Dailusis čiuožimas Lietuvoje turi gilias tradicijas, o viena ryškiausių asmenybių, prisidėjusių prie šio sporto populiarinimo ir ugdymo - Lilija Vanagienė. Jos ilgaamžė karjera, paženklinta tiek asmeniniais pasiekimais, tiek jaunųjų talentų ugdymu, paliko neišdildomą įspūdį Lietuvos sporto istorijoje. Šiame straipsnyje apžvelgsime L. Vanagienės gyvenimo kelią, indėlį į dailųjį čiuožimą ir atspindžius jos auklėtinių pasiekimuose.
Ankstyvieji metai ir sportinė karjera
Lilija Vanagienė gimė 1927 m. rugpjūčio 15 d. Panevėžyje. Būdama aštuonerių, ji pradėjo lankyti dailiojo čiuožimo treniruotes pas trenerę Mariją Daugėlaitę. Kartu su dailiuoju čiuožimu ji lankė ir šuolius į vandenį, kuriuose tapo Lietuvos jaunučių čempione šuoliuose nuo 10 metrų bokšto. L. Vanagienė dešimt kartų tapo Lietuvos moterų dailiojo čiuožimo čempione.
Jaunystėje Lilija Vanagienė skynė medalius ir šuolių į vandenį varžybose. Ji buvo puiki čiuožėja, dešimt kartų Lietuvos moterų dailiojo čiuožimo čempionė. Atvirame Vilniaus „Žalgirio“ baseine ji išmokė savo ugdytinius šokinėti nuo 5 m bokšto ir 3 m tramplino, pati šokinėdama nuo 10 m bokšto. Šokinėdavo ir plaukdavo netgi lapkričio mėnesį.
Trenerės karjeros pradžia ir pirmieji iššūkiai
Baigusi Kauno politechnikos institutą 1971 m., L. Vanagienė įgijo inžinierės specialybę. Tačiau meilė čiuožimui nugalėjo, ir ji pasirinko trenerės kelią. Jos karjera prasidėjo Kauno žiemos sporto mokykloje „Baltų ainiai“ ir Lietuvos olimpiniame sporto centre.
Lilijos tėvas Algirdas Žalys, dirbęs „Atramos“ gamyklos tiekimo skyriaus viršininku, suorganizavo sporto entuziastus ir prisidėjo prie dirbtinio ledo čiuožyklos įrengimo Kauno radijo gamyklos teritorijoje. Šioje čiuožykloje prasidėjo L. Vanagienės trenerės karjera.
Tuomet čiuožėme ant natūralaus ledo, Lietuvoje dirbtinio ledo dar nebuvo. Prie Lietuvos dailiojo čiuožimo puoselėjimo labai daug prisidėjo ir jūsų tėvas Algirdas Žalys, tuometis „Atramos“ gamyklos tiekimo skyriaus viršininkas, kuris suorganizavo savo draugus, tokius pat išprotėjusius sporto entuziastus, kaip jis, ir visuomeniniais pagrindais prisidėjo prie dirbtinio ledo čiuožyklos įrengimo Kauno radijo gamyklos teritorijoje. Toje čiuožykloje prasidėjo mano, trenerės, karjera.
Po truputį viskas priėjo iki to, kad mano tėčio dėka Kaune atsirado pirma dirbtinio ledo čiuožykla. Jis dirbo „Atramos“ gamyklos tiekimo skyriaus viršininku. Subūrė visus tokius pat sportą mėgstančius draugus. Ir be jokio projekto, be lėšų, vien tik su didžiuliu entuziazmu ėmėsi čiuožyklos statybų. Vieni nupirko kompresorius, kiti - vamzdynus, trečia gamykla - kitą įrangą. Puikiai pamenu, kaip į tą vietą, kur dabar stovi Kauno ledo arena, važiuoja mašinos su ilgiausiais vamzdžiais. Arenos atidarymas buvo surengtas 1976 m. liepos 1 d., septintą valandą ryto. O jau devintą tas ledas buvo ištirpęs - čia nebuvo sienų, tik stogas, įranga neatlaikė temperatūrų skirtumo. Bet spėjome surengti parodomąsias vaikų varžybas.
Po dešimties metų ledo arena buvo uždaryta rekonstrukcijai, jos ėmėsi „Bangos“ radijo gamykla. Ir mes kartu su trenere Loreta Vitkauskiene, kurios auklėtinė Agnė Ivanovaitė dabar žiba jaunimo varžybose, ketverius metus su auklėtiniais važinėjome treniruotis į Vilnių ir Elektrėnus. Taip išlaikėme čiuožimą neturėdami čiuožyklos. Treniruodamiesi Vilniuje maudydavomės atvirame baseine. Išmokau visus plaukti ir šokinėti ir vandenį, nes buvau šuolininkė.
Povilas Vanagas - sūnus ir auklėtinis
Lilija Vanagienė užaugino du sūnus - Povilą ir Simą. Povilas pradėjo čiuožti nuo trejų metų. Sulaukęs šešerių sūnus pareiškė, kad nori dalyvauti varžybose. L. Povilas Vanagas tapo daugkartiniu Lietuvos čempionu ir garsiu ledo šokėju. Kartu su Margarita Drobiazko jis dalyvavo penkiose olimpinėse žaidynėse ir iškovojo Europos bei pasaulio čempionatų bronzos medalius. L. Vanagienė visada buvo šalia sūnaus, lydėdama jį į varžybas kaip komandos vadovė, trenerė ir net neoficiali vadybininkė.
Užauginau du sūnus - Povilą ir Simą. Jaunesnysis, Simas, dabar gyvenantis Amerikoje, nuo vaikystės labai domėjosi automobiliais, sportas jam nerūpėjo. Povilas pradėjo čiuožti nuo trejų metų. Tuo metu treniravau keturias vaikų grupes. Dirbtinio ledo dar nebuvo, treniravomės lauke. Tai Povilas tas keturias valandas ir ilgiau prabūdavo gryname ore, pačiuožinėdavo su vaikais. Iš pradžių duodavau jam kėdę, kad galėtų įsikibti. Juokauju, kad pirmoji Povilo partnerė buvo kėdė. Sulaukęs šešerių sūnus pareiškė, kad nori dalyvauti varžybose. Pasirinko linksmą muzikėlę. Ir kai sušoko, netekau žado: iš kur jis viską taip išmoko? Juk aš jo net netreniravau. Tada supratau - auga neeilinis talentas. Pradėjau vežtis jį į stovyklas kartu su vyresnėmis savo auklėtinėmis. Dirbome rimtai ir Povilas labai greitai progresavo, nuo 1982 m. septynerius metus iš eilės tapo Lietuvos vyrų čempionu.
Povilas gerai mokėsi, baigė Jono Jablonskio vidurinę mokyklą, kurioje buvo sustiprinta anglų kalba. Ir svajojo būti diplomatu. Tuo metu jį jau buvo pastebėję garsūs treneriai. Jam puikiai sekėsi tais laikais rengtose varžybose, kuriose buvo atliekami atskiri čiuožimo elementai ir šokis. Daug kas kalbėjo, kad jis labai tiktų šokiams ant ledo. Paskutiniais mokyklos metais sūnų į ledo šokius kvietė Tatjana Tarasova. Bet jis rimtai rengėsi studijoms ir iki mokyklos baigimo liko Lietuvoje, o po jos bandė stoti į Maskvos valstybinį tarptautinių santykių institutą (MGIMO). Nors keturis iš penkių stojamųjų egzaminų Povilas išlaikė maksimaliais pažymiais, instituto valdžia pasistengė, kad įstotų tie, „kuriems labiau reikia“. Grįžome į Kauną.
Tuo metu studentus imdavo tarnybai kariuomenėje. O CSKA (Centrinis armijos sporto klubas. - Aut.) siūlė Povilui tarnybą atlikti sportuojant, žadėjo bendrabutį Maskvoje. Sutikome. 1988 m. rugpjūtį į Kauną atvyko CSKA karininkas ir į karinį komisariatą atvežė visus dokumentus. Povilas išvyko. Kaip ir žadėta, Maskvoje gavo bendrabučio kambarį. Jo porininke tapo Margarita Drobiazko, tuo metu išsiskyrusi su ankstesniu partneriu, jau patyrusi ledo šokėja. O Povilui teko nemažai mokytis iš naujo, nes pavienis čiuožimas ir ledo šokiai - labai skirtingi dalykai. Be to, sūnus visąlaik kalbėjo, kad šis etapas jam - tik proga išvengti tarnybos kariuomenėje. Tačiau pora pradėjo dalyvauti varžybose, SSRS čempionate iškart užėmė dešimtąją vietą, įvykdė sporto meistro normatyvus. Povilas visada buvo darboholikas, jis pavijo Margaritą ir jų meistriškumas susilygino. Kai Povilui baigėsi tarnybos kariuomenėje laikas, jis planavo grįžti į Lietuvą. Bet tada iškart atsirado galimybė dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Todėl jis liko.
Lilija Vanagienė - L.Č.F. prezidentė ir visuomenininkė
Lilija Vanagienė ne tik treniravo sportininkus, bet ir aktyviai dalyvavo Lietuvos dailiojo čiuožimo gyvenime. Ji 16 metų ėjo Lietuvos čiuožimo federacijos prezidentės pareigas. Jos pastangomis Lietuvoje buvo surengtas pasaulio jaunimo „Grand prix“ etapas „Amber Cup“ 2018 m. Kauno „Žalgirio“ arenoje.
L. Vanagienė rūpinosi dailiojo čiuožimo baze Lietuvoje, siekė, kad Vilniuje būtų sudarytos sąlygos treniruotis, o Klaipėdoje ir Šiauliuose treniruotės vyktų ne tik „Akropolyje“. Ji džiaugėsi, kad Druskininkuose planuojama statyti standartinių matmenų čiuožyklą šalia „Snow Arenos“.
1990-1996 ir 2009-2022 Lietuvos čiuožimo federacijos prezidentė, 1996-2009 viceprezidentė, 1992-1996 Trenerių tarybos pirmininkė. Nuo 1996 Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Generalinės asamblėjos narė, nuo 2016 viceprezidentė. Jos, kaip Lietuvos čiuožimo federacijos Trenerių tarybos pirmininkės, rūpesčiu Lietuvos šokių ant ledo pora Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas buvo pakviesti dalyvauti 1992 žiemos olimpinėse žaidynėse Albervilyje (Prancūzija; užimta 16 vieta). Lietuvos tautinio olimpinio komiteto šventinis raštas Charta Solemnis. Lietuvos dailiojo čiuožimo siela vadinama Lilija Vanagienė prisipažino - kopiant ant scenos atsiimti „LTeam apdovanojimo“ statulėlės širdis jai drebėjo ne mažiau nei 1992 m., kai jos sūnui Povilui Vanagui su partnere Margarita Drobiazko paskutinę akimirką atsivėrė Albervilio olimpinių žaidynių durys.
Gruodžio 17 d. vykusiose „LTeam apdovanojimų“ iškilmėse Lietuvos čiuožimo federacijos (LČF) vadovei buvo įteiktas prizas „Už viso gyvenimo nuopelnus“.„Išgirdusi, kad prizas skiriamas man, labai susijaudinau. O prieš tai ramiai sėdėjau salėje, spėliojau, kas čia galėtų gauti tą prizą. Tik stebėjausi, kad aš, LTOK viceprezidentė, nieko nežinau. Dar tokio šoko nebuvau patyrusi“, - po iškilmių juokėsi L.Vanagienė.
Statulėlę jai įteikė kunigas Ričardas Doveika. Nors galėjo nutikti ir taip, kad prestižinį trofėjų L.Vanagienė būtu gavusi iš savo sūnaus Povilo rankų. Jis su žmona Margarita Drobizako buvo kviesti į renginį, tačiau negalėjo atvykti dėl darbo įsipareigojimų Kazachstane.
Auklėtiniai ir ateities vizijos
Lilija Vanagienė išugdė ne vieną talentingą čiuožėją. Viena ryškiausių jos auklėtinių - Goda Butkutė, kuri vyresnių amžiaus grupių varžybose pasiekė aukštų rezultatų tarptautinėse varžybose. Ji ne sykį lipo ant pjedestalo, o praėjusį sezoną pagal čiuožimo elementą „spiralę“ užėmė pirmą vietą pasaulyje.
L. Vanagienė taip pat dirbo su Elžbieta Kropa, Jogaila Aglinskyte ir Agne Ivanovaite.
Nepaisant didelių pastangų, Lietuvos dailusis čiuožimas susiduria su iššūkiais. Trūksta ledo arenų, ypač Vilniuje. Treneriai, dirbantys su masiniu čiuožimu, neturi galimybių išsinuomoti ledo, kad dirbtų vieni, be ledo ritulininkų. L. Ji apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Olimpine žvaigžde. LTOK apdovanojo ją už viso gyvenimo nuopelnus.
„Šiuo metu mūsų dailiajme čiuožime - pakilimas. Sėkmingai čiuožia ledo šokėjai Alison Reed ir Saulius Ambrulevičius, yra visas būrys labai stiprių moterų ir merginų solisčių. Nepamenu, kada net trys sportininkės moterų grupėje būtų taip atkakliai kovojusios dėl kelialapio į Europos čempionatą. Kita vertus, didelė problema išlieka bazės. Vilniečiai neturi normalių sąlygų treniruotis, dirba per masinio čiuožimo seansus. Labai sunku gauti ledą atskirai, tenka konkuruoti su ledo rituliu, greituoju čiuožimu, akmenslydžiu. Yra daug jaunų trenerių, buvusių čiuožėjų, bet jie neturi kur dirbti.
Ypač didelis naujokų antplūdis būna po olimpinių žaidynių, svarbių varžybų transliacijų, Margaritos ir Povilo šou. Stengiamės priimti kuo daugiau vaikų. Nes kuo daugiau jų lankys treniruotes, tuo lengviau bus pamatyti perliukus. Geriausi sportininkai ir treneris Dmitrijus Kozlovas priklauso Kauno „Baltų ainių“ mokyklai ir kasdien važinėja treniruotis į Kauną, o su tais, kurie negali dieną praleisti pamokų, treneris dirba vakarais Vilniuje.
Neseniai pati buvau Vilniaus savivaldybėje. Apie čiuožyklos statybą neina kalba, iškart sako, kad nėra kur. Bet prašome, kad nors kažkiek valandų ledo nuomos padengtų ir sudarytų sąlygas normaliai treniruotis. Juk reikia ir programas repetuoti. Klaipėdoje, Šiauliuose treniruotės vyksta irgi tik „Akropolyje“. Sulaukėme gerų žinių iš Druskininkų - planuojama, kad šalia „Snow Arenos“ atsiras standartinių matmenų čiuožykla, bus naudojama ta pati kompresorinė.
Geriausios sąlygos - Kaune. Renovuota Ledo arena, greta pastatyta mažesnė čiuožykla, atsirado choreografijos, fizinio pasirengimo salės. Čia jau galima ruošti olimpiečius. Prie Girstučio baseino bus statoma nauja ledo arena, kur bus dvi čiuožyklos.
Dabar mano, kaip federacijos vadovės, svarbiausia užduotis - pasiekti, kad viena iš mūsų merginų patektų į Pekino olimpines žaidynes. Tai didžiausias ir, tikriausiai, paskutinis uždavinys. Tada jau galėsiu atsipūsti ir perduoti federacijos vairą.
L. Vanagienė, 1950 m. baigė VU anglistiką. 1954-1961 m. dėstė ŠPI, 1963-1987 m. L. Vanagienė į lietuvių kalbą vertė didžiųjų britų ir amerikiečių literatūros klasikų kūrinius. Per keturis dešimtmečius pasirodė dešimtys jos išverstų knygų: M. Tveno apysaka „Princas ir elgeta“ (1959), F. Kuperio romanas „Prerijos“ (1961), Dž. Steinbeko romanas „Mūsų nerimo žiema“ (1964), V. Folknerio romanai „Rugpjūčio šviesa“ (1965), „Palaikų išniekintojas“ (1969), „Kai aš gulėjau mirties patale“ (1971), „Sartoriai“ (1983), „Absalomai, Absalomai (1989), Dž. Apdaiko romanas „Kentauras“ (1967), O. Vaildo romanas „Doriano Grėjaus portretas“ (1970, 2001, 2006), A. Heilio romanas „Aerouostas“ (1973), Dž. Keri romanas „Iš pirmų lūpų“ (1973), S. Kingo romanas „Švytėjimas“ (1993). Taip pat išvertė D. H. Lorenco, T. Morison, Dž. K. Outs, T. Savo vertimais L.
Iš L. Vanagienės (Strepekaitės) 1950 m. laiško V. Zaborskaitei: „Žinai, dabar labai, labai gailiuos, kad nenorėjau Panevėžio. Pirmą kartą jis man toks žavus, įdomus atrodo.“
L. Vanagienė gimė 1927 m. rugpjūčio 15 d. Panevėžyje. 1939-1945 m. mokėsi Panevėžio mergaičių gimnazijoje. 1950 m. baigė VU anglistiką. Po studijų trumpai mokytojavo Biržuose. 1950-1954 m. dirbo Šiaulių srities Liaudies švietimo skyriuje. 1954-1961 m. - dėstytoja Šiaulių pedagoginiame institute, 1963-1987 m. - Lietuvos konservatorijoje.
Vãnagienė Lilija 1927 08 15 Panevėžys 2011 07 17 Vilnius, lietuvių vertėja. 1950 baigė Vilniaus universitetą (anglų filologiją). 1954-61 dėstė Šiaulių pedagoginiame institute, 1963-87 - Lietuvos konservatorijoje. Vertė iš anglų kalbos. Išvertė M. Twaino apysaką Princas ir elgeta (1959 102021), J. E. Steinbecko romaną Mūsų nerimo žiema (1964 42019), W. Faulknerio romanus Rugpjūčio šviesa (1965), Palaikų išniekintojas (1969 21994), Kai aš gulėjau mirties patale (1971 32013), Sartoriai (1983), Absalomai, Absalomai!
Ji - dešimt kartų Lietuvos čempionė, Lietuvos nusipelniusi trenerė, penkių olimpinių žiemos žaidynių dalyvio, pasaulio ir Europos čempionatų bronzinio prizininko Povilo Vanago mama, net 16 metų vadovavo Lietuvos čiuožimo federacijai. Savo jubiliejų L. Vanagienė sutinka Ispanijoje. Fiziškai aktyviai sportuoja: plaukioja, mina dviračių pedalus. Šypsodamasi priduria, kad dar ir dirba: “Į pensiją išėjau, būdama 60-ties, tačiau tikrojoje pensijoje nesu, nes dirbu Lietuvos čiuožimo federacijoje direktore”. Sulaukėte 75-jojo gimtadienio. Sveikata gera, ligos nepuola, esu kupina jėgų. Plaukioju Kauno „Žalgirio“ baseine, Ąžuolyne minu dviračio pedalus. Taip įsibėgėjau, kad negaliu sustoti ir kažin ar jau sustosiu. Pradėjau rūpintis savo sveikata.
