Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gyvenimas, nors ir trumpas - vos 35 metai, paliko neišdildomą pėdsaką Lietuvos ir pasaulio kultūroje. Jis vystė savo kūrybines galias trijose plotmėse: muzikoje, dailėje ir literatūroje. Nors muzikos mokėsi keliolika metų, o tapyboje, mažai tesimokęs, dirbo tik šešetą, pasaulyje jis garsėja pirmiausia kaip dailininkas, prisimenant, kad buvo ir kompozitorius. Jo paties paveikslas - spalvingas ir raiškus.
„Atsimenu jo nepaprastas mėlynas, tragiškas akis su įtemptu žvilgsniu..., gerą ir nedrąsią šypseną", - rašo dailininkas M. Dobužinskas. Sesuo Jadvyga prisimena jo „skambų juoką - ilgą, tęsiamą, tačiau atsimenu jį ir tylų, susimąsčiusį, sėdintį darželio altanoje ar vaikščiojantį darželio taku... Jis turėjo lygų, švelnų ir gana stiprų balsą... Kalba jo buvo paprasta, bet raiški ir vaizdinga... Kalbėjo negreitai. Buvo gyvas, atviras, nuoširdus ir mėgo dalintis įspūdžiais... Būdavo kuklus, bendraudamas su žmonėm, ir nenorėdavo išsiskirti iš kitų".
Čiurlionis išsiskyrė savo asmenybe, išsilavinimu, kūrybiniu intensyvumu ir originalumu. Jo kūrybinis palikimas, ypač po mirties, sukėlė patetiškų bangų, prasidėjo „kūryba" apie patį Čiurlionį - iškiliu tonu, aukštom frazėm, įvairiom prielaidom. Tačiau realus Čiurlionis, sklaidant jo laiškus ir artimųjų atsiminimus, atrodo paprastesnis.
Muzika - pirmoji jo kalba
M. K. Čiurlionis gimė gausioje, darnioje, truputį uždaroje ir siekiančioje kažko daugiau - muzikų šeimoje. „Muzika užpildė visą šeimos gyvenimą; ji buvo reikalinga kaip grynas oras, kaip saulė..." Muzika buvo pirmoji Mikalojaus Konstantino kalba. Tėvo pianinas ir vargonai, motinos dainos ir giesmės kalbino jį, pirmagimį, anksčiau negu jis spėjo pratarti „mama" ar „tėte".
Tėvas Konstantinas, laisvo pasiturinčio valstiečio sūnus, buvo gimęs 1846 metais Guobinių kaime, Liškiavos parapijoje. Mokėsi pas vienuolius Liškiavoje, tenykštėje mokykloje, o paskui, paaugęs, dirbo ūkyje. Ūkis jo netraukė - mėgo keliauti, medžioti, pasižmonėti. Motinai mirus, tėvas vedė kitą, o šiaip buvo uždaras, šykštus ir griežtas savo vaikams. Konstantinas sugalvojo „pabėgti" iš namų ir pradėjo mokytis muzikos. Mokėsi keletą metų pas vietos vargoninką, kuris buvo jau senas ir, pagal anų laikų madą, kalbėjo lenkiškai. Pradėjo skambinti pianinu, pramoko groti vargonais, prasilaužė lotynų kalboje ir pratinosi vesti parapijines knygas. Braižą turėjo gražų ir už tai buvo giriamas. Senukui nebepajėgiant, jis pavaduodavo, o paskui ir pats tapo Liškiavos vargoninku.
Jo būsimoji žmona, tamsiaplaukė rudų akių mergaitė Adelė Radmanaitė, gimė 1854 metais dzūkų miestelyje Seirijuose, kur buvo įsikūrusi nedidelė bavarų kolonija, kažkada, dėl religijos persekiojimų, pasitraukusių iš Regensburgo. Jie buvo liuteronai, turėjo savo atskirą bažnytėlę ir pradžios mokyklą, o vertėsi daugiausia amatais. Tėvas buvo liaudies dailininkas, gaminęs statulėles ir papuošalus iš gipso, gintaro, medžio ir pardavinėjęs žmonėms per atlaidus ir prekymečius. Mergaitė buvo 9 metų, kai šeima tapo katalikais. Tėvas mirė ištiktas nelaimės, kai ji buvo 14 metų. Tada ją paėmė globoti pusbrolis K. Šmitas, Alytaus taikos teisėjas, ir rūpinosi tolimesniu lavinimu. Kai pabrendo, pasamdė ją aukle prie paaugusių vaikų grafai Opermanai, gyvenę Aniškių dvare. Čia būdama, ji lankė Liškiavos bažnyčią, kur vargoninkavo Čiurlionis. Mergaitė mėgo vargonų muziką ir neiškęsdavo nesižvalgiusi į vargonus. Tai pastebėjo ir Konstantinas. Jai tada buvo 18 metų, ir Opermanams atrodė per jauna galvoti apie vedybas. Palaukusi dar porą metų, jinai išsiveržė iš dvaro ir ištekėjo (1873).
Jaunavedžiai netrukus kėlėsi iš Liškiavos į Varėną, ir čia jiems gimė 1875 metais rugsėjo 10 (22) sūnus, pakrikštytas spalio 1 d. Mikalojum Konstantinu. Vaikas dar buvo nepradėjęs vaikščioti, kai jie vėl kėlėsi į Ratnyčią, kur gimė dukra Honorata, mirusi po keleto mėnesių. Pagaliau tėvas 1878 metais buvo pakviestas vargoninku į Druskininkus - garsėjančią kurortinę vietą.
Dailė ir literatūra
Čiurlionis, kaip ir Vincentas van Goghas, pradeda reikštis ne iš karto kaip dailininkas. Jo įsidėmėtini paveikslai, kaip ir Van Gogho, atsiranda vos keleto metų bėgyje, pasižymintys stipriu intensyvumu. Jis stengėsi priešintis mechanizuoto ir komplikuoto pasaulio spaudimui, bandė kovoti už giliau suvoktą herojinį gyvenimą, mėgino atskleisti tikrąją gyvenimo ir visatos prasmę. Tai yra jo svarbiausioji ir pirmutinė kalba.
Plungės orkestro mokykloje, kur M. K. Čiurlionis mokėsi, jis susidomėjo ne tik muzika, bet ir dailės pradais. Pirmoji tapybinė simfonija, vėliau sekę darbai, rodė jo polinkį į vizualinę meninę raišką. Mokyklos „plain air" Arkadijoje, studijos pas Stabrauską ir Krzyžanowskį, tapybinis šuolis trečiąjį studijų pusmetį - visa tai formavo jį kaip menininką.
Čiurlionis aktyviai dalyvavo lietuvių tautiniame judėjime. Jis surengė pirmąją lietuvių dailės parodą, kurioje eksponavo keturiolika paveikslų. Vėliau jis tapo kultūros rūmų projektų vadovu ir dailės parodos organizatoriumi. Jo ryšiai su veikiančiais lietuviais menininkais stiprino jo pozicijas meno pasaulyje.
Jo kūrybinis kelias neapsiribojo tik tapyba. Čiurlionis taip pat dirbo prie nebaigtos operos „Jūratė", kuriai muziką kūrė pats, o libretą rašė Sofija Kymantaitė. Pažintis su dailininku M. Dobužinsku ir bendravimas su Petrapilio lietuviais taip pat turėjo įtakos jo kūrybai.
Asmenybė ir kūryba
Čiurlionis gyveno intensyvų, bet sudėtingą gyvenimą. Jis susidūrė su sunkumais ieškant nuolatinio darbo, todėl nuolat kito iš vietos į vietą: Petrapilyje, Druskininkuose, Palangoje. Šis laikotarpis buvo kūrybiškai vaisingiausias. Deja, jis taip pat kovojo su sunkia depresija, kuri kartais paralyžiuodavo jo kūrybines galias.
Čiurlionis visada troško būti suprastas. Jo paveikslai stebino savo originalumu, vaizduodami tai, kas niekada nebuvo matyta ir buvo sunku suprasti. Jo menas buvo kontroversiškas. Nors menininko kelias į pripažinimą buvo sunkus, dabar akivaizdu, kad jo šlovė nemirė po mirties. Priešingai, jo kūryba kelia vis didesnį susidomėjimą.
„Norėčiau, kad mane suprastų" - tai buvo vienas svarbiausių jo siekių. Jo paveikslams grįžus į gimtąją žemę, jis tapo tautinės idėjos reiškėju. Čiurlionis ir Nobelio laureatas Rollandas - tai rodo jo vietą pasaulinėje meno istorijoje.
Jo vardas minimas kartu su Kandinskiu, kai kritikai, gerbėjai diskutuoja, kas buvo pirmasis abstrakcionistas. Didieji meno kritikai, menininkai ir rašytojai iš visų tautų - lietuvių, rusų - pripažįsta jo genijų.
Mikalojus Konstantinas Ciurlionis: A collection of 165 paintings (HD)
Asmenybės bruožai, pasaulėžiūra ir pasaulėjauta - visa tai susipina jo kūryboje, palikdama neišdildomą įspūdį žiūrovui ir klausytojui. Tai fenomenas, vadinamas Čiurlioniu.
tags: #liudas #liutkevicius #gime
