Lietuvos idėja, išlaikyta per šimtą metų okupacijų, gyva dėka žmonių, tikinčių šia idėja. Jų dėka Lietuva pasinaudojo istorinėmis aplinkybėmis ir 1918 m. vasario 16 d. paskelbė nepriklausomybę.
Muzikinė kelionė su Roku Zubovu
Vasario 16 d. Visagine koncertuos pianistas Rokas Zubovas, M. K. Čiurlionio proanūkis, su žmona Sonata. Jiedu muzikuoja kaip fortepijoninis duetas nuo gyvenimo JAV laikų. Jie pristatys programą, skirtą Lietuvos tapytojui, kompozitoriui ir rašytojui M. K. Čiurlioniui.
M. K. Čiurlionio atmintis ir Rokas Zubovas
Rokas Zubovas tvirtina, kad M. K. Čiurlionis išliks amžinu ženklintoju, kurio vizijos kalbės kiekvienai kartai. Kiekviena karta atranda Čiurlionį iš naujo. Anot pianisto, neįmanoma visiškai perprasti Čiurlionio kūrybos, nes kiekvieną kartą prie jo paveikslų prieidamas, žmogus jaučia vis kitus dalykus.
Rokas Zubovas suprato, kad nori tapti muzikantu pakankamai vėlai, kai jam buvo jau šešiolika. Iki to laiko tik plaukė pasroviui, o nuo šešiolikos tapo tikru skambinimo maniaku. Muzika man yra labai autentiškas ir į nieką kitą nepanašus pasaulio atspindys. Ieškant muzikinių prasmių labai svarbu pažinti ir pamilti kitus kūrybinius procesus, suvokti jų specifinę kalbą, struktūrą, raišką. Jaučiu, kad žmonės su manimi bendrauja kiek kitaip, kai žino, kad esu M. K. Čiurlionio proanūkis.
Filmas „Laiškai Sofijai“ priartino Roką Zubovą prie M. K. Čiurlionio. Šis filmas buvo labai didelis iššūkis ir likimas man vis padeda išlikti M. K. Aš niekada iki to laiko negalvojau apie M. K. Čiurlionį kaip apie personažą. Gėrimės, analizuojame tuos kūrinius, bet niekada negalvojame, ką žmogus turi galvoti, kas jam turi atsitikti, kad jame gimtų tie kūriniai. Pajutau, kad priartėjau prie M. K. Bet buvo ir kitas momentas, kai liko dveji metai iki filmo, aš įrašiau visus M. K. Muzika, ypač kultivuota muzika, yra labai asmeniškas dalykas. Mažas M. K. Yra labai gražus M. K. Čiurlionio laiškas Sofijai, kai jis grojo Peterburge komisijai: „Grojau fatališkai, bet vis tiek mane gyrė, bet gyrė už tai, kas tuose kūriniuose nevertinga, o nepastebėjo to, kas ten svarbiausia.“
Kopdamas į M. K. Čiurlionio viršukalnę, Rokas tikėjosi, kad dvasiškai dar labiau prisilies prie jo, tačiau kelyje pradėjo jausti savo močiutę Danutę, M. K. Čiurlionio dukrą, o užkopęs suprato, kad atėjo pas savo tėtį. Visą gyvenimą eini, eini ir kažkada jis baigiasi, bet vis tiek kartais pasižiūri atgal. Kai galvoja apie savo gyvenimą, jam atrodo, kad šiandien daug svarbiau daryti edukacinius susitikimus su vaikais, groti M. K.
Rokas Zubovas jau daugiau kaip trisdešimt metų intensyviai užsiima Čiurlionio kūrybos studijomis ir sklaida visame pasaulyje, tai jam yra žymiai daugiau negu prisiminimai: su Čiurlioniu nuolat bendrauja mintyse, neretai klausia ir jo patarimo, kaip artimo bičiulio. Roko Zubovo šeima turėjo tikrą vaikystę. Augo labai kūrybiškoje aplinkoje, jiems niekada nebuvo užkrauta buvimo didžio Žmogaus palikuonimis našta. O Čiurlionio kūrybos apimtis ir dydį, jo svarbą ir reikšmę ne tik Lietuvai, bet ir visai pasaulio dvasinei kultūrai, suvokė jau užaugęs, kai pats galėjo atrasti jo meno slėpinius, kai galėjo jau savarankiškai mąstyti, atrasti sau svarbius jo kūrybos bruožus.
Daugiausia klausimų dėl Čiurlionio genialumo ir monumentalumo kyla patiems lietuviams - kur pasaulyje begročiau jo kūrinius, niekam nekyla abejonių, kad tai pasaulinio lygio menininkas, nebent paklausiama, kodėl taip ilgai jį slėpėme.
M. K. Čiurlionio kūrybos sklaida
Rugsėjo 22-oji - Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimtadienio diena, o šia proga Londone atidaroma paroda su daugiau nei 100 kompozitoriaus darbų.
Pasaulio stogu vadinami Pamyro kalnai didingi kaip ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybinis palikimas, kurį kiekviena karta atranda iš naujo.
Muzikinė kelionė į Čiurlionio viršūnę: Rokas Zubovas, M. K. Čiurlionio proanūkis, 1990 m. baigė Lietuvos muzikos akademiją, 1993 m. įgijo magistro laipsnį Čikagos De Paul universitete. Mokėsi pas žymius pianistus, dėstė universitetuose JAV ir Lietuvoje. Didelę jo repertuaro dalį sudaro prosenelio M. K. Čiurlionio kūryba. Pianistas parengė paskaitas-koncertus „Čiurlionio pasaulis“ ir „Čiurlionis. Kelias į garsovaizdžius“, kurias atliko daugelyje pasaulio šalių. 1998 m. JAV įrašė M. K. Čiurlionio fortepijoninius ciklus į kompaktinę plokštelę. Vėliau išleistos plokštelės „Čiurlionis 125“, „Čiurlionis. Kūriniai fortepijonui 1896-1899“. Pianistas pratęsė vokiečių kompozitoriaus Nikolauso Lahuseno darbą ir įrašė visus M.K. Čiurlionio kūrinius fortepijonui, kuriuos 2011 m. išleido kartu su knyga „M.K. Čiurlionis. Gyvenimo ir kūrybos kelias“.
Žydų gelbėjimas Zubovų šeimoje
1944-ųjų rudenį, vokiečiams traukiantis, žydai nerimavo dėl savo vaikų. Dveira Elinienė (Dweira Yellin-Kormonaite) su dukryte Estera glaudėsi Apuoko šeimoje ir kitų gerų žmonių namuose. Vėliau jos apsigyveno pas Pranevičių, bet kaimynai įspėjo dėl slepiamos žydaitės.
Nuširdumas ir šiluma gaubė visus, prieglobstį suradusius Čiurlionių-Zubovų namuose. Elinienė džiaugėsi rūsio kamarėle, nesuprasdama Danutės Zubovienės atsiprašymų dėl jaukesnės vietos. Vladimiras Zubovas ieškojo saugesnių vietų geto bėgliams. Čiurlionio paveikslai kabojo ant sienų, o nauji žmonės ateidavo pasipasakoti ir prašyti patarimo. Šeimininkai stengdavosi užjausti ir padėti. Vladimiras Zubovas, panašiai kaip rašytojas Balys Sruoga, laikė save lietuvių inteligentijos atstovu, atsakingu už savo tautos orumą.
Esios gelbėjimas
Vieną rytą pas profesorę (Danutę Zubovienę) atėjo jauna žydė, kurios duktė Estera buvo gete. Moteris rado šeimą Alytuje, kuri pasiryžusi priglausti Esią, bet reikalinga laikina prieglauda. Mama ir Danutė Zubovienė sutiko padėti. Elinienė su mergyte ant rankų atsirado pas Zubovus vėlai vakare. Mergytė buvo mieguista, nes jai davė migdomų vaistų. Gete buvo gauta žinia, kad ryt bus vaikų medžioklė.
Žmogus iš Alytaus neatvažiavo. Danutės mama sugalvojo idėją ir nuėjo pas Magdaleną Galdikienę, įtakingą katalikų moterų draugijos pirmininkę. Greitai gavo žinią, kad gali atvežti Esią į Benediktinių vienuolyną.
Vėlai vakare Esią įdėjo į Kastyčio vėžimėlį ir nuvežė į vienuolyną. Viena iš Esios globėjų buvo Danutės klasės draugė, kuri įstojo į vienuolyną. Elinienė išėjo dirbti pas ūkininką į Rokų kaimą.
Artėjant frontui, vienuolė Rimšaitė atnešė pas Danutę Esią. Vienuolės sužinojo, kad bus krata. Benediktinių vienuolyne vis grėsė pavojai. Vienuolės perkėlė Esią į vaikų prieglaudą Čiobiškyje, kur buvo ir daugiau žydų vaikų. Vokiečiai padarė kratą ir paėmė 5 žydų vaikus, bet auklėtojos spėjo Esią paslėpti. Po to ją nuvežė į Kaišiadorių vyskupiją pas vyskupą Teofilių Matulionį. Mergaitė buvo priglausta vyskupijoj, kur labai gerai jautėsi, ypač dėl savo muzikalumo. Vyskupui užtarus, suimtieji žydukai nebuvo sunaikinti. Esia vėl buvo grąžinta į Čiobiškį.
Pasitraukus vokiečiams iš Kauno, grįžo Elinai. Elinienė nuvyko į Kaišiadoris, kur sužinojo apie dukrą. Vyskupas Matulionis ir seselė Angelė ją širdingai priėmė. Vyskupas pasakė, kad mergaitę reikėtų mokyti muzikos.
Elinaitė mokėsi dešimtmetėje muzikos mokykloje, vėliau baigė konservatoriją Maskvoje. Ištekėjo už Maskvos žydo Orlovo ir 1973 m. išvažiavo į Izraelį. Ji - Šopeno konkurso Varšuvoje diplomantė. Roko Zubovo šeima visą laiką bendravo su Esios šeima.
Anatolijaus Rozenbliumo šeimos gelbėjimas
Maždaug tuo pačiu metu pas Valdį atėjo inžinierius Anatolijus Rozenbliumas, kuriam reikėjo prieglobsčio žmonai ir sūnui. Mama vėl sutiko padėti. Šeimai pavyko išsigelbėti. 3 metų sūnelį paėmė moteris Vilijampolėje, o Rozenbliumas su žmona ir uošviais gyveno pas ūkininką už Vilijampolės slėptuvėje.
Kartą vakare įsibrovė vokiečiai, nes vienas langas buvo blogai užtemdytas. Vladas kalbėjo vokiškai, todėl vokiečiams tai paliko gerą įspūdį. Antras išgyvenimas - Rozenbliumų išlydėjimas. Jiems reikėjo pereiti Vilijampolės tiltą, ant kurio patruliavo vokiečių sargybinis. Sargybinis jų neužkalbino ir šeima grįžo namo. Rozenbliumai laimingai pasiekė slėptuvę, kur jau buvo Rozenbliumienės tėvai Kionigsbergai.
Sulaukę išvadavimo, Rozenbliumienės tėvai atsirado Paryžiuje. Su Rozenbliumais šeima palaikė draugiškus santykius, net ir po to, kai jie išsikraustė į Vilnių 1969-ais.
Julius Zupavičiaus ir Ditos (Juditos) Kacaitės gelbėjimas
Vladys susipažino su Julium dirbdami Pieno centro statybos skyriuje. Užėjus vokiečiams, Julius su Dita atsidūrė gete. Julius buvo paskirtas geto policijos viršininko pavaduotoju ir priklausė slaptai žydų pogrindinei organizacijai. Su Zupavičiais palaikė ryšį. Valdys net aplankydavo Julių tarnybiniam poste. Su Dita Vladys susitikdavo viename fabrike, kur ji buvo atvežama su žydais prie darbų.
Šeima turėjo priimti Ditą bulvių rūsyje. Teko ir jiems padėti su žydų vaikais. Vladys pakalbėjo su dr. Baubliu, kuris padėjo su vaikais.
Julius Zupavičius žuvo kaip didvyris. Prieš patį karo galą žydai buvo įrengę slėptuvę vaikams giliai po žeme. Kažkas juos išdavė ir jie visi buvo suimti ir nuvežti į IX fortą. Tardomi, kankinami. Zupavičiui buvo perskelta galva. Jo grupė atsilaikė, tačiau kitoje grupėje atsirado išdavikas. Kai pasigirdo Zupavičiaus pavardė, jo draugas Šulgaseris (Schulgasser) išėjo į priekį, pasiaukodamas už organizacijos vadą. Tačiau vokiečiai suprato klastą - pažino Zupavičių iš perskeltos galvos. Zupavičius su keliais draugais buvo sušaudyti 1944-ųjų kovo mėnesį.
Ditą Zupavičienę, kartu su motina ir jauniausiu broliuku vokiečiai 1944-ųjų liepos mėnesį išvežė į Štuthofo stovyklą. Iš ten jie buvo išvaduoti Raudonosios armijos ir grįžo į Kauną.
Kiti gelbėtojai
Artėjant Raudonajai armijai šeima pasitraukė į tėvų Zubovų ūkį - Judrelius. Pas tėvus rado Šiaulių gydytojo Kamberio našlę su sūneliu. Taigi, ir tėvai prisidėjo prie žydų gelbėjimo. Šeimai talkino Felicija Bortkevičienė. Labai aktyviai žydų gelbėjime dalyvavo architektas Steponas Stulginskis su žmona. M. Žakevičienė išsaugojo savo dukters Jadvygos Jablonskienės paimtą žydų mergaitę. Pas Gruodžius kurį laiką dirbo kaip pagalbininkė darže žydė. Žydų berniuką buvo paėmusi Juozo Paknio šeima. Aš pati gaudavau žydų vaikams metrikas pas Karmelitų ir šv.
Gitanas Nausėda griežtina toną: „Koalicija yra apie nieką“ | Apkalbėkime. Su Tadu Ignatavičiumi
Čiurlionių ir Zubovų giminių sąsajos
Čiurlioniai ir Zubovai - kadaise itin skirtingos giminės socialiniu atžvilgiu. Jos abi labai svarbios ir įdomiai susipynusios: 1908-aisiais Čiurlionis su Sofija buvo Plungėje, visai netoli Zubovams priklausiusių žemių. Tada jie neturėjo jokių šansų susitikti: vieni buvo labai labai aukštai, kiti - labai labai žemai. Po trisdešimties metų Čiurlionio dukra ištekėjo už grafo Zubovo - to paties grafo, kuris tada gyveno Žemaitijoje, sūnaus. O per Antrąjį pasaulinį karą Zubovai prisiglaudė Čiurlionienės namuose, nes daugiau neturėjo kur.
Muzikiniai prisilietimai prie Čiurlionio kūrybos
Pokalbį norėčiau pradėti nuo muzikinio kūrinio, kuris nuo seno skamba mūsų kultūroje. Tai Mikalojaus Konstantino Čiurlionio harmonizuota lietuvių liaudies daina „Ant kalno gluosnys“. Čiurlionis, harmonizuodamas lietuvių liaudies dainas, siekė sujungti tradicinę lietuvių melodiką ir profesionaliosios muzikos priemones. „Ant kalno gluosnys“ yra puikus jo išskirtinio talento ir gilios meilės liaudies menui pavyzdys.
Dainos Čiurlionio rankose išgyvena labai gražią transformaciją. Pirmosiose išlikusiose dainose „Ant kalno gluosnys“, „Sėjau rūtą, sėjau mėtą“, lopšinėje „Kas bus, močiute, kas bus“ mes girdime tarsi etnografišką prisilietimą prie dainos. 1906-1907 metais Čiurlionis iš naujo prisiliečia prie tų dainų, jos tampa pasakojimais, savarankiškais muzikos kūriniais. Jis juos apipina įvairiausiais harmoniniais, emociniais ir vaizdiniais pasauliais. Manyčiau, vienas ryškiausių sugrįžimų prie tos pačios dainos yra „Sėjau rūtą“.
Gitanas Nausėda griežtina toną: „Koalicija yra apie nieką“ | Apkalbėkime. Su Tadu Ignatavičiumi
Rokas Zubovas apie save ir Čiurlionį
Rokas Zubovas apie save: „Aš esu einantis“. Nuo gimimo esate tarsi pasmerktas gyventi legendų apsuptyje: juk iš jūsų buvo tikimasi prosenelio genų pasireiškimo ir, šiaip ar taip, kilnaus elgesio…
Rokas Zubovas atrado, kaip gyventi tokį gyvenimą, kokį nori. Nuo vaikystės priešinamės tam, kas nepriimtina, nuobodu, atgrasu, ir pristingame būdų, kaip iš to ištrūkti. Niekas labai nepasikeitė: ir anksčiau mėgau elgtis kitaip nei visa žmonių masė, ir dabar.
Amerika subrandino Roką Zubovą. Išvyko ieškodami galimybių studijuoti, įkvėpti kitokio oro. Studijavo, dirbo, daug ką suprato ir išmoko.
Rokas Zubovas: „Čia - prasmė. Ten - nauda“. Rokas Zubovas pernai įkopė į Čiurlionio viršukalnę Pamyre tarsi nusilenkdamas dviem žmonėms - proseneliui ir tėvui. Mama nepristatė tėvo mirties. Tik vėliau sužinojo, kad jis buvo parvežtas iš kalnų ir Kaune pašarvotas.
Rokas Zubovas apie filmą „Laiškai Sofijai“: reikėjo atgauti dvasios ramybę, nes ilgai jautė įtampą, filmui morališkai ruošėsi pusę metų - tai buvo tikrai sunkiau, nei numesti aštuoniolika kilogramų.
Žmonės su Roku Zubovu bendrauja kitaip, kai žino, kad jis yra M. K. Čiurlionio proanūkis.
Šeimoje nebuvo daug kalbama apie M. K. Čiurlionį. Tik tada, kai savarankiškai pradėjo eiti į muziejų, suprato, kad nieko nežino apie jo paveikslus, apie jo gyvenimą ir kad labai mažai žino apie jo muziką.
Kai galvoja apie savo gyvenimą, jam atrodo, kad šiandien daug svarbiau daryti edukacinius susitikimus su vaikais, groti M. K.
