Motiejus Valančius, vienas ryškiausių XIX amžiaus lietuvių kultūros veikėjų, gimė 1801 m. vasario 28 d. Nasrėnų kaime, Salantų parapijoje, Telšių apskrityje. Jis buvo ketvirtas vaikas Mykolo ir Onos Valančių šeimoje. Būsimasis vyskupas pakrikštytas netoli gimtinės esančioje Kalnalio bažnyčioje Motiejaus Kazimiero vardu.
Mokslus Motiejus Valančius pradėjo 1816-1821 m. Žemaičių Kalvarijos domininkonų gimnazijoje. Vėliau, 1822-1824 m., studijavo Varnių kunigų seminarijoje, o kaip gabus klierikas buvo pasiųstas tęsti studijas Vyriausioje Vilniaus kunigų seminarijoje, kurią baigė 1828 m. teologijos kandidato laipsniu.
1828 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus katedroje Motiejus Valančius buvo įšventintas į kunigus. Savo kunigišką veiklą jis pradėjo kaip kapelionas Mozyriaus (dabartinė Baltarusija, Gomelio sritis) mokykloje. Vėliau, 1834-1840 m., dirbo Kražių gimnazijoje mokytoju, kapelionu ir bibliotekininku. Šis laikotarpis buvo itin svarbus jo akademinei karjerai, nes 1840-1842 m. jis tapo Vilniaus dvasinės akademijos profesoriumi, dėstydamas pastoracinę teologiją ir biblinę archeologiją. Po akademijos perkėlimo į Peterburgą, M. Valančius taip pat persikėlė į naująją vietą, tačiau dėl pašlijusios sveikatos 1845 m. grįžo į Žemaitiją.
Nuo 1845 m. iki 1850 m. Motiejus Valančius vadovavo Žemaičių kunigų seminarijai Varniose. Būtent čia jis ėmėsi aktyvios veiklos, vykdydamas blaivybės akciją. Jo pastangomis valstiečiai buvo atitraukiami nuo girtavimo, rūpintasi vaikų ir suaugusiųjų švietimu, organizuota lietuviškų knygų prekyba, jų spausdinimas Rytų Prūsijoje ir slaptas gabenimas į Lietuvą, steigti lietuviški mokyklos ir bibliotekos.
1850 m. Motiejus Valančius buvo konsekruotas Žemaičių vyskupu. Jo vyskupavimo laikotarpis (1850-1875 m.) buvo itin vaisingas. Per 25 vyskupavimo metus vyskupas M. Valančius įšventino 550 klierikų į kunigus, daugiau kaip 700 000 vaikų suteikė sutvirtinimo sakramentą, jo iniciatyva pastatyta 50 bažnyčių. Būdamas Žemaičių vyskupu, rūpinosi parapijinių lietuviškų mokyklų, bibliotekėlių, knygynėlių steigimu.
Vyskupas Motiejus Valančius ypatingą dėmesį skyrė švietimui. Jo visose vadovaujamose parapijose buvo įsteigtos mokyklos, kuriose vaikai mokėsi skaityti lietuviškai, studijavo katekizmą.
Vyskupas pradėjo kovoti su girtavimu, skelbė blaivybės idėjas ir ragino žmones stoti į blaivybės brolijas. Ši akcija buvo itin svarbi, nes XIX amžiuje girtavimas buvo rimta socialinė problema, neigiamai veikianti ūkį ir visuomenę. Vyskupo iniciatyva 1858 m. pradėtos steigti blaivybės brolijos, vadinamos Motiejaus Valančiaus vardu. Šios draugijos, nors ir susidurdamos su carinės Rusijos įstatymais ir dvarininkų bei karčemų savininkų pasipriešinimu, sulaukė palaikymo ir padėjo sumažinti alkoholio vartojimą.
Prasidėjus spaudos draudimui (1864-1904 m.) ir po 1863 m. sukilimo numalšinimo, vyskupo padėtis kardinaliai pasikeitė. Caro valdžia siekdama kontroliuoti padėtį, 1864 m. Žemaičių vyskupijos centrą perkėlė į Kauną, o vyskupui buvo draudžiama lankytis parapijose. Kiekvienas vyskupo žingsnis buvo sekamas, tačiau jis gynė kunigus nuo represijų, tikinčiuosius skatino pasyviai priešintis ir sabotavo prieš katalikų tikėjimą nukreiptus valdžios įstatymus. Gyvendamas Kaune, netekęs galimybės tiesiogiai bendrauti su vyskupijos tikinčiaisiais, Motiejus Valančius ėmėsi plunksnos - prasidėjo intensyviausias jo literatūrinės veiklos tarpsnis.
M. Valančius parašė apie 70 religinių, mokslinių, didaktinių ir grožinių kūrinių, kurie spaudos draudimo laikotarpiu buvo daug kartų perleisti. Jis laikomas lietuvių literatūros prozos pradininku ir pirmuoju lietuvių pedagogu. Jo svarbiausi darbai apima įvairias sritis: nuo istorijos ir teologijos iki grožinės literatūros. Tarp jo žymiausių kūrinių yra „Žemaičių vyskupystė“ (1-2 d.), „Kantyczkas“, „Palangos Juzė“, „Antano Tretininko pasakojimai“, „Vaikų knygelė“ ir „Paaugusių žmonių knygelė“.
Kaune baigė rašyti dviejų dalių veikalą „Žemaičių vyskupystė“ (1848). Vėliau išleido knygas „Živatas Jėzaus Kristaus“ (1853), „Patarlės žemaičių“ (1867), „Gyvenimai šventųjų“ (1858, 1868), „Vaikų knygelė“ (1864) ir „Palangos Juzė“ (1869).
M. Valančiaus „Vaikų knygelė“, išleista 1868 m., laikoma lietuvių vaikų literatūros pradžia. Knyga, parašyta autentiška žemaičių tarme, buvo skirta vaikams, siekiant juos sudominti ir paskatinti skaityti. Vėliau knyga buvo perleidžiama daug kartų, o jos iliustracijos, padarytos dailininko Kazio Šimonio, tapo svarbiu lietuvių vaikų knygos grafikos pavyzdžiu.
„Paaugusių žmonių knygelė“, taip pat išleista 1868 m., skirta vyresniam skaitytojui, nagrinėja sudėtingesnes temas ir veikia vyresni vaikai, paaugliai, jaunuoliai ir suaugę žmonės.
1869 m. pasirodė lietuvių didaktinės prozos viršukalne laikoma M. Valančiaus apysaka „Palangos Juzė“. Kūrinys priklauso kelionių literatūrai, pasakojantis apie Juozapo Viskantos keliones po Lietuvą, žmonių papročius, dainas ir žaidimus.
Motiejus Valančius mirė 1875 m. gegužės 17 d. Kaune ir palaidotas Kauno arkikatedroje-bazilikoje. Jo darbai ir idėjos turėjo didžiulį poveikį lietuvių tautiniam atgimimui, švietimui ir kultūrai. Jis yra laikomas blaivybės sąjūdžio Lietuvoje pradininku ir puoselėtoju.
XIX a. 7 deš. Fotografija.
Po jo mirties lietuvių tauta nepamiršo savo Didžiojo Žemaičio. Tarpukariu, buvusioje Žemaičių vyskupystės širdyje Varniuose, buvo pastatytas vyskupui Motiejui Valančiui paminklas, jo vardu pavadintos gatvės ir universitetas. Jo gimtoji sodyba paskelbta architektūros ir istorijos paminklu.
1950 m. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje pastatyta Knygnešių sienelė, kurioje įamžintas ir Motiejus Valančius kaip svarbus knygų skleidimo organizatorius.
1995 m. serijoje „Žymūs žmonės“ išleistas jam skirtas pašto ženklas. 2001 m., minint 200-ąsias gimimo metines, išleista 50 Lt moneta „Motiejus Valančius 1801-1875“. Taip pat buvo išleisti portretiniai vokai, sukurti filmai, įkurtos M. Valančiaus mokyklų asociacijos ir blaivybės sąjūdžio.
2026-ieji metai paskelbti Žemaičių vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus metais, siekiant pažymėti jo 225-ąsias gimimo metines.
2005 m. rugsėjo 25 d. Kauno Rotušės aikštėje pastatytas dr. Rimvydo Sidrio Kaunui dovanotas paminklas Motiejui Valančiui.
Motiejus Valančius paliko neištrinamą pėdsaką Lietuvos istorijoje ir kultūroje kaip rašytojas, švietėjas, istorikas, lietuvybės ir blaivybės platintojas bei iškilus Žemaičių vyskupas.
