Neseniai 60 metų jubiliejų atšventusi dizainerė Aušra Muzikevičiūtė, dar žinoma kaip Aušra Haglund ar Aušra Delval, dažnai pavadinama netipine lietuve. Laisvas stilius, jauni draugai, nuolatinis mokymasis kažko naujo - visa tai apibūdina jos asmenybę. „Nesistebėkite, juk aš trečdalį savo suaugusio gyvenimo praleidau užsienyje, kas mane suformavo gal ir truputį kitokią“, - šiandien Delfi TV gyvenimo būdo laidoje „Kasdienybės herojai“ pasakos pašnekovė.
Aušra neslepia - pagyvenusi prabangioje Šv. Bartolomėjaus saloje ir ten ištekėjusi už prancūzo, dabar su juo skiriasi. Tai jau trečios lietuvės skyrybos. Pirmąsyk ji tekėjo už lietuvio, antrąjį - už švedo. O šiandien moteris sutiko itin drąsiai pakalbėti apie skyrybų priežastis. „Labai gražiai mano dukra pasakė - vietoje, kuri yra skirta atostogauti, nereikia gyventi. Ne, neužtenka matyti Banderasą, ar sveikinti su Di Caprio, tikrai neužtenka“, - atvirai dėsto ji.
Kultūriniai skirtumai, interesai - Aušra sako tik vėliau pajutusi, kad jos bei trečiojo vyro prancūzo gyvenimuose - daugybė skirtumų. „Mes tą užsienio pilietį dažnai neteisingai įvertinam. Tu matai - labiau pasiturintis, skoningiau apsirengęs, moka rodyti pagarbą moteriai. O išties gal jis tiesiog paprastas kaimo žmogus“, - atvirai dėsto Aušra ir tikina visai nebijanti, ką apie ją pagalvos lietuviai, kurie nelabai mėgsta skirstyti žmonių į socialinius sluoksnius. „Norite sutikite, norit ne, bet geriausiai sutaria žmonės, užaugę panašiose šeimose, kurių panašūs išsilavinimai ir vertybės“, - sako Aušra.
Aušrą galima dažnai sutikti ir menininkų susibūrimuose, ir pramogų pasaulio vakarėliuose. Tačiau ji sako niekada nesižavėjusi pažinčių programėlėmis. Moteris taip pat sako, kad santykiuose amžius visai nesvarbus. Ji save lengvai įsivaizduotų ir su dvidešimt metų jaunesniu vyru. „Nesusimaišykite - socialinis sluoksnis ir turtai toli gražu nebūtinai eina koja kojon“, - sako Aušra ir patikina - jai niekada nerūpėjo vyro turtai, o greičiau jau išsilavinimas ir interesų laukas.
Aušra stebisi, iš kur pas mus tiek daug santykių stereotipų. Moteris patinkančiam vyrui pirma skambinti negali. Sakyti gražiam vyrui komplimento taip pat nevalia. Aušrai nemažai moterų prisipažįsta, kad užsienyje joms gera, nes gali tiesiog būti savimi. Ir pastebi, kad vis daugiau brandžių lietuvių teka už užsieniečių. Tačiau kodėl Druskininkuose geriau nei prabangiose prancūzų saloje? Laidą „Kasdienybės herojai“ žiūrėkite pirmadieniais 21 val. per Delfi TV ir visada portale Delfi.
„Toje saloje moterys išsitraukia visus savo briliantus. O vilų durys yra nerakinamos, - gyvenimo būdo laidoje „Kasdienybės herojai“ sako pašnekovė. - O man reikia prabangos, gausos.“ Todėl į interviu atvykusi dizainerė Aušra Delval netgi sutrinka išgirdusi, kad norime su ja šiek tiek pasivaikščioti po pasipuošusį Vilnių. Nes moteris jau seniai pamiršo, ką reiškia lietuviškos žiemos.
Pastaruoju metu Aušrą išties retai galėdavai sutikti Lietuvoje. Ištekėjusi už prancūzo Aime Delvalio, ji išvyko gyventi į egzotišką ir itin brangią Šv. Bartolomėjaus salą, esančią Karibų jūros regione. Iš pirmo žvilgsnio savimi pasitikinčios moters įvaizdis žvelgiant į Aušrą išties teisingas - jai daugybę kartų teko sau įrodyti, kad yra stipri. Tiek tuomet, kai būdama jauna pedagogė, skyrėsi su sūnaus tėvu, tiek kai nesusiklosčius gyvenimui su švedu, jo gimtinėje net aštuonerius metus varstė teismų duris, kad kerštingas vyras neatimtų jų dukros Melani. O šiandien 58-erių Aušra patikina išgyvenanti patį geriausią laiką savo gyvenime.
Prieš daugiau nei penkerius metus Aušra buvo itin mėgstama drabužių, rankinių ir aksesuarų dizainerė Lietuvoje. Tačiau gavusi pasiūlymą dėstyti garsiajame Mados ir technologijų institute Niujorke, net nesvarsčiusi jį priėmė ir išskrido užkariauti megapolio. Tačiau ten bedirbant vienos trumputės atostogos darsyk apvertė jos gyvenimą aukštyn kojomis. Tačiau kas nutiko, kad žinoma dizainerė vis dėlto grįžo į Vilnių? Ar tikrai prancūzai - ypatingi vyrai, užkeliantys moterį ant pjedestalo? Kaip jai pavyko laimėti teismą prieš dukros tėvą švedą? Ir ką dizainerei reiškia tvariai sutikti šventes?
Taigi, laidoje Aušra - apie gyvenimą Šv. Bartolomėjaus saloje, esančioje Karibų jūros regione. Kodėl ten gali patekti tik išrinktieji, ir ar tikrai vilos nuoma savaitei atsieina iki 400 tūkst. eurų? Visą interviu žiūrėkite vaizdo įraše. Gyvenimo būdo laida „Kasdienybės herojai“ - tai stiprių asmenybių jaudinančios gyvenimo istorijos. Kas savaitę - interviu su gerai žinomais, o gal išskirtinį gyvenimo būdą pasirinkusiais žmonėmis.
Kūrybos namų atvėrimas ir klientų ratas
Kūrybos namų „Aušra Haglund Style & Attitude“ duris atidarėte daugiau nei prieš metus. Kai žmonės manęs paklausia, ar apsimokėjo atsidaryti savo kūrybos namus, visada paklausiu, ką konkrečiai jie turi omenyje? Nes „apsimokėjo“ dažniausiai reiškia pinigus. Aš tai matau truputį kitaip - dabar mano kūryba tapo matoma ir prieinama ne tik mano ištikimiems klientams. Kasdien susipažįstu su naujais žmonėmis iš įvairių pasaulio kampelių, atradau naujų verslo kontaktų. Tie, kurių ieškojau važinėdama gal penkerius metus į tarptautines mados muges, įžengė patys. Štai kartą užėjo keli labai žavūs, stilingi italai, atidžiai viską apžiūrėjo, iščiupinėjo, pagyrė audinių kokybę, paklausė, kur visa tai perku. Tada padavė savo vizitinę ir pasiūlė kreiptis. Pasirodo, tai buvo tie patys audinių tiekėjai, į kurių duris taip ir nepavyko prisibelsti, mat buvau jiems per smulki, nežinoma. Dabar esame draugai, bendraujame šeimomis. Jų dėka ne tik galiu įsigyti vardinių audinių, odos bei furnitūros, bet ir diskutuojame dėl „made in Italy“ galimybių.
Galiu papasakoti apie kiekvieną siūlę, kiekvieną sagutę, nes prie kiekvieno daikto esu daugiau ar mažiau prisilietusi, kai kuriuos pati sukerpu ir pasiuvu. Kūrybos namai profesijos požiūriu - aukščiausia iki šiol mano pasiekta viršūnė, bet tai nereiškia, kad toliau nėra kur kopti. Pasitikrinau save kaip dizainerę, gavau patvirtinimą ir dabar esu pasiruošusi žengti tolyn. Visada norėjau pavadinti juos „Aušros namai“. Taip ir įvyko. Nuo mažens svajoju aprengti vyrą, šiuo metu jau žengiu pirmuosius žingsnius šmaikštaus ir žavaus džentelmeno kolekcijos link.
Klientų portretas
Stebina, bet daugumos mano kūrinių pirkėjai yra užsieniečiai. Jie itin vertina vienetinius, išskirtinius rankų darbo kūrinius, perka papasakotą daikto gimimo istoriją. Viena Lietuvoje dirbanti užsienietė pasakė, kad čia užėjo dėl vitrinoje užrašyto angliško žodžio „attitude“ („požiūris“). Susidraugavome, ji išėjo su mano kurta suknele. Turiu nuostabią draugę japonę, ji man pasakė: „Aušra, noriu, kad suprastum vieną dalyką - žmonės čia ateis ne tavo kūrybos, o tavęs.“ Taip ir yra. Pastebėjau, kad, kai parduotuvėje esu aš, o ne samdyti žmonės, perkama kur kas daugiau. Aš galiu papasakoti apie kiekvieną siūlę, kiekvieną sagutę, nes prie kiekvieno daikto esu daugiau ar mažiau prisilietusi, kai kuriuos pati sukerpu ir pasiuvu, tai tikrai yra mano rankų darbo kūriniai. Vieną brangiausių mano kurtų suknelių nupirkusi jauna suomių pora prisipažino pavargusi nuo masinių dalykų. Sakė, kad perka mažai, bet tik tai, kas autentiška. Čia atėję žmonės sako: „O, kiek spalvų!“ Kai kurie užsuka tik dėl jų, nes yra pavargę nuo pilkumos. Ko gero, tiksliausia būtų pasakyti, kad pas mane ateina išskirtinumo ieškantys žmonės. Nemėgstu kartoti to paties modelio, čia nerasite dviejų visai vienodų rankinių. Gal iš masinės produkcijos uždirbčiau daugiau, bet nematau prasmės to daryti - juk tokių gaminių pasaulyje ir taip daug. Esu Kūrėja, ir jei bandau daryti ne tai, ką liepia širdis, o ko reikalauja rinka, būna blogai.
Kūrybos filosofija: menas, ne tendencijos
Tie, kurie kuria ir parduoda sezonines kolekcijas, privalo paisyti tam tikrų taisyklių - tarkim, turėti kiekvieno modelio po keletą skirtingų dydžių, drabužiai turi atitikti tendencijas. Mano darbai - kaip meno kūriniai. O dailininkas, atsistojęs prie drobės, negalvoja, kokios dabar meno tendencijos. Aš galiu sukurti vieną vienintelę tam tikro modelio suknelę, ir ji gali kaboti butike laukdama savo pirkėjo kad ir dvejus metus. Kai nekuri madingų daiktų, jie iš mados ir neišeina. Vienetiniai kūriniai yra ilgalaikė investicija. Aišku, negaliu sakyti, kad nejaučiu, kuo alsuoja mados pasaulis. Aplinka neišvengiamai daro įtaką. Filmai, kelionės, gatvė - viską susiurbi į save kaip kempinė. Ir ne visada žinai, iš kur atsirado viena ar kita detalė. Neretai intuityviai pagaunu, kas bus madinga po kelerių metų. Štai šią tiulio suknelę (mosteli ranka į nuo lubų svyrančią įspūdingą juodą suknelę) pirmąsyk Lietuvoje pristačiau 2012 metais, vėliau rodžiau Niujorke, bet ypatingo dėmesio ji sulaukė tik šiemet, kai apsivilkau į vieną renginį. Dabar tiulio gausu ne tik dizainerių kolekcijose, bet ir kasdienėje aprangoje, o tada, kai ją kūriau, tai buvo absoliuti naujovė.
Vienetiniai kūriniai ir prioritetai
Ką reiškia „neįperka“? Viskas yra tik prioritetų klausimas. Iš šaldytuvo sugedusių produktų per metus išmetame už 400 eurų. Man tai atrodo labai daug. Už tiek gali nusipirkti išskirtinę suknelę. Estetiką labai vertinu. Neestetiškoje aplinkoje negaliu nei kurti, nei mąstyti, nei bendrauti. Suprantu, kad prioritetai gali būti kiti, bet nesutinku, kad žmonės neturi pinigų. Atvirai kalbant, lietuviai dėl patinkančio daikto su savo pinigais atsisveikina netgi lengviau nei, pavyzdžiui, norvegai, nors ir uždirba už juos gerokai mažiau.
Gyvenimo kelias ir asmeniniai pasirinkimai
Lietuvoje iki šiol garsėjote kaip rankinių dizainerė, bet Jūsų kūrybos namuose matau nemažai drabužių - suknelių, paltų, palaidinių. Keičiate kryptį? Aš visą gyvenimą kūriau ir drabužius, bet žmonės iki šiol mane žino labiau kaip rankinių kūrėją. Pirmoji mano drabužių kolekcija pristatyta 2008 m. Esu dariusi net po 2 kolekcijas per metus. Kadangi tada Lietuvoje nebuvo rankinių dizainerių, sąmoningai pasirinkau taip save pristatyti. Esu perpratusi šią sritį nuo…iki. Buvo laikas, kai pati net odą sukirpdavau. Dabar rankines jau siuva kiti žmonės, bet prie drabužių vis dar prisėdu - tiesiog savo malonumui.
Turbūt sunku vienai visur - ir butike, ir dirbtuvėse, ir su užsakovais bendrauti, ir įmonės dokumentus tvarkyti. O kur dar asmeninis gyvenimas... Kaip viską spėjate? Sunku, bet įmanoma. Man labai patinka būti vienai. Tik dabar, kai dukra Melani išėjo gyventi atskirai, supratau, kad mėgstu viena kurti, viena priimti sprendimus, galiu eiti viena ir į vakarėlius ar renginius. Esu girdėjusi, kad atrodau arogantiška, nepasiekiama, bet tokį įspūdį galbūt sudarau, nes esu stipri, daug ką galiu pati. Manau, kiekvienas kūrėjas stipriausias jaučiasi tada, kai yra vienas, gal todėl vaikus pagimdžiusios dizainerės kuriam laikui tarsi prigęsta. Negali vienodai paskirstyti savo energijos kūrybai ir vaikams, ir motinystės instinktas šioje kovoje nugali. Aš savo vaikus auginau viena. Turėjau pati uždirbti jiems duoną, tad teko imtis įvairių, neretai su mada nesusijusių darbų. Turiu keturių skirtingų sričių diplomus. Kai vaikai pradėjo kapstytis, tapo savarankiškesni, pasinėriau į kūrybą. Viskam savo laikas. Tėvas mane auklėjo pagal principą: „Tai, kas tavo, pas tave ateis.“ Ir jis yra šimtu procentų teisus.
Vaikystė ir tėvų įtaka
Užaugau Druskininkuose, labai darnioje šeimoje. Mano tėtis ja labai rūpinosi, niekada nežemino kitų ir neaukštino savęs, neturėjo žalingų įpročių. Jis išskirtinai vyriškas, intelektualus, išmintingas, labai žmogiškas ir žemiškas. Mamos nebeturiu jau šešeri metai. Prisimenu ją kaip labai elegantišką, gražią. Turėjo kelis, bet išskirtinius drabužius. Kartą išsimokėtinai nusipirko paltą, - tada žmonės taip pirkdavo nebent televizorius ir šaldytuvus. Tą jos paltą - tamsiai mėlyną su audinės apykakle - prisimena visi Druskininkai. Mama nebuvo iš tų moterų, kurios paduoda vyrui lėkštę ir surenka nešvarius indus, kai jis pavalgo. Nelygino tėčiui nei kelnių, nei marškinių, todėl jam ir šiandien nesunku pačiam tvarkytis. Nors yra jau 84-erių metų, vis dar rūpinasi savo išvaizda. Prisimenu, kaip mane, mažą mergytę, tėtis vesdavosi į parduotuvę, kad kartu su mama padėčiau išrinkti jam kostiumą. Eidavau tokia išdidi, įsikibusi į parankę. Dabar, kurdama vyrišką kolekciją, prisimenu savo tėtį.
Kelionė per santuokas ir savęs atradimas
Siuvimu domiuosi nuo vaikystės, bet ilgą laiką man tai buvo labiau hobis nei pagrindinė veikla. Maža ištisas valandas praleisdavau pas kaimynę Smetonos laikų siuvėją. Ji mane visko išmokė. Būdama 12-os metų, pati pasisiuvau kelnes, o 18-os, jos padedama, - ir visą paltą. Tada kaimynė pasakė, kad nieko nauja nebegali manęs išmokyti, ir pasiūlė tėvams nupirkti man siuvimo mašiną. Vis dėlto susieti savo studijų su šiuo pomėgiu minčių nekilo. Mokykloje man labai patiko fizika ir matematika, baigusi mokyklą sidabro medaliu, įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti ekonominės kibernetikos. Po poros metų supratau, kad manęs tai netenkina, tad perėjau į Šaulių pedagoginį universitetą studijuoti muzikos. Pagal išsilavinimą esu muzikos mokytoja, porą metų netgi dirbau pagal specialybę. Studijuodama ištekėjau, pagimdžiau sūnų Gabrielį. Po poros metų su jo tėvu Vaidotu Žvirbliu išsiskyrėme, išvažiavau į Niujorką. Tai buvo geriausia savęs atradimo mokykla. Ten praleidau 1,5 metų - gyvenau šeimoje ir auginau du jų berniukus. 1993 m. grįžau į Lietuvą tobulai kalbėdama angliškai, sulaukiau daug vertingų darbo pasiūlymų, tarkim, dirbti banke. Nors atlyginimą žadėjo puikų, negalėjau įsivaizduoti savęs dirbančios nuo 8 iki 17 val. Įsidarbinau televizijoje „Kaunas Plius“ diktore, paskui perėjau į M1 laidą „Pabudome ir kelkimės“. O tada išvažiavau į Švediją - paskui mylimą žmogų.
Nesusiklostė ir šie santykiai, antroji Jūsų santuoka taip pat iširo. Gražus tėvų šeimos pavyzdys nepadėjo? Gali būti, kad siekiu nepasiekiama. Esu susikūrusi šeimos idealą. Broliui pavyko sukurti tokią šeimą kaip tėvų. Visi mano sutikti vyrai buvo kažkuo panašūs į tėvą, bet nė vienas neprilygo jam viskuo. Aš noriu lygiaverčio partnerio. Jei pajuntu, kad vyras per silpnas, kad ima naudotis manimi kaip atrama, savintis, atsitraukiu. Darbe ir šeimoje man svarbiausia, kad nesurištų rankų, neatimtų manęs iš manęs. Kai tai nutinka, išeinu. Už Melani tėvo Petterssono ištekėjusi nebuvau. Išėjau su 8 mėnesių kūdikiu ant rankų, nes negalėjau pakęsti psichologinio smurto. Tai buvo košmariškiausi metai mano gyvenime. Taip, Švedija vienišų mamų gatvėje nepalieka - man skyrė socialinį būstą, pašalpą, bet gyventi valstybės išlaikomai buvo baisus pažeminimas. Iš Petterssono dukrai išlaikyti, iki jai sukaks 18 metų, buvo priteisti vos 125 eurai. O dar tie nesibaigiantys teismai dėl Melani globos... Jie truko net 6-erius metus! Buvau nei pakarta, nei paleista - negalėjau išvykti iš šalies, kol tęsėsi teismo procesai, bet ir išgyventi vienai su kūdikiu buvo nelengva. Iš pradžių miegojau ant grindų, nes įstengiau nupirkti lovytę tik dukrai. Vienu metu mano kūno temperatūra buvo 34,8 laipsniai. Jaučiausi visiškai išsekusi, bet nepasidaviau - pradėjau mokytis švedų kalbos, išsilaikiau teises, baigiau tarptautinio eksporto kursus, įgijau vertėjos kvalifikaciją. Mano universalumas atvėrė man duris - netrukus sulaukiau pasiūlymo dirbti interjero ir dizaino įmonėje „SIA“. Darbo aplinka nepalyginama su lietuviška. Mūsų direktorius buvo be galo kūrybiškas, meniškas. Prisimenu, įsijungia muziką ir šoka arba pasiėmęs plaktuką tobulina biuro interjerą. Jo vizitinėje kortelėje buvo vienas žodis „artist“ („menininkas“). Ėmė tvarkytis ir asmeninis gyvenimas - ištekėjau už Franko Haglundo.
Grįžimas į Lietuvą ir nauji iššūkiai
Pajutau, kad toje šalyje padariau viską ir kad man nebėra dėl ko likti. Apsispręsti padėjo pats likimas. Pastebėjau, kad, kai negaliu priimti sprendimo, lemtis man atsiunčia kokią nors ligą. Tąsyk dėl negimdinio nėštumo teko atlaikyti nelengvą operaciją. Kai išėjau iš ligoninės, man pasiūlė psichologo pagalbą. Iš pradžių numojau į tai ranka - juk galiu susitvarkyti pati, o paskui pajutau - ne, man būtinai reikia su kuo nors apie tai pasikalbėti. Jaučiausi labai vieniša. Tik kalbėdamasi su psichologe supratau, kaip ilgiuosi namų. Nedvejodama susikroviau lagaminus ir išvykau. Frankas atvyko su manimi, bandėme kurtis, kartu pirkome butą, deja, mano vyras čia vietos nerado. Frankas - ekonomistas, kompozitorius. Labai talentingas žmogus. Švedijoje jis buvo kažkas, o Lietuvoje jautėsi esąs niekas. Išsiskyrėme. Mūsų santykiai iki šiol puikūs. Frankas domisi, kaip man ir vaikams sekasi, bet gyventi aukojantis - ne išeitis. Man irgi ne viskas lengvai ėjosi. Buvau pakviesta į M1 vesti naujos radijo laidos, bet vienas iš programos rengėjų pasakė, kad esu pernelyg atitrūkusi nuo Lietuvos realybės, todėl netinku. Prisimenu, kaip, įsėdusi į automobilį, per ašaras nemačiau kelio. Iki šiol nesuprantu, kodėl turime taikytis prie tos kasdienybės, užuot bandę pakylėti ją į aukštesnį lygį? Griebiausi visko: ėjau mokytojauti, dėsčiau anglų kalbą, kūriau drabužius, odines rankines, interjerus.
Stebėtina, kad per tuos visus darbus ir pokyčius sugebėjote atrasti laiko ir jėgų motiniškoms pareigoms. Ar vaikai šiandien nepriekaištauja, kad Jūsų nebuvo šalia? Aišku, vis primena tai, bet aš neimu į galvą. Kad ir kiek vaikams duotum, jie atras, dėl ko papriekaištauti. Būdavo dienų, kai pamatydavo mane tik dešimtą valandą vakaro, bet tas akimirkas stengdavomės praleisti prasmingai - gamindavau šiltą vakarienę, uždegdavau žvakių, ir mes neskubėdami vakarieniaudavome. Prieš kiekvieną kolekciją pasakydavau: „Vaikai, dabar manęs nėra“, ir jie elgdavosi taip, tarsi manęs nebūtų. Gabrielis ir Melani labai savarankiški. Sūnus nuo 12-os metų prižiūrėdavo sesę, gamindavo valgyti. Visada palaikome vieni kitus, skatiname drąsiai siekti svajonių. Melani dabar 19-a metų, ji studijuoja muziką, dainuoja, šiemet pasirodė „Eurovizijos“ atrankoje, tikiu, kad daug pasieks. 29-erių Gabrielis turėjo galimybių įsitvirtinti užsienyje - jo tėtis turi galeriją Australijoje, b...
Gyvenimas Šv. Bartolomėjaus saloje: ramybė ir nauja meilė
Blaškaisi gyvenimo rutinoje ir vieną dieną apsigyveni vienoje prabangiausių pasaulyje salų. Rutina prisipildo ramybės, vėžliukų krebždesio ir...meilės. Smalsu, koks kelias iki tolimos salos. 2017 m. lapkritį Aušra pasijuto pavargusi nuo Niujorko. Ji buvo pakviesta dėstyti odos aksesuarų kūrimo meno į Fashion Institute of Technology. Teko tvarkyti galybę reikalų, kad turėtų teisę dirbti JAV, tad keli mėnesiai buvo įtempti. Galiausiai Aušra išsisuko koją. „Pagalvojau, kad tai ženklas sustoti“, - prisiminė Aušra. Bičiulis pasiūlė pailsėti savo laive Sent Bartelemi saloje. Moteris įsimetė krepšin šortus, porą suknelių ir išskrido. Manė - dešimčiai dienų. Bet vienatvė laive užliūliavo taip, kad Aušra jame praleido tris mėnesius. „Ieškojau savyje tai, ko neturėjau pastaruosius 30 metų - ramybės. Liūliuojama laivo išsivaliau sielą, atsikračiau turėtų antpečių - svarbi, nesvarbi, ko pasiekiau ar nepasiekiau. Gyvenimas basomis kojomis stebint saulėlydžius pasirodė svarbiausias dalykas gyvenime“, - pasakojo Aušra Haglund.
Visą tą laiką ji stengėsi nebendrauti su niekuo, visgi po trijų mėnesių bičiuliai įkalbino išlipti iš laivo ir nueiti į vietos karnavalą, prilygstantį mūsų Užgavėnėms. Kaip paaiškėjo vėliau, Aime iš savo kiauto išlįsti paakino brolis. Taip lietuvė ir prancūzas susitiko salos šventiniame chaose. Aušra nepaliko jam koordinačių, bet vyras ją susirado. Koks jis? „Aime yra linksmasis prancūzas, kuris mane prajuokina iki ašarų kelis kartus per dieną. Jis futbolo treneris, teisėjas, dar turi savo apželdinimo kompaniją saloje“, - pristatė savo žmogų Aušra.
Aušra, bent lietuvio ausiai keistai skamba „pavargau nuo Niujorko ir išvykau į salą“ - galėjote gal save rasti ir Balbieriškyje? Sent Bartelemi sala prilygsta Balbieiškiui, jeigu to nori. Ten gyvena virš 8 tūkstančių gyventojų, atskrenda pasaulinio lygio žvaigždės, tačiau gali būti vienas, net tuščių laukinių paplūdimių pilna. Taip ir gyvenau tris mėnesius - tai pats geriausias mano gyvenimo etapas, kol išėjau į žmones ir stojo kitas - dar nuostabesnis. Žmogų sutikau tuomet, kai pati nurimau.
Iširusių santykių pamokos
Ne kartą išgyventa meilė, prisirišimas, bet tik dabar pajutau, kaip svarbu, kad tavimi kitas žmogus rūpinasi nereikalaudamas nieko atgal, be susireikšminimo, mokant greitai priimti sprendimus, gebant tiesiog su šypsena ramiai būti šalia. Totalus gėris. Iširusių santykių skausmas per laiką ištirpsta? Skaudulių jokių neturiu, visi vyrai, su kuriais esu išgyvenusi vienokius ar kitokius santykius, labai mane mylėjo, augino mane kaip moterį šiam nuostabiam gyvenimo etapui - esu jiems labai dėkinga. Aš nemoku nusivilti - viską priimu kaip pamokas. Draugai stebisi, kaip moku viską palikti ir pradėti iš naujo. Nežinau, bet manau, kad esu bebaimė. Neturiu ko gailėtis, viskas, ką gyvenime padariau ar padarė man yra pamokos, už kurias esu dėkinga. Nėra geresnio jausmo nei pagauti save besišypsančią.
Laimės viršūnė - toks dabar jūsų gyvenimo momentas? Didžiausia mano laimės viršūnė buvo, kai gimė vaikai - nieko panašaus daugiau nesu išgyvenusi. Dabar jau galiu džiaugtis mūsų kartu nueitu keliu, gėrėtis atžalomis ir jų antrosiomis pusėmis. Gabrieliui yra 32-eji, Melani - 21-eri, jie gyvena ir dirba Vilniuje. Vaikai labai mane palaiko, sakė, kad nėra matę manęs laimingesnės. Kas kartą mūsų pokalbis baigiasi „Myliu tave, Mam“.
Nebijote tekėti vėl? Santuoka yra labai svarbus ir reikšmingas dalykas man. Niekada netikėjau ilgu gyvenimu neįvardinus santykių. Ar kas nors pasikeičia? Patikėkite - tikrai. Kai vyras priima sprendimą moterį vesti - tai yra daugiau nei žodžiai. Planuojame su Aime gyventi saloje - tai mažas rojaus kampelis žemėje, kur galiu gerai jaustis be savo „pasiekimų“, puošmenų - tiesiog būti ir ilsėtis savyje.
Veikla ir patarimai moterims
Žemiški reikalai tame rojuje vis tiek, ko gero, svarbūs - ką veikiate? Turiu ne vieną išsilavinimą, tarp jų - ir pedagoginį, tad čia mokau vaikus anglų kalbos. Labai man patinka, o ir vaikai mane myli. Salos gyventojai dar tvarko savo būstus po Irmos uragano, tad šiuo atveju praverčia mano kaip interjero stilistės įgūdžiai. Be to, neatitolau nuo kūrybos, turiu savo drabužių ir odinių rankinių kolekcijas - liepos mėnesį saloje pristačiau, apie tai rašė vietos spauda. Čia pradėjau kurti ir objektus, skirtus interjerui papuošti, tarkim - šviestuvus. Taigi veiklos turiu per akis.
Jūsų bendraamžės, ko gero, pavydėtų, ką patartumėte toms, kurios mindžiukuoja, nedrįsta mesti ar įgrisusio vyro, darbo, gyvenimo? Ką pasakytumėte toms, kurios skendi apatijoje, nes juk gyvenime jau nieko nebegali tikėtis? Mūsų moterys yra save per anksti palaidojusios, bet toks jau tas mūsų mentalitetas. Lietuvoje net jaunos merginos stengiasi įsiteikti vaikinams. Prancūzės, užauginusios vaikus, mano, kad turi antrą gyvenimo šansą, lietuvės mano, kad jau viskas - reikia tik džiaugtis vaikų laime. Aš džiaugiuosi vaikų laime, bet tuo pačiu suteikiu jaiems laisvę nuo savęs - tai viena svarbių puikaus sutarimo sąlygų. Kita vertus, sunku spėlioti, nes niekada gyvenime nesijaučiau, kad mano siela priklauso Lietuvai. Šaknys ir siela - du skirtingi dalykai.
Parodos ir kūrybinis procesas
„Paprastai naujajai savo kūrybai pristatyti ruošiuosi kone metus - apgalvoju kiekvieną rankenos užsegimą, dirželio spalvų gamą, atrenku modelį kiekvienam savo darbui pristatyti. Tuomet surengiu kolekcijos pristatymą, kuris, deja, trunka vos kelias akimirkas... Todėl šį sykį savo kurtus darbus, į kuriuos sudedu tiek daug laiko ir meilės, demonstruoju sostinės galerijoje dvi savaites. Čia bus galima ne tik juos išvysti, bet ir įsigyti - sako neseniai gavusi meno kūrėjos statusą Aušra Haglund. Parodos idėja Aušrai gimė tuo metu, kai dėl itin sudėtingo kojos lūžio jai teko beveik du mėnesius praleisti lovoje. „Kai aplinkybių priverstas stabteli, turi galimybę pamąstyti, pradedi suvokti ir matyti ženklus. Ženklai sakė, kad reikia judėti į priekį ir daug ką keisti. Po visų negandų vėl jaučiuosi pilna jėgų, idėjų ir noro kurti, nes kaip niekada stipriai išsigandau užsibuvimo „komforto zonoje“. Tai ne man. Gyvenimo kelyje yra dar daug naujų iššūkių, reikia tik būti jiems atvirai " - pasakoja A. Haglund.
Dviejų jau suaugusių vaikų mama dirbo radijo, TV laidų vedėja, ėjo vadovaujančias pareigas prekybos centre, gyveno ir kūrė ne tik Lietuvoje, bet ir Skandinavijoje, JAV. Šiandien menininkė jaučia poreikį kurti tai, kas mieliausia širdžiai. Nemažai eksperimentavusi, Aušra išlieka ištikima odai ir rankų darbui. „Parodos ekspozicijoje lankytojai išvys daug odos - tai rankinės, aksesuarai ir suknelės, kurios šį kartą pavirs savotišku paveikslų rėmu aplikacijoms iš odos, - apie parodą pasakoja Aušra. - Labai džiaugiuosi, kad prieš metus gyvenimas mane suvedė su Ovidijumi Talijūnu, kai jis man sukūrė naują prekės ženklą, kuris man tiko idealiai, nors iki tol visi siūlyti „neprilipdavo“. Šiandien man didelė garbė savo darbus eksponuoti kartu su šiuo menininku, kurio kuriamas menas tobulai papildo mano sumanymus ir sukuria bendrą originalią parodą“.
Kūrybos šaltiniai ir vaikų kelias
Beveik 20 metų kuriantis grafikos dizaineris O.Talijūnas - Lietuvos grafinio dizaino asociacijos narys (LGDA). - Kokia buvo jūsų kūrybos pradžia? - Kurti pradėjau nuo vaikystės, kai man buvo 6 metai. Mano pirmoji kūrybos guru yra močiutė. Viskas prasidėjo nuo virbalų, siūlų ir mezgimo. Paprašiau močiutės, jog išmokytų mane megzti. Ji buvo labai kūrybinga, naudojo daug spalvų. Kai mama išeidavo į darbą, kartu su močiute dažydavome siūlus. Mano šių metų spalvos man labai primena tas, kurias naudojo močiutė. Vėliau sekė mama. Moterys tuo metu viską darė savo rankomis, nieko nebuvo galima nusipirkti parduotuvėse, bet puoštis juk norėjosi. Na, o pati geriausia mano mokytoja buvo kaimynė, kuri išmokė konstravimo ir nepriekaištingo siuvimo pagrindų. - Ar atsimenate, kaip atrodė pirmasis jūsų kūrinys? - Tuo metu brangūs „Wrangler“ ar „Levis“ džinsai buvo prieinami tik tiems, kurie turėjo giminių užsienyje. Deficito laikais mano mamai pavyko gauti lenkiškus „Odra“ džinsus. Tada aš jai pasakiau, jog nevaikščiosiu taip, kaip visi. Dabar prisiminusi šį momentą galvoju, kad ją labai įskaudinau. Gražinti juos atgal buvo nepatogu, o aš pasakiau, jog jų nenešiosiu. Tuos džinsus išardžiau. Nusipirkusi brezentinės medžiagos, uždėjau ant jos iškarpas ir pasisiuvau savo pirmąsias kelnes. Mama tada sakė, kad tokius dalykus daryti gali tik labai geri kriaučiai. Vėliau atsirado paltai, suknelės. Savo paltą nešiojau jau pirmame kurse.
Kaip apibūdintumėte savo kūrybinį procesą? Apibūdinti kūrybą yra praktiškai neįmanoma. Vairuodama automobilį, stovint spūstyse, dažnai save pagaunu žiūrint ne į kelią, bet į debesis. Aš ten matau savo serialą, jo veikėjus, netgi savo rankines ar sukneles. Tai ne jų forma ar spalva, tiesiog vizualizacija. Manau, kad kūrybingas žmogus yra kūrybingas visur, viską mato iki milimetrinių detalių. Jis žiūri į grindinį ir gali ten matyti raides, formas ar ką tik nori. Kūrybos procesas vyksta visur ir negalima jo labai aiškiai apibrėžti. Kūryba vyksta kiekviename žingsnyje, sapne, iš ryto atsikėlus, prausiantis, klausantis muzikos ar žiūrint filmą. Visi šie procesai ir veiksmai yra susiję.
Iš kur šiandien semiatės įkvėpimo? Galbūt turite kokį specifinį ritualą? Specialių ritualų neturiu. Pamedituoti tris minutes ir iškart eiti kurti man atrodo absurdiška. Sakyčiau, tokius žmones galima vadinti disciplinuotais produktoriais, o ne kūrėjais. Kūrėjui labai svarbu neužsibūti tame pačiame taške, atsitraukti nuo kasdienybės bei pajusti atstumą, kuriame jis gali laisvai mąstyti. Dėl to, man reikalingos kelionės. Jos gali būti pačios įvairiausios - nuo piliakalnio Merkinėje iki Niujorko mados savaitės ar geros parodos mieste. Visa tai mane įkvepia.
Ar ir savo vaikus stengėtės kreipti dizaino linkme, ar leidote rinktis savo kelią? Gyvenime aš vadovaujuosi vienu principu: menas ir grožis išgelbės pasaulį. Manau, tėvai daro didžiulę klaidą ignoruodami vienokius ar kitokius vaikų meninius gebėjimus, nuolat jiems aiškindami, kad jų gyvenime pritaikyti nepavyks, todėl, neva, verta mokytis kažką kito. Dėl tokio požiūrio turime daugybę nelaimingų žmonių, kurie savęs tiesiog nerealizuoja galvodami, jog neuždirbs pakankamai pinigų. Mano nuomone, savirealizacija yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime, o menas - puikus būdas to siekti. Tik save realizavęs žmogus jausis laimingas ir sėkmingai susikurs savo buitį. Ką manote, kas įkvepia šių laikų jaunimą? Pastebiu, jog šiandien mes be reikalo stengiamės vaikus atitraukti nuo kūrybos ir dizaino. Vaikas kuria nuo pat mažens, kai tik pradeda smėlio dėžėje statyti pilis. Jeigu vaikai nebežaidžia, jie tuo pačiu ir nebekuria. Jaunas žmogus, praradęs savo kūrybiškumą, netenka ir galimybės išreikšti save. Ironiška, kad stengiamės uždirbti visus pasaulio pinigus, išsikeliame sau didelius materialinius tikslus, tačiau vis tiek nesijaučiame laimingi. Savo vaikams linkiu geriausio, todėl visada pabrėžiu kūrybiškumo svarbą. Labai džiaugiuosi, jog mano vaikai pasirinko kūrybinį kelią. Sūnus tapo drabužių dizaineriu, o dukra žengia dainavimo keliu.
Ką Jums apskritai reiškia dizainas gyvenime? Esu nepataisoma estetė, todėl graži forma, aiški linija, spalva ir visumos sudėliojimas man yra viskas. Negaliu ilsėtis aplinkoje, kuri mane erzina. Gerai jaučiuosi tik ten, kur malonu mano akiai - tuomet gerai jaučiasi ir mano siela. Todėl man svarbu, kad estetika vyrautų ir namuose, ir mano mados namuose, ir net automobilyje.
