaikymas iš šalies, laiku ir vietoje specialisto duoti patarimai gali greičiau padėti pasiekti šeimos tikslų - sėkmingai žindyti savo vaikelį.
Specialūs atvejai: neišnešioti naujagimiai
Mamos vaidmuo slaugant ir prižiūrint neišnešiotą naujagimį - ypač svarbus. Pirmiausia reikėtų taisyklingai plautis rankas ir naudoti specialų rankų dezinfekavimo skystį arba gelį. Reikėtų kasdien keisti drabužius švariais, lauko drabužius ir avalynę palikti ligoninės rūbinėje arba specialiose spintelėse. Norint apsaugoti naujagimį nuo infekcijų patariama nemūvėti žiedų, nesegėti kitų papuošalų, trumpai kirpti nagus ir būtinai pašalinti nagų laką: nagai turi būti natūralūs.
Stebint naujagimį išmokstama atpažinti mažylio kūno kalbą: kaip jis bendrauja, ką pasako vienais ar kitais judesiais ar verksmu, kas mažyliui patinka, o kas - ne, kada jis patenkintas ir kada jaučia diskomfortą, yra pavargęs ir t.t.
Naujagimius, ypač anksti gimusius, sergančius, būtina nuraminti. Mažyliui galima pasiūlyti pirštą - jis tvirtai į jį įsikibs, delne palaikyti jo pėdutę. Taip pat galima švelniai uždėti ranką ant galvytės, kojyčių. Glostymas, ypač per greitas ir per intensyvus, patinka ne visiems naujagimiams.
Neišnešioti naujagimiai būna itin smulkūs, trapūs, todėl pirmosiomis dienomis ne visi tėvai ryžtasi juos paimti ir panešioti. Kita vertus, dažnai momentas, kai tėvai naujagimį gali paimti iš inkubatoriaus ir pasūpuoti ant rankų, gali užtrukti net kelias savaites, mažyliui pakankamai sustiprėjus. Sėkmingam žindymui ir emocinio ryšio stiprinimui pirmosiomis dienomis ir savaitėmis labai svarbus ir kontaktas „oda prie odos“ (kitaip dar vadinamas „kengūros metodu“), kai nuogas ar bent iš dalies nurengtas naujagimis guldomas mamai (po cezario pjūvio operacijos - ir tėčiui) ant krūtinės. Odos kontaktas ne tik gerina laktaciją, bet ir padeda kūdikiui nurimti, užmigti. Prie krūtinės priglaustą naujagimį reikėtų laikyti kuo ilgiau - bent valandą.
Naujagimiui sustiprėjus, tapus budresniam, pats metas pradėti su juo intensyviau bendrauti. Tėvai turėtų stebėti požymius, kada mažylis nori ir yra pasiruošęs komunikuoti: tai gali būti į tėvų pusę pasukta galvytė ar atmerktos akys. Tiesa, naujagimiai greitai pavargsta, tad analogiškai reikia stebėti, kada jie nebenori turėti artimesnio kontakto. Nenorint, kad kūdikis sudirgtų, reikėtų pasistengti sukurti jaukią, ramią aplinką, prigesinti šviesą. Jei aplinka - triukšminga, kūdikiui gali būti sunku atskirti tėvų balsus.
Tol, kol neišnešiotas naujagimis dar per mažas maudynėms, galite prausti jį lovytėje, t. y. švelniai nuplauti veidą ir kūną, išvalyti raukšles aplink kaklą, pažastis, užpakaliuką ir kt. Šios procedūros vadinamos naujagimio (rytiniu) tualetu. Prausimo metu naudojamas drungnas vanduo, skiautė marlės arba vatos gabalėlis. Jei mažyliui prausimas nepatinka, luktelėkite, kol jis nurims, trumpam užklokite.
Neišnešiotų naujagimių mamos dažnai baiminasi, kad nemokės pakeisti sauskelnių, ir ši procedūra tampa nemažu iššūkiu. Taigi atidžiai stebėkite, kaip sauskelnes keičia slaugytoja. Kai jau būsite pasirengusi pati, išlankstykite sauskelnes, po to nuraminkite mažylį. Patogiausia, jei jis gulės ant šono, o ne kaip įprastai keičiant sauskelnes - ant nugarytės.
Pirmą kartą neišnešioti naujagimiai gali būti maudomi intensyviosios terapijos skyriuje net ir tais atvejais, kai jiems reikalingas deguonis. Aparatai trumpam atjungiami, neišnešiotas naujagimis greitai išmaudomas vonelėje. Vanduo vonelėje turi būti kūno temperatūros (naudokite termometrą), jo turi būti pakankamai, kad naujagimis nesušaltų. Mažylį prieš maudynes galima įvynioti į medvilninį vystyklą. Pirmosios maudynės turėtų trukti vos kelias minutes, tad nepersistenkite.
Motinos pienas - gyvybiškai svarbus visiems naujagimiams ir kūdikiams, o neišnešiotiems - ypač. Specialistai pataria jau per pirmąsias 6 val. po gimdymo nusitraukti priešpienio: tai paskatins pieno gamybą ir padidins sėkmingo žindymui galimybes. Raskite būdų, kurie palengvintų pieno nutraukimo procesą. Pavyzdžiui, gal bus lengviau, jei naujagimis bus šalia, o gal atvirkščiai - tai daryti patogiau vienumoje. Beje, kartais žindyti gali būti pradedama anksčiau, nei maitinti iš buteliuko - tam reikia daugiau koordinacijos. Jei maitinsite iš buteliuko, suvyniokite naujagimį į antklodę, palikdama rankas laisvas, kad mažylis galėtų įsikibti į buteliuką arba jums į pirštą. Maitinti iš buteliuko bus lengviau, jei naujagimį paguldysite ant pagalvės šonu, kad galvytė būtų kiek aukščiau, o kojos - žemiau.
Daliai ankstukų tenka kovoti su sunkiomis ligomis, kurios gali kartotis augant. Sužinoję mažylio diagnozę, pirmiausia išsiaiškinkite viską apie jo būklę ir gydymą. Nebijokite klausti personalo tiek kartų, kiek jums reikia.
Labai anksti gimusių vaikų, mažiau 32 savaičių, visos organizmo sistemos yra nebrandžios. Dažniausiai tai būna plaučių nebrandumo požymiai, jie neturi surfaktanto - medžiaga, kuri palaiko plaučius išsiplėtusius. Jų kraujagyslės yra trapios, todėl dažnai prikraujuoja į galvos smegenis - gali susiformuoti įvairaus laipsnio kraujosruvos. Tokie vaikai nereguliuoja temperatūros, todėl jiems reikalinga speciali įranga - arba inkubatorius, arba šildoma lovelė. Jie dažnai turi atvirą arterinį lataką, kur kraujas teka ne taip, kaip reikia. Tai jiems trukdo kvėpuoti ir augti, kartais tenka lataką uždaryti vaistais ar chirurginiu būdu. Akys gali būti pažeistos dėl deguonies trūkumo ir neišnešiojimo.
Pirmiausia mes stengiamės sudaryti tokias sąlygas, kurios būtų panašios į tai, kaip jie gyveno mamos pilve - nėra aiškios šviesos, didelio garso. Dėl to jie gyvena inkubatoriuje, kur palaikoma artima mamai temperatūra ir drėgmė. Pirmosiomis dienomis svarbiausia, kad vaikai patirtų kuo mažiau streso. Jeigu leidžia jų bendrą būklė, tokie vaikai dedami mamai ant krūtinės - tai kengūros metodas. Įrodyta, kad tai labai sveika, ir tokie vaikai greičiau ima patys kvėpuoti, pradeda greičiau valgyti, o mama turi daugiau pieno. Jeigu tik būklė leidžia, mamos pas savo vaikus gali būti 24 val. per parą. Slaugytoja, įvertinusi būklę, pasitarusi su gydytoju, priima sprendimą, ar jau galima naujagimį „kengūruoti“. Mama su kūdikiu gali vykti namo, kai vaikas valgo pats, guli lovelėje ir jam nereikia papildomos šilumos, kai nebėra geltos.
Neišnešiotų naujagimių mirtingumas Lietuvoje nedidelis. Įtakos turi vaiko branda, kaip jis elgsis ir kokios jam pagalbos reikės. Taip pat priklauso nuo to, kiek imlūs tėvai, kiek jie mokosi, stengiasi vaikui padėti. Aišku, nė vienas tėvas nenori, kad būtų blogiau. Jeigu mama jau turėjusi neišnešiotą naujagimį, ji daugiau ar mažiau apie tai žino. Jeigu tai pirmas atvejis jos gyvenime, streso yra daugiau.
Kuo mažesnis naujagimis gimė, tuo jam sunkiau bus pasivyti bendraamžius ir tuo bus sunkiau pirmaisiais metais, jie turės daugiau sveikatos problemų, kurios gali atsiliepti vėliau. Vėlgi ir patys mažiausi išgyvena, būna sveiki. Kaune yra Kūdikių vystymosi ir stebėjimo kabinetas, kur vaikus stebi specialistų komandos. Tokiuose kabinetuose lankosi visi vaikai, gimę anksčiau nei 32 savaičių. Jie ten vyksta iki tol, kol sukanka vieneri. Vaikams teikiama pagalba, stebima jų motorinė ir psichinė raida. Tėvams iš karto pasakoma, kad reikės lankytis tokiame kabinete, jei jų vaikas yra rizikos grupėje, sveria mažiau nei pusantro kilogramo.
Kvėpavimo sutrikimo sindromas (KSS) - tai dažniausia neišnešiotų naujagimių plaučių liga, kurią sąlygoja plaučių nesubrendimas ir nepakankamas jų susiformavimas. Kuo labiau neišnešiotas naujagimis, tuo labiau tikėtina, kad jis sirgs KSS. Tam, kad naujagimis galėtų savarankiškai kvėpuoti, jo plaučiai turi būti ne tik pakankamai išsivystę, bet ir subrendę. Kvėpavimo funkciją plaučiai gali atlikti jau nuo 22-24 nėštumo savaitės, tačiau tuo metu dar nebūna iki galo susiformavę smulkūs kvėpavimo takai ir alveolės (alveolės - plonasienės oro pūslelės, į kurias patenka įkvepiamas oras). Maža to, kvėpavimo takų epitelio ląstelės nepagamina specialios medžiagos - surfaktanto (tai riebalų ir baltymų kompleksas), neleidžiančio plaučių alveolėms subliūkšti. Surfaktanto ankstuko organizme pakankamai būna tik apie 34-35 nėštumo savaitę. Jei neišnešiotas naujagimis gimsta anksčiau - iki 32-34 nėštumo savaitės - dėl nesusiformavusių plaučių ir surfaktanto trūkumo, jam suteikiama kvėpuojamoji pagalba. Naujagimis bando kvėpuoti pats, tačiau labai dažnai ir apsunkintai, įtraukdamas krūtinkaulį ir tarpšonkaulinius raumenis. Mažylis dejuoja, jam juda nosies sparneliai. Kvėpavimo sutrikimo sindromu sergančiam naujagimiui papildomai skiriama deguonies, kuris, sumaišytas su kambario oru, gali būti tiekiamas įvairiais būdais: tiesiog į inkubatorių, pro kaukę, pro nosies kaniules (mažyčius ūsiukus). Jei papildomo deguonies nepakanka, kvėpavimo takuose sudaromas nuolatinis teigiamas slėgis. Tai daroma per nosį įkišus specialias kaniules (ūsiukus). Jei mažylio kvėpavimas yra ypač apsunkintas ir CPAP gydymas neefektyvus, tada į vaikučio trachėją įkišamas specialus vamzdelis. Tai - dirbtinis kvėpavimas: naujagimis prijungiamas prie aparato, kuris iš dalies arba visiškai pakeičia mažylio kvėpavimą. Dirbtinis kvėpavimas gali būti taikomas nuo kelių valandų iki kelių savaičių. Iki tol, kol naujagimis būna pasiruošęs kvėpuoti pats. Pačiais sunkiausiais atvejais, dažniausiai, kai naujagimiui tenka įkišti vamzdelį į trachėją, kartu į plaučius sušvirkščiamas dirbtinis surfaktantas. Tai ne taip seniai atrastas preparatas, kuris padeda plaučiams išsiskleisti. Mažyliui tampa ne tik lengviau įkvėpti, bet kartu paskatinamas ir sužadinamas savarankiškas kvėpavimas. Ypač mažos kūno masės naujagimiams (mažesniems nei 1000 gramų) surfaktantas dažniausiai sušvirkščiamas dar gimdykloje.
Apnėjos dažniausiai atsiranda 1-2 gyvenimo savaitę ir gali tęstis net 2-3 mėnesius po gimimo. O galiausiai išnyksta. Kuo labiau neišnešiotas naujagimis, tuo apnėjos dažnesnės. Gimusiems 32-33 sav. naujagimiams būna 14 proc., 30-31 sav. - 50 proc, o 28 sav. ir mažiau - 85-100 proc. Žmogaus kvėpavimą reguliuoja galvos smegenų kvėpavimo centras, kuris neišnešiotiems naujagimiams nėra visiškai susiformavęs ir subrendęs. Todėl būdingas nereguliarus kvėpavimas: kartais jie kvėpuoja greičiau, kartais - lėčiau. Tarp kvėpavimo judesių gali būti trumpalaikiai (trunkantys keletą sekundžių) kvėpavimo sustojimai. Tai yra normalu. Tačiau, jei kvėpavimo sustojimai užtrunka ilgiau nei 15-20 sekundžių, gali sumažėti kraujo įsotinimas deguonimi ar net suretėti širdies ritmas (bradikardija). Tokia būklė ir yra vadinama neišnešiotų naujagimių apnėja. Apnėjos, atsiradusios dėl kvėpavimo centro nesubrendimo, vadinamos centrinėmis. Tačiau nustoti kvėpuoti mažylis gali ir dėl minkštų bei nestabilių neišnešioto naujagimio kvėpavimo takų užsivėrimo (užsikišimo). Įvykus apnėjai vaiko kūnas tampa blyškus ir suglebęs, aplink lūpas oda tampa melsva. Dažniausiai kvėpavimas atsistato savaime, tačiau kartais tenka jį vienaip ar kitaip skatinti: paglostyti naujagimio nugarą, paplekšnoti per padukus ar tiesiog pajudinti lovelę. Apnėjoms gydyti, skatinant naujagimio kvėpavimo centrą, skiriamas medikamentas kofeinas, kuris gali būti vartojamas per burną arba suleidžiant į veną. Teigiamas slėgis kvėpavimo takuose (CPAP), kuris sudaromas pro į nosį įkištas kaniules. Kartais, kai apnėjos būna gilios ir dažnos, naujagimį tenka prijungti prie dirbtinio kvėpavimo aparato. Apnėjų profilaktikai rekomenduojamas kengūros metodas, naudojami specialūs čiužinėliai, padedantys apsaugoti nuo kvėpavimo sustojimo (nustojus kvėpuoti, įsijungia garsinis signalas).
Ankstukų oda pirmosiomis valandomis po gimimo atrodo mėlyno atspalvio, ypač jei jiems šalta. Nesvarbu, kaip šilta būtų kambaryje, kūdikiai aplinkos temperatūrą jaučia žymiai vėsesnę, nei suaugusieji. Jei vaiko rankų ir kojų pirštai yra švelniai melsvos spalvos, gydytojai tai vadina periferine cianoze, kurią sukelia nebrandi kraujotakos kontrolės sistema. Ji (periferinė cianozė) dėl lėtos kraujotakos gali būti įgimta. Paprastai tai nėra problema. Visai kitaip, jei kūdikio oda yra melsvo atspalvio aplink burną, melsvas liežuvis, lūpos arba apskritai visa odos spalva yra melsvai rožinė, kitaip vadinama „sutemų”. Tada galimai mažylis turi sunkesnę problemą - centrinę cianozę. Jei problemos priežastis yra apnėja, kad paskatintų kvėpavimą, švelniai patrins kūdikio pėdas. Jeigu kvėpavimo problema yra sunkesnė, gali duoti papildomai deguonies. Švelniai patrinkite vaiko pėdutę.
Naujagimių infekcija dažniausiai neturi būdingos klinikos, gali būti įvairiausių negalavimo požymių: pilkšva ar tarsi marmuras odos spalva, padažnėjęs, apsunkintas kvėpavimas arba kvėpavimo sustojimai (apnėja), dažnas pulsas, padidėjęs kepenys ir blužnis, išsipūtusios pilvas ir kt.
tags: #matosi #naujagimis #bet #neislenda
