Lapkričio 23 d., minint Negimusio kūdikio dieną, Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje meldėmės už kūdikio netektį išgyvenančias šeimas.
Uždegamos žvakutės tarsi atspindys ryšio su kūdikėliu, to ryšio atstatymas.
Viešpats turi šviesą ir viltį net ir labai sunkiose situacijose, todėl labai svarbu jam atsiverti.
„Nenustokite vilties ir drąsos susitaikyme. Dievas yra galingas, mylintis.
Užslėptą skausmą, praradus kūdikius dėl įvairių priežasčių, nešiojasi labai daug žmonių.
Dėkojame liturgijoje dalyvavusiai Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios chorui.
Patyrus kūdikio netektį ar išgyvenant krizinį nėštumą pagalba teikiama Kauno arkivyskupijos Šeimos centre (Papilio g. 5, Kaunas; tel. (8 37) 207598, el. p. [email protected]).
Su vyru džiaugėmės iš laimės, kad turime vienas kitą. Manėme, kad mūsų laimė tęsis…
Pradėjau lauktis. Koks tai buvo neapsakytas džiaugsmas: mes būsime tėvai!
Nėštumas buvo sklandus, ramus, o mes džiaugsmingi.
Buvo penkto mėnesio pradžia: prabudau, būdama visa šlapia.
Paskubom vyras kvietė greitąją, bet neištvėręs pats vežė į ligoninę.
Tuomet tas kelias buvo toks tamsus ir toks ilgas, nors iki ligoninės vos dešimt minučių.
Gydytojas apžiūrėjo ir pranešė, kad kūdikio negalės išgelbėti…
Norėjosi atsiklaupti ant kelių ir prašyti kad gydytojas padarytų ką nors, kad tik išgelbėtų.
Žiūrėjau į gydytojo akis su prašymu. Tas akis ir dabar pamenu…
Vaikelį turėjau išgimdyti.
Sąrėmių skausmuose gimė mažytė mergytė, tada operacija… ir ašarų upeliai.
Mes praradome mažąją princesę dėl neaiškių priežasčių.
Kurią laiką su vyru nekalbėjome apie tai: buvo skaudu, jautėm vienas kito skausmą, guodėm apkabinimais, prisilietimais.
Praėjo geri metai, aš vėl laukiausi.
Nuo pat sužinojimo kad laukausi labai saugojau save, saugojo ir vyras, vis pasakydamas: na, dabar tai bus viskas gerai.
Prasidėjus trečiajam nėštumo mėnesiui pajutau silpnumą ir apsilankiau pas savo gydytoją.
Tada išgirdau: „jūsų vaikelio širdis sustojo, jus reikia operuoti“.
Nepamenu, kas toliau vyko - tik, pabudus po operacijos, mačiau šalia sėdinčio vyro ašaras.
Aš jutau gėdą, kad negaliu išnešioti vaikelio…
Abu verkėm - dabar ir už abu vaikučius.
Ši netektis mūsų širdis atvėrė, mes verkėm ir klausėm, už ką mums taip.
Abu nesusitvarkėme su vaikučių netektimis, negalėjome net kartu būti.
Tada ieškojome pagalbos ir gydėmės savo žaizdas, nes mylėjome vienas kitą.
Tas gedėjimo kelias buvo sunkus, bet mes sveikome tik tada, kai mokėmės kalbėti apie šį skausmą.
Mūsų šeimą vėl aplankė gandrai.
Krikštas paprastai švenčiamas sekmadienį (arba jo išvakarėse), nes tą dieną Bažnyčia švenčia Velykų paslaptį.
Visi tą dieną krikštijami kūdikiai yra krikštijami drauge.
Kūdikius krikštui atneša tėvai arba krikštatėviai.
Tradiciškai berniukus laiko krikšto tėvai, mergaites - krikšto motinos.
Kūdikio galva ant dešinės laikančiojo rankos, antrasis krikštatėvis stovi kairėje.
Uždegus Velykų žvakę paschalą krikštytojas ateina prie susirinkusių netoli durų ar kitur bažnyčioje tėvų bei krikštatėvių su kūdikiais.
Krikštytojas sveikinasi: Garbė Jėzui Kristui.
Visi: Per amžius.
Paskui krikštytojas sako: Šiandien krikščionių bendruomenė su džiaugsmu sutinka jus.
Jos vardu ženklinu jus kryžiumi ir linkiu, kad tapę krikščionimis šio ženklo niekada nepaniekintumėte.
Dabar krikštytojas dešinės rankos nykščiu daro kryžiaus ženklą ant kiekvieno kūdikio kaktos.
Paskui tą patį daro tėvai bei krikštatėviai.
Jeigu apeigos buvo ne krikštykloje, dabar iškilmingai einama į Žodžio liturgijai numatytą vietą, giedant psalmę ar kitą giesmę.
Dievo žodžio skelbimas apšviečia Dievo tiesa krikštijamuosius ir visus apeigų dalyvius, žadindamas nuo Krikšto neatsiejamo tikėjimo atsaką.
Krikštas - tikėjimo sakramentas.
Skaitoma viena arba dvi Šventojo Rašto ištraukos.
Jas perskaityti tinka tėvams ar krikštatėviams.
Po skaitymų krikštytojas trumpai aptaria skaitytas mintis, primena Krikštu gaunamas malones ir paragina tėvus bei krikštatėvius uoliai atlikti jiems tenkančias pareigas.
Visuotinę maldą visi kalba stovėdami.
- Šiuos kūdikius Krikštu atgimdyti ir į savo šventąją Bažnyčią priimti teikis.
- Tegu Krikštu ir Sutvirtinimu šie kūdikiai tampa ištikimais Kristaus mokiniais ir Jo Evangelijos liudytojais.
- Tegu savo gyvenimo šventumu jie būna verti dangaus karalystės džiaugsmo.
- Tegu jų tėvai ir krikštatėviai būna jiems krikščioniško gyvenimo pavyzdžiai.
- Tegu visų mūsų šeimos išlieka tavo meilėje.
- Teatsinaujina visuose mumyse Krikšto malonė.
Jeigu kūdikiai buvo išnešti, dabar jie vėl atnešami ir perduodami krikštatėviams.
Šventoji Marija, Dievo Motina!
Šventasis Juozapai!
Šventasis Jonai Krikštytojau!
Šventasis Petrai ir Pauliau!
Šventasis Kazimierai!
Šventieji šių kūdikių globėjai!
Šventasis N, šios bažnyčios globėjau!
Visi Dievo šventieji ir šventosios!
Krikštas reiškia išvadavimą iš nuodėmės ir jos kurstytojo velnio, todėl kalbamas egzorcizmas:
Visagali Amžinasis Dieve, Tu atsiuntei į pasaulį savo Sunų, kad sunaikintum mumyse piktosios dvasios galybę ir iš tamsybių išvaduotus žmones nuvestų į nuostabiąją Tavo šviesos karalystę.
Išvaduok dabar šiuos kūdikius iš gimtosios nuodėmės pančių ir padaryk juos savo didybės šventovėmis, kad juose gyventų Šventoji Dvasia.
Visi eina prie Krikšto vandens.
Jei krikštykla yra atskiroje koplyčioje, visi eina procesija, giedodami giesmę ar psalmę.
Dieve, Tu panorėjai savo neregimąja galia per regimus sakramentus daryti nuostabius darbus ir sukūrei vandenį tokių savybių, kurios gražiai ženklina Krikšto malonę.
Dieve, pačioje pasaulio pradžioje Tavo Dvasia viršum vandenų pleveno, teikdama vandens prigimčiai šventinimo galią.
Dieve, Tu mūsų atgimimo Krikštą pavaizdavai ir tvano vandeniu, kai ta pati stichija turėjo sunaikinti nuodėmes ir duoti pradžią dorybėms.
Dieve, Tavo Sūnus Jėzus Kristus, Jono pakrikštytas Jordano vandeniu, buvo pateptas Šventąja Dvasia, o kybodamas ant kryžiaus iš savo perdurto šono kartu su krauju vandenį išliejo.
Prisikėlęs iš numirusių, Jis savo mokiniams įsakė: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“.
Būk tad, Viešpatie, maloningas savo Bažnyčiai ir teikis atverti jai Krikšto šaltinį.
Krikštytojas, dešine ranka liesdamas vandenį, tęsia: Tenužengia, Viešpatie, per Tavo Sunų, į šį vandenį Šventosios Dvasios galybė, kad visi Krikštu mirusieji ir palaidotieji su Kristumi kartu su Juo prisikeltų gyventi.
Ar atsižadate visų jos darbų?
Ar atsižadate visų jos vilionių?
Ar esate pasiryžę niekada nepritarti nuodėmei?
Taip!
Ar esate pasiryžę visada laikytis Dievo ir Bažnyčios įsakymų?
Taip!
Ar esate pasiryžę gyventi santūriai, teisingai ir maldingai?
Taip!
Ar tikite į visagalį Dievą Tėvą, dangaus ir žemės Kūrėją?
Ar tikite į Jėzų Kristų, vienatinį Jo Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris gimė iš Mergelės Marijos, kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo nukankintas ir palaidotas, prisikelė iš numirusių ir sėdi Tėvo dešinėje?
Ar tikite į Šventąją Dvasią, Šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno iš numirusių prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą?
Šiam Tikėjimo išpažinimui pritaria krikštytojas ir visi dalyviai: Taip tiki Katalikų Bažnyčia! - Taip mes visi tikime! Ir garbiname mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!
Tai - esminė sakramento apeiga.
Krikštas reiškia ir neša mirtį nuodėmei, įtraukia į Kristaus Velykų paslaptį ir taip įveda į Švenčiausiosios Trejybės gyvenimą.
Geriausiai Krikštas išreiškiamas, kai krikštijamasis triskart panardinamas Krikšto vandenyje.
Patepimas šventąja krizma - kvapniu, vyskupo pašventintu aliejumi - reiškia Šventosios Dvasios dovaną pakrikštytajam.
Krikštytojas sako: Visagalis Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, vandens nuplovimu ir Šventosios Dvasios galia išvadavo jus iš nuodėmės ir atgimdė naujam, malonės gyvenimui.
Baltas drabužis simbolizuoja, kad pakrikštytasis apsivilko Kristumi, t. y.
Krikštytojas kreipiasi į pakrikštytuosius: Per Krikštą jūs tapote naujais Dievo kūriniais, panašiais į Kristų.
Šis baltas drabužis tebus jūsų nepaprasto išaukštinimo ir nekaltumo ženklas.
Jums, tėvai ir krikštatėviai, pavedu globoti tikėjimo šviesą šiuose kūdikiuose.
Krikštytojas kreipiasi į tėvus: Gerbiamieji tėvai! Jūs čia atnešėte savo brangius kūdikius ir prašėte pakrikštyti.
Krikštas juos padarė Dievo vaikais ir dangaus paveldėtojais.
Jūsų pareiga juos tokius išauklėti.
Ar pasižadate pakrikštytuosius taip auklėti, kad jie mylėtų Dievą ir žmones?
Tėvai: Pasižadame!
Krikštytojas: Imkite šiuos kūdikius - dabar jau Dievo vaikus.
Krikštytojas prie altoriaus kreipiasi į visus apeigų dalyvius šiais ar panašiais žodžiais: Broliai ir seserys Kristuje! Šie kūdikiai Krikštu tapo naujais žmonėmis - tikrais Dievo vaikais.
Vėliau, paaugę, jie Dievą vadins savo Tėvu, dalyvaus Kristaus Aukos puotoje, o Sutvirtinimu gaus Šventosios Dvasios dovanų gausą.
Visagali Viešpatie Dieve, Tu per savo Sūnų, gimusį iš Mergelės Marijos, duodi krikščionims džiugią viltį regėti savo vaikus amžinai laimingus.
Visagali Viešpatie Dieve, iš Tavo rankų mes gauname savo žemiškąją būtį ir dangaus gyvenimą.
Palaimink šiuos tėvus, kad jie išvien su šių kūdikių motinomis žodžiu ir elgesiu rodytų savo vaikams gražų tikėjimo pavyzdį.
Visagali Viešpatie Dieve, Krikšto sakramentu Tu mums davei dievišką gyvenimą ir pašaukei į amžinąją laimę.
Išankstinė pastaba: Tema „Išganymo viltis be krikšto mirusiems kūdikiams“ buvo pateikta Tarptautinei teologijos komisijai išnagrinėti.
Šiandieninėje kultūrinio reliatyvizmo ir religinio pliuralizmo aplinkoje nekrikštytų kūdikių labai pagausėjo.
Tokiomis aplinkybėmis tapo būtina pasverti tokių kūdikių išganymo galimybę.
Bažnyčia suvokia, kad toks išganymas pasiekiamas tiktai Kristuje per Dvasią.
Žinia, tradicinis mokymas dėmesį telkė į prieangio (limbo) teoriją; juo laikytas būvis, kuriame atsiduria be krikšto mirusių kūdikių sielos, dėl gimtosios nuodėmės nepelnančios palaimingojo regėjimo, tačiau ir nenuskiriamos bausmei, nes jie nėra asmeniškai nusidėję.
Ši teologų nuo Viduramžių išplėtota teorija Magisteriumo nebuvo apibrėžta kaip dogma, net jei pats Magisteriumas iki Vatikano II Susirinkimo ją savo mokyme ir minėdavo.
Katalikų Bažnyčios katekizme (1992 m.) prieangio teorija vis dėlto nepaminėta, ten, priešingai, mokoma, kad be krikšto mirusius kūdikius Bažnyčia patiki Dievo gailestingumui - tą liudija tokiems vaikams skirtos ypatingos laidojimo apeigos.
Principas, kad Dievas trokšta visų žmonių išganymo, leidžia turėti viltį, jog išganyti gali būti ir be krikšto mirę kūdikiai.
Studijos išvada ta, jog yra teologinis bei liturginis pagrindas puoselėti viltį, kad be krikšto mirę kūdikiai gali būti išganyti ir įtraukti į amžinąją palaimą, net jei to Apreiškimas aiškiai nemoko.
Antra vertus, nė vieno iš samprotavimų, tekste siūlomų naujam požiūriui į problemą motyvuoti, nevalia imti pagrindu nei krikšto būtinumui neigti, nei jo suteikimui atidėti.
Priešingai, pagrindą vilčiai duoda tai, kad Dievas tokius kūdikius išganys būtent todėl, kad jiems nebuvo įmanoma suteikti to, ko jų labui labiausiai trokšta - pakrikštyti juos laikantis Bažnyčios tikėjimo bei regimai įrikiuoti į Kristaus Kūną.
Galiausiai dar viena metodologinio pobūdžio pastaba.
Šios temos traktavimas puikiai išsitenka tikėjimo supratimo istorijos, apie kurią kalbama Dei Verbum (8) ir kurios veiksniai yra tikinčiųjų apmąstymai bei gilinimasis, dvasinių dalykų patirtis ir Magisteriumo mokymas, kontekste.
Viltis sielvarto ir netekties akivaizdoje (su Kendra Tierney)
Krikščioniškosios minties istorijoje ėmus suvokti be krikšto mirusių kūdikių likimo klausimą, su šiuo klausimu susijusio mokymo prigimtis bei reikšmė, galimas daiktas, nebuvo tiksliai pažintos.
Tik istorinėje bei teologinėje raidoje, per amžių tėkmę atvedusioje iki Vatikano II Susirinkimo, paaiškėjo, kad šį ypatingą klausimą verta aptarti prieš akis turint erdvesnį tikėjimo mokymo horizontą ir kad problemą galima permąstyti klausimo esmę aiškiai išryškinant globaliniame katalikų tikėjimo kontekste bei laikantis tiesų hierarchijos principo, minimo Vatikano II Susirinkimo dekrete Unitatis redintegratio.
Tiek teoriniu teologiniu, tiek praktiniu dvasiniu požiūriu šis dokumentas yra naudingas ir veiksmingas norint suvokti ir perprasti šią problematiką, susijusią ne tik su mokymu, bet ir su svarbiu pastoraciniu poreikiu.
1. Šventasis Petras ragina krikščionis būti pasirengusius įtikinamai atsakyti apie juose gyvenančią viltį.
Šiame dokumente nagrinėjama vilties, kurią krikščionys gali turėti dėl be krikšto mirusių kūdikių, tema.
Tai rodo, kaip ši viltis per pastaruosius dešimtmečius išsiplėtojo, kad apie ją jau galima įtikinamai atsakyti.
2. Šiais mūsų laikais be krikšto mirštančių kūdikių smarkiai daugėja.
Dėl to ne tik kalti kultūrinio reliatyvizmo ir religinio pliuralizmo paveikti nepraktikuojantys tėvai, tai iš dalies ir apvaisinimo in vitro bei abortų padarinys.
Tokių procesų akivaizdoje ne iš naujo primygtinai peršasi klausimas, koks tokių kūdikių likimas.
Tokiomis aplinkybėmis keliai, kuriais galima pasiekti išganymą, atrodo dar sudėtingesni ir problemiškesni.
Bažnyčia, ištikima išganymo kelio sergėtoja, žino, kad išganymą įmanoma pasiekti tik Kristuje per Šventąją Dvasią.
Tačiau, būdama motina ir mokytoja, ji negali neapmąstyti visų pagal Dievo paveikslą sukurtų žmonių, ypač silpniausiųjų, likimo.
Suaugusieji, apdovanoti protu, sąžine ir laisve, atsakingi už savo likimą galėdami Dievo malonę priimti arba atmesti.
Tuomtarpu kūdikiai, dar nesinaudojantys protu, sąžine ir laisve, patys to nuspręsti negali.
Tėvai labai sielojasi ir jaučia kaltę nebūdami morališkai tikri savo vaikų išganymu, o žmonėms visada sunku pripažinti, kad Dievas teisingas ir gailestingas, jei asmeniškai nenusidėję kūdikiai, krikščionys ar nekrikščionys, nuo amžinosios palaimos atskiriami.
Žvelgiant iš teologijos perspektyvos, vilties teologijos raida ir bendrystės ekleziologija kartu su dieviškojo gailestingumo pripažinimu meta iššūkį perdėm ribotam išganymo aiškinimui.
Iš tiesų visuotinė išganingoji Dievo valia ir atitinkamai visuotinis Kristaus tarpininkavimas neleidžia laikyti tinkama jokios teologinės sampratos, galiausiai verčiančios abejoti pačia Dievo visagalybe ir ypač jo gailestingumu.
3. Prieangio teorija, kuria Bažnyčia daug amžių rėmėsi aiškindama be krikšto mirusių kūdikių likimą, neturi aiškaus pagrindo Apreiškime, net jei ir ilgą laiką buvo įtraukta į tradicinį teologinį mokymą.
Negana to, mintis, kad iš be krikšto mirusių vaikų atimtas palaimingasis regėjimas, ilgai laikytas bendruoju Bažnyčios mokymu, kelia tiek daug pastoracinių problemų, kad daugelis sielų ganytojų prašė giliau apmąstyti išganymo kelius.
Permąstant tokias teologines problemas, negalima ignoruoti tragiškų gimtosios nuodėmės padarinių.
4. Apmąstydama be krikšto mirusių kūdikių likimo temą, bažnytinė bendruomenė niekada neturi užmiršti, kad Dievas, griežtai kalbant, yra labiau teologijos subjektas negu objektas.
Todėl pirma teologijos užduotis yra įsiklausyti į Dievo žodį.
Teologija klausosi Rašte išreikšto Dievo žodžio, kad meilės kupinu būdu perteiktų jį kiekvienam asmeniui.
Tačiau apie be krikšto mirštančiųjų likimą Dievo žodis pasako mažai arba nieko.
Todėl Rašto tylėjimą šia tema būtina aiškinti tekstų, kuriuose kalbama apie visuotinį išganymo planą ir išganymo kelius, šviesoje.
Vienu žodžiu, tiek teologijai, tiek pastoracijai kyla problema, kaip išlaikyti bei suderinti dvi biblinių ištarų grupes: ištaras, susijusias su visuotine išganingąja Dievo valia (plg. 1 Tim 2, 4), ir ištaras, kuriose krikštas laikomas būtina išlaisvinimo iš nuodėmės ir supanašinimo į Kristų priemone (plg.
5. Antra, laikydamasi lex orandi lex credendi principo, krikščionių bendruomenė atkreipia dėmesį, kad liturgijoje prieangis niekur neminimas.
Maža to, liturgija apima Nekaltųjų Vaikelių, kurie net ir būdami nepakrikštyti gerbiami kaip kankiniai, nes buvo nužudyti „dėl Kristaus“, šventę.
Svarbus liturginis žingsnis buvo be krikšto mirusių kūdikių laidojimo įvedimas.
Juk nesimeldžiame už tuos, kurie pasmerkti.
Į 1970 m. Romos mišiolą įtrauktos gedulinės Mišios, skirtos mirusiems nepakrikštytiems kūdikiams, kurių tėvai ketino juos pakrikštyti.
Be krikšto mirusius kūdikius Bažnyčia patiki Dievo gailestingumui.
Savo 1980 m. Instrukcijoje dėl vaikų krikšto Tikėjimo mokymo kongregacija vėl patvirtino, jog „dėl be krikšto gimusių vaikų, tai Bažnyčia tegul juos patikėti Dievo gailestingumui; tai ji ir daro per jiems skirtas laidojimo apeigas“.
6. Trečia, Bažnyčia negali neskatinti be krikšto mirusių kūdikių išganymo vilties jau vien dėl to, jog „meldžiasi, kad niekas nepražūtų“, ir su viltimi meldžia, „kad visi būtų išganyti“.
Vadovaudamasi solidarumo antropologija, stiprinama bažnytinio korporacinės asmenybės supratimo, Bažnyčia gerai žino, kokią pagalbą gali suteikti tikinčiųjų tikėjimas.
Morkaus evangelijoje pateiktas epizodas, kur kelių asmenų tikėjimas nulėmė kito išganymą.
Tad suvokdama, jog įprastinė priemonė išganymui pasiekti yra krikštas in re, Bažnyčia viliasi, kad egzistuoja ir kitų būdų tam pačiam tikslui pasiekti.
Kadangi Dievo Sūnus įsikūnydamas „ypatingu būdu“ susivienijo su kiekvienu žmogumi ir kadangi Kristus numirė už visus ir „galutinis žmogaus pašaukimas iš tikrųjų yra vienas - dieviškasis“, Bažnyčia tiki, kad „Šventoji Dvasia visiems suteikia galimybę vien Dievui žinomu būdu susijungti su šiuo Velykų slėpiniu“.
7. Galiausiai, teologiškai apmąstydama be krikšto mirusių kūdikių išganymą, Bažnyčia gerbia tiesų hierarchiją ir todėl pradžioje dar kartą patvirtina Kristaus ir jo malonės, svarbesnės už Adomą ir jo nuodėmę, primatą.
Kristus, gyvenęs dėl mūsų ir galėjęs savo auka mus atpirkti, mirė ir prisikėlė už visus.
Visu savo gyvenimu bei mokymu jis apreiškė Dievo tėviškumą ir savo visuotinę meilę.
Krikšto būtinybė yra de fide, tačiau Tradicija ir Magisteriumo dokumentai, kur ši būtinybė patvirtinama, reikalingi paaiškinimo.
Tiesa, kad visuotinė išganingoji Dievo valia neprieštarauja krikšto būtinybei, ir lygiai taip pat tiesa, kad kūdikiai savo ruožtu nekelia jokios asmeninės kliūties atperkamajai malonei veikti.
Kita vertus, krikštas teikiamas asmeninių nuodėmių neturintiems vaikams ne tik tam, kad jie būtų išlaisvinti iš gimtosios nuodėmės, bet ir kad būtų įrikiuoti į išganymo tvarką, kuri bendrystės Kristaus mirtyje bei prisikėlime dėka yra Bažnyčia.
Malonė niekada neužsitarnaujama, nes ji visada yra gryna Dievo dovana.
Pražūtis, priešingai, būna pelnyta, nes yra žmogaus laisvo pasirinkimo padarinys.
Be krikšto miręs kūdikis išganomas Dievo malonės ir užtariant Bažnyčiai net ir be jo bendradarbiavimo.
8. Griežtai teologinis tyrimas turėtų prasidėti nuo bet kurio bažnytinio mokymo ar praktikos biblinių pamatų studijavimo.
Todėl, kiek tai susiję su mūsų tema, turėtume klausti, ar Šventajame Rašte vienaip ar kitaip svarstomas nekrikštytų kūdikių likimas.
Greitai peržvelgę Naująjį Testamentą, aiškiai matome, kad ankstyvosios krikščionių bendruomenės dar nebuvo susidūrusios su klausimu, ar be krikšto mirę naujagimiai ir kūdikiai gali būti Dievo išganyti.
Ten, kur Naujajame Testamente minima krikšto praktika, paprastai kalbama apie suaugusiųjų krikštą.
Vis dėlto Naujojo Testamento liudijimas nepašalina vaikų krikštijimo galimybės.
Apk 16, 15 ir 33 (plg. 18, 8) bei 1 Kor 1, 16 kalbama apie krikštą priėmusias šeimas (oikos); galimas daiktas, kad su suaugusiaisiais buvo pakrikštyti ir vaikai.
9. Aiškaus mokymo apie be krikšto mirusius kūdikius stygius Naujajame Testamente nereiškia, kad teologinė diskusija šia tema nesiremia įvairiais pamatiniais bibliniais mokymais.
(I) Dievo noras išganyti visus žmones (plg. Pr 3, 15; 22, 18; 1 Tim 2, 3-6) per Jėzaus Kristaus pergalę prieš nuodėmę ir mirtį (plg.
(II) visuotinis žmonių nuodėmingumas (plg. Pr 6, 5-6; 8, 21; 1 Kar 8, 46; Ps 130, 3), tai, kad jie nuo Adomo gimsta nuodėmėje (plg. Ps 51, 7; Sir 25, 24) ir todėl skirti mirčiai (plg.
(III) išganymui būtinas, viena vertus, tikinčiojo tikėjimas (plg. Rom 1, 16) ir, kita vertus, Bažnyčios teikiami Krikštas (plg. Mk 16, 16; Mt 28, 19; Apd 2, 40-41; 16, 30-33) ir Eucharistija (plg.
(IV) krikščioniškoji viltis visiškai pranoksta žmogiškąją viltį (plg. Rom 4, 18-21); krikščioniškoji viltis - kad gyvasis Dievas, visos žmonijos Išganytojas (plg. 1 Tim 4, 10), leis visiems būti jo šlovės dalininkais ir visi gyvens su Kristumi (plg. 1 Tes 5, 9-11; Rom 8, 2-5. 23-25), ir krikščionys turi įtikinamai paaiškinti apie juose gyvenančią viltį (plg.
(V) Bažnyčia turi „maldauti, melstis, užtarti ir dėkoti už visus žmones“ (1 Tim 2, 1-8), tikėdama, jog Dievo kuriamajai galiai „nieko nėra negalima“ (Job 42, 2; Mk 10, 27; 12, 24. 27; Lk 1, 37), ir turėdama viltį, kad visa kūrinija pagaliau dalyvaus Dievo šlovėje (plg.
10. Tarp dviejų ką tik minėtų biblinių mokymų, atrodo, atsiranda įtampa - tarp visuotinės išganingosios Dievo valios ir sakramentinio krikšto būtinybės.
Pastarasis tarsi apriboja visuotinės išganingosios Dievo valios apimtį.
Iš to kyla poreikis hermeneutiškai apmąstyti, kaip mūsų aptariamos problemos atžvilgiu Biblijos tekstus skaitė bei jais naudojosi Tradicijos liudytojai (Bažnyčios tėvai, Magisteriumas, teologai).
Konkrečiau kalbant, norint išvengti klaidingo supratimo, reikia išsiaiškinti, kokio pobūdžio yra ši Krikšto sakramento „būtinybė“.
Sakramentinio krikšto būtinybė yra antro rango būtinybė, palyginti su Dievo išganomojo veikimo per Jėzų Kristų visų žmonių galutinio išganymo labui absoliučia būtinybe.
Sakramentinį krikštas būtinas kaip įprastinė priemonė, per kurią asmuo tampa Jėzaus mirties ir prisikėlimo naudingųjų padarinių dalininku.
Savo analizėje rūpestingai įvertinsime, kaip Tradicijoje naudotasi bibliniais liudijimais.
Be to, aptardami teologinius principus (2 skyrius) ir mūsų vilties pagrindus (3 skyrius), išsamiau gilinsimės į atitinkamus Biblijos mokymus bei tekstus.
11. Tik labai nedaug graikų tėvų domėjosi be krikšto mirusių kūdikių problema, nes šia tema Rytuose nebūta jokių nesutarimų.
Be to, jie kitaip suprato dabartinį žmonijos būvį.
Graikų tėvų akimis, kaip Adomo nuodėmės padarinį žmonės paveldėjo pagedimą, juslingumą ir marumą, iš kurių jie gali būti atkurti per sudievinimo procesą, kuris tapo įmanomas Kristaus atperkamuoju darbu.
Nuodėmės ar kaltės paveldimumo sąvoka, visuotinai paplitusi Vakarų tradicijoje, tokiai perspektyvai buvo svetima, nes nuodėmė čia gali būti tik laisvas ir asmeninis aktas.
Dėl šios priežasties grynai nekrikštytų kūdikių išganymo problemos imasi nedaug graikų tėvų.
Tačiau jie aptarinėja tokių kūdikių pomirtinį būvį ar situaciją, bet ne vietą.
Šiuo atžvilgiu pagrindinė problema jiems yra įtampa tarp visuotinės išganingosios Dievo valios ir Evangelijos mokymo apie krikšto būtinumą.
Pseudoatanazijas aiškiai patvirtina, kad nekrikštytas asmuo negali įžengti į Dievo karalystę.
Jis, be to, teigia, jog nekrikštyti kūdikiai į Karalystę neįžengia, bet kartu ir neatiduodami pražūčiai, nes nėra nusidėję.
Sinajaus Anastazijas tai pasako dar aiškiau: pasak jo, nekrikštyti kūdikiai neina į Geheną.
12. Grigalius Nisietis vienintelis iš graikų tėvų parašė specialiai mirusių kūdikių likimui aptarti skirtą kūrinį De ...
tags: #maldos #uz #nekriksytus #kudikius
