Dauguma laukinių sparnuočių jau sudeda labai skirtingais raštais išmargintus kiaušinius. Gamtoje viskas surėdyta pagal svarbiausią - išlikimo dėsnį. Kai kurių paukščių dėtys kiek neįprastos ryškesnės spalvos, stručio giminaičių - emu, varnų ar ibių. Rudasis ibis, retas paukštis, Lietuvoje sutinkamas tik migracijosacijos metu, neperi. Jų kiaušiniai melsvos spalvos. Dažnai tokių ryškių spalvų kiaušiniai turi savybę, kad jų skonis nemalonus plėšrūnams ir ta spalva įspėja. Kiaušinių dydžiai pribloškia - nuo miniatiūrinio, nesveriančio nė gramo, iki mums gerai pažįstamo kilograminio stručio kiaušinio ar epiornio milžino, kuris, deja, atpažįstamas tik iš muliažo, sukurto pagal radinius. XVIII amžiuje jie dar gyveno Madagaskaro miškuose, bet buvo išnaikinti, išmedžioti dėl mėsos ir dėl geros kokybės kiaušinio. Paukštis sverdavo apie 400 kg, o kiaušinis apie 9 kg. O pasaulyje mažiausias paukštis - kolibris, jo kiaušinis ypatingai smulkus ir jei lygintumėm su stručio kiaušiniu daug daug kartų mažesnis. Ir kuo didesnis paukštis, tuo kiaušinių sudeda mažiau. Giminės išlikimu labiausiai priversti rūpintis mažesnieji sparnuočiai, ypač kurie peri ant žemės, tad ančių, dančiasniapių, kurapkų dėtyse nuo 15 iki 25 kiaušinių. Kuo mažesni paukščiukai, tuo didesnė žūčių tikimybė jauniklių ir tuo didesnis noras išlikti ir tuo didesnis skaitlingumas yra. Lietuvoje jau įsibėgėja paukščių perėjimo sezonas.

„Jeigu paukštis peri ant žemės tarp žolių, jo kiaušiniai gali būti susiliejantys su sausais lapais, kaip lakštingalos. Rudagalviai kirai peri salose, vandens telkiniuose tarp žolių, kiaušiniai margi susilieja su pernykšte žole“, - aiškina T. Ivanausko zoologijos muziejaus ornitologas Saulius Rumbutis. Perinčių atvirose erdvėse kiaušiniai išdabinti gamtos raštais, natūralios, pastelinės spalvos: pilkšvos, rusvos, kad primintų sausą žolę, medžių šakas, žemę ar akmenėlius. O inkiluose, urveliuose ar aukštai lizduose perintys paukščiai jaučiasi saugiai ir daugiausia deda baltus kiaušinius. „Tulžiai rausia urvelius - tai jų kiaušiniai būna baltos spalvos, geniai kala uoksus ir deda baltos spalvos kiaušinius. Sakykime, naminė pelėda, jai nereikia maskuoti kiaušinio, nes erdvė uždara - tai baltos spalvos. Jūrinis erelis peri atviram lizde, bet jis daug priešų neturi, jis pats grobuonis ir jo kiaušiniai balti“, - pasakoja S. Rumbutis.

Ir nors gamtoje daug paukščių puikuojasi akį rėžiančių spalvų plunksnomis, jie nededa kiaušinių ryškiu lukštu. Vos kelių sparnuočių dėtys kiek neįprastos ryškesnės spalvos, stručio giminaičių - emu, varnų ar ibių.

Margučių tradicija Lietuvoje

Per Velykas ant vaišių stalo negali nebūti margučių: mūsų pačių išpuošti, raižyti, marginti, skutinėti kiaušiniai yra patys gražiausi. Kiekvienuos namuos jie puošiami skirtingai: kartais mes net nežinome, kodėl darome kitaip nei kaimynai. Tačiau viską galima paaiškinti paprastai: tokia yra šeimos ar visos giminės tradicija. Juk kažkas kažkada to mokė visų mūsų močiutes ir senelius, tėvus, o vėliau jie mokė mus. Ta pati mokykla, tie patys raštai, taip pat parinktos spalvos... Šiandien net nesusimastome apie margučių istoriją. Naujausi archeloginiai radiniai vis sendina, ilgina jų istoriją, tačiau būtų sunku surasti mūsų tradicijų ir tūkstančių metų akmeninio kiaušinio kultūrines ir net prasmės sąsajas. Galima galvoti, jog iš Vakarų Europos atkeliavusios kiaušinių marginimo tradicijos pasiekė tik dvarus, o iš jų „poniškos“ tradicijos ne visada pasiekdavo paprastas kaimo gryčias, todėl daug kur iš nuogirdų, iš noro turėti „savo“ tradiciją radosi savi, į nieką nepanašūs margučių puošimo būdai. Kad jie mūsų krašte senesni už krikščionybę, liudija tai, jog daugelio senųjų margučių ornamentuose vaizduojamas gyvybės medis, saulė, žvaigždės, augalų ornamentai, kurie yra iš senosios mūsų pajautos, iš pasaulio, su kuriuo gyveno seniausieji mūsų protėviai. Tačiau bet kuriuo atveju margučių puošimo galimybes mums atvėrė laukiniai paukščiai. Tą nesunku įtarti, jeigu pažiūrėsime į 500 metų ar dar ankstesnių senųjų gyvenviečių vietose randamas kaulines paukščių (maisto objektų) liekanas. Tuomet pamatysime, kad vištos kaulų ten nėra. Į kaimo tvartelius (kokie primityvūs tuo metu jie turėjo būti) jos dar nebuvo atkeliavusios. Tik po šimto ar dviejų šimtų metų jos pasiekė dvarų vištides. Vadinasi, kaimo žmonės vištų kiaušinių neturėjo arba jie buvo didelė retenybė. Tų laikų vištos dėjo tik kiaušinius rudu lukštu, kuriuos marginti ne taip paprasta. Likdavo viena išeitis - gamtoje prisirinkti pempių, didžiųjų ančių, pilkųjų žąsų ankstyvųjų dėčių kiaušinių. Vienus jų marginti reikėdavo, kiti iš karto buvo „gatavi“ margučiai.

Kiaušiniavimas - gamtos ir kultūros reiškinys

Kiaušiniavimas - ne mūsų sumanymas ir atradimas. Iki šiol bent trečdalis pasaulio gyventojų maistui naudoja ne tik visus be išimties paukščių kiaušinius, bet ir lizduose randamus jų jauniklius, taip pat driežus, vabzdžius, drugių vikšrus. Visos šios gamtos dovanos vadinamos vienu bendriniu „bush meat“, kitaip tariant, „krūmų mėsos“ vardu.

Kodėl kai kurių paukščių kiaušiniai margi?

Žinoma, gamtoje kiaušinius „atrado“ ne paukščiai, o ropliai. Jų ir paukščių protėviai - bendri, iki šių dienų kai kurie vėžliai ir krokodilai deda kalkinį lukštą turinčius kiaušinius. Šis lukštas yra baltas. Nuo aplinkos (juos peri pūvančių augalinių medžiagų šiluma) lukštas gali tapti murzinas, nešvarus. Roplių kiaušiniai užkasami, tad jų spalva visai nesvarbi. Kas kita - paukščių kiaušinių spalva, varijuojanti nuo baltos iki juodos. Baltu lukštu kiaušinius deda drevėse, urvuose, uždaruose lizduose perintys paukščiai arba didieji sparnuočiai, kurie savo dėtis gali apginti jų neslapstydami. Gandrų kiaušiniai balti, didžiųjų plėšriųjų paukščių, pavyzdžiui, vištvanagio jie balti su retomis dėmėmis. Smulkių plėšriųjų paukščių (pelėsakalio, paukštvanagio, net sakalo keleivio) kiaušiniai išmarginti gausiom dėmėm - maskuojami nuo nepageidautinų akių. Margiausi - ant žemės perinčių paukščių kiaušiniai. Tilvikai - kiaušinių maskavimo specialistai: nepatyrusiai akiai jų dėtys visai nematomos - jas galima sumindyti taip ir nesuradus. Kiekviena ant žemės perinti rūšis kiaušinius „margina“ labai įvairaus dydžio ir bent kelių spalvų dėmėmis, taškais, siūleliais. Marginimo „raštas“ būdingas kiekvienai rūšiai, tad specialistas pagal tai be vargo apibūdina jam pateiktus sparnuočių kiaušinius. Tiesa, kai kurių rūšių dedamų kiaušinių spalva ir dėmėtumas gali skirtis. Oologai, kiaušinius tiriantys mokslininkai, tokių spalvinių variacijų žino šimtus - jiems dirbti ir tobulėti padeda muziejuose surinktos kiaušinių kolekcijos. Vokiečių gamtininkas V. Makatschas, tyręs paukščių kiaušinius ir surinkęs solidžią kiaušinių kolekciją, pateikė rudagalvio ir kitų kirų kiaušinių „serijas“, kuriose spalvinės variacijos buvo tokios nutolusios nuo rūšims įprastos normos, kad šiuos kiaušinius buvo galima priskirti kuriai nors kitai rūšiai. Lietuvoje didžiausią kiaušinių kolekciją sukaupęs Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus. Jo lankytojai gali pamatyti kai kuriuos eksponatus, kiti yra saugomi saugyklose. Mūsų šalyje laukinių paukščių kiaušinius rinkti, juos kolekcionuoti uždrausta. Gerai, kad niekada nebuvo ir tokios tradicijos. Geriau tegul kiaušiniai tarnauja tam, kam juos sukūrė, suformavo, nuspalvino gamta - naujos gyvybės formavimuisi.

Kiaušinių tipai ir jų ypatybės

Kiaušinių marginimo būdai ir simbolika

Kiaušinių marginimas yra gyvybingiausia lietuvių tautodailės šaka. Juos margina suaugusieji ir vaikai, todėl marginimo būdų gali būti daugybė. Paprasčiausias būdas - dažymas viena spalva. Tokius kiaušinius vadino „dažytiniais“, „vienaluomiais“. Raštais papuoštus - margučiais. Nuo seno kiaušinius dažydavo augaliniais dažais: svogūnų lukštais, juodalksnio žieve ir rūdimis, medžių kerpėmis, rugių želmenimis, beržų lapais, rugiagėlių, ramunėlių žiedais, burokėlių nuoviru. Natūraliais dažais dažytų kiaušinių spalvos nebūna ryškios, jos švelnių, subtilių tonų, daugybės atspalvių. Nors augaliniais dažais dažyti sudėtingiau, bet jie patvaresni už cheminius, dažo lygiau, neįsigeria per kevalą, nekenksmingi. Anilino dažai kiaušinius dažo ryškiom, kontrastingom spalvom. Tradicinės margučių spalvos buvo juoda, rusvai raudona ir tamsiai ruda. Labiausiai paplitęs dažymas svogūnų lukštais. Jais dažyti kiaušiniai būna įvairių atspalvių ir intensyvumo rusvos, rausvai rudos, tamsiai raudonos spalvų. Spalvos intensyvumas priklauso nuo lukštų kiekio ir mirkymo laiko. Prieš virimą svogūnų lukštus reikia pamirkyti, iki 12 val. Dažas verdamas ne trumpiau kaip 30 min. Šviesiai žaliai nudažoma dilgėlėmis. Pririnktų dilgėlių reikia tirštai pridėti į puodą ir užpiltas vandeniu virti 20 min. Iškošus, atvėsinus sudedami kiaušiniai ir verdami. Dažyti galima ir burokėliais. Nuluptus ir supjaustytus juos reikia užpilti vandeniu ir virti. Jie kiaušinius nudažo švelniai raudona spalva. Galima dažyti susmulkintomis beržų, pušų, juodalksnių, eglių kerpėmis. Jos gerai išmirkomos ir į puodą sluoksniuojamos su kiaušiniais. Virti su kerpėmis kiaušiniai nusidažo rausvai geltona spalva; spalva priklauso nuo to, kokių kerpių įdėta daugiau. Gelsvai žalia spalva dažo beržo vantos lapai, skroblo žievė. Geltonai - ramunėlės, alksnio žirginiai, pilkai žalia spalva - šienas, eglių viršūnių spurgos, kerpės ir samanos, žalsvai - bruknių lapai, rugių želmenys, tamsiai rudai - ąžuolo žievė, graikinių riešutų luobai (ne kevalai), kava, mėlynai dažo rugiagėlės, šviesiai violetine spalva - pupos. Dažymui galima naudoti ir įvairias arbatžoles, kmynus, ciberžolę, raudonuosius kopūstus. Seniau buvo populiaru dažyti juodalksnio žieve, kankorėžiais ir rūdimis, visa tai sumerkus ir parauginus kelias savaites, įpylus rūgštymo. Dažymas augalais netrumpas, jie ilgai mirkomi, žievės - apie savaitę. Svarbu prieš dažymą kiaušinius nuplauti sodos tirpalu, kad neliktų riebalinio sluoksnio. Dažant reikia įberti druskos arba įpilti acto, kad dažai geriau kąstų.

Vaško technika marginti kiaušiniai vadinami rašytiniais, kartais - taškytais. Taip buvo marginama nuo seno. Paprastai vašku išrašomi virti kiaušiniai. Bet jei dažomi žali, tai vėliau jie išverdami silpname ramunėlių, kmynų, svogūnų nuovire ar vandenyje. Marginant šia technika naudojamas bičių vaškas, kuris išlydomas ir, kad nestingtų, šildomas. Tam reikia indelio, kurį būtų galima nuolat kaitinti ant silpnos ugnies, žvakės ar elektrinės viryklėlės. Reikalingas įrankis - į medinį kotelį įtvirtinta metalinė adatėlė su galvute. Tam tinka smeigtukai, naudojami siuviniams smaigstyti. Kad vaškas dekoruojant nestingtų, neatšoktų nuo lukšto, kiaušinis turi būti pašildytas, bent kambario temperatūros. Svarbi ir vaško temperatūra - jei per karštas, tai braukiamas per lukštą jis nutįsta. Išrašomas vašku kiaušinis viena ranka paimamas ir laikomas už galų. Pirmiausia išrašomi šonai, paskui galai. Iš šių įvairiai grupuojamų elementų kuriami raštai. Vienu smeigtuko įmerkimu į vašką išrašomas vienas lapelis. Raštus galima komponuoti kiaušinio šonuose, galuose, dėstyti skersai, išilgai ar įstrižai kiaušinio. Juos galima kurti ir spontaniškai, bet geriau apgalvoti iš anksto, paieškoti pavyzdžių. Neturint įgūdžių, verta pieštuku pasižymėti skersinę ir išilginę kiaušinio ašis. Vašku numargintas kiaušinis įdedamas į paruoštus šaltus dažus ir laikomas, kol nusidažo (2-3 val.). Išimtą iš dažų kiaušinį reikia nudžiovinti, o vašką nugrandyti arba nutirpinti žvakės liepsnoje, šildant mažais ploteliais ir nuvalant minkštu audiniu. Dažų nuovire dažyto kiaušinio vašku padengtos vietos lieka baltos. Jei norime gauti kelių spalvų raštus, pirmiausia vašku išrašytą kiaušinį reikia dažyti šviesesne spalva, išdžiovinti, išrašyti raštus ir merkti į tamsesnę spalvą. Raštas bus dvispalvis. Taip galima marginti išgaunant 3-4 spalvų derinius. Bet kuo raštas spalvingesnis, tuo jis būna paprastesnis. Populiarus pastarųjų metų kiaušinių dekoravimo būdas yra marginimas vašku paliekant faktūrinį (reljefinį) deginto vaško sluoksnį. Vaško spalva priklauso nuo kaitinimo trukmės: iš pradžių jis būna šviesus, paskui gelsta, vėliau ruduoja ar net pilkėja.

Kitas mėgstamas kiaušinių marginimo būdas - skutinėjimas. Skutinėjami virti ir viena spalva nudažyti kiaušiniai. Linijų storį nulemia pasirinktas įrankis. Raštas raižomas, skutamas tol, kol lukšto paviršiuje pasirodo baltos spalvos piešinys. Skutinėti margučiai pasižymi smulkesniais raštais, lengva, grakščia piešinio linija. Raštai gali būti išplėtojami ir tapti grafikos kūriniu ant lukšto. Gali būti naudojami figūriniai, net siužetiniai motyvai. Skutinėjant margučius naudojami tie patys motyvai kaip ir rašytiniuose margučiuose, bet čia itin tinka įvairūs geometriniai elementai.

Iš greitesnių ir paprastesnių marginimo būdų galima paminėti „marmurinę“ techniką, arba batiką. Tokie margučiai margintoją visada maloniai nustebina, nes dovanoja nuostabos momentą. Nuplautą kiaušinį reikia įvynioti į išmirkytus svogūnų lukštus, juos įvynioti į skudurėlį, apraišioti siūlu ir virti vandenyje arba dažuose. Bet ir varijuoti. Pavyzdžiui, prieš vyniojant kiaušinį į lukštus, ant jų paberti šiek tiek smiltelių anilino dažų arba apibarstyti prieskoniais, arbatžolėmis ir pan.

Margučių spalvos ankščiau turėjo simbolinę prasmę, ypač buvo mėgstami juodai - žemės spalva dažyti kiaušiniai. Tikėta ypatinga raudonos - gyvybės, blogio pašalinimo spalvos galia. Žalia simbolizavo pavasario gyvastingumą, augmeniją, geltona, ruda - javų brandą, mėlyna - tai spalva dangaus, nuo kurio priklausė pasėlių derlingumas. Senosios raštų prasmės irgi nugrimzdo į praeitį, tačiau iki šių dienų margučiuose išliko šviesą, judėjimą, gyvybingumą, gyvybės atsinaujinimą simbolizuojantys ženklai: įvairios saulutės, žvaigždutės, sūkurėliai, žalčiukai. Mėgstami ir augalai. Pagrindinį motyvą dažnai papildo smulkūs ornamentai iš taškelių, brūkšnelių, vingelių, lankelių, trikampėlių, kryželių, rombelių. Variacijų gali būti begalė, tad kiekvienam margintojui atsiveria plačios galimybės ne tik atkartoti, kopijuoti senuosius, tradicinius raštus, bet ir savaip juos interpretuoti ar kurti naujus, individualius.

Paukščių kiaušiniai mityboje

Dėl savo maistingumo kiaušiniai lyginami su mėsa, žuvimi, ankštinėmis daržovėmis ir riešutais. Dietologai pripažįsta, kad kiaušiniai vadinamoje sveikos mitybos piramidėje yra vienoje gretoje su maisto produktais, kurie duoda visaverčių baltymų žmogaus organizmui. Iš baltymo ir trynio sudaryti paukščių kiaušiniai skiriasi labiau forma, dydžiu, svoriu nei savo chemine sudėtimi.

Vištų kiaušiniai

Nors vištų kiaušinis sveria vos 40-60 gramų, jame yra beveik visų organizmui būtinų medžiagų: baltymų, riebalų, vitaminų, mineralinių druskų ir kitų sveikatai naudingų cheminių junginių. Vieno kiaušinio maistinė vertė prilygsta 40 gramų mėsos arba 200 gramų pieno. Cheminė kiaušinio sudėtis yra nevienoda ir priklauso nuo vištų veislės, lesalo, laikymo būdo ir metų laiko. Vištų kiaušinio didžiausią dalį sudaro baltymas. Jame gausu baltymų, mineralinių medžiagų, B grupės vitaminų. Vertingiausia kiaušinio dalis - trynys, kuriame daug biologiškai vertingų medžiagų aminorūgščių. Tai vienintelis produktas, kurį žmogaus organizmas pasisavina iki 97-98 procentų, ir praktiškai nepalieka šlakų žarnyne. Kadangi trynyje yra cholesterolio, dietologai įspėja, kad nereikėtų vištų kiaušinių valgyti daug ir dažnai. Kiaušinis turi būti tinkamai paruoštas, jį geriausiai valgyti minkštai virtą. Kad žmogus neužsikrėstų salmonelioze, nepatariama gerti šviežių kiaušinių, juos reikėtų išvirti ar iškepti. Nesunku įsitikinti kiaušinio šviežumu - įdėtas į stiklinę vandens šviežias kiaušinis greitai pasieks dugną, jei bus pasenęs - įstrigs ir plaukios.

Putpelių kiaušiniai

Būna margi, sveria apie 10-12 gramų. Trapus putpelių kiaušinių lukštas - tai lengvai pasisavinamo kalcio šaltinis, todėl putpelių kiaušinių nereikia lupti. Jie turi kur kas mažiau cholesterolio. Vidutiniame vištos kiaušinyje cholesterolio gali būti priskaičiuojama nuo 200 iki 230 miligramų, o viename putpelės kiaušinyje - apie 80 miligramų. Putpelių kiaušiniuose vitaminų ir kitų naudingųjų medžiagų daugiau nei vištų kiaušiniuose: vitamino A putpelių kiaušiniuose daugiau 2,5 karto, B1 - 2,8, B2 - 2,2 karto. Vitaminas D putpelių kiaušiniuose yra aktyvios formos, todėl jie gali būti vartojami rachito profilaktikai, taip pat tinka alergiškiems žmonėms. Putpelių kiaušiniai verdami, kepami, itin tinka vieno kąsnio sumuštiniams, nedidelėms užkandėlėms, salotoms. Putpelių kiaušinių lukštas - tikra vitaminų bomba.

Ančių kiaušiniai

Gali būti šviesiai žali, balti. Anties kiaušinis yra didesnis už vištos, bet mažesnis už žąsies kiaušinį. Vienas kiaušinis sveria maždaug 90 gramų. Ančių kiaušiniai nėra tokie mėgstami kaip vištų kiaušiniai dėl specifinio kvapo, kuris patinka ne visiems žmonėms. Ančių kiaušiniai dažniausiai naudojami kepant mielinius pyragus. Jų tryniai būna sodrios spalvos, todėl kepiniai gražiai pagelsta. Prieš vartojant ančių kiaušinius juos reikėtų atidžiai nuplauti soda. Ančių kiaušiniai būna kur kas dažniau užkrėsti įvairiomis bakterijomis nei vištų ar putpelių kiaušiniai. Ančių kiaušiniuose būna kur kas mažiau vandens, todėl kepant iš jų kiaušinienę reikia stengtis, kad ji neperkeptų, nes bus kieta.

Žąsų kiaušiniai

Manoma, žmonės kur kas anksčiau pradėjo valgyti žąsų kiaušinius nei vištų, kurias išmoko prisijaukinti kur kas vėliau. Dėl specifinio kvapo žąsų kiaušiniai valgomi dabar retai, naudojami nebent kulinarijoje.

Stručių kiaušiniai

Stručių kiaušinis sveria 1,5 -2 kilogramus, skersmuo siekia apie 20 centimetrų, vienas kiaušinis atstoja 35 vištų kiaušinius. Lukštas toks tvirtas, kad net prilygsta porcelianui.

Šventinis laikotarpis - svarbus pavasario momentas, kai paukščiai deda kiaušinius, peri jauniklius. Todėl Lietuvos zoologijos sodo velykinė edukacija „Kas padėjo kiaušinį?“ sulaukia nemenko vaikų ir suaugusiųjų susidomėjimo. Edukacijos metu dalyviai supažindinami ir su kitais gyvūnais, kurie deda kiaušinius: ropliais, varliagyviais, vabzdžiais, žuvimis, moliuskais. Kiaušiniai skiriasi forma, lukšto spalva. Tad lengva apsigauti, kurio gyvūno kiaušinis. O jų palyginimas neretai daugelį žmonių stebina. Nors zoologijos sodas Kaune rekonstruojamas ir lankytojus žada priimti tik šių metų pabaigoje, darbuotojai dėl velykinės edukacijos vyksta į mokyklas, vaikų darželius ar senelių namus. „Šiuo metu gamtoje kaip tik vyksta žalčių vestuvės. Apuokams jau antra dėtis ir jie peri. Žąsys, povai deda kiaušinius vėliau, kai juos išleidžiame į lauką“, - patikino vyresnioji edukacinių programų koordinatorė Violeta Lazarevičienė. Praėjusį lapkritį zoologijos sode kiaušinius šildė pelikanai, vienas jauniklis jau išsirito. O Velykų laikotarpiu laukiama didžiųjų apuokų jauniklių, vėliau kiaušinius dės povai, patarškos. Iš Afrikos kilusios patarškos, vištinių paukščių atstovės, sėkmingai auginamos ir lietuviškame kaime. Jeigu norite laimėti tvirčiausio margučio ridenimo varžybas per Velykas, patartina šį žaidimą žaisti su patarškos kiaušiniais, nes jų lukštas labai kietas.

„Dauguma būtų valgomi, skirtųsi skonis. Aišku, plėšrūno paukščio ar roplio kiaušinius žmogui valgyti nepriimtina. Tačiau plėšrūs gyvūnai neatsisako suryti kiaušinių ir nepaiso, kokie jie ir kieno.“

Gyvalazdžių (vabzdžių) kiaušiniai labai primena augalo sėklas, afrikinės sraigės - baltus perliukus. Tai nėra Velykų laikotarpio puošmena, labiau pažintis su pavasario gamtos įvairove. Paukščiai iš zoologijos sodo dėl rekonstrukcijos nebuvo iškelti. Surenkame kiaušinius ir edukacijos dalyviams skleidžiame žinią, kodėl jie skirtingų spalvų, formų, pasakojame apie prisitaikymą, rūšies išsaugojimą. Šiek tiek reguliuojame perėjimą, bet suvaldyti banguotųjų papūgėlių ar zebrinių amadinų dauginimąsi sudėtinga. Šie paukščiai krauna lizdus radę šiltesnę vietą - tarp radiatorių. Kai kurie tropiniai paukščiai peri ne sezono metu, nebent zoologai reguliuoja apšvietimą, temperatūrą, įkelia lizdus. Kiti deda kiaušinius sezoniškai, bet jie gali būti neapvaisinti, tad nauja gyvybė neišsiris.

Man įdomiausias baltojo gandro kiaušinis. Atrodytų, turėtų būti didesnis palyginus su paukščiu. Jeigu šalia sudėtume gandro ir kalakuto kiaušinius, matytume, kad gandro ne ką didesnis už kalakuto. Bet juk gandras didesnis už naminį paukštį.

Balinio vėžlio kiaušiniai būna užkasami į smėlį ir jų lengvai nepamatysime. Išvystume nebent išsiritančius vėžliukus, lendančius iš po žemių. Roplio kiaušinio lukštas tarsi oda. Kai išsirita jaunikliai, kiaušiniai subliūkšta. Per Velykas tokį kiaušinį būtų sunku paridenti. Kiaušinio dydis priklauso nuo roplio dydžio. Šiaurės Amerikos kukurūzinio žalčio kiaušiniai taip pat subliūškę, sulipę. Į juos labai panašūs lietuviško žalčio kiaušiniai, kuriuos mačiau net savo sode. Bet kai kurių rūšių vėžlių ar krokodilų kiaušiniai būna tvirtu lukštu. Nors daugelio roplių kiaušiniai, išsiritus jaunikliams, subliūkšta, edukacijoms atkuriame jų formą: išplauname, išvalome, pripilame smėlio, išdžioviname. Todėl lankytojams rodome išlaikytos formos kiaušinius. Netgi vienos edukacijos metu vaikai Velykoms atkūrė žalčių kiaušinius ir juos nuspalvino guašu. O dažniausiai gamta pati nudažo kiaušinius.

Kai kurių paukščių kiaušinių Velykoms neverta dažyti, nes jie ir taip margi, tarkim, putpelių. Kalakutas kiaušinį padeda ant žemės, jo lukštas taškuotas.

Telšių rajono Eigirdžių miestelyje gyvenantis Zigmas Nevardauskas jau dešimt metų augina putpeles. Pradėjęs nuo 20 paukščių, šiandien jų turi per 500. Ir visos putpelės yra tik estiškos veislės. Eigirdiškis laiko ir parduoda dedekles, veislines ir ką tik išsiritusias putpelytes. Parduoda ir kiaušinius - ne vien maistui, bet ir putpeliukams perinti. „Pastebėjau, kad prieš Velykas norinčiųjų laikyti putpeles netrūksta. Ne vienas atvažiuoja pas mane ir klausia, ar tik kiaušinius, ar ir višteles parduodu. Atsakau, kad parduodu ir tą, ir tą. Pradedu teirautis, kur tas putpeles laikys: tvarte, sandėlyje, katilinėje ar kitoje patalpoje, - aiškina Z. Nevardauskas. - Paskui klausiu, ar turi narvelį, kokio jis dydžio, aukščio, ar žino, kad patalpoje, kur įkurdins putpeles, negali būti mažiau negu 12 laipsnių šilumos. Reikia vengti ir skersvėjų, nors ventiliacija - būtina. Tačiau svarbiausia - šiluma.

„Jei jau žmogus pasiryžo auginti putpeles, bent laikymo pradmenis turi žinoti. Vien gerų norų tikrai neužtenka. Išklausę, ką jiems papasakoju, apie pusė žmonių išvažiuoja nieko nenusipirkę, - pasakoja putpelių augintojas. - Gal ir sunku patikėti, bet dalis jų po kiek laiko grįžta ir patikina, kad jau paruošė namelius naujoms gyventojoms. Eigirdiškis sako, kad labai svarbus ir putpelių lesalas. „Ne vienas pradedantysis įsivaizduoja, kad patrupins batono, pabers grūdų, duos žalesos ir viskas bus gerai. Taip nebus. Aišku, galima joms duoti ir obuolių, ir agurkų drožlių, bet vis tiek svarbiausias dalykas - specialūs lesalai. Perku tokius, kuriuose nėra genetiškai modifikuotų grūdų. Putpelės kiaušinius deda iki pusantrų metų. Kiekvienas sveria 14 gramų. Per dešimt dienų padeda 7-8 kiaušinius. Neteko girdėti, kad jos sirgtų paukščių gripu. Kiekvieną norintįjį auginti putpeles perspėju, kad tai - tas pats kaip laikyti karvę, nes negali niekur ilgam išvažiuoti, be to, švenčių nebus tokių, kokias mes įpratę įsivaizduoti.“

Priežastį, kodėl Z. Nevardauskas domisi putpelėmis, į kokias rankas savo augintines atiduoda, atspėti nesunku. Jis - veterinarijos gydytojas, 1993-iaisiais baigęs Kauno veterinarijos akademiją. Kodėl susidomėjo būtent putpelėmis? Nusišypsojęs prisipažįsta, kad šio sumanymo iniciatorius - ne jis, o penktokas sūnus Matas. Buvo dar mažas, kai pirmąkart paragavo putpelių kiaušinių, ir šie jam labai patiko. Tada ir įkalbėjo tėtį patiems tuos paukštelius auginti. Eigirdiškis nusprendė, kad reikia įsigyti veislinių vištelių. Pradėjęs domėtis sužinojo, kad viena geriausių yra estiška putpelių veislė, jų galima įsigyti Estijoje, šalia Tartu miesto esančioje didžiulėje fermoje. Ten estai laiko 60 tūkst. putpelių. „Dabar kiekvienais metais ir net po kelis kartus važiuoju į Tartu. Ten sužinau visas naujienas, parsivežu inkubacinių kiaušinių: vasarai - po 100, žiemai - po 200. Estai - brangininkai, vienas toks kiaušinis ten kainuoja eurą. Aš ir veislei, ir maistui skirtus kiaušinius pardavinėju pigiau. Mažiau imu net ir už prekybos centrus. Todėl pirkėjų ieškoti netenka. Kiaušinių galėčiau ir daugiau parduoti. Ypač prieš Velykas. Kai ant prekystalių pirmąkart pasirodė putpelių kiaušiniai, vyresnio amžiaus žmonės sakė: „Dar viena mada! Argi svarbu, kokio paukščio kiaušinis, visi jie vienodi. Vaikai įsiūlė, paragavau. Jokio stebuklo - skonis kaip vištos kiaušinio. Laikas bėgo, o tie, kaip vyresni žmonės sakė, madingi paukščiai ėmė ir apsigyveno ne viename ūkyje, nes pirkėjų netrūko. Žmonės netrukus sužinojo, kad putpelių kiaušinių skonis panašus į vištų kiaušinių, tik šiek tiek švelnesnis. Juose yra A, B grupės, D, E vitaminų. Z. Nevardauskas tikina, kad putpelių kiaušiniai nesukelia alergininių reakcijų, tad juos labai vertina įvairiomis alergijomis sergantys žmonės. Šių paukščių kiaušiniuose gerokai mažiau cholesterolio nei vištų. Putpelių kiaušiniams priskiriama ir daug kitų pačių geriausių savybių - jie galimai stiprina imunitetą, aktyvina smegenų veiklą, padeda nugalėti nuovargį, skatina organizmo atsinaujinimą... Be to, jų realizacijos laikotarpis labai ilgas - net 70 parų. Per Velykas jų net marginti nereikia. Tikriausiai visi esame girdėję pašaipią skanduotę: „Tinginy, tinginy, še kiaušinį!“ -„Nuluptas? Ne? Mesk per tvorą!..“ Putpelių kiaušinis net ir didžiausiam tinginiui tinkamas, nes jį ir nenuluptą valgyti galima.

tags: #margi #pauksciu #kiausiniai

• Visa apimanti programa ikimokyklinio ugdymo bendrajam ugdymui
• Veiksniai, rodantys didelės rizikos nėštumą
• stovyklos vaikams
• Kaip palengvinti pilvo pūtimą kūdikiams
• Auklėjimas ir pažadas: Romano kūriniai