Kultūros antropologas ir kino režisierius Mantas Kvedaravičius savo filmuose nebijojo žvelgti į tamsiausias žmogaus būties ir istorijos kerteles. Jo darbai, apdovanoti prestižiniais prizais tarptautiniuose festivaliuose, atskleidžia gilų supratimą apie žmogaus prigimtį ir istorijos sūkurius. Ypač ryškiai tai atsiskleidžia jo filmuose apie Mariupolį, kurie tapo ne tik meno kūriniais, bet ir liudijimu apie karo žiaurumą bei žmogiškumo išlikimą ekstremaliomis sąlygomis.

M. Kvedaravičiaus filmas „Mariupolis“ - tai filmas-esė apie industrinį uostamiestį Ukrainoje, Donecko srityje, kur kažkada gyveno graikai. Šiandien Mariupolis nuolat laukia karo. Šis laukimas tapo kasdienybe nelegalia žvejyba besiverčiančiam žvejui, įsimylėjėliams, darbininkams, muzikantams, Pergalės dienos šventės dalyviams. „Vakar bombų negirdėjau, tik sprogimų atšvaitai debesyse matėsi per mano langą“, - sako smuikininkė. „Nemačiau sprogimų, dirbau sode“, - jai antrina Mariupolio akordeonistas. Filmas dedikuotas Mariupolio poetams ir batsiuviams.

„Mariupolio“ sumanymas gimė, kai M. Kvedaravičius ruošėsi ir filmavo pirmas ilgametražio eksperimentinio filmo „Stasis“ scenas. "Pradėjus filmuoti ankstyvą 2015 m. pavasarį Mariupolis jau buvo tapęs fronto linija kare su prorusiškomis jėgomis. Buvo akivaizdu, kad šis miestas, išgyvenantis istorinius įvykius, gali pasiūlyti daugybę unikalių personažų, vietų, situacijų. Tai miestas, savyje talpinantis atskirą filmą. Sukurti jį buvo spontaniškas, bet kartu labai apgalvotas sprendimas“, - sako M. Kvedaravičius.

M. Kvedaravičiaus kūrybinis kelias prasidėjo nuo giliai socialinių ir istorinių temų tyrinėjimo. 2011 m. Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje jo dokumentinis filmas "Barzakh" apie Čėčėnijoje dingusius žmones buvo apdovanotas Ekumeninės ir „Amnesty International“ žiuri prizais, apkeliavo daugybę tarptautinių festivalių, Lietuvoje pelnė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą už geriausią metų dokumentinį filmą.

Naujas M. Kvedaravičiaus filmas „Mariupolis 2“ gimė iš nevilties ir noro parodyti pasauliui realybę karo draskomame mieste. Kovo 3-ioji: Uganda. Mantas man buvo sakęs, kad jam jau karo užtenka ir kad mes daugiau į tokias vietas nevažiuosime. Bet nuo vasario 24 dienos, kai viskas prasidėjo Ukrainoje, visi buvome įsitempę ir sekėme naujienas. Kovo 3 dieną buvo mano gimtadienis ir visi išvažiavome pailsėti. Vakare grįžus, giminaičiai tik ir rašo sveikinimus „Su gimtadieniu, Ana“, o po to paaiškėja, kad jie slepiasi rūsiuose... Pamenu, susinervinau ir nuėjau į savo kambarį, o Mantas į kitą. Pagalvojau, nusiraminsiu ir eisime miegoti. O tada iš kito kambario gaunu Manto žinutę - „Užeik“. Jis susijaudinęs skaito naujienas. Kartu vis prisimena savo filmą apie Mariupolį, ten nepatekusius kadru ir medžiagą. Visad norėjo tą filmą papildyti, permontuoti... Galvoja apie žmones Mariupolio dramos teatre, kuriuos jis pažįsta ir žino, kad jie gyvi ir ten slepiasi. Aš prieinu, o jis rodo paskutines naujienas telefone ir sako: „Aš noriu ten važiuoti ir nufilmuoti antrą Mariupolio dalį.“ Aš į jį pažiūrėjau ir pasiūliau eiti parūkyti. Aš važiuosiu su tavimi... Tai buvo naktis iš kovo 3-iosios į kovo 4-ąją. Mes abu supratome riziką ir tai, kad kažkuris galime negrįžti.

Kovo 13-oji: Lenkija. Mes važiavome ne tik filmuoti. Mantas sakė, kad Mariupolis yra blokuotas, todėl reikia padėt jo žmonėms. Jie iki šiol ten gyvena be maisto, vandens ir medikamentų. Važiuodami iš Lietuvos sustojome pernakvoti Lenkijoje. Mantas už savo pinigus nupirko maisto. Kokias 10 dėžių. Tam, kad nuvežtume į Mariupolį, nes ten nieko nėra. Prie sienos su Ukraina, Mantas skaito savo kito filmo scenarijų, aš net pyktelėjau - sakau „kodėl tu vis dar dirbi?!“ O jis atsako „kas čia tokio? Taigi aš grįšiu, o dar keli projektai laukia. Darbo daug, bet mes visa tai drauge įveiksime ir padarysime.“ Per tą laiką mes įvažiuojame į Ukrainą, mus pasitinka užrašas „Sveiki atvykę į amžinybę“. Baisokai pasirodė, bet mes pasijuokėm „amžinybė, tai amžinybė“...

Kovo 18-oji: Ukraina, Zaporižia. Dėl apšaudymų ir pavojaus pakeliui teko keletą dienų praleisti Dnipre. Vėliau nakvojome Zaporižioje ir ryte iš ten su 80 automobilių kolona pajudėjome Mariupolio link. Pradžioje turėjome informacijos, kad praleidžia per patikros punktus. Bet privažiavus prie Orechovos prasidėjo apšaudymas, užsidegė trasa ir mūsų nepraleido. Tada ieškojome aplinkkelių į Mariupolį. Kai galiausiai pavyko ir įvažiavome į DNR teritoriją, pradėjo temti ir mus sustabdė patikros poste. Liepė visas kolonos mašinas sustatyti viena prie kitos. Mantas tada pirmą kartą gyvenime pasakė, kad iš mūsų daro gyvąjį skydą. Kareiviai uždraudė ne tik šviesas įjungti, bet ir užvesti variklius pasišildyti ar išlipti iš automobilio. Taip visą naktį mes ir praleidome mašinose šaltyje. O ryte leido visiems išvažiuoti.

Kovo 19-oji: Ukraina, Vyšnevė, Manhušas. Mums kažkaip sekėsi važiuoti per patikros punktus. Mantas turėjo lietuvišką pasą, o manasis - ukrainietiškas Luhansko srities, bet Ukrainos pusėje. Tačiau niekas ten nesigilindavo ir priimdavo kaip už savą, kaip kad iš LLR. Todėl pirmiausia visuomet rodydavau aš savo ir kaskart bandydavau nukreipti dėmesį, kol tikrindavo Manto. Jie kaip ir matydavo, kad jis kažkoks kitoks, bet niekad iki galo taip ir nesuprasdavo, kas ten kitaip. Aš tuo tarpu vis užkalbėdavau dantį, kad mes vežame maistą, vandenį ir esame valantiorai. Ir tik viename patikros poste, prie pat Mariupolio, jaunas karys, panašu, kad besimokantis aukštojoje, atkreipė dėmesį, kad Manto pasas lietuviškas, automobilis lenkiškas, o aš keleivė - ukrainietė. Ir numeriai jam sukėlė įtarimų. Sako, kad praneš vadovybei ir patikrins nuodugniau dabar. Mes pradedame kurti kažkokią legendą, kodėl čia viskas taip, ir aš sakau „Vaikinai, jūs turbūt neturite cigarečių“ ir ištiesiu visą pakelį. Po to dar „jūs bagažinės netikrinote, turbūt jūs dar nevalgę?“ ir paduodu jam dar ir konservų. Jis šypsosi ir sako: „Nežinau, kaip jūs nuvažiuosite iki Mariupolio, bet važiuokite.“ Ir paleido, nes turbūt suprato, kad mes, nors ir keisti labai, bet pavojaus nekeliam.

Įvažiuojame į Mariupolį, matom mašinas, važiuojančias iš miesto, ir daugybę žmonių, einančių pėstute. Močiutes, kurios negali paeiti, veža sodo karučiuose. Išdaužyti mašinų langai užklijuoti plėvele, o kai kurie net ir be jos buvo. Vairuotojai turi užsidėti akinius, kad nepripūstų į akis. Bet svarbiausia, kad mašina važiuoja. Mes ant tokio kalniuko, ir aš matau degančią ugnies sieną. Klausiu Manto - kas čia? O jis man - tai Mariupolis... Toliau važiuojant suprantu, kad viskas keičiasi. Esame beveik vieni. Iš visos kolonos likome vos dvi mašinos, nes kitos išsuko pakeliui. O viskas čia taip sugriauta, kad atrodo, jog prasidėjo apokalipsė. Kabo laidai, guli kelio ženklai ir šviesoforai, nesprogę sviediniai... Priekyje važiuojančios mašinos keleivis vis pravalydavo kelią. Kiek važiuojam, ir nėra nė gyvos dvasios, tik sugriauti namai, sudegusios mašinos, guli lavonai... O važiuoti reikia labai greitai. Labai. Važiuojame ir girdim, kad kažkur priekyje iššauna tankas. Važiuojame toliau ir jaučiu, kad dar vienas šūvio garsas jau iš nugaros, mus pasiekia smūgio banga. Tik po to supratom, tankas šaudė iš arkos skersai pagrindinės gatvės, kuria mes važiavome. Pirmas šūvis buvo priekyje mūsų, o antras jau už mūsų. Mes tiesiog prašokome jam tarp tų dviejų šūvių. Atvykome prie kažkokio kino teatro su slėptuve, pradėjome krauti dalį atvežto maisto ir pagalbos. Ir tada atkreipėm dėmesį į ten esančius žmones. Jeigu ne karas, o įprastos gyvenimo sąlygos, turbūt pamačius juos sakytum, kad narkomanai. Akyse nėra jokio gyvenimo. Jie kaip negyvi. Abu su Mantu tai pastebėjome.

Iš pradžių norėjome važiuoti į dramos teatrą, nes Mantui tai buvo svarbu, jam tai buvo viskas. Jis ten pradėjo filmuoti savo pirmąjį filmą apie Mariupolį. Ten norėjo ir dabar viską tęsti. Tačiau Dnipre sužinojome, kad teatras yra susprogdintas ir visiškai sugriautas. Tai buvo labai skausminga... Dėl apšaudymų iki ten niekaip negalėjome nuvažiuoti. Todėl likome maldos namuose, jie irgi buvo kaip slėptuvė - ten buvo rūsys, kuriame visus žmones priėmė. Jie netgi turėjo generatorių. Ten vyko kažkoks gyvenimas ir mes nutarėme likti, slėptis nuo apšaudymų. Judėti niekaip negalėjome ir pradėjome galvoti, kaip galime filmuoti. Kartu mes atvežėm maisto, vandens, degalų, medikamentų. Situacija buvo tokia, kad per pirmą savaitę nesurūkėm nė vienos cigaretės. Nes išeini, prie sienos užtrauki vos porą dūmų ir reikia vos ne keturiomis ropoti atgal į slėptuvę. O tualetas buvo lauke. Į jį eidavai irgi nelabai paisydamas apšaudymų, nes prispiria. Mudu vis juokėmės, kad kaskart einant į tualetą užsidarai duris ir galvoji, kad jeigu mirti, tai tik ne čia... Praveri tualeto duris ir svarstai, iš kur dabar gali atskristi.

Kovo 20-oji: Mariupolis. Praleidome ten parą laiko ir tada Mantas, išėjęs į kiemą, maldos namų vyriausiojo paklausė, ar jis negalėtų čia su fotoaparatu pafilmuoti. Nepuolė iškart to daryti. Po truputį. Ir jam leido. Tas vyresnysis kaip tik apsidžiaugė, kad bus parodyta pasauliui, kas čia vyksta. Ir Mantas pradėjo filmuoti - jų maldas, apgriautą pastatą. Nes dieną prieš mums atvažiuojant sviedinys pataikė į pačius maldos namus. Iki to laiko žmonės dar galėjo kažkiek gyventi cerkvėje, bet vėliau teko visiems persikraustyti į rūsį. Filmuoti buvo galima labai trumpą laiko tarpą. Komendanto valanda baigdavosi 6 val. ryte. Tad keldavomės apie 5 val. ir tada būdavo laikas maždaug iki 6.45 val. kartais - iki 7 val., kol būdavo sąlyginai ramu. Apšaudyti apšaudydavo, bet tos maždaug 45 minutės buvo metas, kai dar būdavo įmanoma išeiti į lauką. Aišku, bijodavom, bet tuo metu ant galvų nekrisdavo. Galėdavom šiek tiek išeiti iš rūsio. Mantas pradėjo filmuoti gyventojus. Kai mes atvykome, priešais cerkvę buvo namas, ant kurio stogo gulėjo vyro lavonas. Jį sprogimo banga nusviedė ir jis įstrigo tame stoge. Ir nebuvo nieko, kas jį galėtų nuimti. Niekas negalėjo nei nuimti kūno, nei pašerti žuvusiojo pririšto šuns, nes tam būtų reikėję išeiti iš kiemo, o tai buvo labai pavojinga.

Tuo tarpu kitas gyventojas pasakojo, kad jam buvo labai panaši situacija, jo namo stoge šiferio lapuose įstrigo pusė po sprogimo nusviesto kaimyno kūno. O jis gyveno tame pačiame name ir dėl apšaudymo niekaip negalėjo užlipti ir nuimti įstrigusio kūno. Taip jis pragyveno tris dienas. Po to vis dėlto pavyko užlipti, jį nustumti, pakrauti į karutį ir kaimyno likučius nuvežti į jo kiemą. Bet užkasti jo negalėjo. Taip ir paliko. Aš prašiau Manto, kad jis tai nufilmuotų. Bet jis atsisakė. Jo žodžiai man buvo: „Ana, aš juk ne karą atvažiavau filmuoti, ne lavonus ir ne apie tai viskas. Man tai neįdomu. Man įdomu, kaip žmonės gyvena.“ Ir jis taip vaikiškai džiaugėsi: „Ten, kino teatre, kur mes buvome sustoję, gyvenimo jau nebėra. Žmonės likę, bet nėra gyvenimo. O čia, kur mes dabar, - žmonės gyvena.“

Vienus vaikinus mes pavadinome „reindžeriais“. Tai jaunimas, kuris sugeba judėti po miestą apšaudant, bet jų kulkos kažkaip neima. O jie tuo tarpu kažkur nupila dyzelio, nutempia lavonus, po to kokį nors generatorių parneša, jiems kažkaip pavyko iš vieno šulinio pripilti vandens arba iš kokios išsprogdintos parduotuvės parūpinti cigarečių. Mes su Mantu jiems davėm reindžerių vardą.

Mantui įspūdį darė žmonės, su kuriais gyvenom, nes jie nuolat ką nors veikė. Tarkim, atsikelia 5 val. ryto ir eina tvarkyti išverstų durų. To visiškai nereikia, nes jas bet kada vėl sprogimo banga gali išversti, tačiau jie vis kažkuo užsiima. Kas valgyti gamina, kas pyksta, kad kažkas rūko prie įėjimo, nes vis dėlto tai maldos namai. Jam buvo įdomiausia, kaip žmonės gyvena. Todėl jis nevažiavo filmuoti karo nusikaltimų, nors jie ten vyko. Jis filmavo paprastų žmonių gyvenimus.

Kovo 23-ioji: Mariupolis. Pas mus atėjo mergaitė su tėvu. Jie gyveno netoli. Mergaitė buvo koridoriuje, kai jos mama virtuvėje šeimai ruošė valgyti. Tą akimirką sprogo atskridęs sviedinys ir mama žuvo mergaitės akyse. O tėtis - patyręs insultą. Jai vos dešimt metų ir jokių giminių neturi. Kai Mantas ją pamatė - pasakė: „Mes tave paimsime.“ Mes nusprendėme, kad kai tik bus galimybė išvažiuoti - mes juos pasiimsime kartu. Po to atėjo girtas rusų karys. Jis pamatė, kad prie namo stovi mūsų mašina. Ir pradėjo aiškintis, kieno mašina. Visi išsilakstė, o aš pradedu malti, kad mašina mūsų, bet ji sugedusi, nevažiuoja, nėra raktų ir t.t. Ir, kadangi jis girtas, kaskart pamiršta temą, o aš bandau jo neišprovokuoti, bet nukreipti gražiai pokalbį. Tada jis sugalvoja išeiti į lauką ir pradeda pliekti iš automato. Man nebaisu, kad jis šaudo, bet baisu, kad kas nors nepradėtų šaudyti į jį. Ir tada girdžiu, kad jau jį mūsiškiai veda atgal. O jis sužeistas. Ir suprantu, kad pas mus cerkvėje yra sužeistas rusų karys. Reikia kažką su juo daryti, kol neatėjo ir nenužudė mūsų visų. Aš perrišu jo koją bintu, kad nekraujuotų ir išvalau jau pritekėjusį kraują. Man padeda jį tvarstyti. Ir tada sakau, tam rusų kariui: „Būk geras, eik iš čia. Eik kur nori, bet tik eik iš čia.“ Jis dar pasiklausia, ar jis pareis. Mes sakom, kad pareisi ir jis mus palieka.

Kovo 24-oji: Mariupolis. Ryte išeinam į lauką ir matom, kad išvažiavimas iš kiemo užminuotas penkiomis prieštankinėmis minomis. O mes kaip tik planavome artimiausiu metu išvykti. Visi be nuotaikos, nes dalis ten esančių taip pat planavo su mumis išvažiuoti. Po kurio laiko pas mus užeina kiti kariai su baltomis perrištomis rankovėmis. Jie surenka visus vyrus ir atveda į fojė su langais. Liepia jiems iki pusės nusirengti. Tada pradeda ieškoti tatuiruočių ir mėlynių. Mums labai pasisekė, kad pasus tikrino ne vadas, o eilinis karys. Jis vėl pavartė pasą ir nesupratęs, kad čia lietuviškas dokumentas, jį grąžino. Kadangi mėlynių nuo ginklų atatrankos ir tatuiruočių pas nieką nerado, tai viskas tuo ir pasibaigė. Kitas klausimas buvo - kieno mašina? Ir kas jūs tokie? Sakom, kad mes valantiorai. Domisi, ar iš Raudonojo Kryžiaus. Nesakom nei taip, nei ne. Vienas iš karių nueina patikrinti, kas mašinoje - ar neatvežėm kokių ginklų ar šaudmenų. Tada liepė atiduoti raktus. Sako, grįšim po poros dienų ir grąžinsim. O tada popiet mes jau net apsidžiaugėm, kad vartai į kiemą užminuoti. Nes tokiu atveju pas mus į kiemą neįvažiuos tankas, kas reikštų dar didesnę grėsmę negu tos minos. Ir taip kaskart ieškojom pozityvo. Vakare mes pradėjome krautis kuprines ir jau galvojome, kaip iš čia ištrūkti. Tada aš Mantui pasakiau galvodama apie dieną užėjusius karius: „Mantai, aš taip bijau, kad tave gali paimti.“ O jis tuomet man atsakė: „Ana, be tavęs manęs niekas iš tavęs neatims. Tik tu mane gali pasiimti.“ Ir nors mes vienas kitam dažnai taip sakydavom, bet tą vakarą po visų įvykių, mes tai jautėme visai kitaip. Supratome vienas kitą. Pasiruošėm, kad galėtume greitai išvažiuoti, jeigu išminuotų. Tada dar Mantas su kitais vyrais išlaužė automobilio duris, išėmė likusį maistą ir kitus daiktus bei viską suslėpė. Galvojom, kad jeigu ką - laidais užvesim mašiną ir bandysime ištrūkti.

Kovo 25-27-oji: Mariupolis. Kitą dieną mus išminavo, ir mes pradėjome jaudintis, kad vėl gali mūsų kieme tanką pastatyti. Pradėjo važiuoti tankai su užrašais „Ufa“, „Samara“ ir kt. Tai rodė, kad tas rajonas buvo kontroliuojamas ne čečėnų, ne DNR, o rusų. Nusprendėm kitą dieną iš pat ankstyvo ryto išvažiuoti. Ir vos tik mes tai aptarėm - ateina tie patys rusų kariai ir pasiima mūsų mašiną. Ir aš išeinu, dar pabandžiau juos įkalbėti palikti mašiną, nes čia vaikai, senoliai juk... O man pasakė „išvažiuosi, kai pasibaigs karas“. Tada jie sėdo į mašiną ir išvažiavo. Tik prieš tai vienam iš karių liepė ką nors tokio užrašyti ant šono, kad volontiorai ar ką nors panašaus. Mes vėl su Mantu pradėjom galvoti, kaip elgtis ir ką daryti. Perkraustėme kuprines ir ruošėmės išeiti pėstute. Ir kas labai keista, Mantas tada pasakė supakuoti maistą, kad užtektų penkioms dienoms. Ir būtent tiek dienų aš po to jo ieškojau klaidžiodama Mariupolio gatvėmis. Aš tada nevalgiau to maisto ieškodama, bet būtent tiek dienų aš jo ir ieškojau. Bet tada nelauktai atvažiavo mus į Mariupolį lydėjęs vyras. Jis nustemba, kad mes vis dar čia, ir pasiūlo kartu su juo išvažiuoti. Mes dar su savimi paimame tą mergaitę su tėčiu, vyrą, kurio stoge buvo įstrigęs kaimynas. Prieš tai dar palikom atsargas likusiems žmonėms, kam maistą, kam ką, paprašėm, kad medikamentus perduotų į ligoninę, kad neliktų viskas vien cerkvėje. Vėl prasidėjo apšaudymas, laukėm, kol jis pasibaigs,...

„Aišku, džiaugiamės, galvojame, kad ir sūnus būtų džiaugęsis, kai yra taip įvertintas. Galbūt net mes savo vaiko taip neįvertinome. Labai džiaugiamės“, - sunkiai tramdydamas ašaras BNS pirmadienį po premijų paskelbimo kalbėjo O. Kvedaravičius. „Su daug kuo kalbu, sako - gal tą švieselę kas pamatys, gal užsienis pamatys. Juk sekame žinias, kiek ukrainiečių žudoma, o pasenusi Europa žiūri savo tikslų. Matome, ką šneka Macronas, ką Scholzas (Prancūzijos ir Vokietijos vadovai - BNS), ir kiti, kurie tikisi tik politinių reitingų, o ne žiūri ukrainiečių. Gal viso pasaulio akyse Manto filmas parodys, kaip yra iš tikrųjų, gal tai suteiks kokią švieselę“, - kalbėjo jis. Būdamas 45-ių, M. Kvedaravičius buvo nužudytas pavasarį, Rusijos karo niokojamame Ukrainos Mariupolio mieste. Čia karo pradžioje jo filmuotas ankstesnės juostos tęsinys „Mariupolis 2“ šį savaitgalį pripažintas geriausiu šiemetiniu Europos dokumentiniu filmu.

Geriausias dokumentinis filmas - „Barzakh“ (rež. 2011 m.). Metų geriausias ilgametražis dokumentinis kino filmas - „Mariupolis“ (rež. 2016 m.). Geriausias metų dokumentinis filmas - „Mariupolis 2“ (rež. 2022 m.).

Mantas Kvedaravičius, gimęs 1976 m. rugpjūčio 26 d. Biržuose, 2022 m. balandžio 2 d. žuvo Mariupolyje. Jo gyvenimas, apimantis archeologijos, antropologijos ir kino meną, paliko gilų pėdsaką. Studijavęs Vilniaus, Oksfordo ir Kembridžo universitetuose, jis tapo žinomas dėl savo bebaimės dokumentikos ir gebėjimo gilintis į sudėtingiausias temas. Jo filmai, tokie kaip „Barzakh“ ir „Mariupolis“, atskleidžia karo, dingimo ir žmogiškojo atsparumo realijas.

tags: #mantas #kvedaravicius #vaikai

• Tradiciniai velykinių margučių marginimo būdai
• Naujovės tėvams ir vaikams dėl lankomumo
• Stilingi šliaužtinukai
• Kaip palengvinti nugaros skausmą nėštumo metu
• Sužinokite daugiau apie Comfort Baby