Martynas Laučka yra įmonės UAB Husline vadovas.
Įmonės buveinės registracijos adresas: Gargždai, Geležinkelio Pylimo g. 4, LT-96155.
Įmonės kodas 302668243, PVM mokėtojo kodas LT100006383310.
Pagrindinė bendrovės veiklos sritis yra 16.23.20, Kitų statybinių dailidžių ir stalių dirbinių, išskyrus medinius surenkamus pastatus, gamyba (16.23.20 - EVRK 2.1).
Šiuo metu UAB Husline, kuriai vadovauja Martynas Laučka, dirbančių darbuotojų (apdraustųjų) skaičius: 72.
Duomenų šaltiniai: SODRA (VSDFV), Registrų centras, VMI ir kita. Duomenys atnaujinami kasdien.
Martynas Laučka yra įmonės UAB Husline vadovas, kuriai vadovauja nuo 2022 m. kovo 28 d.
Verslo sąsajos:
- Tikrinti UAB Husline verslo sąsajas
- Tikrinti fizinio asmens verslo sąsajas
- Tikrinti verslo sąsajų grandinėlę tarp 2 subjektų
Kaina: 17,99 € Premium nariams: 1,00 kreditas
Atitikties patikra:
Pasitikrinkite, ar Jūsų verslo partneris nėra įtrauktas į tarptautinių sankcijų ar PEP sąrašus, taip pat ar nėra susijęs su vieša neigiama informacija ar priežiūros institucijų pranešimais apie pažeidimus.
Nors straipsnyje pateikta išsami informacija apie Martyno Laučkos verslo veiklą, jo gimimo data nėra nurodyta.
Martynai domisi karmos problemomis, astrologija, joga ir meditacija. Patys turi galingą okultinę įtaką kitiems. Sugeba suprasti pačius subtiliausius žmonių sielos virpulius. Martynai turi stiprią valią ir aiškiaregystės dovaną. Jie ne tik laimi pavojingose gyvenimo situacijose, bet ir padeda kitiems atstatyti prarastą energiją. Martynai į gyvenimą žiūri rimtai ir linkę į radikalizmą - arba viskas, arba niekas. Septintukas yra nuolatinis klajoklis. Jis dažnai mintyse palieka savo kūną ir iškeliauja toli, toli. Tai muzikali, artistiška ir poetiška asmenybė. Kaip viduramžių trubadūras, apdainuojantis kilnumą ir dievišką meilę, taip ir jis yra prisiekęs meilę dvasingumui ir jausmų pasauliui. Išmintingas ir įkvepiantis mokytojas, ypač tų dalykų, kuriais labiausiai domisi pats. Septintukui sunku susikaupti ties tuo, kas vyksta čia ir dabar.
Penki didieji asmenybės bruožai
Dr. Sennas pradeda pirmąjį knygos skyrių "Aesculapius ir Lietuva" gan dramatiškai: "Kai Jonas Basanavičius atėjo į pasaulį 1851 metų lapkričio 23 dieną, jo gyvybė kybojo pavojuje beveik vieną valandą". Gydytojui stengiantis išgelbėti kūdikio gyvybę, abu tėvai meldėsi, padarydami pažadą Dievui: jei jų pirmagimis gyvensiąs, jie išmokslinsią jį kunigystei. Autorius labai šiltai rašo apie Basanavičiaus vaikystę, rengimąsi gimnazijon, mokymąsi Marijampolėje, ankstyvą susidomėjimą lietuvių tautosaka (savo tėvo "pasakoriškumo" dėka). Su Donelaičio "Metais" Basanavičius susipažinęs gimnazijoje - ten jis godžiai skaitęs visas knygas, kuriose buvo rašoma nors kiek apie Lietuvos istoriją. Baigęs gimnaziją Basanavičius gavo savo tėvų sutikimą nesiekti kunigystės. Tapęs studentu Maskvos universitete, jis laimėjo valdinę stipendiją, tad galėjo verstis ir be didesnės tėvų paramos. Atostogų metu draugavo su savo tėviškės žmonėmis, Marijampolėje moksleiviams skaitė Baranausko "Anykščių šilelį". Baigęs medicinos mokslus, Basanavičius grįžo Lietuvon tik trumpam laikui. Tai buvo 1879 metais. Tais pat metais rudenį mirė jo tėvas. Basanavičius apsisprendė gyventi šiltesnio klimato vietovėje, nes to reikalavo jo susilpnėjusi sveikata. Gavęs Bulgarijos kvietimą, atsiųstą su kelionpinigiais, jis nutarė keltis į tą Balkanuose neseniai nepriklausomybę gavusią valstybę. Ten tuojau įsijungė į naują gyvenimą ne tik kaip gydytojas, bet ir kaip aktyvus tos šalies gyventojas, nesišalindamas net politinės veiklos. Basanavičius pasidarė artimas bulgarų partijai su liberalia programa. Medicinos praktika jam gerai sekėsi. Greit galėjo išlyginti studijų dienų skolas ir susitaupyti. Tačiau pasikeitė politiniai vėjai, liberalus ir jų šalininkus valdžia pradėjo šalinti iš įvairių postų. Basanavičius 1882 m. gegužės mėnesį nutarė palikti Bulgariją. Užsuko į Belgradą, nuvyko į Vieną, aplankė ir Lietuvą, bet ten nepasiliko. Anot Senno, medicina Basanavičiui buvusi gera karjera, tačiau Lietuva visada davusi jo gyvenimui misiją. Prahoje jis norėjęs išleisti "Aušrą" ir iš ten siuntinėti ją į Lietuvą. Tačiau to projekto turėjęs atsisakyti dėl per didelių pašto išlaidų. Todėl pasirinkęs Rytprūsius. Apie lietuviško laikraščio būtinumą Basanavičius seniai galvojęs, bet tik 1883 m. Rašydamas apie "Aušros" pasirodymą, Sennas pacituoja jos pirmame numeryje išspausdintus Basanavičiaus jautrius žodžius, kurie labai paveikę to meto lietuvių inteligentiją. Net jis pats savo ašaromis aplaistęs "Aušros" puslapį, kai paskaitęs jame savo vedamąjį straipsnį. Basanavičius norėjęs, kad "Aušra" būtų visų lietuvių laikraštis, tačiau taip neįvykę. Jis negalėjęs perskaityti visų rankraščių prieš jų spausdinimą, todėl ten patekusi be jo žinios ir tokia medžiaga, dėl kurios greit susilaukta priekaištų. Jis visai nesijaudinęs dėl lenkų ar sulenkėjusių lietuvių kritikos "Aušros" adresu. Rašydamas apie "Aušros" sustojimą 1886 m. dėl finansinių ir kitokių trūkumų, Sennas pažymi, kad Basanavičius turėjo anksti pasitraukti nuo jos leidimo ir redagavimo dėl kelių priežasčių. Viena, iš Bulgarijos atsivežtos santaupos jau baigė išsekti. Antra, į Lietuvą negalėjo grįžti kaip redagavęs slaptą laikraštį. Trečia. Prahoje Basanavičius įsimylėjo į Bohemijos čekę Gabrielę Eleonorą Mohl, kurią jis vedė 1884 m. gegužės 15 d. ir todėl jau turėjo rūpintis šeimos išlaikymu. Jis nutaręs grįžti į Bulgariją. Ten tuo metu susiklostė jam palankesnės sąlygos, nes švietimo ministru buvo tapęs jo senas draugas. Tačiau ir Bulgarijoje gyvenimo sąlygos nebuvo šviesios. Jo žmona sunegalavo džiova, Pats susirgo plaučių uždegimu, nuo ligonių užsikrėtė dėmėtąja šiltine. 1887 m. vasarą vienas pacientas pasikėsino į Basanavičiaus gyvybę, sunkiai jį sužeisdamas. Pasikėsinimo priežastis neišaiškinta, o kūne nesurasta pasilikusi kulka varginusi per metus metus. Ten Basanavičių ištiko ir naujas, skaudžiausias smūgis - žmonos mirtis. Basanavičienė mirė 1888 m. vasario 16 d., sulaukusi vos 26 metų. Kad Basanavičiui rūpėjo ne vien :v:>ki reikalai ir klausimai, matyti jo atlikto mokslinio medicininio tyrimo (2,000 vyrų ir 167 moterų), kurio duomenis paskelbė Bulgarijos švietimo ministerija. Tai buvusi mokslinė studija apie fizinę etnografiją. Netrukus Basanavičius buvo perkeltas iš Lom-Palankos, mažesnio miesto, į Varną, Juodųjų jūrų uostą. Tai buvęs tarnybinis paaukštinimas. Deja, netrukus prasidėjęs sveikatos silpnėjimas, atsiradusi aritmija persekiojusi B. iki pat gyvenimo pabaigos. Išsivysčiusi ir neurastenija. Turėjo atsisakyti viešosios sveikatos pareigūno tarnybos, ribotis privatine praktika. Norėjo grįžti Lietuvon, siuntė prašymą naujojo caro Nikalojaus II vyriausybei, bet susilaukė neigiamo atsakymo. Gyvendamas Bulgarijoje, B. palaikė glaudų ryšį su savo tauta, tyrė jos praeitį, nagrinėjo Višteliausko, Pietario, Kudirkos ir kitų raštus, ieškojo lietuvių tautos kilmės, nors jo teorijos apie tą kilmę ir nebuvo priimtos. Jo raštai buvo spausdinami ir Amerikos lietuvių spaudoje. Dalyvavo bulgarų politiniame gyvenime, buvo išrinktas Varnos miesto tarybos nariu, parašė vieną skyrių bulgarų demokratų partijai. 1898 m. 1905 metais Basanavičius apsisprendė grįžti į Lietuvą. Jis buvo jau išsitarnavęs bulgarų pensiją, o Lietuvoje jau buvo grąžinta lietuviška spauda. Visoje Rusijos imperijoje, pralaimėjus karą su Japonais, brėško laisvesnis rytojus. Pasiekęs Vilnių, Basanavičius visų pirma žygiavęs į Gedimino kalno viršūnę. Skubėjo lankyti muziejus, knygynus, visas lietuviškas įstaigas. Sennas apžvelgia ir politinių partijų atsiradimą, joms išsivysčius iš "Aušros" paskatinto susipratimo sąjūdžio įvairių ideologinių krypčių. Aprašo Kudirkos "Varpą", katalikų "Apžvalgos" ir "Tėvynės Sargos" pasirodymą, socialdemokratų partijos įsisteigimą 1896 m., demokratų partijos susikūrimą 1902 m., katalikų programos paskelbimą 1904 m. Nepraleisti ir pirmieji, spaudą atgavus, pasirodę laikraščiai - "Lietuviu laikraštis" Petrapilyje ir "Vilniaus Žinios" Vilniuje. Tais pačiais 1905 metais Basanavičiaus rūpesčiu Vilniuje susidariusi iniciatorių grupė Didžiajam Vilniaus Seimui šaukti. Rengimo priešakyje stovėjo Basanavičius. Kaip dr. Sennas pažymi, į tą Vilniaus seimą, pareikalavusį Lietuvai autonomijos, iš visos šalies atvyko 2,000 atstovų. Į seimo prezidiumą Basanavičius išrinktas kaip nepartinis. Vaizduodamas Basanavičiaus šakotą veiklą, Sennas dar nurodo, kad jis aktyviai talkino lietuviams kandidatams rinkimuose į Rusijos dūmą. 1907 metais Basanavičius padėjęs išrinkti Andrių Bulotą ir Petrą Leoną. Kurį laiką jis aktyviai dalyvavęs demokratų partijoje, padėjęs įsteigti jos skyrių Kaune, bet vėliau B. Basanavičius apsisprendęs pasilikti Vilniuje, prieš akis turėdamas vieną uždavinį - rinkti ir saugoti lietuvių istorinę kultūrą ir atgauti lietuviams priklausančią vietą tame mieste. Siekdamas šio tikslo jis stengėsi įsteigti lietuvių kultūros draugiją. Jo rūpesčiu 1907 m. balandžio 7 d. įvyko steigiamasis Lietuvių mokslo draugijos susirinkimas, kuriame dalyvavę 33 oficialūs nariai ir 11 svečių. Dalyvių tarpe buvę prel. Al. Dambrauskas-Jakštas, kan. J. Tumas, prel. Mačiulis-Maironis, prof. E. Volteris. Basanavičius buvęs išrinktas draugijos pirmininku, kurio pareigose jis išbuvęs iki mirties. Grynai mokslinio tyrinėjimo ir istorinės medžiagos rinkimas susilaukė didelių carinės valdžios trukdymų. Reikalauta, kad akademijos susirinkimų užrašai būtų daromi rusiškai ir kad susirinkimuose dalyvautų tik jos nariai. Cenzūra tikrino iš užsienio gaunamą literatūrą. - stebėtojai, tačiau darbas plėtėsi. Didėjo draugijos knygynas, muziejus, archyvai. 1910 metais jau buvę aišku, kad draugijai reikalingos erdvesnės patalpos, pastovi vieta. Pajėgta nusipirkti sklypas, bet nebuvę lėšų namams pastatyti. Valdžia neleido aukų rinkti. Nebuvo draugijai vieningo pritarimo ir visuomenėje. Kairieji kritikavo "Lietuvių Tautą" už per didelį praeities romantinimą. Esą reikią kreipti dėmesį į socialinę ir klasinę kovą. Buvę kritikos ir iš katalikų kunigų pusės, kad nepakankamai rodyta dėmesio teologijai ir krikščioniškai filosofijai. Bet draugija gyvavo. Ji buvusi lietuviams intelektualams gyvybinis ir dinaminis centras, naujo kultūrinių laimėjimų lygio ieškotojas ir forumas, - sako dr. 1913 m. draugija nutarė kreiptis pagalbos į Amerikos lietuvius. Pasiryžta nusiųsti ten savo atstovus, kurie lankytų lietuvių gyvenvietes, padarytų pranešimus apie padėtį Lietuvoje ir prašytų aukų Mokslo draugijos namams - Tautiniams Namams - pastatyti. Dešinieji ir kairieji rūpinęsi, kad delegacijoje būtų jų žmonės, nes ir vieni, ir kiti turėję savo šalininkų Amerikoje. Basanavičius buvęs dešiniųjų kandidatas. Kaip pažymi dr. Sennas, niekas negalėjo viešai priešintis Basanavičiaus kandidatūrai, bet kas bus antruoju? Iškilo Martyno Yčo ir Andriaus Bulotos kandidatūros. Tačiau Bulota nesutikęs būti Basanavičiaus "asistentu". Jis nenorėjęs groti antruoju smuiku. Yčas mielai sutikęs būti antruoju atstovu, pasakydamas, kad niekas negalįs prilygti Basanavičiui nuopelnais Lietuvai. Apie šią kelionę Martynas Yčas yra nemažai parašęs savo atsiminimuose, kuriais dr. Sennas ir remiasi šioje biografijoje. Buvęs labai jautrus susitikimas Basanavičiaus su Šliūpu, kurs tada gyveno Amerikoje, Scran-tono mieste. Basanavičiui buvę nemalonu skaityti Amerikos lietuvių kairiųjų spaudoje išpuolius prieš jo ir Yčo misiją. Vincas Kapsukas-Mickevičius iš Rusijos siuntė straipsnius socialistų laikraščiams, ragindamas darbininkus neaukoti Tautiniams namams Vilniuje. Socialistų spauda skelbė, kad darbininkams svarbiau klasių konfliktas, o ne tautos vienybė. Per 120 dienų Basanavičius ir Yčas aplankę 84 kolonijas, sakydami kalbas. Juodu surinkę beveik 24 tūkst. dolerių, o kelionės išlaidų buvo tik pusantro tūkstančio dol. Iš Amerikos Basanavičius grįžęs labai išvargęs. Pajutęs įvairius fizinio silpnėjimo ženklus, pradėjusi silpnėti atmintis, buvę sunkumų ir su kalbėjimu. Visa tai jį giliai paveikė. Nors sveikata netrukus vėl sustiprėjo, bet Basanavičius pasidaręs apatiškas, neveiklus, daugiau stebėtojas, o ne aktyvus veiklos dalyvis. Vokiečiams įžygiavus į Vilnių 1915 m. rugpjūčio 18 d., ten susidarė nauja padėtis. Besitraukdami rusai sunaikino ir ištuštino dirbtuves. Nauji okupantai tuojau uždarė lietuvišką spaudą. Tačiau lietuviai veikė, darydami viską, kas tik buvo įmanoma. Pasiryžta kurti savo gimnaziją. Įsisteigė keli komitetai, bet Basanavičius jiems nebepirmininkavo, kaip anksčiau. Rašydamas apie politinę padėtį vokiečių okupuotoje Lietuvoje, Sennas pažymi, kad lietuviai žvelgė į vokiečius kaip į despotiškus įsibrovėlius. Mieste siautė areštai, kratos. Tardytas bei krėstas ir Basanavičius. Vesta kova už savo teises. Rašyti memorandumai, siųstos delegacijos. Prašyta leidimo spaudai. Pagaliau 1917 m. kovo mėnesį vokiečių okupacinė valdžia leidusi lietuviams spausdinti Vilniuje savo laikšraštį. Vokiečiai vienai lietuvių delegacijai pažadėję pagalbą ieškant "toli siekiančios savivaldos", kai bus pasirašyta taika. Tuo tarpu gyvenimas Vilniuje vis sunkėjęs. Nauji įvykiai vystėsi Rusijoje, kilus vasario revoliucijai. 1917 m. vasarą vokiečiai bandė sudaryti Vilniuje patikėtinių tarybą, kuriai kandidatus pasiūlyti buvę pakviesti Gabrys ir Basanavičius. Tačiau lietuviai pareikalavę teisės patiems išsirinkti savo atstovybę. Po ilgų derybų buvusi sušaukta Vilniaus konferencija 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Ji pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę ir išrinko Tarybą, kaip tautos atstovybę. Basanavičius buvęs išrinktas į Tarybą, bet ne į jos prezidiumą. Tačiau jis, įteikė vokiečiams padėkos laišką už leidimą sukviesti konferenciją. Autorius pažymi, jog Basanavičiaus vardas ir jo istorinis vaidmuo, kaip lietuvių vienybės simbolio, reikalavo, kad jis stovėtų visuomenės priešakyje, nors jau ir mažai reiškėsi tiesioginėje veikloje. Basanavičius dalyvavęs visuose Lietuvos Tarybos posėdžiuose ir, atrodo, visada ėjęs su jos dauguma. Jis pirmininkavo posėdžiui, kai 1918 m. vasario 16 d. nutarta paskelbti nepriklausomybės aktą (p. 57). Jis savo buvimu suteikęs Tarybai orumo. Nors Basanavičius vis mažiau reiškėsi politiniame gyvenime, jis tęsęs kultūrinę veiklą. Visą laiką gynęs lietuvių teises Vilniaus bažnyčiose. 1918 m. spalio 20 d. Tačiau iškilo nauji rūpesčiai 1918 m. gale dėl neramumų: vokiečiai traukėsi iš krašto, iš rytų artinosi Rusijos raudonarmiečiai, vyriausybė nutarė keltis iš sostinės, o mieste buvo maišatis. Įsiveržė raudonoji armija, pradėjo veikti Kapsuko tarybinė valdžia, kurioje iš pradžių dirbęs Vaclovas Biržiška leido Basanavičiaus globotai mokslo draugijai veikti savo patalpose be nuomos, o jam pačiam pasiūlęs istorinio muziejaus direktoriaus vietą (p. 59). Nelengva buvę Basanavičiui bolševikų režimo dienomis. Sennas pacituoja Basanavičiaus dienoraštį, kuriame jis įrašė, kad bolševikai atnešė ne skelbiamas demokratijos lygybę, laisvę ir brolybę, bet aršiausią klasinę kovą . . . (p. 60). Lietuviai laukę Lietuvos karių kovojusių su raudonarmiečiais, bet 1919 m. 1920 m. gegužės 15 d. Basanavičius dalyvavo Kaune Steigiamojo seimo atidarymo iškilmėse. Tai buvęs vienas svarbiausių įvykių jo gyvenime. Basanavičiaus ir jo bendradarbių vilniečių Mykolo Biržiškos, Kristupo Čibiro ir Teofiliaus Juodvalkio dalyvavimas seimo atidaryme buvęs sutiktas su ovacijomis. Basanavičius džiaugėsi Lietuvos nepriklausomybe, bet jam valstybė be Vilniaus dar nebuvo visiškai pasiektas tikslas.Įsiliepsnojus karui tarp Lenkijos ir Sovietų Rusijos, Vilniaus gyventojams reikėjo daug kentėti. Vilnius vėl atsidūręs bolševikų rankose. Laukta Lietuvos kariuomenės, nes 1920 m. liepos 12 d. sutartimi Vilnius pripažintas Lietuvai. Basanavičius, susitikęs Kapsuką, paklausęs, kada gi komunistai pasitrauks. Kapsukas užtikrinęs jį, kad tai įvyksią greit - dar prieš rugsėjo 1 d. Tačiau Sennas nurodo, jog Kapsukas rugpjūčio 4 d. skundėsi Maskvai, kad taikos sutartis su Lietuva kenkianti Vilniuje komunistams, ir todėl jie negalėsią įvykdyti revoliucijos. Rugp. 29 d. Kapsukas pranešęs Maskvai, kad sąlygos revoliucijai esančios palankios, bet Leninas tuojau atsakęs: "Momentas dabar visiškai netinkamas" (p. 69).
LR fiziniai: 1
Istorinių vadovų: 2
Istorinių valdybos narių: 0
LR fiziniai: 1
Istorinių dalininkų: 1
Vardas, pavardė | Pareigos | Data nuo | Data iki | Sąsajos
Martynas Laučka | Direktorius | 2022-03-28 | - | 4
Jau vienuoliktą kartą Klaipėdoje surengta socialinė iniciatyva PARA-TONAS dar kartą įrodė, kad sportas gali būti daugiau nei fizinis aktyvumas - jis gali tapti bendrystės, pagalbos ir tikrų vertybių simboliu. Nuo gegužės 31 d. ryto iki birželio 1 d. 10 val. „Prieš vienuolika metų kilusi iniciatyva šiandien tampa miesto identiteto dalimi. Džiugu matyti, kad kasmet plečiasi ne tik veiklų spektras, bet ir bendruomenės įsitraukimas. „Iš pradžių su kolege Egle Vaupšaite svarstėme apie 16 valandų plaukimą, tačiau greitai supratome, kad idėja turi dar didesnį potencialą - taip gimė visos paros trukmės iššūkis. Laikui bėgant jis išaugo į daugialypę iniciatyvą, apimančią ne tik plaukimą, bet ir kitas sporto šakas. Klaipėdos baseine per 24 valandas buvo nuplaukta 299 km ir 50 metrų. Iš viso plaukė 129 dalyviai - jauniausiam buvo 6 metai, vyriausiam - 73. „Tai ne tik įspūdingas atstumas, bet ir įkvepiantis visų kartų susitelkimo pavyzdys“, - pabrėžia E. Šiemet dalyvių laukė dar daugiau veiklų: „Švyturio“ arenoje vyko šeimų baudų metimų ir snaiperių konkursai su BC „Neptūnas“ žaidėjais, o norintieji galėjo išsinuomoti arenos parketą žaidimui ar treniruotei. „Akropolio“ lede - čiuožimas nuo gegužės 31 d. 10 val. iki birželio 1 d. 2 val. nakties; „GG arenoje“ - e. „PARA-TONAS - tai daugiau nei sporto renginys. Tai vertybinė iniciatyva, kuri skatina bendruomeniškumą, rūpestį ir atsakomybę. Organizatoriai nuoširdžiai dėkoja visiems dalyviams, partneriams ir rėmėjams, kurių dėka ši iniciatyva kasmet auga ir kuria tikrą pokytį. „Kiekvienas jūsų žingsnis, plaukimas ar pasidalintas geras žodis prisideda prie šviesesnio pasaulio tiems, kam labiausiai to reikia“, - sako E.
