Laima, arba Laimė, yra viena svarbiausių ir gerbiamiausių dievybių senovės baltų kultūroje, ypač lietuvių ir latvių mitologijoje. Ji laikoma moteriška dievybe, atsakinga už likimą, gyvenimo eigą ir sėkmę. Nuo jos sprendimų priklausė žmogaus gyvenimo kelias, jo sėkmė ar nesėkmė, todėl ji buvo tiesiogine gyvenimo ir likimo valdove.
Vardai ir Etimologija
Lietuvių Laima anksčiausiai paliudyta Mažosios Lietuvos šaltiniuose. 1666 m. Vilhelmo Martinio lotyniškame įvade Danieliaus Kleino giesmynui pirmą kartą minima Laimele. Šaltiniuose Laima apibūdinama kaip likimo ir laimės deivė. E. Fraenkelis ir K. Būga Laimę, Laimą kildina iš indoeuropiečių laid‑me - leisti, kurti, tverti; prūsų kalba laeims - turtingas.
Laimės Vaizdinys Tautosakoje
Laimės vaizdinys randamas lietuvių liaudies sakmėse, pasakose, dainose, patarlėse bei priežodžiuose. Pasakos apie laimę turi daug sakmių bruožų, ir kartais neaišku, kuriam žanrui jos priklauso: pasakoms ar sakmėms. Laimės vaizdinys - vienas paslaptingiausių motyvų lietuvių tautosakoje. Tarsi nematoma jėga, lydinti žmogų nuo pirmojo atodūsio iki paskutinės kelionės, laimės įvaizdis skleidžiasi pasakose, sakmėse, dainose ir tikėjimuose. Kartais ji - švelni globėja, kartais - negailestinga likimo pranašė.
Lietuvių tautosakoje Laimė nusakoma kaip turinti moters išvaizdą, galinti lemti arba nuspėti naujagimio likimą. 19-20 a. tautosakoje dažniau minima ne deivė Laimė, bet laimė kaip individo likimą įasmeninanti būtybė (dalia, nelaimė, vargas). Sakmėse dažnai figūruoja ne viena, o trys Laimos, kurios kūdikiui gimstant už lango garsiai lemia likimą. Trys seserys Laimos (latvių vadinamos Laima, Dėkla ir Karta) atitinka tris likimo deives: graikų Moiras, romėnų Parkas (Parces), romaniškųjų tautų Fata, Fada, germanų Nornas.
Funkcijos ir Hipostazės
Šaltiniuose Laima apibūdinama kaip likimo ir laimės deivė. Matas Pretorijus (XVII a.) Laimą laiko gimimo, Jokūbas Brodovskis (XVIII a.) - sėkmės, Pilypas Ruigys (1747) - gimimo ir sėkmės deive. 1775 m. Gotfriedas Ostermeyeris rašė: „Laima arba Laimė - žmogaus vadovė nuo gimimo iki jo amžiaus galo, laimės ir nelaimės deivė.“ Nors Laima nepaminėta pagrindinių dievų XIII-XV a. sąrašuose, ji buvo labai svarbi asmens, šeimos ir bendruomenės religiniame gyvenime.
Laima - likimo lėmėja. Laimai melsdavosi besilaukiančios ir besiruošiančios gimdyti. Moterys žinojo, kad Laima lemsianti ne tik gimimą, bet ir tolesnį likimą. Nuo jos priklausė, sėkmingas ar nesėkmingas bus žmogaus gyvenimas. Gimus kūdikiui, buvo atliekamos sudėtingos apeigos su aukomis ir maldomis, skirtos Deivei Laimai, kad ji šiam duotų palankų likimą. Deivės garbei visi gerdavo gėrimo ir aukodavo dedeklę vištą.
Laimų, arba Dalių, yra daug, kartais jos labai konkrečios, pvz., žmogus gali turėti bičių Laimą (jam sekasi bitininkauti), karvių Laimę (eina rankon karvė), prekybos Laimą ir kita. Žmogus, kuriam nesiseka, neturi Laimos.
Dar viena Laimos hipostazė - namų Laima, gyvenanti po slenksčiu, krikštasuolėje, naktį šokanti ant aslos. Tai namų globėja, lemianti visokeriopą namų sėkmę: žmonių ir gyvulių sveikatą, vaisingumą, turtą. Namų Laimai buvo skiriama daug statybos ir įkurtuvių ritualų. Iki XX a. išlikę magiškų papročių, kaip išsinešti svetimų namų laimę ir kaip ją šeimininkams susigrąžinti atgal.
Ypatinga Laimos funkcija - gimdyvių ir naujagimių globa. Laima vadinama Gimimo deive dėl išskirtinių apeigų, atliekamų per gimtuves ir krikštynas, kurių tikslas - kūdikiui užtikrinti gerą Laimą. Lietuvių mitologijoje Laima kaip gimimo deivė siejama su jos priešybe Giltine (pasakose jos yra seserys, jojančios ant to paties žirgo). Laima leidžia žmogui ateiti į šį pasaulį, užtikrina sėkmingą gimimą, išleidžia pro kaulų vartus, o Giltinė nutraukia gyvenimą. Laima ir Giltinė nuolatos grumiasi dėl žmogaus laimės.
Ornitomorfinė Laimos raiška - gegutė, kukavimu pranašaujanti laimę arba nelaimę. Asmeninė deivė Dalia pasakose vaizduojama kaip gulbė. Laimos juosta vadinama vaivorykšte.
Apeigos ir Garbinimas
Atsirado žmogaus pavidalo akmenų, kuriuose įkūnytas Laimos dieviškasis pradas, sietas su gyvybės atsiradimu, jos globojimu, vaisingumu. Bevaikės moterys dėdavo ant jų aukas. Rasta akmenų, anot tikėjimo, su Laimos pėdomis. Iš tų pėdų akmenyse žmonės semdavo vandenį, manydami, kad jis turi stebuklingų gydomųjų ar vaisingumo galių. Prie tokių akmenų žmonės rinkdavosi garbinti jį nusilenkdami ar klaupdamiesi, aukodami duonos, vilnų, linų, pinigų.
Tačiau daugiausia šiai dievybei aukodavo lazdas. Laima buvo mylima deivė. Jos vardas minimas dainose, sakmėse, apsakymuose.
Gimus kūdikiui, buvo atliekamos sudėtingos apeigos su aukomis ir maldomis, skirtos Deivei Laimai, kad ji šiam duotų palankų likimą. Deivės garbei visi gerdavo gėrimo ir aukodavo dedeklę vištą. Ši deivė buvo vaizduojama gegute. Atsirado žmogaus pavidalo akmenų, kuriuose įkūnytas Laimos dieviškasis pradas, sietas su gyvybės atsiradimu, jos globojimu, vaisingumu. Bevaikės moterys dėdavo ant jų aukas. Rasta akmenų, anot tikėjimo, su Laimos pėdomis. Iš tų pėdų akmenyse žmonės semdavo vandenį, manydami, kad jis turi stebuklingų gydomųjų ar vaisingumo galių. Prie tokių akmenų žmonės rinkdavosi garbinti jį nusilenkdami ar klaupdamiesi, aukodami duonos, vilnų, linų, pinigų. Kaimiečiai paprastai garbino tiesiog prie svirno laikomą akmenį. Tačiau daugiausia šiai dievybei aukodavo lazdas.
Laimės prilyginimas kitoms mitologijoms
Laimos funkcijos ir įvaizdžiai panašūs į kitų pasaulio mitologijų likimo deives. Ji prilygsta romėnų Parca, kuri nulemia gyvenimo gijas, romėnų Fortūnai, atsakingai už sėkmę, graikų Moirų trejetui, kurios kontroliuoja likimo siūlus, bei germanų Nornen, kurios, kaip ir Laima, valdo gyvenimo likimus.
Laimės kultas ir šiuolaikinė reikšmė
Teologiniu požiūriu Laimos kultas baltų pasaulėžiūroje buvo glaudžiai susijęs su kosmine tvarka ir etika. Senovės tikėjimuose Laima nebuvo tik pasyvi likimo nulemėja; ji buvo aktyvi moralinė jėga, susieta su teisingumu. Kai kurios apeigos rodo, kad Laima galėjo būti šaukiama ne tik sėkmės, bet ir teisingo atlygio už gerus darbus ar bausmės už nusižengimus užtikrinimui. Įdomu tai, kad Laimos vardas ir jos funkcija kartais persidengia su kitomis moteriškomis dievybėmis, pavyzdžiui, Dalia, kuri taip pat siejama su dalijimu ar paskirstymu. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad Laima galėjo būti pirminė, viską apimanti likimo deivė, o vėliau, liaudies religijos diferenciacijos metu, atsirado specializuotos likimo aspektus valdančios figūros.
Be to, Laimos ritualinė svarba išliko ilgai po krikščionybės įsigalėjimo, ji buvo įtraukta į krikščionišką ikonografiją kaip šventoji globėja, ypač gimdymo metu, kas rodo jos gilią įsišaknijusią reikšmę liaudies sąmonėje. Šiandien laimę paprastai suprantame kaip džiaugsmo ar palaimos būseną. Tačiau šios būsenos pagrindas yra sėkmė - kai įvykiai susiklosto į laimingą seką, kuri leidžia pasijausti laimingu. Baltų mitologijoje sėkmė - tai sekimas paskui savo laimę, kitaip tariant, ėjimas ten, kur kelią rodo deivė Laima.
| Funkcija | Aprašymas |
|---|---|
| Likimo lėmėja | Nulemia žmogaus gyvenimo eigą nuo gimimo iki mirties. |
| Sėkmės deivė | Atsakinga už sėkmę asmeniniame, šeimos ir bendruomenės gyvenime. |
| Gimdyvių ir naujagimių globėja | Teikia pagalbą gimdymo metu ir rūpinasi naujagimiu. |
| Namų globėja | Užtikrina namų gerovę, sveikatą ir vaisingumą. |
Laima buvo mylima deivė. Jos vardas įpintas dainose, sakmėse, apsakymuose. Jai buvo priskirti ketvirtadienių ir tarpukalėdžių (nuo gruodžio 24 iki sausio 6 dienos) vakarai, vadinami šventiniais. Moterims tomis dienomis buvo draudžiama verpti.
