Vaikui pradėjus lankyti darželį, tėvams kyla didesnė baimė nei pačiam vaikui. Dažnu atveju tėvų baimė, kad vaikas nesugebės sėkmingai prisitaikyti, verks išsiskiriant, negalės pasilikti ir kt., veidrodinių neuronų pagalba sustiprina vaiko baimę ir nesaugumo jausmą. Pagalvokime, kaip turi jaustis vaikas, atsidūręs nepažįstamoje aplinkoje, tarp nepažįstamų žmonių ir dar matydamas, kad mamai ar tėčiui baisu. Tikriausiai nejaučia mūsų pasitikėjimo juo, kad jis viską gali įveikti pats. O tai būtina vaikui pajusti, kad galėtų sėkmingai įveikti iššūkius, su kuriais susiduria pradėjęs lankyti darželį. Vaikams reikia tėvų palaikymo ir paramos.
Pasiruošimas darželiui: kada ir kaip
Nors yra įsivaizduojama, kad bendravimo įgūdžius mažylis lavina darželyje, apsuptas bendraamžių ir auklėtojų, pirminiai komunikacijos įgūdžiai turi atsirasti dar šeimoje. Vaiką į darželį geriausia pradėti galvoti leisti tada, kai vaikas geba pasirūpinti savimi ir nors kažkiek iškomunikuoti savo bazinius poreikius (pavyzdžiui, poreikį nueiti į tualetą - ne tik suprasti, bet ir apie jį pasakyti). Jeigu tėvai mato, jog mažylis jau geba savo poreikius atpažinti ir apie tai iškomunikuoti, tai yra vienas iš ženklų, kad vaiką galima ruošti darželio lankymui. Tėvų pareiga yra lavinti vaiko kalbą, jog jis būtų pasiruošęs išreikšti savo poreikius darželyje. Tėvai geriau nei kas kitas skaito vaiko ženklus, verbalinę ir neverbalinę kalbas. Dėl to dažnai jie supranta, kad mažyliai kažko nori, iš gestų ar kūno pozos. Specialistė pabrėžia, kad tėvų vaidmuo ir atsakomybė yra įgarsinti tai, ką mažyliai mato, mokyti pagrindinių išgyvenimo arba sėkmingesnio prisitaikymo prie aplinkos frazių, kalbėti pilnais, tikrais žodžiais.
Darželis tampa bene pirmąja tikra socialine erdve, kurioje vaikai pradeda mokytis pirmųjų ilgalaikio tarpusavio ryšių mezgimo gebėjimų su bendraamžiais. Pandemija irgi susilpnino šiuos vaikų gebėjimus: jiems sunkiau užmegzti draugystę, susipažinti, įsitraukti ar inicijuoti žaidimą.
Psichologė pastebi, kad šiuo metu specialistai sulaukia daug klausimų apie vaiko adaptaciją darželyje - dalis šeimų jau išleido mažuosius į grupes ir susiduria su pirmaisiais sunkumais. Specialistė atkreipia dėmesį, kad vaiko adaptacija darželyje gali užtrukti iki pusės metų, o per tą laiką svarbu tinkamai suprasti su pokyčiais susiduriančio vaiko būsenas ir jas atliepti.
Vaikų raida skiriasi, tačiau dauguma vaikų yra pakankamai subrendę darželiui, sulaukę maždaug dvejų. Dauguma edukologų siūlo vaikus prie darželio pratinti po truputį: visų pirma, papasakoti vaikui apie darželį, žaisti su darželiu susijusius žaidimus, skaityti knygeles. Svarbu, vaiką tinkamai paruošti ir atrasti jam tinkančius nusiraminimo būdus.
Artėjant rudeniui, darželio sezonui, tėvai jau ima nerimauti, kaip mažiesiems seksis pratintis prie darželio, naujos aplinkos, naujų veidų. Pirmiausiai reikėtų suprasti, kad darželis yra naujas etapas vaikui, prie kurio reikėtų pradėti pratinti bent likus 2 savaitėms iki darželio lankymo pradžios. Pradžioje skatinčiau tėveliams kartu su vaiku nueiti prie būsimo darželio, apžiūrėti, kaip jis atrodo, galbūt pažaisti darželio žaidimų aikštelėje. Namuose galima pavartyti knygučių, paaiškinti, kas yra darželis, ką ten veikia vaikai, kiek laiko būna. Taip pat vertėtų pratinti prie darželio dienotvarkės, kad būtų panašus valgymo, miego, ėjimo į lauką laikas. Galima kartu su vaiku pažaisti, kaip atrodys jo diena darželyje, įtraukiant žaislus. Vaikui būtų naudinga pasakyti, kad darželyje bus daug įvairiausių smagių veiklų ir naujų žaislų, su kuriais galės pažaisti, susipažins su naujais draugais. Taip pat daželyje vaikas išmoks tokių dalykų, kurių dar nemoka, galbūt naujų dainelių, naujų darbelių, žaidimų.
Geriausias laikas, nuo kada vaikas pagal raidą labiausiai yra pasiruošęs darželiui, tai 2, dar geriau 3 metai. Tokio amžiaus vaikas jau gali saugiai atsiskirti nuo mamos, yra savarankiškesnis, dažniausiai geba pats užsisegti užtrauktuką ar sagą, apsimauti batus, savarankiškai pavalgyti, taip pat ilgiau išlaiko dėmesį, gali ilgiau vienas žaisti nei mažesnio amžiaus vaikai. Taip pat vyresnis vaikas gali laikytis tam tikrų socialinių taisyklių, lengviau priimti suaugusiųjų požiūrį. Visgi, vertėtų prisiminti, kad visuomet egzistuoja individualūs skirtumai.
Labai svarbus ir pačių tėvelių pasiruošimas - kiekvieno tėvo pojūčiai ir poreikiai yra skirtingi ir individualūs. Natūralu, jog vieni gali labai greitai pajausti, jog pavargo būti tik tėvais ir nori grįžti į savo kaip profesionalo gyvenimą, o kiti sunkiai susitaiko su mintimi apie laiką be mažylio. Svarbu rasti kompromisą tarp savo ir mažylio poreikių.
Bendros rekomendacijos, kada vertėtų leisti mažylį į darželį, nėra, tad tėveliai neturėtų leistis apninkami streso, įsivaizduojamos prievolės - svarbiausia išsakyti savo nuogąstavimus, suprasti mažylio poreikius bei pabandyti juos suderinti su savaisiais. Taip pat svarbu stebėti vaiko siunčiamus signalus ir tinkamai į juos reaguoti - tiek ruošiantis eiti į darželį, tiek pirmaisiais mėnesiais.
Miego režimas ir vaiko emocinė būklė
1. Miego režimas. Pirmiausia turite sureguliuoti vaiko miego režimą ir savo atžalą į darželį atvesti pedagogų nurodytu laiku. 1 metų ir 6 mėnesių vaikai per parą turi miegoti 14 val., 2 metų - 13 val., o 3 metų - 12 val. Jeigu vaikams nepakanka miego, jie būna irzlesni, o vakare tarsi atsiranda antras kvėpavimas ir jie negali nurimti, būna energingi ir veiklūs. Tai gali jus suklaidinti, todėl pamanysite, kad vaikas nenori miego. Bet taip gali nutikti dėl miego trūkumo. Tada turėtumėte ankstinti migdymo laiką, o ryte vaiką pažadinti laiku, kad jis spėtų į rytro užsiėmimus. Jeigu galite atvesti vaiką ryte vėliau, nepiktnaudžiaukite tuo. Jeigu ryte vaikas keliasi vėliau, iki pietų jis nespėja pavargti ir sunkiai užmiega pietų miegelio arba tai padaro, kai netrukus reikia keltis, tad lieka gerai nepailsėjęs. Taip išderinamas visas dienos režimas. Vaikas šiuo atveju yra priklausomas nuo jūsų, jūs reguliuojate jo miego režimą.
2. Vaiko emocinis nuteikimas. Vaikui turite pasakoti apie teigiamus dalykus, kurie nutiks darželyje, bei apie naujus draugus, su kuriais jis susipažins. Orientuokite vaiką į kūrybinę veiklą. Tik kūryba daro žmogų laimingą.
Atsisveikinimo ritualas ir tėvų pasitikėjimas
3. Atsisveikinimas turi būti greitas. Prieš kelias dienas parodykite vaikui veiksmais, koks bus atsisveikinimo ritualas. Iš vakaro džiugiai, ramiai ir kupini gerų emocijų priminkite atsisveikinimo ritualą, o ryte jo laikykitės. Nesakykite to, ko tikrai nepadarysite. Karantino laikotarpio sąlygos jautriems tėveliams, kurie savo vaikus myli „per stipriai“, kelia siaubą, nes reikės vaiką „atplėšti“. Ilgi pašnekesiai nepadeda lengvai išsiskirti. Vaikai adaptacinius sunkumus gali įveikti ir įveiks patys. Ko jiems reikia iš tėvų? Tai pasitikėjimo, kad jie tai gali padaryti patys. Jeigu negalite palikti vaikų, leiskite į darželį vėliau, kai jūs ir jūsų vaikas bus tam pasiruošęs. Jeigu pasakėte, kad aš padėsiu tau nusirengti, pabučiuosiu į skruostą ir išeisiu, o tu prie lango man pamosi, taip ir turite daryti. Svarbu greitai išeiti. Taip jūs pradeda formuoti atsisveikinimo ritualą. Kuo greičiau sugebėsite atsisveikinti, tuo greičiau vaikas įpras prie šito ritualo ir pradės domėtis nauja aplinka, pedagogais ir vaikais. Vaikų adaptaciją apsunkina tai, kad tėveliai niekaip negali išeiti ir keletą kartų kartoja tuos pačius ritualus, ilgai kalbasi prieš vaikui einant į grupę. Noras padėti vaikui adaptuotis ar nepasitikėjimas pedagogais skatina tėvelius ilgai stovėti prie durų ir stebėti vaiką. Tai trukdo vaikui domėtis nauja aplinka, nes matydamas artimą žmogų jis vis dar palaiko santykius su juo ir negali pažinti bei tyrinėti naujos aplinkos. Neapsunkinkite vaiko padėties.
5. Pasitikėkite savo vaikais. Tai vienintelis dalykas, kurio iš jūsų reikia vaikams. Vaikai viską pagal savo amžių gali įveikti patys, tik reikia, kad jais pasitikėtumėte. Jeigu ryte neskubėdami ir šypsodamiesi, džiaugsmingai ir pakylėtu balsu palydėsime vaiką sakydami „geros dienos“, „smagaus tau žaidimo“ ar „skanių pusryčių“, vaikas gaus patvirtinimą, kad darželis yra maloni ir saugi vieta. Būtent to vaikui ir reikia. Vaiko atsiskyrimą nuo jūsų apsunkins toks pasakymas: „Gaila, bet turiu eiti“, nes skamba vaikui kaip bausmė. Ar dažnai girdžiu iš tėvelių: „Atsiprašau, tai tavo darbas, turi čia likti.“ Taip tarsi perteikiame emociją, kad darželis - nemaloni vieta. Netinka sakyti „nebijok“. Jeigu vaikas bijo, siunčiame žinią, kad vis dėlto yra ko bijoti. Turime žinoti, kad vaiko ašaros - natūrali reakcija į pasikeitusią situaciją. Tai rodo, kad jūsų ryšys su vaiku yra stiprus. Daug geriau, jeigu vaikas stipriai ašaroja - jums reikia atsitūpti ir užtikrintai pasakyti, kad suprantate, jog jam dabar baisu, nes nieko čia nepažįsta, bet kai susipažins, jam čia patiks.
Vaikas, paliktas darželyje, jausis kur kas saugiau, jei žinos ir matys, kad tėvai pasitiki auklėtojomis. Todėl jau nuo pat pradžių tėvams svarbu bendrauti su darželio personalu - išsakyti baimes, lūkesčius ir nebijoti klausti. Sėkmingai adaptacijai itin svarbus dialogas tarp tėvų ir auklėtojų: kartais tėvai sako, jog auklėtoja jiems nepatinka, jie nesijaučia, jog jų lūkesčiai pateisinami, o vaikas lieka nesuprastas. Dažnu atveju tai būna ne faktinė, o emocinė informacija. Auklėtojais tenka pasitikėti su avansu, bet kaip prisijaukinti mintį, jog mažylis visą dieną praleis su asmeniu, kurio nelabai mėgstate ar pasitikite? Specialistė pataria, kad, visų pirma, reikia pažinti pedagogą. Visos auklėtojos savo dienotvarkėje turi laiko, skirto tėveliams. Pasikalbėti galima telefonu ar aplankyti gyvai, susitarus atskirą laiką. Platesnis susipažinimas su žmogumi, jo ugdymo metodais padės užmegzti abipusį pasitikėjimą. Tėvai, kuriems kyla abejonių, turėtų nebijoti papasakoti apie savo vaiką. Galbūt auklėtojai šiek tiek sunkiau sekasi užmegzti ryšį su vaiku ar jumis, nes per mažai apie jus žino? Tarpusavio pažinimas leis auklėtojai geriau atliepti vaiko ir tėvų lūkesčius, o tai sukels mažiau nerimo paliekant mažylį darželyje.
Ritualai, susitarimai ir tėvų žodis
4. Laikykitės ritualų ir susitarimų. Vaikams ritualai yra svarbūs ir būtini, jie suteikia saugumo jausmą. Kad ir susitarimas iš vakaro, kad bus bučkis, žaibas ir - į grupę. To ir turite laikytis. Taip pat ir pasiimant. Kalbėkite vaikui suprantamai, pasakykite, kokia bus dienotvarkė ir kada ateisite jo pasiimti. Jei pasakėte, kad tu pavalgysi, pažaisi, išeisi į lauką, pamiegosi ir kai atsikelsi, aš jau būsiu atėjęs, tai ir turite ateiti tada, kada pasakėte. Jeigu nesilaikysite žodžio, o vaikas lauks ir pergyvens, jausis nesaugus. Laikykitės rutinos ir stenkitės atvesti į darželį tuo pačiu laiku. Dažnai užduodamas klausimas, kas turi atvesti vaiką - mama ar tėtis. Juokauju sakydama, kad tas, kurio nervai šaltesni. Statistiškai tėčiams geriau sekasi rytiniai ritualai su vaikais, bet būna ir išimčių, mamoms ir vaikams išsiskirti daug sunkiau. Spręskite patys, geriau, kad pradžioje tas pats žmogus atvestų ir pasiimtų, bet atsižvelkite į savo šeimos situaciją. Jeigu vaikas yra visapusiškai paruoštas, jo adaptacija praeina sklandžiai. Patys spręskite, kiek laiko turi trukti atsisveikinimas, bet manau, kad ne daugiau kaip 5 min. Karantino laikotarpiu jau pirmąją dieną turite suteikti auklėtojai informacijos apie vaiką, kaip jūs jį nuraminate, jei būna užvaldytas stiprių emocijų, kad tos emocijos gali pasireikšti ir kitus svarbius dalykus, kuriuos turi žinoti pedagogės.
7. Būkite atviri ir sakykite vaikui tiesą. Būkite nuoširdūs su vaiku ir būtinai laikykitės duoto žodžio. Jeigu pasakėte, kad ateisite po miegelio ar vakarienės, tada ir ateikite, nes vaikas lauks. Nemaitinkite vaiko tuščiais pažadais. Geriau nežadėkite, jeigu nesate tikri, kad tada ateisite. Nepalikite vaiko ir paslapčia neišeikite, nemeluokite ir neapgaudinėkite. Tai blogai paveiks jūsų tarpusavio santykius ir vaiko saugumo jausmą. Kitą kartą vaikas jus saugos ir bijos išleisti iš akių, nes žinos, kad gali būti netikėtai paliktas. Jeigu išeinate neatsisveikinę, leidžiate vaikui suprasti, kad tėvai gali netikėtai dingti. Vaikas gali jų ieškoti ir jausti dar didesnę baimę. Tai trukdo adaptuotis. Netinkami ir tokie pasakymai: „Tu truputį pabūk, o mama kai ką pasiims iš mašinos.“ Taip leidžiame vaikui patirti dar didesnį liūdesį ir baimę, pasijusti apgautam, kas kelia dar didesnę darželio baimę.
Ką daryti, jei vaikas atsisveikinant verkšlena? Dažnai tėvai, pradėję leisti vaiką į darželį, susiduria su problema, kad vaikas verkia ir nenori eiti į darželį, o bėgant savaitėms problema neišnyksta. Ar adaptacija nevyksta? Psichologė teigia, jog pradžioje vaiko verkimas atsisveikinant yra normali susijaudinimo reakcija į atsiskyrimo/naujumo situaciją ir jis praeis, kai mažylis apsipras su nauja rutina, užmegs naujas draugystes. Ašaros ar graudenimasis yra emocinė išraiška, tad pasirūpinkime jo emocijomis. Svarbu, jog jis jaustųsi emociškai saugus - prie to gali prisidėti tam tikros rutinos ir pastovumo užtikrinimas. Iš pradžių mažyliui gali būti svarbu, jog jį į darželį veda tas pats žmogus. Tėvai turėtų atsižvelgti į šį jo poreikį - tai garantuos didesnį vaiko saugumo jausmą. Taip pat svarbu priminti vaikui, jog sugrįšite. Pasakius jog ateisite pasiimti po pietų - laikykitės šio susitarimo. Jei įprastai iš darželio vaikutį pasiima mama, o tądien to padaryti neišeis - būtina įspėti vaiką dar ryte apie šį pasikeitimą. Taip jis jausis ramiai nesulaukęs mamos, nes žinos, jog tą dieną jį pasiims tėtis ar seneliai.
Jei vaikas verkia atsisveikindamas prie darželio durų, tėvai turėtų jį nuraminti, o po to padrąsinti, nuteikti pozityviai. Psichologė pataria susikurti atsisveikinimo (ar pasisveikinimo) ritualą, kuris gali tapti rutinos dalimi ir sukurti saugumą atsisveikinimo situacijoje. Svarbu ilgai nestoviniuoti - taip mažylis ir pats dels eiti į grupę. Kai mažylis adaptuosis, baigsis ir dažnos ašarėlės.
Ritualai yra labai sveikintinas dalykas, nes jų pasikartojimas sukuria vaikui stabilumo ir saugumo jausmą. Galite drauge sukurti jūsų sutartinį atsisveikinimą su tam tikra rankų kombinacija ar pabučiuoti vaiką prieš išeidami. Taip pat tinka pamojavimo ritualas, kada tėveliai pamojuoja vaikui iš lauko. Tai turėtų būti tam tikras susitarimo ženklas, po kurio vaikas žinotų, kad jo diena darželyje prasidėjo ir su tėveliais susitiks vakare ar kada yra sutarę.
Vaiko elgesio pokyčiai darželyje ir jų priežastys
Vaiko elgesio pasikeitimas darželyje gali būti susijęs su įvairiais faktoriais. Iš Jūsų laiškų supratau, kad Jūsų sūnus jau du metus lanko vaikų darželį ir yra pripratęs prie jo, tačiau paskutiniu metu pastebėjote elgesio pasikeitimus: ryte jis verkia ir nenori eiti į darželį, pasiėmus pamatote, kad jo kelnaitės būna išteptos. Iš Jūsų suteiktos pirminės informacijos sunku spręsti kokie įvykiai galėjo taip įtakoti vaiko savijautą, tikėtina kad tai gali būti susiję su pokyčiais jo artimoje aplinkoje, patirtais stipriais išgyvenimais.
Galimos priežastys:
- Pokyčiai aplinkoje: Dažnai vaikai, susidūrę su naujomis situacijomis, išgyvendami stiprius jausmus, negalėdami paaiškinti jų ir nupasakoti kas jiems vyksta, savo nerimą, įtampas, sunkius išgyvenimus parodo pasikeitusiu elgesiu, nuotaikomis, kūno simptomais: padidėjusi baimė, irzlumas, vengimas tam tikrų vietų ar situacijų, nebenorėjimas užsiimti ta veikla, kurią iki šiol mėgo, bijojimas pasilikti vienas kambaryje, greitai užsiplieskiantis pyktis dėl keisčiausių smulkmenų.
- Raidos regresija: Vaiko elgesys gali regresuoti, t.y. ką jis jau mokėjo ir gebėjo atlikti, pavyzdžiui pasiprašyti į tualetą, valgyti su įrankiais, nebečiulpti čiulptuko ar piršto, staiga užsimiršta, lyg vaikas taptų pusmečiu ar metais jaunesniu.
- Neįvertinti įvykiai: Mums, kaip suaugusiems, reikšmingais neatrodantys įvykiai, veiksmai, vaikui gali sukelti labai stiprius ir individualius išgyvenimus, kartais pasireiškiančiais patologiniais pokyčiais bei ligomis kaip pvz. nežinia iš kur atsiradęs skausmas, pykinimas, silpnumas, temperatūros pakilimas.
- Komunikacijos sunkumai: Vaikas iki mokyklinio amžiaus, t. y. kada jis pradeda pilnais žodžiais įvardinti savo norus, išreikšti suprantamai mintis, negali mums pasakyti tiksliai ko jis išsigando, kas jį įskaudino ar nuvylė.
- Fantazijos ir baimės: Šiame raidos tarpsnyje vaiko išgyvenimas ar patirtas emocinis sukrėtimas gali būti susietas tiek su tiesioginiais įvykiais, su kuriais susiduria pirmą kartą savo gyvenime ir nežino kaip su jais tvarkytis, tokiais kaip darželio auklėtojos, šeimininkutės pasikeitimas, naujo vaiko atėjimas į grupę, naujų reikalavimų ar taisyklių gavimas. Bei su fantazijų ir įsivaizduojamo pasaulio iššūkiais ir sunkumais, kaip pavyzdžiui, suaugusio žmogaus išsakytas pagąsdinimas, kuris jam atrodo tik kaip šmaikštus juokas, vaiko gali būti suprastas kaip tiesioginė grėsmė ir sukelti baimę.
- Gąsdinimas: Vaiko gąsdinimas, kad nesusitvarkius daiktų, ateis „nykštukas, baubas, maumas“ juos paims ar jį nubaus, gali jautresnį vaiką paveikti tiesiogiai, sukeldamas neigiamas pasekmes - jis gali pradėti bijoti eiti į tamsų kambarį, miegoti neužgesinus šviesos ir taip toliau.
Psichologinis, fizinis ar seksualinis smurtas palieka gilius randus visam gyvenimui, tad jį svarbu pastebėti kuo anksčiau. Pirmasis neraminantis ženklas yra nenoras pasilikti su aukle ar būti darželyje. Ypač didelį nerimą turėtų kelti staigus vaiko pokytis. Kartais vaikas gali elgtis destruktyviai, laužyti daiktus, muštis, nenorėti būti liečiamas, imamas ant rankų (ypač seksualinio smurto atveju). Vaiko elgesiui įtakos gali turėti daug pokyčių ir faktorių. Dalis jų tikrai visiškai nekalti. Regresas (grįžimas į ankstesnį raidos etapą) - ryškus smurto indikatorius. Skriaudžiami vaikai tarsi grįžta metus ar net kelerius atgal. Dažniausia streso išraiška - psichosomatiniai skausmai. Viena ar kita mėlynė, nubrozdinimas, suplėšytos kelnės yra normali aktyvios ir išdykusios vaikystės dalis. Suaugusiojo seksualinės prievartos nepatyrę, tačiau grupėje būnantys vaikai neretai seksualizuotą elgesį perima iš kito vaiko, prieš kurį buvo naudojamas seksualinis smurtas. Nereikėtų atmesti galimybės, kad vaiko elgesį suprantate neteisingai. Jeigu manote, kad vaiką skriaudžia auklė namuose galite paslėpti kamerą ar garso įrašymo įrangą. Taip pat galite pasikonsultuoti ir ieškoti pagalbos specializuotame Paramos vaikams centre.
Vaikas, kuris mušasi, elgesiu išreiškia, kad jis blogai jaučiasi, jo viduje nėra ramybės, jis nemoka pasakyti, ką jaučia. Todėl reikia ne bausti, o ieškoti, kaip užmegzti ryšį su šiuo vaiku.
Vienas svarbiausių tėvų uždavinių auklėjant vaikus - nubrėžti aiškias ribas, koks elgesys yra tinkamas, pageidaujamas, priimtinas, o koks - ne. Svarbu, kad vaiką prižiūrintys suaugusieji (mama, tėtis, seneliai, darželio auklėtojos) brėžtų kiek įmanoma vienodesnes ribas, kad vaikui būtų aišku, jog tam tikro elgesio (pavyzdžiui, mušimosi) niekas netoleruos, o kitas elgesys (pavyzdžiui, mandagumas) visur yra siektina vertybė. Kai vaikui nepavyksta laikytis suaugusiųjų nubrėžtų ribų ir jis pasielgia netinkamai, reikėtų siekti ne nubausti vaiką, o leisti jam patirti natūralias tokio elgesio pasekmes. Tarkim, išliejus ant stalo arbatą pasiimti pašluostę ir nuvalyti stalą, nuskriaudus brolį jo atsiprašyti ir pasiūlyti žaisti kartu, kai tėčiui pakvietus neateini praustis ir valytis dantų, nelieka laiko pasakos skaitymui prieš miegą.
Kaip padėti vaikui, kai jis elgiasi agresyviai?
Kalbėti su vaiku apie patiriamas emocijas. Pasiūlyti vaikui nupiešti savo pyktį. Kai vaikas elgiasi agresyviai, leisti jam išlieti pyktį, pavyzdžiui, įpūsti pyktį į dėžutę. Su vaikais galima žaidimo pagalba, suvaidinant situacijas, kur būtų naudojama agresija, analizuoti kaip galima pasielgti, kaip tinkamai išreikšti pyktį. Tam labiausiai tiktų, pavyzdžiui, pirštininės lėlytės.
6. Emocinis palaikymas. Išlaikykite vidinę ramybę ir stenkitės ramiai reaguoti bei parodyti empatiją vaiko atžvilgiu, kai jis verkia, mušasi, spardosi, rėkia, griūva ant žemės. Atsitūpkite, apkabinkite, jeigu leidžiasi. Pakeltas ir įsakmus tonas nepadeda vaikams apsiraminti. Jeigu veržiasi emocijos, daug nekalbėkite, nes vaikas nieko negirdi. Bet jeigu vaikas tik pradeda ar jau baigia reikšti emocijas, įvardykite vaiko jausmus ir pasakykite, kodėl jis taip jaučiasi. Taip pat trumpai, vienu sakiniu, pasakykite, ko negalima daryti, kai taip jaučiasi (pvz., spardytis), ir ką galima daryti (gali apkabinti mane, jeigu tau liūdna). Nepamirškite pridurti, kad jūs jį mylite.
Fizinės bausmės: ar jos veiksmingos?
Kiekvieną dieną daug vaikų yra baudžiami fizinėmis bausmėmis. Kaip rodo tyrimų duomenys, Lietuvoje daugiau nei pusė visų vaikų yra mušami ar baudžiami kitokiomis fizinėmis bausmėmis. Žinoma, visi vaikai kartais neklauso, elgiasi ne taip, kaip norime mes, suaugusieji. Tačiau ar pats geriausias būdas, susidoroti su šiomis problemomis, yra fizinės bausmės?
Fizinių bausmių poveikis:
- Pažeminimas ir pyktis: Kai vaiką muša tėvai ar globėjai, jis jaučiasi pažemintu, tampa piktas, pamiršta, ką blogo yra padaręs, bet prisimena, kad jį skriaudė.
- Agresijos modelis: Tas, kas muša savo vaiką tarsi sako vaikui - ,, Jeigu tu esi didesnis ir stipresnis, tu gali skriausti kitus“, taip duoda suprasti vaikui ( patys to visai nenorėdami), kad agresija yra pats tinkamiausias būdas spręsti konfliktus.
- Netinkamo elgesio neišmokimas: Ir svarbiausia - mušimas neišmoko vaiko tinkamo ar pageidaujamo elgesio.
Alternatyvos fizinėms bausmėms:
- Teigiamas skatinimas: Reikia stengtis sakyti vaikui , ką jis turi daryti, o ne tai, ko jis neturi daryti, reikia mažiau vartoti žodžių ir frazių su dalelyte ,, NE „. Vaikas geriau klausys, jeigu būsime šalia vaiko, o mūsų ir vaiko akys bus viename lygyje.
- Konkretūs paliepimai: Paliepimus vaikui duokime kaip galima konkretesnius ir specifiškesnius. Geriau sakykime ,, Surink nuo grindų popierius ir išmesk juos į šiukšlių kibirą „,o ne ,,susitvarkyk savo kambarį „.
- Ramybė ir tvirtumas: Kuo garsiau šauksime, tuo mažiau pasieksime. Aiškiai, tvirtai, bet nekeliant balso reikia pasakyti vaikui, ko tikimės iš vaiko.
- Alternatyvios nuobaudos: Jeigu vaikas vis dar nevykdo mūsų prašymo ar manome, kad už nusižengimą reikia vaiką nubausti, reikia pasirinkti kitokią nuobaudą - pavyzdžiui, alternatyvi nuobauda galėtų būti malonumo atėmimas. Svarbu, kad nuobauda sektų kaip galima greičiau po ,, nusikaltimo „.
- Skaičiavimas iki dešimties: Jeigu vis dar negalime susilaikyti, reikia suskaičiuoti mintyse iki dešimties.
- Skatinkite gerą elgesį: Bet svarbiausia - vaikas daugiausia išmoksta ne iš bausmių ir kritikos. Daugiausia vaikas išmoksta skatinant jo ,, gerą ““ elgesį - tada lieka mažiau vietos blogam elgesiui.
Savarankiškas vaiko įėjimas į grupę
8. Savarankiškas vaiko įėjimas į grupę. Yra didelis skirtumas, ar jūs išjungiate televizorių po vaikiško filmuko, ar pats vaikas tai padaro. Lygiai tas pats ir ateinant į grupę. Jeigu vaikas pats įeina į grupę, yra daug paprasčiau. Vadinasi, vaikui iš anksto turite pasakyti, kad jis pats įeis į grupę, o ne jūs jį paimsite iš mašinos ir įnešite į grupę. Tada gali būti sunku vaikui atsiskirti nuo jūsų. Jei nešate vaiką ant rankų, o paskui reikia jį plėšti iš rankų, tai nėra tinkamas jo paruošimas lankyti darželį. Ir kodėl auklėtojos turi tai daryti? Vaikas - žmogus, turintis mažesnę gyvenimo patirtį. Ar paklausėme jo, kokiu tempu jis nori eiti į darželį?
Jeigu susidursite su sunkumais, kurie jums asmeniškai bus neįveikiami, nebijokite pasikonsultuoti su pedagogais, o jeigu pedagogų ir jūsų resursų nepakaks, drąsiai kreipkitės pagalbos ir nelaukite, kol šios problemos išsispręs savaime. Jeigu manote, kad Jūsų šeimos resursų nepakanka, kad padėtumėte sau ir savo vaikams tinkamai pasiruošti darželio lankymui, nebijokite ieškoti pagalbos už šeimos ribų.
Kada vaiko elgesys darželyje kelia nerimą?
Vaikų elgesio pokyčiai gali būti nerimą keliantis signalas tėvams ir globėjams. Straipsnyje nagrinėjamos vaiko elgesio pasikeitimo priežastys, ypač darželyje, ir pateikiami patarimai, kaip suprasti vaiko poreikius, keisti netinkamą elgesį ir sukurti saugią bei palaikančią aplinką.
Jeigu vaikas ilgą laiką darželyje jaučiasi nelaimingas, nepriklausomai nuo tokios savijautos priežasčių, tai reikia vertinti kaip įspėjimą. Galimi tokie požymiai: vaikas nebenori eiti į darželį; jis dažnai skundžiasi galvos, pilvo ir kitais skausmais; vaikų darželyje ir žaidimų aikštelėse jis dažniausiai žaidžia vienas; vaikas pasidarė labai neramus; apie save kalba menkinančiai; vaiką kankina suprastėjęs apetitas, miego sutrikimai ir košmarai; vaikas turi mėlynių ar sužalojimų; jis praranda daiktus arba parsineša juos namo sugadintus.
Pirmas žingsnis - pasikalbėti su darželio pedagogais. Žinoma, visi šie požymiai savaime nereiškia, kad jūsų vaikas tapo patyčių auka. Tam gali būti ir daugybė kitų priežasčių. Bet kokiu atveju tėvai turi parodyti, kad jie rimtai vertina vaiko rūpesčius, be to, privalo apsiginkluoti kantrybe, jeigu jis nenori iškart pasipasakoti. Dažnai patys vaikai jaučiasi kalti dėl to, kad atsidūrė tokioje padėtyje. Visada patartina ir naudinga pasikalbėti su vaikų darželio auklėtoja, kuri gali padėti surasti neįprasto elgesio priežastis. Tada kartu su vaiku galima rasti tinkamą sprendimą. Visi šie kylantys klausimai - natūralus rūpestis vaiko gerbūviu.
Agresija ir priešiškumas
Agresija siejama su priešišku elgesiu arba veikimu, kuriuo panaudojant jėgą, siekiama pakenkti kitiems, sukelti skausmą, padaryti žalos. Psichologų nuomone, agresija yra tokie veiksmai, kurie sukelia priešiškumą tam asmeniui, prieš kurį yra nukreipta agresija. Agresyvumas gali būti kaip savo poreikių, erdvės ir kt. gynimas. Agresyviai besielgiantiems vaikams sunkiau nei kitiems, taip nesielgiantiems, įžvelgti agresyvaus veiksmo arba poelgio priežastį bei tikslą, atpažinti jausmus.
Priežasčių, kodėl vaikas mušasi, gali būti net kelios. Pirmiausia pasitikriname vaiko amžių - kuo mažesni, tuo didesnė tikimybė, kad jie kalbėsis rankomis, o ne žodžiais. Vaikai iki trejų metų sunkiai susikalba, todėl gali kąsti, stumti, bandyti iš kito ką nors atimti. Jie kalbasi kūno kalba. Mažyliai yra egocentriški ir nemėgsta laukti. Jie mokosi būti vis kantresni. Antra priežastis ta, kad mušdamiesi vaikai gauna daugiau dėmesio nei elgdamiesi gražiai. Jei suaugę reaguoja emocingai, skaito moralus, vaikas pamažu patenka į užburtą ratą. Be to, jei tėvai sako „tu visada muši sesę“, vaikas tuo patiki ir tiesiog išpildo suaugusiųjų pranašystę. Trečia priežastis susijusi su stresu ir pokyčiais. Nėra blogo vaiko - yra vaikas, kuris negali pats įveikti susidariusio streso krūvio. Visada rekomenduoju pirma nešališkai įvertinti, suprasti esamą vaiko situaciją. Mūsų redakciją ne kartą pasiekė istorijos apie ugdymo įstaigose prieš bendramokslius smurtaujančius vaikus, kai besikartojančių situacijų taip niekas ir nesuvaldo. Daugeliu situacijų vis dar bandoma remtis biheviorizmo idėjomis - pasitelkiami grasinimai, bausmės, kad vaikas išsigąstų ir pradėtų klausyti. Bet retai tai veikia ilgai. Bausmės veikia trumpai, nes nemoko savireguliacijos. Visa bėda yra ryšys. Bausmė vaiko ir tėvo ar mokytojo ryšiui pakenkia, jį ardo. Šiuolaikinis vaiko auklėjimo mechanizmas mus nukreipia į ryšio analizę ir jo stiprinimą. Beveik visada besimušantį atstumia vaikai, jis nori draugų, bet jų neranda. Todėl dėmesį bando atkreipti kumščiavimusi ar kitų vaikų žaidimo griovimu. Jei grupėje vaikai nesutaria, pirma reikia padėti vaikams susitaikyti, vėliau žaisti kartu, priimti vienas kitą su tolerancija, geranoriškumu - stiprinti jų ryšius.
Mama Saulė savo dvejų metų pipirą Titą šį rudenį pirmą kartą išleido į vaiko darželį. Mama pasakoja, su kokiais sunkumais susidūrė pirmosiomis dienomis, o patyrę specialistai atsako į jai kylančius klausimus. Pasakoja mažojo darželinuko Tito mama Saulė: „Vos pradėjęs lankyti darželį, po poros dienų mano dvimetis “aiškinosi” santykius. Atėjus jo pasiimti, auklėtoja papasakojo, kad Titas įkando vienam berniukui…į skruostą. Pasijutau klaikiai, nežinojau, kaip reaguoti - ar įkandimas stiprus, kaip jaučiasi nuskriaustasis ir kaip jaučiasi jo tėvai. Teko pasikliauti savo intuicija ir sveiku protu - sutikus nuskriausto berniuko mamą jo atsiprašiau, taip pat meiliai pakalbėjau ir su pačiu berniuku, ačiū Dievui, įkandimas buvo menkutis. Supratau ir savo sūnų - jis dar tvarkosi su adaptacija ir jam labai norėjosi to naujo žaislo, kurį laikė anas berniukas, todėl maniškis grybštelėjo jam už žando ne iš piktumo, o tiesiog instinktyviai, kovodamas dėl žaislo. Praėjus dar savaitei, atėjus pasiimti sūnaus, auklėtoja man pranešė, kad viena jo grupės mergaitė įkando jam į ranką. Mėlynė buvo didelė ir man kaip mamai labai skaudėjo širdį matant tą dėmę, bet tuo pačiu prisiminiau, kad vos prieš savaitę, mano dvimetis buvo kitoje barikadų pusėje… Parūpo sužinoti, kas yra normalu tokio amžiaus darželinukams, sprendžiant jų tarpusavio santykius, ir kaip vyksta pirmoji mažylių socializacija darželyje”.
Pirmosiomis dienomis dažniausiai vaikai nori pabūti stebėtojo pozicijoje, įvertinti viską iš šalies. Iš pat pradžių vaikai nepuola megzti naujų draugysčių, kol “neprisijaukina” naujų sienų. Darželio auklėtoja naujokėlius pasitinka su šypsena, kalbindama, kviesdama prisijungti prie žaidimų ir veiklos, bet jei vaikutis atsisako, jam suteikiama laisvė - nebūtina iškart šokti ir dainuoti ratelyje ar pan., kol vaikas pats neparodo noro. O anksčiau ar vėliau jis vistiek užsimano draugauti, veikti kartu tai, ką kiti vaikai daro. Tik tai priklauso nuo mažylio temperamento, bendravimo įgūdžių, charakterio.
Iš tiesų, tie konfliktai varo siaubą suaugusiems, o ne patiems vaikams. Tarp vaikų kilus nesutarimui, jie garsiau šūkteli, rikteli, kažką numeta ar ima zirzti, ir tai labiausiai išgasdina tėvelius. Patys vaikai to nesureikšmina ir jau po kelių akimirkų vėl gali būti geriausiais draugais. Patys mažiausi dažniausiai pykstasi dėl žaislų.
Mažylių pasaulio ir aplinkos suvokimas dar gana primityvus - tarkim, dvimetis pamato žaislą, kurio labai užsinori būtent šią akimirką ir eina jo pasiimti. Ir visai nesvarbu, kad tuo metu tas jo geidžiamas žaisliukas yra kito vaiko rankose. Mažylis to lyg nepastebi, nes jo dėmesys sukoncentruotas į trokštamą objektą. Ir, kai jis ateina to žaislo pasiimti, įvyksta konfliktas, nes su juo bežaidžiantis vaikas nenori jo atiduoti. Tokiu atveju nesutarimas sprendžiamas labai paprasta, abu mažyliai yra išskiriami ir jų dėmesys nukreipiamas kita linkme. Po kelių minučių apie nesutarimą jau būna pamiršusios abi konfliktavusios pusės. Tada jau galima paaiškinti, kai vaikai nurimsta, kodėl negalima atiminėti kitų žaislų, kad reikia dalintis, apsikeisti, palaukti, kol žaidžia kitas ir pan.
Vaikučiai nesutaria ir dėl auklėtojos dėmesio. Ypač jeigu jiems jo trūksta namuose iš tėvelių ar artimųjų. Žinodami, kaip galima gauti dėmesio iš nuolat užimtos mamos namuose - rėkaujant, metant daiktus ir panašiai, vaikai taiko tą patį modelį ir darželyje, norėdami būti pastebėti. Jie žino, kad sukėlus triukšmą, prie jų pribėgs auklėtoja, ir jie atsidurs dėmesio centre. Kartais pasitaiko, kad vaikai vieni iš kitų atiminėja maistą, bet tai pasitaiko itin retai, visgi tai irgi signalas, kad vaikutis nepakankamai gauna dėmesio namuose iš tėvų… Todėl kitose aplinkose, stengiasi jo išsireikalauti visais įmanomais būdais. Ne visada gražiais.
Tokiame amžiuje mergaitės neretai būna net drąsesnės, o berniukai kartais net kuklesni. Tarp dvimečių - trimečių teisės lygios, todėl neretai kyla mišrūs nesutarimai ir net berniukai jaučiais labiau nuskriausti. Net sakyčiau, polinkį į “santykių aiškinimąsi” daugiau lemia vaiko temperamentas, o ne lytiškumas. Mažyliai visi nori būti nugalėtojais, o jei dar iš namų atsineša nuoskaudas ar dėmesio stoką, tai ir išsilieja ant jautresnių vaikų, patys to nesuprasdami, kad negergerai daro. Užgavo, įkando, pastūmė ir t.t.
Tėvų ir auklėtojų bendradarbiavimas sprendžiant konfliktus
Tą pačią sekundę vaikai yra atskiriami ir skubama juos nuraminti, paglostyti, pakalbinti, nukreipti dėmesi kita linkme. Nepuolama klausinėti, kas kaltas, kas pirmas pradėjo ir pan. Svarbiausia abu vaikus nuraminti, sudominti kitu žaislu ar veikla, o vaikams aprimus, pykčiui praėjus, paaiškinti, kodėl negalima atiminėti kitų žaislų, kad reikia dalintis, apsikeisti, palaukti, kol žaidžia kitas, negalima muštis ir pan. Tai paaiškinama abiems vaikams.
Jeigu vaikas kasdien iškrečia kokią šunybę, jeigu jam labai knieti būtinai padaryti kažką neleidžiamo, nuskriausti kitą ir pan. Būna, kad vaikas kasdien demonstruoja kažkokį nepaaiškinamą piktumą, susierzinimą viskuo. Tuomet reikia stengtis atrasti, kokia veikla galėtų jį sudominti - gal tai piešimas, dėlionės ar kt, reikia skirti ypač daug dėmesio jam namuose, bet ne moralizuojant, auklėjant, o būnant drauge kažkokioje jam malonioje a...
Kasdieniai konfliktų sprendimo įgūdžiai vaikams | Išmokite paprastų konfliktų sprendimo strategijų
Visada patartina ir naudinga pasikalbėti su vaikų darželio auklėtoja, kuri gali padėti surasti neįprasto elgesio priežastis. Tada kartu su vaiku galima rasti tinkamą sprendimą. Visi šie kylantys klausimai - natūralus rūpestis vaiko gerbūviu.
