Aktyvieji mokymo metodai apibrėžiami kaip pedagogo ir jo vadovaujamų mokinių veiklos būdai, kurie leidžia ugdytiniams įgyti žinių, mokėjimų ir įgūdžių, lavinti savo sugebėjimus bei formuoti reikšmingas socialines nuostatas.
Metodas, kilęs iš graikų kalbos, reiškia tyrimo būdą ir apima ištisas sistemas (žinių ir praktinių veiksmų), siekiant kryptingos veiklos tikslų. Pasirenkant ir taikant metodą, būtinas sąmoningas apsisprendimas, priklausantis tiek nuo veiklos tikslo, tiek nuo turimos patirties.
Mokymosi ir mokymo metodai sudaro sąlygas kryptingai organizuoti mokymo procesą. Mokinių mokymo, lavinimo ir auklėjimo sėkmė mokymo procese pirmiausia priklauso nuo mokymo turinio: jo atitikimo mokslo, technikos, ekonomikos, kultūros išsivystymo lygiui, ryšio su gyvenimu, asmenine mokinių patirtimi ir prieinamumo. Ne mažiau svarbu ir mokymo proceso organizavimas, mokinių veiklos pobūdis bei mokytojo ir mokinių sąveika šiame procese.
Šiuolaikinėmis sąlygomis ypatingai svarbu ugdyti savarankišką, kūrybiškai mąstančią ir veikiančią asmenybę, gebančią savarankiškai plėsti žinias. Tai reiškia, jog būtina išmokyti ir įpratinti mokinius suvokti savo galimybes, padėti jiems pažinti save, įgyti bendravimo įgūdžių ir plėtoti savo kūrybiškumą. Tam pasiekti reikia sudaryti kuo geresnes sąlygas mokiniui įsitraukti į mokymąsi ir kuo aktyviau veikti mokymo procese.
Kadangi mokymas yra dvipusis procesas, mokymo metodai apima tarpusavyje susijusią mokytojo ir mokinio veiklą. Dėl šios priežasties mokymo organizavimui lemiamą reikšmę turi tai, kiek mokytojų ir mokinių veikla viena kitą papildo. Tokią mokytojo ir mokinių veiklą sąlygoja konkretūs mokymo, lavinimo ir auklėjimo tikslai, mokomojo dalyko ir mokomosios medžiagos specifika, mokinių amžiaus ypatumai.
Mokymo metodai reiškia kompleksiškai nuoseklius mokytojo mokymo, jo vadovavimo mokymo procesui ir mokinių mokymosi veiksmus. Todėl mokymo metodai susideda iš atskirų dalių, arba elementų, kurie vadinami metodiniais būdais. Kiekvieną metodą sudarantys metodiniai būdai gali būti keičiami, atsižvelgiant į medžiagos turinį, mokinių pasiruošimą ir jų amžiaus ypatumus.
Nėra nusistovėjusių, visuotinai priimtinų vienodų mokymo metodų terminų. Tiek didaktikos specialistai, tiek įvairių dalykų metodininkai skirtingai vadina tuos pačius mokymo metodus ir įvairiai juos grupuoja. Mokymo metodai yra labai įvairūs, kiekvienas jų turi savitą struktūrą, kurią lemia besikeičiantys metodiniai būdai. Kiekvienas mokymo metodas su visais metodiniais būdais negali būti vis tos pačios struktūros, nes labai įvairi ir skirtinga mokymo medžiaga.
Gali būti labai įvairūs mokytojo ir mokinių santykiai mokymo procese, įvairus jų veiklos pobūdis, įvairiai taikomos vaizdinės mokymo priemonės, todėl nustatyti moksliškai objektyvų klasifikacijos pagrindą ir grupuoti metodus yra labai sudėtinga.
Mokymo metodai gali būti efektyviai taikomi tik tada, kai mokytojas, juos pasirinkdamas, aiškiai supranta ugdymo tikslus, tobulai žino savo mokomąjį dalyką ir gerai suvokia atitinkamo amžiaus mokinių savybes.
Pagrindiniai aktyviųjų ugdymo metodų tipai
1. Žodinio mokymo metodas
Vienas iš svarbesnių mokymo metodų yra žodinio mokymo metodas. Šiai grupei priklauso pasakojimo, aiškinimo, mokyklinės paskaitos ir pokalbio metodai. Tai itin ekonomiški ir populiarūs dėstymo būdai, kadangi per trumpą laiką pedagogas gali apibūdinti nagrinėjamą reiškinį, išaiškinti problemą, todėl mokiniai nesunkiai gali susiformuoti mokslo žinių sistemą.
- Pasakojimas - tai dėstymo metodas, kuriuo, naudojant įvairias mokymo priemones, gyvai ir vaizdingai pateikiama faktinė medžiaga.
- Mokyklinė paskaita teikia galimybę perteikti daugiau žinių, negu jų išdėstyta vadovėlyje, supažindinti su naujausiais mokslo laimėjimais. Mokyklinės paskaitos gali būti įvairios: įvadinės, ordinarinės, apžvalginės, probleminės ir iliustracinės. Visų jų esmė - tai sistemingas žodinis kurios nors temos, problemos arba klausimo išdėstymas.
- Pokalbis - tai dialoginis klausimų-atsakimų metodas. Mokytojas, remdamasis mokinių patyrimu ir turimomis žiniomis, klausimais padeda jiems suprasti ir išmokti naują arba pakartoti anksčiau išmoktą. Šis metodas efektyvus tuo, kad verčia klasę galvoti, ugdo moksleivių savarankiškumą ir kūrybingumą, o šitaip įgytos žinios yra gilios ir ilgalaikės. Pokalbis dažniausiai taikomas tada, kai mokiniai jau turi kokį nors supratimą apie vieną ar kitą klausimą, turi sukaupę atitinkamą patirtį. Jis taikomas siekiant įvairių didaktinių tikslų: rengiant naujai medžiagai suvokti, siekiant supažindinti su nauja informacija, įtvirtinant žinias ir jas kartojant.
- Diskusija - sudėtingesnė pokalbio forma, kurioje aptariami ne atskiri faktai ar reiškiniai, o problema. Ji taikoma, kai vienas ar kitas dalykas yra suprantamas prieštaringai, skirtingai. Diskusijos sėkmę lemia tai, kaip mokiniai jai pasiruošia.
2. Spausdintų šaltinių panaudojimas
Tai metodas, kai mokiniai, gavę kokias nors užduotis, jas savarankiškai atlieka. Pagrindinė šio metodo esmė - savarankiškas mokinių darbas. Jiems nurodoma atidžiai perskaityti kelis klausimus - užduotis, esančius vadovėlyje, o atsakymų galima pareikalauti tiek žodžiu, tiek raštu. Spausdintų šaltinių taikymas reikalauja ir aktyvaus mokytojo vadovavimo: svarbu parinkti tinkamas, individualias užduotis, stebėti ir reguliuoti mokinių darbą, vertinti jo rezultatus.
Vyresnius mokinius galima paraginti padirbėti savarankiškai ne tik su vadovėliu, bet ir su literatūros kritikos veikalais ar straipsniais, moksliniais žinynais. Žinios, įgytos paties moksleivio pastangomis, yra gilesnės už išgirstąsias iš mokytojo lūpų. Toks mokymo metodas ugdo mokinio vaizduotę, originalumą, mąstymą, dėmesį bei norą dar daugiau sužinoti apie vieną ar kitą dėstomą dalyką.
Periodinė spauda irgi naudojama kaip ugdomoji medžiaga. Ji ypač naudinga ir tiesiog būtina mokant užsienio kalbų. Straipsniai parenkami taip, kad būtų glaudžiai susiję su nagrinėjama tema, ją papildytų, o mokinius skatina aktyviau domėtis šalies problemomis.
Be periodikos dar yra grožinė literatūra, kurią mokytojai gana dažnai pataria skaityti namuose. Siekiant sudominti mokinius, reikia sistemingai rengti pasikalbėjimus apie rekomenduotas perskaityti knygas.
Kitas būdas, padedantis ugdyti mokinių savarankiškumą, orientaciją, rengti juos aktyviai visuomenės veiklai - naudojimosi žinynais metodas. Prie žinynų priskirtini įvairūs ortografiniai, aiškinamieji, tarptautinių žodžių žodynai, enciklopedijos ir pan. Mokytojas per pamokas turi mokyti, kaip jais naudotis, kad mokinys sutaupytų laiką bei sumažintų protinio darbo krūvį.
3. Kūrybinių darbų metodas
Kai mokiniai, remdamiesi turimomis žiniomis ir naudodamiesi kokiais nors šaltiniais, savarankiškai atlieka kūrybines užduotis. Kūrybiniai mokinių darbai gali būti labai įvairūs: jie gali savarankiškai stebėti, atlikti nedidelius mokomuosius tyrimus bei bandymus, organizuoti jiems prieinamus eksperimentus, kurti bet kokia kalba apsakymus ar eilėraščius.
Mokinių referatai - tai toks mokymo metodas, kai mokinys, remdamasis vadovėliu ir būtinai papildoma medžiaga, pasirinktą temą išnagrinėja raštu ir savo pranešimą - referatą paskaito visai klasei. Ypač naudingi referatai tiems mokiniams, kurie juos rengia. Jie mokosi rinkti medžiagą, savarankiškai vertinti nagrinėjamą reiškinį, naudotis įvairiais šaltiniais ir informacine literatūra. Ruošiant referatą, formuojami tiriamojo darbo įgūdžiai, kadangi taip mokiniai pratinami dėstyti savo mintis, savarankiškai reikšti ir ginti savo nuomonę.
Bendrojo lavinimo mokykloje, mokant literatūros bei kalbos, taikomas rašinių rašymas. Tai tipiškas kūrybinių darbų metodas. Rašant bet kokį rašinį, mokytojas turi skatinti, kad mokiniai nesitenkintų vien faktų konstatavimu, bet ir išreikštų požiūrį į tikrovę, į tai, apie ką rašo. Įdomiai parašyti gali tik tas, kas turi pakankamai sukaupęs žinių, geba analizuoti turimą medžiagą, aptarti pasirinktą temą bei apibendrinti ir daryti išvadas.
Mokymo metodų pasirinkimo svarba
Renkantis mokymo metodus, būtina atsižvelgti į mokymo medžiagos turinį, mokomojo dalyko ypatybes. Todėl į mokymo metodus reikia žiūrėti kaip į formą, kuri išryškina dalyko turinį. Reikia nepamiršti, kad metodų pasirinkimą įtakoja tam tikros klasės ypatybės, klasės bendruomenės ir kiekvieno mokinio išsivystymo lygis.
Pats svarbiausias vaidmuo tenka mokytojui, nuo jo ir priklauso, kaip stipriai mokinys susidomės vienokiu ar kitokiu mokymosi metodu. Norėdamas tinkamai taikyti mokymosi metodus, mokytojas privalo gerai mokėti savo dėstomąjį dalyką ir jo mokslinius pagrindus.
"Jei visą mokymosi psichologiją reikėtų nusakyti vienu teiginiu, sakyčiau taip: išsiaiškinkite, ką vaikas jau žino, ir atitinkamai mokykite." D. Ausubelis.
Prasmingas mokymasis vyksta tada, kai mokiniai aktyviai mokosi remdamiesi tuo, ką jau žino ar mano žiną. Tad kiekvienąkart pradedant mokytis naujų dalykų svarbu skirti laiko sužadinimo veiklai. Ja siekiama išsiaiškinti mokinių turimas žinias ir klaidingus įsitikinimus, paskatinti mokinius mąstyti nagrinėjama tema, sužadinti jų susidomėjimą, emocinį įsitraukimą. Sužadinimo veikla turėtų būti kryptinga, intensyvi.
Aktyvaus mokymosi metodas
Mokymo ir mokymosi metodų paskirtis - padėti mokiniui aktyviai mokytis, kontroliuoti, struktūruoti, plėtoti, gilinti informacijos ir idėjų supratimą. Mokymosi metu ypač svarbu skatinti mokinių bendradarbiavimą, kad jie galėtų prisiimti atsakomybę už savo ir kitų mokymąsi, mokytis vieni kitų padedami, gilinti supratimą persakydami nagrinėjamą informaciją ar idėjas savais žodžiais, diskutuodami.
Struktūruoti mokymosi medžiagą mokiniams padeda įvairios lentelės, grafinės tvarkyklės. Savarankiška aktyvi mokinių veikla - tik dalis darbo. Kad būtų sąmoningai išmokstama, plėtojami mokymosi mokytis gebėjimai, svarbus tinkamas mokytojo ir klasės draugų atsakas (grįžtamoji informacija), kuris suprantamas ne kaip skubotas patvirtinimas „teisingai“ / „neteisingai“, bet kaip kryptingas klausinėjimas, kviečiantis permąstyti, pasitikslinti, išsamiau paaiškinti nagrinėjamas sąvokas, reiškinius, priimtus sprendimus, padarytas išvadas.
