Laima, taip pat žinoma kaip Laimelė, yra svarbi lietuvių ir latvių mitologinė būtybė, deivė, atsakinga už likimą ir sėkmę. Jos garbinimas siekia senovę, o jos vaidmuo žmogaus gyvenime buvo itin reikšmingas nuo gimimo iki mirties.
Istoriniai šaltiniai ir deivės vardai
Lietuvių Laima pirmą kartą paliudyta Mažosios Lietuvos šaltiniuose. 1666 metais Vilhelmo Martinio lotyniškame įvade Danieliaus Kleino giesmynui pirmą kartą minima Laimele. Vėliau, Kristijono Gotlybo Milkaus žodyne (1800 m.), minima Laima. Gotfriedas Ostermeyeris 1775 m. rašė: „Laima arba Laimė - žmogaus vadovė nuo gimimo iki jo amžiaus galo, laimės ir nelaimės deivė.“ Šaltiniuose Laima apibūdinama įvairiai: Matas Pretorijus (XVII a.) Laimą laikė gimimo deive, Jokūbas Brodovskis (XVIII a.) - sėkmės deive, o Pilypas Ruigys (1747 m.) - gimimo ir sėkmės deive.
Vardas „Laima“ kildinamas iš indoeuropiečių šaknies „laid-me“, reiškiančios „leisti, kurti, tverti“. Tai atspindi jos, kaip gyvenimo kūrėjos ir tvarkytojos, vaidmenį.
Laimos funkcijos ir reikšmė
Laima buvo laikoma likimo lėmėja, kurios sprendimai buvo nepakeičiami. Ji savavališkai paskirdavo žmogui gerą ar blogą buitį. Iki šių dienų išlikęs priežodis „Taip Laima lėmė“ arba „Tai jau jo likimas“ liudija apie tai. Ji buvo svarbi asmens, šeimos ir bendruomenės religiniame gyvenime, nors ir nepaminėta pagrindinių dievų sąrašuose XIII-XV a.。
Baltų sampratoje laimė suprantama kaip globalinė sąvoka, apimanti gyvenimo galimybes, o Laima - kaip žmogaus asmeninės laimės dalies (Dalios) lėmėja. Manoma, kad Laimų, arba Dalių, yra daug, ir jos gali būti labai konkrečios, pavyzdžiui, bičių Laima (sekasi bitininkauti), karvių Laimė (eina rankon karvės), prekybos Laima ir kita. Žmogus, kuriam nesiseka, neturi Laimos.
Apeigos ir ritualai
Žmogaus laimę buvo stengiamasi užtikrinti įvairiais ritualais, pradedant nuo gimimo. Pavyzdžiui, nešamo vandens pirmą kartą naujagimiui prausti nevalia nė lašo išlaistyti, kad neišsilietų viso gyvenimo laimė. Šis vanduo vadinamas Laimos vandeniu. Išpylus jį tvarte, po ėdžiomis, vaikas turės arklių Laimą, prie židinio - namų Laimą.
Ypatinga Laimos funkcija - gimdyvių ir naujagimių globa. Ypač tai gausiai liudija latvių krikštynų dainos. Laima vadinama Gimimo deive dėl išskirtinių apeigų, atliekamų per gimtuves ir krikštynas, kurių tikslas - kūdikiui užtikrinti gerą Laimą.
Norint susilaukti didesnių deivės malonių, gimus kūdikiui, būdavo atliekamos sudėtingos apeigos su aukomis ir maldomis, skirtomis ne tik Laimai, bet ir žemės deivei Žemynėlei. Gimdymo metu moterys šaukdavosi deivės Laimos (Laimės) pagalbos. Po gimimo atlikdavo ritualus su vandeniu, gėrimu ir aukomis, siekdamos užtikrinti motinos ir kūdikio gerovę.
Laimos hipostazės ir simboliai
Dar viena Laimos hipostazė - namų Laima, gyvenanti po slenksčiu, krikštasuolėje, naktį šokanti ant aslos. Tai namų globėja, lemianti visokeriopą namų sėkmę: žmonių ir gyvulių sveikatą, vaisingumą, turtą. Namų Laimai buvo skiriama daug statybos ir įkurtuvių ritualų. Iki XX a. išlikę magiški papročiai, kaip išsinešti svetimų namų laimę ir kaip ją šeimininkams susigrąžinti atgal.
Lietuvių mitologijoje Laima kaip gimimo deivė siejama su jos priešybe Giltine. Pasakose jos yra seserys, jojančios ant to paties žirgo. Laima leidžia žmogui ateiti į šį pasaulį, užtikrina sėkmingą gimimą, o Giltinė nutraukia gyvenimą. Laima visuomet eina žmogui iš dešinės ir jį saugo, o Giltinė - iš kairės ir kenkia.
Sakmėse dažnai figūruoja ne viena, o trys Laimos, kurios kūdikiui gimstant už lango garsiai lemia likimą. Šios trys seserys Laimos (latvių vadinamos Laima, Dėkla ir Karta) atitinka kitų mitologijų likimo deives: graikų Moiras, romėnų Parkas, germanų Nornas.
Ornitomorfinė Laimos raiška - gegutė, kukavimu pranašaujanti laimę arba nelaimę. Asmeninė deivė Dalia pasakose vaizduojama kaip gulbė. Laimos juosta vadinama vaivorykšte.
Laimos garbinimas ir transformacija
Laima buvo mylima deivė, jos vardas įpintas dainose, sakmėse, apsakymuose. Jai buvo priskirti ketvirtadieniai ir tarpukalėdžių vakarai, vadinami šventiniais. Moterims tomis dienomis buvo draudžiama verpti.
Patriarchato laikotarpiu Laimos ir Laimės vietą (likimo skyrimas, gyvenimo eigos tvarkymas) užėmė Dievas senelis ir net Mėnulis - į juos žmonės kreipdavosi, prašydami laimės, dalios, sveikatos.
Tačiau krikščionybei įsigalėjus Lietuvoje ir pradėjus persekioti lietuviškąjį tikėjimą, žmonės pradėjo bijoti viešai garbinti Laimą ir jai aukoti. Nuo tada, tikima, laimė ir sėkmė ilgam nusisuko nuo lietuvių tautos.
Nors Laimos garbinimas sumažėjo, jos įvaizdis išliko tautosakoje ir liaudies mene. Ji tebevaizduojama kaip moteris, lemianti naujagimio likimą, arba kaip gamtos jėga, susijusi su vaisingumu ir gerove.
Yra išlikę tikėjimų apie akmenis, kuriuose įkūnytas Laimos dieviškasis pradas, sietas su gyvybės atsiradimu, vaisingumu. Bevaikės moterys dėdavo ant jų aukas, o iš akmenyse esančių pėdų imdavo vandenį, tikėdami jo gydomąja ar vaisingumo galia.
