Krikštas yra vienas iš svarbiausių Sakramentų krikščionybėje, simbolizuojantis išvadavimą iš nuodėmės ir naują gyvenimą Dievo malonėje. Tai sakramentas, per kurį žmogus tampa Dievo vaiku ir įžengia į Bažnyčios bendruomenę. Krikštijami gali būti tiek kūdikiai, tiek suaugusieji.
Krikštas paprastai švenčiamas sekmadienį (arba jo išvakarėse), nes tą dieną Bažnyčia švenčia Velykų paslaptį. Visi tą dieną krikštijami kūdikiai yra krikštijami drauge. Kūdikius krikštui atneša tėvai arba krikštatėviai. Tradiciškai berniukus laiko krikšto tėvai, mergaites - krikšto motinos. Kūdikio galva ant dešinės laikančiojo rankos, antrasis krikštatėvis stovi kairėje.
Krikštas yra vartai į kitus sakramentus ir nekrikštyto žmogaus santuoka būtų negaliojanti, todėl krikšto faktas prieš santuoką turi būti įrodytas besąlygiškai. Tai padaroma krikšto pažyma. Krikštas nėra magiška apeiga, kurios dėka jūsų vaikas bus sveikas ir laimingas.
Krikšto apeigų eiga
Uždegus Velykų žvakę paschalą krikštytojas ateina prie susirinkusių netoli durų ar kitur bažnyčioje tėvų bei krikštatėvių su kūdikiais. Krikštytojas sveikinasi: Garbė Jėzui Kristui. Visi: Per amžius. Paskui krikštytojas sako: Šiandien krikščionių bendruomenė su džiaugsmu sutinka jus. Jos vardu ženklinu jus kryžiumi ir linkiu, kad tapę krikščionimis šio ženklo niekada nepaniekintumėte. Dabar krikštytojas dešinės rankos nykščiu daro kryžiaus ženklą ant kiekvieno kūdikio kaktos. Paskui tą patį daro tėvai bei krikštatėviai.
Jeigu apeigos buvo ne krikštykloje, dabar iškilmingai einama į Žodžio liturgijai numatytą vietą, giedant psalmę ar kitą giesmę. Dievo žodžio skelbimas apšviečia Dievo tiesa krikštijamuosius ir visus apeigų dalyvius, žadindamas nuo Krikšto neatsiejamo tikėjimo atsaką. Krikštas - tikėjimo sakramentas. Skaitoma viena arba dvi Šventojo Rašto ištraukos. Jas perskaityti tinka tėvams ar krikštatėviams. Po skaitymų krikštytojas trumpai aptaria skaitytas mintis, primena Krikštu gaunamas malones ir paragina tėvus bei krikštatėvius uoliai atlikti jiems tenkančias pareigas.
Visuotinę maldą visi kalba stovėdami. Po maldos, jeigu kūdikiai buvo išnešti, dabar jie vėl atnešami ir perduodami krikštatėviams. Jei kūdikis jau merdi, tai viską praleidus, pirmiausia reikia pilti ant jo galvos vandenį, tariant žodžius: „Aš tave krikštiju Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios”. Jei įmanoma, reikėtų krikštijant turėti vieną kitą liudytoją. Vanduo turi būti švarus, nors nebūtinai šventintas.
Krikšto sakramento atlikimas
Krikštas reiškia išvadavimą iš nuodėmės ir jos kurstytojo velnio, todėl kalbamas egzorcizmas: Visagali Amžinasis Dieve, Tu atsiuntei į pasaulį savo Sunų, kad sunaikintų mumyse piktosios dvasios galybę ir iš tamsybių išvaduotus žmones nuvestų į nuostabiąją Tavo šviesos karalystę. Išvaduok dabar šiuos kūdikius iš gimtosios nuodėmės pančių ir padaryk juos savo didybės šventovėmis, kad juose gyventų Šventoji Dvasia.
Visi eina prie Krikšto vandens. Jei krikštykla yra atskiroje koplyčioje, visi eina procesija, giedodami giesmę ar psalmę. Dieve, Tu panorėjai savo neregimąja galia per regimus sakramentus daryti nuostabius darbus ir sukūrei vandenį tokių savybių, kurios gražiai ženklina Krikšto malonę. Dieve, pačioje pasaulio pradžioje Tavo Dvasia viršum vandenų pleveno, teikdama vandens prigimčiai šventinimo galią. Dieve, Tu mūsų atgimimo Krikštą pavaizdavai ir tvano vandeniu, kai ta pati stichija turėjo sunaikinti nuodėmes ir duoti pradžią dorybėms. Dieve, Tavo Sūnus Jėzus Kristus, Jono pakrikštytas Jordano vandeniu, buvo pateptas Šventąja Dvasia, o kybodamas ant kryžiaus iš savo perdurto šono kartu su krauju vandenį išliejo. Prisikėlęs iš numirusių, Jis savo mokiniams įsakė: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“.
Būk tad, Viešpatie, maloningas savo Bažnyčiai ir teikis atverti jai Krikšto šaltinį. Krikštytojas, dešine ranka liesdamas vandenį, tęsia: Tenužengia, Viešpatie, per Tavo Sunų, į šį vandenį Šventosios Dvasios galybė, kad visi Krikštu mirusieji ir palaidotieji su Kristumi kartu su Juo prisikeltų gyventi.
Toliau atliekami tikėjimo išpažinimo ir atsižadėjimo nuodėmėms ritualai. K. Ar atsižadate visų jos darbų? A. K. Ar atsižadate visų jos vilionių? A. K. Ar esate pasiryžę niekada nepritarti nuodėmei? A. Taip! K. Ar esate pasiryžę visada laikytis Dievo ir Bažnyčios įsakymų? A. Taip! K. Ar esate pasiryžę gyventi santūriai, teisingai ir maldingai? A. Taip! (Esu! K. Ar tikite į visagalį Dievą Tėvą, dangaus ir žemės Kūrėją? A. K. Ar tikite į Jėzų Kristų, vienatinį Jo Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris gimė iš Mergelės Marijos, kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo nukankintas ir palaidotas, prisikelė iš numirusių ir sėdi Tėvo dešinėje? A. K. Ar tikite į Šventąją Dvasią, Šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno iš numirusių prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą? A. Šiam Tikėjimo išpažinimui pritaria krikštytojas ir visi dalyviai: Taip tiki Katalikų Bažnyčia! - Taip mes visi tikime! Ir garbiname mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!
Krikšto simbolika ir reikšmė
Tai - esminė sakramento apeiga. Krikštas reiškia ir neša mirtį nuodėmei, įtraukia į Kristaus Velykų paslaptį ir taip įveda į Švenčiausiosios Trejybės gyvenimą. Geriausiai Krikštas išreiškiamas, kai krikštijamasis triskart panardinamas Krikšto vandenyje.
Patepimas šventąja krizma - kvapniu, vyskupo pašventintu aliejumi - reiškia Šventosios Dvasios dovaną pakrikštytajam. Krikštytojas sako: Visagalis Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, vandens nuplovimu ir Šventosios Dvasios galia išvadavo jus iš nuodėmės ir atgimdė naujam, malonės gyvenimui.
Baltas drabužis simbolizuoja, kad pakrikštytasis apsivilko Kristumi, t. y. Krikštytojas kreipiasi į pakrikštytuosius: Per Krikštą jūs tapote naujais Dievo kūriniais, panašiais į Kristų. Šis baltas drabužis tebus jūsų nepaprasto išaukštinimo ir nekaltumo ženklas.
Krikšto žvakė primena Kristų, kuris dovanoja naujo gyvenimo šviesą. Žvakė apšviečia tamsą, o Kristaus dovanotas tikėjimas - mūsų gyvenimą. Krikšto žvakę reikia išsaugoti iki Pirmosios Komunijos ir kiek įmanoma ilgiau.
Krikšto tėvai ir jų pareigos
Krikšto tėvai turi padėti tėvams rūpintis vaiko tikėjimo ir bendruomeniškumo ugdymu. Kad pakrikštytasis gyventų krikščionišką, su Krikštu suderinamą gyvenimą ir ištikimai vykdytų su juo susijusias pareigas. Krikštatėviai puoselėja atsakomybę ir dvasinę giminystę su pakrikštytu žmogumi. Visą gyvenimą krikštatėviai Krikšto sūnų ar dukrą palaiko sunkumuose ir džiaugsmuose.
Krikšto tėvais gali būti tik praktikuojantys katalikai, kurie, jei yra susituokę, gyvena teisėtoje, Bažnyčios palaimintoje santuokoje, yra sulaukę bent 16 metų amžiaus ir pasirinkti paties krikštijamojo ar jo tėvų. Suaugusiajam krikštijantis taip pat reikalingi krikšto tėvai. Visų pirma krikštatėvius reikia parinkti tokius, kurie ir būtų pavyzdžiu savo krikšto vaikui, ir galėtų, esant reikalui, pakeisti tėvus, padėti pasirūpinti jo ateitimi, ypač religiniu auklėjimu.
Krikščionis ne katalikas gali būti tik krikšto liudininku, bet nėra laikomas krikštatėviu. Kadangi Kanonų teisė įsakmiai reikalauja bent vieno krikštatėvio, situacijos gali būti sprendžiamos įvairiai, tačiau ne katalikas krikštatėviu būti negali ir dėl dar vienos priežasties: krikštatėvio pareiga rūpintis, kad jo krikšto vaikas būtų auklėjamas katalikiškai ir tuo padėti tėvams.
Vaiko krikšto procedūra
Norint pakrikštyti kūdikį ar vaiką iki 7 metų amžiaus, reikia iš anksto susitarti bažnyčioje dėl būsimos krikštynų datos. Tai privalo padaryti tėvai (globėjai) arba bent vienas iš tėvų (globėjų) prieš dvi savaites ar net prieš mėnesį laiko. Prieš krikštą tėvai susitinka su kunigu pasikalbėti apie krikšto sakramento prasmę ir apeigas. Kai kur netgi būna organizuojami kursai krikštijamojo tėvams ir krikštatėviams.
Norint pakrikštyti kūdikį, reikalingas gimimo liudijimas. Dėl krikšto susitariama iš anksto, kreipiantis į parapijos kleboną ne vėliau kaip prieš mėnesį. Pageidautina, kad tiek tėvai, tiek krikšto tėvai pasikartotų katekizmo tiesas, taip pat ir apie Krikšto sakramentą, kad tikrai sąmoningai suvoktų krikšto metu kūdikiui suteikiamą malonę.
Krikštyti reikėtų savo parapijos bažnyčioje, nes krikštas žmogų įjungia į tikinčiųjų bendruomenę, kuri pirmiausia ir yra tos parapijos tikinčiųjų bendrija, tačiau, esant rimtai priežasčiai, galima krikštyti bet kurioje parapijoje. Ypač reiktų vengti krikštyti vienoje ar kitoje bažnyčioje ar pas vieną ar kitą kunigą vien todėl, kad „taip yra madinga“ ar „kunigas labai mėgstamas“.
Krikšto apeigos visų pirma reikalautų vidinio pasirengimo, kad jose dalyvautume tikrai sąmoningai, suvokdami, ką tai reiškia tiek krikštijamajam kūdikiui, tiek dalyvaujantiems tėvams bei krikštatėviams. Kalbant apie materialų pasirengimą, reikalinga krikšto žvakė bei simbolinis krikšto rūbelis. Jų būna pirkti audinių bei religinių reikmenų parduotuvėse.
Suaugusiųjų krikštas
Suaugęs žmogus, norintis pasikrikštyti, turi kreiptis asmeniškai į vieną iš parapijos kunigų ir lankyti Katechumenato užsiėmimus (trukmė apie 6 mėn.). Katechumenatas - oficiali Katalikų Bažnyčios programa, skirta žmonėms, norintiems įsijungti į Bažnyčios gyvenimą. Rengimasis krikštui negali būti tik maldų ar pagrindinių tiesų išmokimas, reikalingas rimtas susipažinimas ir įsigilinimas į tikėjimo tiesas. Norintys krikštytis suaugusieji gali kreiptis į parapijos kleboną. Suaugusieji ruošiasi krikštui dalyvaudami Suaugusiųjų katechezės programoje katechumenate.
Suaugusieji nuo 7 metų amžiaus ir vyresni - norėdami pasikrikštyti turi būti tinkamai tam pasiruošę, išmokę maldas ir pagrindines tikėjimo tiesas. Jie krikštui parengiami pagal vaikų rengimo Pirmąjai Komunijai programą. Suaugęs gali būti krikštijamas tik jo paties noru bei prašymu. Krikštą gali priimti kiekvienas dar nepakrikštytas žmogus.
Krikštas kitose konfesijose
Krikštas, suteiktas stačiatikių Bažnyčioje, galioja ir katalikų Bažnyčioje, tačiau praktiškai būna įvairių nesusipratimų. Problema būna, kai žmogus neturi jokio krikšto faktą patvirtinančio dokumento. Jeigu krikšto fakto neįmanoma patvirtinti net liudininkų parodymais, o žmogus buvo krikštytas mažas, gali būti reikalaujama suteikti krikštą su sąlyga. Šios taisyklės galioja tik stačiatikių atžvilgiu. Kabant apie sentikius, paprastai visuomet reikalaujama kartoti krikštą su sąlyga, nes nėra tikra, kad krikštas buvo suteiktas, laikantis tų pačių taisyklių, kurios pripažįstamos katalikų Bažnyčioje. Nereikalaujama kartoti krikšto pakrikštytiesiems tradicinėse protestantų bendruomenėse, o naujųjų judėjimų protestantiškose bendruomenėse krikštas taip pat ne visuomet yra teikiamas Švenčiausiosios Trejybės vardu.
