Gelgaudiškis, mažas miestelis Šakių rajone, turi turtingą istoriją, susijusią su švietimo ir sveikatos paslaugų plėtra. Šiame straipsnyje apžvelgsime svarbiausias Gelgaudiškio švietimo ir sveikatos įstaigas, jų istoriją bei dabartinę veiklą, atsižvelgiant į pateiktą informaciją.
Švietimo įstaigos
Istorikas J. Totoraitis teigia, kad mokykla Gelgaudiškyje įsteigta 1620 m. dvaro savininko Oziemblovskio žmonos Marijos. Joje mokėsi ponų vaikai lenkų kalba. Mokykla veikė neilgai ir neturėjo didesnės įtakos šios apylinkės žmonių švietimui, nes valstiečių vaikai vis tiek liko be mokslo. O mokyklos globėjai, dvarininko žmonai, išvykus, buvo uždaryta ir mokykla.
Toliau nėra žinių, ar buvo čia mokykla. Tik galima manyti, kad per vėlesnius du šimtmečius vaikai negalėjo nesimokyti. Įgaliotojo Marijampolės apskrities komisaro sudarytas 1819 m. sąrašas mini ir Gelgaudiškio mokyklą tarp tų, kurios veikia sunkiomis sąlygomis: prastose patalpose ir be nuolatinių mokytojų. Iš gubernatorių ataskaitų apie Užnemunės mokyklas ir mokinių skaičių, sužinome, kad 1833 m. buvo parapijinė mokykla ir joje mokėsi 55 mokiniai, iš kurių 49 valstiečių vaikai. 1839 m. 1841 m. mokėsi 54, 1844 m. - 61, 1852 m. - 70 (68 valst. vaikai), 1854 m. - 69, 1857 m. - 33 ir 1860 m. 50 valstiečių vaikų. Dekanato vizitacijos aktai patvirtina, kad 1859 m. Gelgaudiškyje buvo mokykla, kurioje mokėsi 59 mokiniai. Nėra abejonės, jog tuo laiku vaikai mokėsi lenkiškai.
Mokykla buvo mūrinė, joje dirbo Juozas Mickevičius. Aktuose rašoma, kad mokykloje mokėsi katalikai ir nekatalikai. Vienus vaikus mokė tikybos kunigas, o kitus pastorius. Knygoje „Lietuvos švietimo istorijos bruožai XIX a pirmoje pusėje“ 436 psl. pateiktoje statistinėje lentelėje iš gubernatorių ataskaitų apie Užnemunės mokyklas nurodoma, kad parapijinė Gelgaudiškio mokykla įsteigta 1833 metais. 1839 m. 1852 m. 1854 m. Mažojoje Lietuviškoje Tarybinėje enciklopedijoje nurodoma, kad pradinė mokykla Gelgaudiškyje veikia nuo 1845 metų.
Baronas Keidelis, plėsdamas savo valdas, stengdamasis Gelgaudiškyje naujoviškai tvarkytis, nepasikliovė vien čia gyvenančiais lietuviais valstiečiais. Jis kvietėsi iš Vokietijos sau į dvarą kitus pavaldinius. Apie 1872 - 1874 metus Keidelis Gelgaudiškyje prie jau veikiančios pradinės mokyklos įsteigia klases, kur mokoma tik vokiečių kalba. Jose mokosi dvaro tarnautojų vokiečių vaikai.
Mokykla tada buvo įsikūrusi mūriniame pastate (šiuo metu dalis pastato išlikusi, ten įsikūręs konditerijos cechas). Mokykloje dirbo du mokytojai: lietuvis mokė rusų kalba lietuvius, o kitas mokytojas mokė vokiečių kalba vokiečių vaikus. Vokiečių mokykla turėjo lengvatų.
1864 metais uždraudus lietuvišką spaudą, Gelgaudiškio apylinkėse paplito slaptosios mokyklėlės, kuriose vaikus mokė daraktoriai lietuviškai. Deja, apie šį laikotarpį išlikę mažai žinių. Iš gelgaudiškiečių pasakojimų žinome, kad daraktoriai - neretai mažamoksliai, tačiau gerai supratę mokslo reikšmę ir puoselėjantys lietuvybę žmonės, neturėję pastovios darbo vietos, keliavę per sodybas ir valstiečių trobose mokydavę kaimo vaikus. Daugeliui neturtingųjų ir šitoks mokslas buvo neprieinamas, gimtosios kalbos - skaitymo ir rašto - juos mokė tėvai, motinos, sėdėdamos prie ratelio, vyresnieji broliai, kuriems buvo tekę bent kiek mokytis.
„Kai aš buvau vaikas, mokyklos nelankiau jokios. Po kaimą vaikščiojo daraktorius. Pamokė skaityti, rašyti ir rokundos (skaičiavimo). Knygų mes, vaikai, neturėdavom. Kelias knygas turėjo tik mūsų mokytojas. Lįsdavom mes prie tų knygų ne tik paveikslėlių pažiūrėti - įdomu buvo, kaip tas draudžiamas lietuviškas raštas atrodo. Rašydavom ant lentelių, o kartais ir kur papuola. Kai katras turėjo plunksną, tai tąsyk į sąsiuvinį rašė. Toks mokslas truko maždaug du metus. Paskui tas daraktorius kažkur išsikėlė. Truputį mane mokė ir kaimynų sūnus, neseniai grįžęs iš Amerikos. Bet paskui jis apsivedė, tai taip ir baigėsi mano mokslai. Buvo, teisybė, mokykla miestelyje, ale kad labai toli eit, ir tėvai nebeleido. To mokslo seniau nedaug tereikėjo. Dirbk ūkyje, ir gana. Berniukas da viens kits mokydavosi, o mergaičių - retenybė. Antanina Juškienė, gim.“
„Kai buvo draudžiama lietuviška spauda, kiekviena šeima suprato, kad reikia neapleisti gimtosios kalbos, reikia mokyti vaikus nors ir slapta lietuviško rašto. Tėvai samdė mokytojus (tuomet vadinamus daraktorius), kurie eidavo per kiemus ir mokydavo. Mokydavo tiek savaičių, kiek vaikų būdavo toje šeimoje. Kur jis mokydavo, ten ir gyvendavo tą laiką. Už mokslą reikėjo mokėti labai brangiai - ant mėnesio po rublį, o rublis tais laikais skaitėsi didelis pinigas. Skaityti mokydavo iš maldaknygių. Rašydavome ant tablyčios su tokiais juodais grifeliais. Išmokau rašyti ir skaityti. Kai jau mokytoją nusisamdydavo vienas koks ūkininkas, tai sueidavo daug vaikų, kokia dvidešimt. Kai pamatydavom ateinant žandarus, lįsdavom, kur pakliuvo: ir po bačkom, ir į kluoną, ir į bulvinę - visur. Elžbieta Šačkuvienė (Bieliauskaitė), gim.“
„Mokslas seniau vargingiems žmonėms buvo sunkiai prieinamas. Darbų daug, tik spėk suktis. Nė minutės laisvo laiko atsikvėpti. Tačiau norint mokytis, atsiranda laisvesnio laiko šiokią dieną. Mama ir tėtis skaityti ir rašyti puikiai mokėjo ir mus nenorėjo palikti beraščius. Vieną vakarą mokydavo tėtis, kitą - mama. Mokėmės mes trys broliai ir seserys. Mokydavo mus iš lietuviško elementoriaus, kurių pirkti būdavo pas žydus. Elementorius, kaip tais laikais, buvo nuostabiai gražus, su paveiksliukais spalvotais. Rašymas mums buvo sunkiai įkandamas riešutas. Rašydavome ant lentučių, kurios tais laikais buvo vadinamos topeliais. Rašydavome su grifeliais, o paskui žodžius nutrindavome su skuduru. Iš pradžių raidės buvo negražios: vienos storos, kitos plonos, nemokėjom jų kaip reikiant parašyti, ranka drebėdavo. Žiūrėk, viena raidė ilga, kita kreiva, trečia vėl kitokia. Anais laikais dar ir raidės kitokios buvo. Kazys Čiauška, gim.“
„Į mokyklą nėjau niekur. O skaityt ir rašyt išmokino tėtis, nes tėtis gerai skaitė ir rašė. Aš nežinau, iš kur jis buvo išmokęs, nežinau, ar buvo jis savamokslis, ar kas mokino. Tuo metu, kai aš mokiausi, jau buvo elementorius ir abėcėlė. Tėtis turėjo daug knygų, kurias gaudavo iš Vokietijos. Tas knygas slėpdavo nuo žandarų, nes tose knygose buvo rašoma, kaip nuversti carą. Kai mokiausi, buvau gal devynerių ar dešimties metų. Ir mokiausi neilgai - gal kokias dvi savaites. Kai smetoniniais laikais vyrai išeidavo į kariuomenę, parašydavau laiškus. Rašydavau ir kaimynams. Antanina Skamarakienė, gim. 1902 m. Jankūnų k., gyv.“
„Aš pradėjau mokytis 1910 metais. Mano tėvai mokslo nebuvo ragavę, todėl pirmiausia mokiausi pas senyvą moteriškę Jociuvienę skaityti. Skaičiau ne iš knygų, o iš maldaknygių, lietuviškų knygų senutė neturėjo, o maldaknygę mokėjo beveik atmintinai. Su manim dar ėjo dvi mergaitės ir trys berniukai. Vasarą reikėdavo dirbti dvare, tai prie knygų prisėsdavom tik žiemą. Kitą žiemą ėjau pas Sutkuvienę, kuri mokė rašyti. Rašėme ne su rašalu, o su grifeliukais ant lentelių, kurios buvo specialiai tam padarytos. Užrašę su šlapiu skuduru galėdavom nutrinti, o paskui ir vėl rašyti. Už mokslą tėvai turėdavo mokėti. Paskui pradėjau lankyti mokyklą“. Antanas Pulokas, gim.“
„Mokytis pradėjau aštuonių metų. Toks tas ir mokslas buvo. Jei tėvai būtų leidę, rašto būčiau išmokusi, bet tais laikais mokytojai į namus eidavo. Kad tėvai nors kiek turtingiau būtų gyvenę, tai mes visos trys seserys būtume mokslus išėję, o dabar tik jauniausia sesuo du skyrius baigė, o aš ir kita sesuo nesimokėm. Ir kaip? Juk mokytoją visą nedėlią maitinti reikėjo, o jei trys vaikai - tris nedėlias. Gal dar būtų tėvai įstengę, bet turbūt noro nebuvo. Taigi mokiausi aš namuose. Mane mokė beveik beraštė moteriškė. Skaityti šiek tiek suslebizavo, rašto nesugebėjo. Bet man ir tiek užteko. Būdavo, sėdi ji prie ratelio, o aš prie jos kojų ir dedu raidę prie raidės. Gerai jau buvo, kad sesuo biskį ,,dasirazumijo“. Nedaug aš to mokslo tebaigiau. Mintinai tik vieną eilėraštį mokėjau pro griekus, kurį išmokė mokytojas Urbaitis, kai per kaimą ėjo. O vėliau kelias maldas skaityti neva mokino kunigas. Tuo metu daug kas didžiavosi mokslu, ypač bažnyčioje. Marcelė Pilypaitienė (Grybaitė), gim.“
„Mokslo mažai mums teko. Mane mokino tokia bobelė. Ji buvo apie 80 metų. Sena jau. Maldaknyges ir elementorių mokino paskaityt, ale ka ma nebuvo kada mokytis. Savaitę pamokino skaityt. Paskui vieną vakarą mudi su drauge nuėjova pas ją, kad pamokytų rašyt. Tai rašėva rašėva, o aš vis neatskirdau „d“ nuo „b“. Nu tai liepė ant lentos parašyti žodį „didelei“, o aš parašiau ,,bibelei“. Tam kambary te da bernų buvo prisirinkę, tai jie ka pradėjo juoktis, tai mudi su drauge ir pabėgova, pintis pasigriebusios. Mokinomės namie pas tą bobelę, rodos, Žilaitienę. Pikta būdavo. Ant sienos kabodavo tokia plėčka. Jau jeigu pažiūrėsi pro langą ar draugei ką parodysi, tai taip ir gausi su ta plėčka. Tai va koki tie mokslai. Pasimokiau tik tris savaites. Daugiau mama neleido. Ona Kriščiūnienė, gim.“
„Aš pati buvau savamokslė. Mokiausi aš ne mokykloje, o kaime pas tokią senutę Oną Širvaitienę. Kartu mokė ir tris savo vaikus, ir dar keturis mus. Skaityti mes pradėjom iš lietuviškų elementorių. Iš pradžių skaitėm skiemenimis, o paskui jau turėjom tarti žodžius. Mes skaitėm dar ir iš maldaknygių. Skaityti man buvo lengva, rašyti sunkiau. Iš pradžių rašėm ant medinės lentos su grifeliu, o vėliau su pieštuku Į mokyklą eidavom tik žiemą, vasarą turėdavom ganyti. Aš labai norėjau mokytis, bet negalėjau.“
„Mūsų šeimoje buvo dešimt vaikų. Žemės mes turėjom tik tris hektarus. Sąlygos mokytis buvo sunkios. Mes, visi vaikai, nuo mažens turėjom eiti tarnaut. Jau nuo šešerių aš saugojau svetimus vaikus, nuo aštuonerių ganiau žąsis. Tik šeštadieniais gaspadorius išleisdavo namo, tada vakarais tėvelis mokydavo pažinti raides. Jis buvo griežtas, o kartu ir geras. Pykdavo, kai nepataikydavau, bet labai greit ir atsileisdavo. Kai jau visas raides pažinojau, tai ir ganydama, pasiėmusi maldaknygę, dėdama raidę po raidės, skaitydavau. Kai buvau kokių aštuonerių, tėvelis ir rašto išmokino. Dar ir dabar pamenu, kokia buvau laiminga sužinojusi, kad rašto mokysimės. Tada namuose neturėjome nei rašalo, nei popieriaus, nei plunksnočio. A. Stanaitienė, gim.“
„Sunkus anuomet buvo neturtingųjų kelias į mokslą. Mokyklos būdavo toli, reikėjo už mokslą mokėti, o iš kur tų pinigų gausi, jei šeimoje auga penketas vaikų: visus reikia aprengti, pavalgydinti, o kur jau ten mokslai. Todėl patys tėvai kiek mokėdami skaityti ar rašyti, mokė ir vaikus. Išimtis buvo berniukams - juos leido mokytis, sakydavo, kad į kariuomenę išėję nė laiško parašyti nemokės. Mergaitėms tekdavo mažiau mokslo ragauti. Daugiau maldų mokė, o nesistengė, kad būtume išsilavinusios. Mama atsisėda prie ratelio verpti, o tave paklupdo šalia savęs, dar padeda kėdutę, ant kurios atverstas didžiulis margas elementorius. Pirmoji raidė, kurią aš pažinojau, buvo „Į“ (nes, kaip mama sakydavo, tai lengviausia raidė). Vėliau „ū“ ir „o“. Atsisėdus dairausi į visas puses ir rėkiu: „į, ū, o“ kiek gerklė leidžia. Pramokus truputį raides, prasideda didysis mokslas, dėl kurio ir per nugarą užneša su pančiu ir šiaip kepšteli per galvą su ranka. Ir daugelis kitų, iš elementoriaus perskaitytų žodžių. ,,Libizavoti“ reikėjo labai gerai ir greitai. Kartais kuris nors labiau apsišvietęs ūkininkas priimdavo kitų ūkininkų ir valstiečių vaikus mokytis už tam tikrą mokestį skaityti ir rašyti. Ona Bladaitienė, gim.“
Tik panaikinus spaudos draudimą, atgijo ir mokykla. „Lietuvos žinios“ 1908 m. rašė: „Du Gelgaudiškio mokyklos mokytojai, o taip pat Šakių mokyklos mokytojas Vitkauskas neseniai gavo nuo Suvalkų direkcijos viršininko leidimą įrengti prie savo namų vakarinius kursus Gelgaudiškio dvaro analfabetams darbininkams. Gaila, kad toks leidimas atėjo pavėluotai, nes jau prasidėjo darbininkų pavasario darbai“. Bet šis raštas patvirtina, kad tuo metu mokyklą lankė daugiau vaikų, dirbo du mokytojai, ir kad buvo susirūpinta dirbančiųjų mokymu.
Antrajame XX amžiaus dešimtmetyje mokykla išgyveno didelius sunkumus. Nelengva buvo ir pirmaisiais nepriklausomybės metais. Bet daugėjo joje mokinių skaičius. 1930 metais pradžios mokykloje mokėsi 94 mokiniai ir dirbo du mokytojai. Gelgaudiškio pradžios mokykloje dirbo vienas mokytojas su 34 mokiniais. Be to LMGK organizacijos šelpiamos mokyklos dviejuose komplektuose mokėsi 55 mokiniai. Ketvirtame dešimtmetyje mokinių skaičius mažai keitėsi.
Apie 1900 metus baronas Keidelis Gelgaudiškio dvarą su visais „palivarkais“ už 1 milijoną rublių parduoda dvarininkui Komarui. Šis dar labiau išnaudoja valstiečius ir dvaro darbininkus. Ne kartą prieš šį dvarininką buvo sukilę apylinkių valstiečiai ir dvarų darbininkai. Dokumentuose minimi 1905 metų birželio ir spalio - gruodžio mėnesių darbo žmonių streikai. 1905 m. gruodžio mėn. 11 d. Gelgaudiškio valsčiaus valdyboje ir pradinėje mokykloje, prieš tai iškirtę pono mišką, nupjovę telefono laidus, sukilėliai sunaikino knygas ir dokumentus. Taip buvo sudegintas visas vokiškosios mokyklos turtas. Vokiečių mokytojas dingsta netekęs darbo, o lietuvių mokykloje įvedamos lietuvių kalbos pamokos du kartus per savaitę.
Šiame pastate nuo 1920 metų - pradinės mokyklos įkūrimo - iki 1966 metų mokėsi pradinių klasių mokiniai. Čia buvo ir mokinių bendrabutis.
Nuo 1966 m. iki 1985 m. Gelgaudiškienė Stasė Juškienė (Banaitytė), gim. „Į mokyklą pradėjau eiti caro laikais - 1912 metais. Ir lankiau ją tik vieną žiemą. Gelgaudišky, pakalnėje, ilgame mediniame name, - viename gale vokiečių mokykla, kitame - rusiška. Aš ėjau į rusišką. Pradėjo mane mokyti vokietis Šy... Didlaukio g.
Šiuo metu Gelgaudiškyje veikia Šakių r. Gelgaudiškio specialioji mokykla (Parko g. 7) ir Šakių r. Gelgaudiškio vidurinė mokykla (Mokyklos g. 1). Taip pat veikia Šakių r. Gelgaudiškio vaikų darželis "Eglutė" (Žemaitės g. 1).
Sveikatos įstaigos
Gelgaudiškio ambulatorija (Taikos g. 59) teikia pirminės sveikatos priežiūros paslaugas. Taip pat veikia vaistinės: Vaistinė "Camelia" (Taikos g. 66) ir Žemaitaitienės R. vaistinė IĮ (Taikos g. 3a).
Sveikatos namai „Lik sveikas“ (Didlaukio g.) yra nauja sveikatos paslaugų įstaiga, įkurta 2021 m. birželio 9 d. Pagrindinė įmonės veikla yra medicinos įstaigos, paslaugos. Įmonę valdo 1 akcininkas (fizinis asmuo). „Lik sveikas“ MB siekia ne tik gydyti, bet ir padėti žmonėms rasti kelią link sveikatos, stiprinti vidines jėgas ir prisiimti atsakomybę už savo sveikatą.
Mindaugas Liškauskas, sveikatos namų „Lik sveikas“ atstovas, sveikinasi su visais, kurie ieško sveikatos. Jo teigimu, svarbiausia ne liga ar simptomas, o sveikata. Tai ne duotybė, o užsitarnaujamas ir puoselėjamas dalykas. „Mes esame gydytojai, bet ne „išgydytojai“. Nedaliname sveikatos, nepaimame iš jūsų ligų, o padedame rasti kelią link sveikatos, padedame sveikti.“
Sveikatos namų „Lik sveikas“ filosofija grindžiama požiūriu į žmogų kaip į bio-psicho-socialinę būtybę, kurioje fiziologiniai poreikiai, jausmai, emocijos ir socialiniai santykiai yra vienodai svarbūs.
Klientų atsiliepimai apie „Lik sveikas“ yra teigiami: „Esu dėkingas Mindaugui, kad padėjo atgauti sveikatą ir grįžti prie mėgstamos veiklos. Nors pačios procedūros nebuvo labai malonios, rezultatas nustebino. Į šį saloną tikrai malonu vaikščioti. Malonu, kad gydytojas iš karto suprato problemą, aptarė sprendimo variantus. Dėkui Mindaugui.“
Kita svarbi informacija
Gelgaudiškyje veikia biblioteka (LT-4461 Gelgaudiškis), kultūros centras (Taikos g. 76), paštas (Taikos g. 76) ir kiti svarbūs objektai, tokie kaip parduotuvės ("Gelgaudiškio Aibė" parduotuvės Mokyklos g. 16 ir Taikos g. 76, "Gelgaudiškio Gulbelė" parduotuvė Darbininkų g. 5), Gelgaudiškio girininkija, Gelgaudiškio medžiotojų klubas, Gelgaudiškio melioracija, UAB "Gelgaudiškio gelžbetonis". Taip pat veikia Gelgaudiškio Šv. Kryžiaus išaukštinimo bažnyčia.
Šakių r. savivaldybės administracija, Gelgaudiškio seniūnija (Taikos g. 51A) rūpinasi vietos bendruomenės reikalais.
Svarbu paminėti, kad Bendrovė naudoja surinktus duomenis analizei iki trejų metų. Slapukai gali galioti nuo vienos dienos iki dvejų metų. Jeigu ketinate įgyvendinti savo teises, galite kreiptis į Bendrovę el. paštu, tinkamai patvirtinę savo asmens tapatybę.
tags: #liks #sveikas #darzeli #gelgaudiskis
