Matas Jonas Slančiauskas (1850 m. vasario 21 d. Trumpaičiuose, Gruzdžių valsčius - 1924 m. kovo 11 d.) - žinomas XIX a. pab. - XX a. pr. lietuvių visuomenės veikėjas, aušrininkas, knygnešys, publicistas, tautosakos rinkėjas ir kūrėjas.
Ankstyvoji jaunystė ir amato pasirinkimas
Gimė bežemio, medinių indų dirbėjo šeimoje. 1855 m. tėvas pradėjo mokyti skaityti iš lenkiško elementoriaus. Vėliau, 1857 m., tėvas nuvežė jį toliau mokytis į Rudiškių špitolę pas vargonininką. Čia Matas pramoko ne tik vargonuoti bei pažinti gaidas, bet ir lietuviškai skaityti. Būdamas neturtingų tėvų sūnus, toliau mokytis negalėjo, todėl pasirinko siuvėjo amatą. Sulaukęs 16 metų, pramoko siuvėjo amato. Būdamas siuvėju, aplankydavo nemaža žmonių, kartu ir jų vaikus pamokydavo lietuviško rašto. Vargoninkavo Žarėnuose - Latveliuose, Šiupyliuose ir kitur.
1876 m. vedė Barborą Čepulytę, šeimoje augo keturios dukros: Kristina, Jadvyga, Elžbieta ir Anelė, du sūnūs anksti mirė. 1899 m. vedė Oną Zalogytę ir apsigyveno jos tėviškėje Reibinių kaime.
Veikla ir visuomeninė misija
Matas Slančiauskas buvo apsišvietęs žmogus - tuometinio kaimo inteligentas. Mėgo skaityti. Gavęs paskaityti „Aušros“ numerį, vėliau savo įspūdžius taip aprašė: „…ilgai verkiau iš džiaugsmo, sulaukęs taip mylimą svetį“. Nuo 1866 m. pradėjo užrašinėti išgirstus pasakojimus, nutikimus, nuo 1874 m. bandė ir pats kurti eiles, daineles, „pasakas“. Kartais pasakojamąją tautosaką pats sueiliuodavo. Jo eiliuotų mįslių, poezijos 1884-1886 m. buvo užrašyta. Vien per 1890-1905 m. užrašė 633 „visokius niektikius ir burtus“. Didžiausią dalį M. J. Slančiausko užrašytų pasakų sudaro stebuklinės pasakos, kuriose daug baltų senosios religijos ir mitologijos liekanų, būdingų tradicinių pasakų siužetams. Čia veikia daug mitinių būtybių (Dievas, velnias, laumės, laimės, raganos, burtininkai), su kuriomis kontaktuoja žmogus.
Pasirodžius „Aušrai“ 1883 m. organizavo jos platinimą, pradėjo laikraščiui siuntinėti korespondencijų, savo kūrinėlių. Pats spaudos iš Prūsijos nenešė, jos įsigydavo iš kuršėniškio Stanislovo Rupšio bei kitų knygnešių. Nuo 1889 m. naudojosi Jurgio Bielinio paslaugomis. Apie 1885 m. pradėjo leisti hektografuotą laikraštėlį „Dainų nešėjas”. Šį leidinėlį noriai skaitė Žagarės, Šakynos ir Joniškio apylinkių jaunimas. Pirmojo numerio buvo išleista 200 egz. 1889 m. susipažino su gimnazistu, būsimuoju kalbininku Jonu Jablonskiu, o dar anksčiau - su Liudu Vaineikiu, kuris atostogas leisdavo gimtajame Svirplių kaime ir kvietė rinkti tautosaką, patardavo, kaip ją užrašinėti, kam įteikti. Artimai bendradarbiavo su J. Trumpuliu, Antanu Baranausku, A. Ratkumi. Jie keturiese 1889 m. gegužės 1 d. įsteigė slaptą „Atgajos“ draugiją. Buvo faktiškas šios draugijos vadovas. Parašė jos statutą, kurį dar pataisė L. Vaineikis. Be savo pagrindinio uždavinio - tautosakos rinkimo, draugija rūpinosi ir draudžiamos spaudos platinimu, turėjo bibliotekėlę. 1890 m. išėjo antroji draugijos narių dainų knyga „Daines del berniuku ir mergeliu”, kurioje buvo išspausdinta ir M. Slančiausko kūrybos.
Persekiojimas ir tremtis
1891 m. mirė žmona. 1892 m. „Atgajos” draugiją žandarai susekė atsitiktinai. 1895 m. balandžio 26 d. įkliuvus Kuršėnų knygnešiui Stanislovui Rupšiui, darydami kratą šio žymaus knygnešio namuose, žandarai tarp kitų popierių rado Valerijos Vaineikytės iš Svirplių kaimo laišką. Todėl 1895 m. birželio 4 d. buvo krečiama Vaineikių sodyba. Studento Liudo Vaineikio lagamine ir pintinėje žandarai rado A. Baranausko, J. Trumpulio ir kitų rankraščių, laiškų, „Atgajos” įstatus. 1895 m. liepos 18 d. per kratą M. Slančiausko namuose žandarai rado 71 sąsiuvinį su tautosaka, jo paties kūryba, jam rašytų Jurgio Bielinio, Stanislovo ir Liudvikos Didžiulių, Martyno Jankaus, Juozo Miliausko ir kt. laiškų, „Atgajos“ statutą, kalendorių ir dainų knygelių. Nuo 1895 m. rugsėjo 5 d. paskirtas kardomasis areštas Šiaulių kalėjime. Jame išbuvo vienerius metus ir dvylika dienų. Caro 1896 m. rugpjūčio 31 d. paliepimu 3 metams ištremtas į Rygą. Grįžęs namo nenustojo platinti draudžiamos spaudos ir rinkti tautosakos. Daug rašė periodinei spaudai. 1904 m. už draudžiamos spaudos platinimą persekiojamas žandarų slapstėsi miške. Po metų eilėmis palaikė 1905 m. revoliucijos dalyvius ir kvietė lietuvius sukilti prieš carizmą.
Kūryba ir palikimas
M. Slančiauskas rašė ne tik savo autentišką kūrybą, bet ir perkūrinėjo tautosaką. Jo eilėraščiai, tematika artimi liaudies jaunimo ir meilės dainoms, sudarė 1874-87 sukurtų patriotinių eilėraščių rinkinį „Lietuvai“. Juose kalbama apie garbingą Lietuvos praeitį, tautinę priespaudą, kalbos grožį. 1905-1906 m. sueiliavo revoliucinės poezijos. 1907 m. buvo išrinktas Lietuvių mokslo draugijos nariu bendradarbiu. Vien per 1890-1905 m. užrašė 633 „visokius niektikius ir burtus“. 1903 m. sudarė žodynėlį, kuriame surašyti keli šimtai žymių vardų ir tarptautinių žodžių su lietuviškais atitikmenimis. 1900-1905 m. nemaža jo straipsnių išspausdinta laikraščiuose „Skardas“, „Žarija“, „Ūkininkas“, „Vienybė lietuvninkų“, „Tėvynės sargas“, „Kova“, „Lietuvos ūkininkas“. 1921 m. parašė autobiografiją. 1923 m. surinkta tautosaka išleista J. Basanavičiaus tautosakos rinkiniuose, „Lietuvių tauta“ (1923, kn. 3). Slančiausko surinkta tautosaka skelbta J. Basanavičiaus tautosakos rinkiniuose, Lietuvių tautoje (1923, kn. 3).
Jo surinkta tautosaka yra vertinga ne tik literatūriniu, bet ir istoriniu bei etnografiniu požiūriu. Ji atskleidžia XIX a. pab. - XX a. pr. lietuvių buitį, papročius, tikėjimus ir pasaulėžiūrą. Apsilankę muziejuje pajuskite gyvą tekstų kvėpavimą, savitą laiko dvelksmą per pasakas, sakmes, anekdotus, tikėjimus ir burtus, patarles ir priežodžius.
Apie sudėtingus gyvenimo įvykius, depresiją ir seksualumo paieškas
1907 m. rugpjūčio mėn. Lietuvos mokslo draugija M. Slančiauską išrinko nariu bendradarbiu. 1908-1909 m. rinko tautosaką Joniškio apylinkėse. Mirė Matas Slančiauskas 1924 m. ir yra palaidotas Joniškio r. Reibinių kaime išlikusi sodyba, kurioje M. Slančiauskas ilgus metus gyveno. Iškilaus lietuvio atminimas įamžintas ir Kaune. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje esančioje Knygnešių sienelėje iškalta ir pasižymėjusio knygnešio Mato Slančiausko pavardė. Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugoma pora M. Slančiausko laiškų. Joniškio Mato Slančiausko progimnazijos anglų kalbos mokytoja Laima Kurauskienė, ieškodama pasakų knygų mokiniams, užtiko vienos rašytojos paskyrą, kurioje ji save pristatė esanti vieno Lietuvos knygnešio giminaite. Tai pasirodė esanti M. Slančiausko proproproanūkė Susan Olsen. Jos rankose - Amerikoje išleistas M. Slančiausko tautosakos rankinys. Mokytoja tęsia bendravimą su Susan Olsen, kuri išreiškė norą atvykti į Lietuvą ir aplankyti savo garsaus giminaičio gimtinę.
1924 m. kovo 11 d. mirė Matas Jonas Slančiauskas. Jo atminimas gyvas iki šiol, įamžintas muziejuose, mokyklose ir literatūros rinkiniuose.
tags: #mato #slanciausko #gimimo
