Fotografė Kayla Reeder, turinti didelę patirtį motinystės, gimdymo ir naujagimių fotografijoje, pasidalino neįprasta istorija, kurią įamžino Šv. Valentino dieną. Floridoje gyvenanti fotografė buvo pakviesta įamžinti Chriso ir Nikki sūnaus, antrojo jų vaikelio, gimimo akimirkas. Šiose retose nuotraukose matomas berniuko Grahamo atėjimas į pasaulį, tačiau jo galvytė - deformuota.
Gimus naujagimiams, jų galvose yra minkštos vietos, dar žinomos kaip momenėliai. Kadangi kaukolė dar nėra visiškai susiformavusi, jos dalys yra sujungtos minkštais audiniais. Būtent jie ir sudaro tas minkštąsias vietas, taip suteikdami galimybę kaukolės kaulams judėti ir prisitaikyti prie gimdymo kanalo, sukeldami mažiau nepatogumų pačiai motinai. Gimus kūdikiui, kaukolės kaulai sugrįžta į jiems normalias pozicijas ir ten jas prilaiko tarp jų esantys audiniai.
Naujagimiai turi dvi tokias minkštas vietas - priekinį ir galinį momenėlius. Vėliau kūdikio galvos kaulai susijungia ir tos minkštos vietos išnyksta. Galinis momuo išnyksta maždaug po 6 savaičių, tačiau priekinis momenėlis lieka minkštas kol vaikui sueina 1 metai ir daugiau. Kayla įamžino mažojo Grahamo gimimą, jos nuotraukos atskleidžia, kaip naujagimio galva sugebėjo pakeisti formą ir taip pralįsti pro gimdymo kanalą.
Nikki pirmasis vaikas į pasaulį žengti neskubėjo. Visos gimdymo kančios užtruko ilgiau nei 36 valandas, tad šeima manė, jog ir antrasis kūdikis tėvams pasirodys ne greitai. Mama rytą pradėjo įprastai, tačiau fotografei pranešė, kad jau prasidėjo sąrėmiai. Po kiek laiko Nikki nusprendė vykti į ligoninę ir ruoštis gimdymui bei jo įamžinimui.
„Kadangi iki ligoninės kelionė truko 45 minutes, nusprendžiau nieko nelaukus važiuoti pas motiną. Pakeliui, Nikki mama mane informavo apie įvykius, o aš ir jos vyras stengėmės kuo greičiau nuvykti į vietą. Prisiparkavus automobilių stovėjimo aikštelėje suskambo mano telefonas, o kitame ragelio gale išgirdau balsą, sakantį, kad Nikki jau tuoj gimdys“, - prisimena fotografė.
„Kadangi jai buvo suleisti tam tikri raminantys vaistai, kambaryje buvo ramu. Jos vyras į palatą įžengė tuoj po manęs. Atėjus laikui susitikt su 9 mėnesius nematytu sūneliu, visų nuotaika pagerėjo ir kambaryje atsirado veiksmas. Prieš pradedant gimdymo procesą, Nikki dukra pabučiavo mamą, o toks jos elgesys, kaip mačiau, padrąsino ją.“
Pats gimdymas vyko gerokai trumpiau nei tikėtasi - apie valandą. Grahamas buvo šiek tiek pasislinkęs į šoną, tačiau tai papildomų problemų, apart deformuotos galvytės, nesukėlė.
„Pagaliau pasirodė Grahamas. Mama priglaudė jį prie savo kūno, o tėtis negalėjo atsidžiaugti sūnumi. Naujagimis buvo tobulas, įskaitant ir jo galvytę. Dėl šiek tiek kitokios jo pozicijos mamos pilvelyje, Grahamo galvos forma buvo išties kitokia. Kadangi galvytė palinkusi į vieną pusę, susiformavę kaulai nebuvo centre, tad mamai teko stumti šiek tiek ilgiau. Neilgai trukus, galvytė įgavo įprastą formą, o po kelių dienų net nepasakyčiau, jog gimdymo metu ji deformavosi. Nereikia nerimauti, nes toks gimdymas buvo įprastas ir nė kiek nesutraumavo nei naujagimio, nei mamos“, - pasakojo Kayla.
Gimdymas yra didžiulis ir smagus įvykis visai šeimai. Šaunu turėti ir ligoninės nuotraukų su ką tik gimusiu vaiku - juk tai nuostabus prisiminimas, šias nuotraukas bus įdomu pasižiūrėti giminaičiams, kurie negalėjo atvykti aplankyti gimdyvės ir naujagimio. O ir pačiam vaikui, kuomet paaugs, turėtų būti tikrai įdomu pamatyti, koks mažylis jis kadaise buvo. Prieš pradedant fotografuoti atverkite visas palatoje esančias žaliuzes, fotografuokite tada, kai dienos šviesa ryškiausia, geriausia vidurdienį. Būtinai pasidarykite nuotraukų, kuriose fiksuojate tik vaiką - turėkite bent kelias nuotraukas, kuriose užfiksuosite vos gimusio vaikelio susiraukšlėjusią odelę, galite atskirai nufotografuoti rankutes, pirštukus, akeles. Padarykite ir kelis palatos kadrus, juk bus įdomu prisiminti, kokioje aplinkoje pasaulį išvydo jūsų stebuklas. Paprašykite nusifotografuoti ir vaikelį priėmusį gydytoją, seseles. Žinoma, pačios svarbiausios, gražiausios ir švelniausios nuotraukos yra mamos ir vaiko... Fiksuokite pirmąjį maitinimą, pirmuosius prisilietimus.
Pirmaisiais vaikų auginimo metais šeimos fotografė Olga Gotli su vyru neteikė didelės reikšmės fotografavimui. Dabar, iš savo patirties, trijų vaikučių mama galėtų patarti kitoms mamoms ir tėčiams nedelsti fiksuoti nepakartojamas gyvenimo akimirkas. Fotografija kalba apie žmones, kurie joje vaizduojami, ir apie žmogų, stovintį už kadro. Kai kurie fotografai stengiasi perduoti nuotraukoje kažką daugiau negu gražų vaizdą su mažyliu, vaiku ar mergina - kad nuotrauka atspindėtų kažkokią vertybę ir realybę. Toks stilius susikuria per pastaruosius metus, daug bandymų, fotosesijų, stebint žiūrovų bei herojų reakcijas. Supratus, kad jiems tai patinka, pradedama dar labiau gilintis į dalykus, kurie traukia, pradedama labiau pasitikėti savimi.
Pastaruoju metu fotografuojama daug mažylių namuose, kur gimė naujas žmogus. Tokioje šeimoje, ypač jeigu vaikelis visai mažas - mėnesio ar dviejų, vyrauja ypatinga aura, tų namų atmosfera labai jaudinanti. Ten žmonės susitelkę į naują žmogutį, į savo naujus pojūčius. Fotografas, būdamas su jais, siekia išsaugoti tuos jaudulio momentus, nes visa tai labai greitai pamirštama, o buitis prislopina šias emocijas.
Dažnai nutinka taip, kad dėl kažko susierzini, supyksti ant mažylio - kai nežinai, kodėl vaikas verkia, kai reikalauja daug dėmesio; tada pavargsti, paaštrėja reakcijos. Pyksti ir ant savęs: kaip aš galiu pykti ant mažo žmogučio, kuris nuo manęs priklauso… Tokiais momentais mama gali pažiūrėti tas nuotraukas ir nusiraminti. Žinoma, tai ne panacėja, būna įvairių situacijų. Bet kartais pakanka grįžti į tuos pojūčius. Koks mūsų žvilgsnis, kaip laikome savo mažylį. Fotografas perduoda nuotraukose ir dalį savo pasaulio, bet stengiasi nepamiršti, kad tuos vaizdus kuria kitiems žmonėms, kad jie galėtų prisiminti šią savo gyvenimo dalį. Norima padėti jiems pamatyti save iš šalies, pamatyti, kaip viskas nuostabu, kaip turime vertinti tai, kas dabar vyksta. Tuos vaizdus kuria ne tam, kad kiti fotografai pagirtų, jog taiko kažkokius specialius efektus ir taip toliau. Norima, kad žmonėms patiktų patys sau, kad pamatytų, kokia šauni jų šeima, kaip jie gražiai bendrauja, kaip šilta jų namuose ir kiek tarp jų meilės.
Motinystės, gimdymo ir naujagimių fotografė Kayla Reeder tikrai gali pasigirti ne menka dalyvavimo gimdymuose patirtimi, tačiau kai kuriomis istorijomis su aplinkiniais jai vis dar sunku pasidalinti. Šių metų Šv. Valentino dieną, Floridos valstijoje, JAV gyvenanti fotografė buvo pakviesta įamžinti būtent tokias Chriso ir Nikki sūnaus, antrojo jų vaikelio, gimimo akimirkas. Retuose kadruose matomas berniuko Grahamo atvykimas į šį pasaulį, tačiau jo galvytė - deformuota. Gimus naujagimiams jie turi minkštas vietas galvose, dar žinomas kaip momuo arba momenėlis. Kadangi kaukolė dar nėra visiški susiformavusi, jos dalys yra sujungtos minkštais audiniais. Būtent jie ir sudaro tas minkštąsias vietas, taip suteikdami galimybę kaukolės kaulams judėti ir prisitaikyti prie gimdymo kanalo bei sukelti mažiau nepatogumų pačiai motinai. Gimus kūdikiui, kaukolės kaulai sugrįžta į jiems normalias pozicijas ir ten jas prilaiko tarp jų esantys audiniai. Naujagimiai turi dvi tokias minkštas vietas - tai priekinis ir galinis momuo. Vėliau kūdikio galvos kaulai susijungia ir tos minkštos vietos išnyksta. Galinis momuo išnyksta maždaug po 6 savaičių, tačiau priekinis momenėlis lieka minkštas kol vaikui sueina 1 metai ir daugiau. Kayla įamžino mažojo Grahamo gimimą, jos nuotraukos atskleidžia, kaip naujagimio galva sugebėjo pakeisti formą ir taip pralysti pro gimdymo kanalą. Nikki pirmasis vaikas į pasaulį žengti neskubėjo. Visos gimdymo kančios užtruko ilgiau nei 36 valandas, tad šeima manė, jog ir antrasis kūdikis tėvams pasirodys ne greitai. Mama rytą pradėjo įprastai, tačiau fotografei pranešė, kad jau prasidėjo sąrėmiai. Po kiek laiko Nikki nusprendė vykti į ligoninę ir ruoštis gimdymui bei jo įamžinimui. „Kadangi iki ligoninės kelionė truko 45 minutes, nusprendžiau nieko nelaukus važiuoti pas motiną. Pakeliui, Nikki mama mane informavo apie įvykius, o aš ir jos vyras stengėmės kuo greičiau nuvykti į vietą. Prisiparkavus automobilių stovėjimo aikštelėje suskambo mano telefonas, o kitame ragelio gale išgirdau balsą, sakantį, kad Nikki jau tuoj gimdys“, - prisimena fotografė. „Kadangi jai buvo suleisti tam tikri raminantys vaistai, kambaryje buvo ramu. Jos vyras į palatą įžengė tuoj po manęs. Atėjus laikui susitikt su 9 mėnesius nematytu sūneliu, visų nuotaika pagerėjo ir kambaryje atsirado veiksmas. Prieš pradedant gimdymo procesą, Nikki dukra pabučiavo mamą, o toks jos elgesys, kaip mačiau, padrąsino ją.“ Pats gimdymas vyko gerokai trumpiau nei tikėtasi - apie valandą. Grahamas buvo šiek tiek pasislinkęs į šoną, tačiau tai papildomų problemų, apart deformuotos galvytės, nesukėlė. „Pagaliau pasirodė Grahamas. Mama priglaudė jį prie savo kūno, o tėtis negalėjo atsidžiaugti sūnumi. Naujagimis buvo tobulas, įskaitant ir jo galvytę. Dėl šiek tiek kitokios jo pozicijos mamos pilvelyje, Grahamo galvos forma buvo išties kitokia. Kadangi galvytė palinkusi į vieną pusę, susiformavę kaulai nebuvo centre, tad mamai teko stumti šiek tiek ilgiau. Neilgai trukus, galvytė įgavo įprastą formą, o po kelių dienų net nepasakyčiau, jog gimdymo metu ji deformavosi. Nereikia nerimauti, nes toks gimdymas buvo įprastas ir nė kiek nesutraumavo nei naujagimio, nei mamos“, - pasakojo Kayla.
Moters kūnas keičiasi nėštumo ir gimdymo metu. Daugelis tai priima kaip kažkokį etapą, kurį reikia išgyventi, kuo greičiau bėgti sportuoti, atsikratyti tų pokyčių, kuriuos patyrei per devynis mėnesius. Bet juk iš tikrųjų gražiausios nuotraukos - tai švytinti mama, net atrodanti netobulai, ką tik gimęs mažylis ir tėtis, kuris taip pat pasikeitė… Svarbu suprasti, kad mažylis greitai auga ir, jeigu nori įamžinti būtent šį laikotarpį, tenka nustumti nepasitenkinimą savimi į antrą planą. Bendras įspūdis labai priklauso nuo žmonių aprangos. Mamytėms patariama vilkėti laisvus drabužius. Namų aplinkoje nereikalingos sudėtingos šukuosenos, ryškus makiažas. Čia neatrodys adekvačiai puošnūs drabužiai, ilgi lakuoti nagai, kai laikote rankose naujagimį. Geriau tegul būna tiesiog prižiūrėti nagai. Tėčiai dažnai pergyvena, kad jų rankos šiurkščios. Bet tai toks įspūdingas kontrastas - didelės, plaukuotos, šiurkštokos tėvo rankos, kurios laiko mažytę, švelnią, trapią naują gyvybę. Kai vaikas užaugs, jis matys tuos kadrus - koks jis mažytis ir kokios stiprios tėčio rankos.
Socialinė žiniasklaida dažnai verčia jaustis negerai dėl to, kad esame natūralios, nes turime atrodyti kaip modeliai. Kokiomis dar mintimis norėtum pasidalinti su kitomis moterimis? Norėčiau patarti, kad spėtų mėgautis tomis akimirkomis, kuriomis dabar gyvena. Mes dažnai arba liūdime dėl praeities, arba nerimaujame dėl ateities ir pamirštame apie tą gyvenimo laikotarpį, kuris yra dabar. Norėčiau žmones paskatinti įsiminti šias akimirkas. Kad fotografuotųsi, nesigėdytų nei savęs, nei kažkokių savo buities sąlygų. Kad neatidėliotų… Nesakau, kad reikia kas mėnesį kviestis fotografą. Pagalvokite, kaip jums malonu dabar žiūrinėti savo vaikystės nuotraukas. Mes dažnai fotografuojame tik vaikus. Bet kaip svarbu bus vaikui matyti nuotraukose ne tik save mažą, bet ir žmones, kurie buvo kartu. Ir taip pat labai svarbu mamai prisiminti tuometinę save. Mes, moterys, dažnai labai kritiškai save vertiname: aš bloga mama, bloga žmona, nepakankamai gera vienur ar kitur. Turime sau labai daug reikalavimų, pretenzijų, nepasitenkinimo. O kartais reikia pamatyti save iš šalies.
Mažam žmogučiui pirmą kartą atmerkus akis prasideda jo žemiška kelionė. Tai pasaulis, kur viskas nauja, nepatirta, nesuvokta. Jau nuo pirmos savo gimimo dienos jis turės įveikti begalę užduočių: atpažinti daiktus; suvokti, kas jie tokie; patirti niekada nepatirtus pojūčius - kvapą, garsą, šaltį, karštį, šviesą, tamsą, alkį; išgyventi skausmą, džiaugsmą, baimę, nerimą, nuostabą. Tačiau pagrindinis jo darbas pajusti save kaip vientisą būtybę, suvokti, kas yra tas kitas ir ką reiškia turėti ryšį su kitu. Jei gyvenimas klostosi palankiai, jis turi šalia savęs pačią didžiausią pagalbininkę - mamą. Jie abu pradės šokti patį svarbiausią santykių šokį. Dažniausiai abu neįsisąmonina, ką daro, kodėl taip daro, kaip jie tai daro, nes šio šokio pagrindinis choreografas - gamta, prigimtis. Kelių dienų mažylis pradeda matyti tam tikras formas. Labiausiai jį traukia objektai, panašūs į žmogaus veidą, ir geriausiai jis mato tai, kas nutolę 20-30 cm nuo jo. Spėkit, ką jis geriausiai mato žįsdamas? Ogi mamos akis. Ir tai yra jam visas pasaulis. Jis jaučia ryšį, mato kitą ir kitas mato jį. Tai reiškia, kad jis yra. Tai kelia neapsakomą palaimos jausmą! Prisiminkite jausmą, kai su kitu yra tiesiog gera būti, nieko nesakant, nieko nedarant, kai galit paskęsti kito žmogaus akyse. Šio gilaus jausmo pagrindas susiformavo jau pirmomis jūsų gyvenimo dienomis.
Mažyliui reikia susigaudyti tiek daiktų pasaulyje, tiek savo jausmuose ir pojūčiuose. Tačiau, be šių nemažų užduočių, jo laukia dar vienas, tikriausiai pats didžiausias darbas - susikurti santykio su kitu žmogumi pagrindus. Suvokti, kas yra tas kitas, ko iš jo galima tikėtis, kaip jį pakviesti bendrauti, kaip atsitraukti, ką reiškia jausti ryšį su kitu žmogumi. Vienas žymiausių vaikų raidą tyrinėjusių psichologų Danielis N. Sternas mano, kad ne veltui vaikai pirmą pusmetį mažai juda, o kalbiniai gebėjimai išsivysto dar po metų. Pirmieji mėnesiai yra gryno, natūralaus, esminio ryšio, giluminio santykio kūrimo etapas, kai nėra žodžių ar veiklos, kai yra tik Aš ir Tu. Svarbu, kad mama sugebėtų užmegzti šį ryšį. Kai ji bendraudama prisiderina prie savo vaikelio, kai jie „juda“ kartu, mažam žmogučiui kyla jausmas, kad mes norim to paties, kad tai, ką aš jaučiu, veikia išorę, į mane reaguojama, mano vidus gauna atsaką išoriniame pasaulyje. Vadinasi, tai, ką aš išgyvenu, yra svarbu ir reikšminga. Tai suteikia jausmą, jog aš esu ir aš galiu. Visų šių užduočių kūdikis negalės atlikti, jei neturės šalia mamos.
Pagrindinis mamos darbas vyksta tada, kai ji spontaniškai pradeda bendrauti su savo vaiku. Ir nesvarbu, kokia forma tai vyksta: per akių kontaktą ar mamos nepertraukiamą monologą (pavyzdžiui: „Oi koks tu gražutis, o kas čia? Čia tavo kojytė? Tuoj mes ją pakutensim… Ahhaaa… Ahhaaa pakutensim“ ir t. t.), ar žaidimą „Ku-kū“. Mokslininkai, tyrinėjantys kūdikių raidą, stebisi tuo, jog išlaikyti mažylio dėmesį yra tas pats, kaip eiti tarpekliu užrištomis akimis. O mamos tai atlieka be jokio vargo, tiesiog besimėgaudamos ir bežaisdamos su savo mažyliu. Su vaikais bendravimas yra visai kitoks. Bendraudama su mažyliu mama keičia savo veido mimikas, jos tampa ištęstos (kaip sulėtintame kine), paryškintos. Tokiu būdu ji atkreipia vaiko dėmesį į savo veidą ir leidžia jam atpažinti žmogiškas išraiškas, skaityti siunčiamus nežodinius signalus. Keičiasi ir kalbėjimo tonas, balsas tampa melodingesnis. Mamos kalba primena simfoniją, nes mažylis pirma girdi muziką, o ne žodžius. Dėl to savo kalbos tempu, ritmu, garsumu, intensyvumu mama gali daryti stebuklus. Ji gali nuraminti įsiaudrinusį mažylį, pradžioje pritaikydama savo balso tembrą prie mažylio, kalbėdama taip pat aktyviai, kaip yra nusiteikęs ir mažylis, po truputį ritmingai lėtindama tempą, žemindama garsus, padeda nurimti ir vaikui. Stebint mamos ir kūdikio bendravimą, dėmesį patraukia jos nepertraukiamas monologas, kuriuo ji imituoja dialogą. Mama nuolat kalba taip, lyg jos mažylis dalyvautų pokalbyje ir atsakytų: „O kas čia? Čia gėlytė. Tau patinka gėlytės… Taip, tau patinka gėlytės.“ Nuostabu tai, jog mokslininkai apskaičiavo, kad po klausimo ar kreipinio mama padaro tokią pauzę, kurios būtent reikėtų, jei mažylis sugebėtų atsakyti. O tada pati atsako. Ką tai reiškia? Ogi tai, jog mama moko vaiką dialogo ritmo dar tada, kai jis nežino nė vieno žodžio.
Mama vien tik savo buvimu sukuria kūdikiui saugumo jausmą. Būdama beveik visada šalia, ji tarsi sako, kad „pasaulis yra saugus ir tu gali jį pažinti“. Ko gi reikia mamai, kad ji sugebėtų atlikti tokius sudėtingus veiksmus, taip intuityviai išjausti situaciją, padėti užmegzti artimą santykį su kitu žmogumi, kai norisi būti, patirti, bendrauti, dalintis. Atsakymas paprastas: jai reikia mėgautis buvimu su savo vaiku ir atsipalaiduoti, pasitikėti procesu. Kūdikio neapgausite - bendravimo su juo negalima imituoti, jis netiki suvaidintu džiaugsmu, aktyvumu. Šokis neįvyks, jei mama užsiėmusi nesibaigiančių darbų planavimu, kai jos mintys sukasi apie santykių su vyru problemas, kai ji nerimastingai žvelgia į savo mažylį ir kankina save klausimais: ar jis gerai vystosi, ar jis toks, koks turi būti? Nerimaujanti mama dažniausiai būna per daug aktyvi. Ji nesugeba prisiderinti prie vaiko ir „šokti“ jo ritmu, tik vadovaujasi savo nerimu. Ji negali patenkinti jo poreikių. Dėl to vaikas nepatiria, ką reiškia pačiam užmegzti su kitu santykį ir gauti atsaką, ką reiškia galėti nebendrauti. Toks bendravimas trikdo vaiką ir jis būna linkęs atsitraukti, atsiriboti. Jis išmoksta, jog tai, ką jis jaučia, ko nori, ką patiria, yra nesvarbu. Yra ir kitas kraštutinumas - per mažai energijos bendraujant, per mažai reagavimo į savo vaiką. Mažyliai tokiu atveju dažniausiai išmoksta ieškoti pasitenkinimo kitur arba pradeda reikalauti dėmesio neadekvačiomis priemonėmis. Pačios svarbiausios ryšio akimirkos tarp mamos ir vaiko įvyksta tada, kai procesas vyksta spontaniškai, intuityviai, neprognozuojamai. Kai moteris gali pasinerti į tai, kas yra čia ir dabar, be jokio tikslo, neanalizuodama, be nerimo. Kai ji pasitiki tuo, kas vyksta, ir mėgaujasi šiuo procesu, ji žengia mažus intuityvius žingsnelius kartu su savo mažyliu ir nepastebimai parodo jam, ką reiškia būti su kitu žmogumi, bendrauti, dalintis patirtimi, mylėti vienam kitą.
Mažyliui nereikia idealių mamų. Jiems reikia realių, gana gerų mamų. Santykių problemų kyla tada, kai vadinamosios klaidos kartojasi nuolat. Pavyzdžiui, kai mama prislėgta ir mažylis nuolat nepatiria jausmo, kad juo mėgaujasi ir džiaugiasi. Klaidos, ribų peržengimas, įvairios emocijos (ne tik teigiamos) - neatsiejama realių, žemiškų, tikrų, stiprių santykių dalis. Bandydami tai paneigti, išvengti, nematyti, sukelsime tik dar daugiau nerimo ir nepajėgsime susikalbėti. Mama gali perduoti vaikui suvokimą, kad nesusikalbėjimų buvo ir bus, kad mes nuolat keičiamės ir tai neišvengiama, kad klysdami ir bandydami pasielgti teisingai vis kuriame gyvus, įvairiaspalvius santykius, kad muziką sudaro įvairiausi garsai, kad šokio prasmė yra judesys, kad tikra meilė gyva, kai mes džiaugiamės, liūdime, pykstame, ilgimės, klystame ir bandome iš naujo.
