Lietuvių liaudies žaidimai - tai ne tik smagus laiko praleidimo būdas, bet ir svarbi kultūrinio paveldo dalis, padedanti ugdyti vaikų fizines, socialines ir pažintines kompetencijas. Šie žaidimai, perduodami iš kartos į kartą, atspindi lietuvių tautos tradicijas, papročius ir pasaulėžiūrą. Jie buvo žaidžiami įvairiomis progomis: švenčių metu, laisvalaikiu, o kartais net ir per laidotuves, siekiant sumažinti liūdesį ir pagerbti mirusįjį.
Senieji liaudies sportiniai žaidimai, kaip visuotinis reiškinys, gyvavo iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Dažniausiai buvo žaidžiama gatviniuose kaimuose gyvenančiose bendruomenėse, vienkiemių gyventojai žaisti susirinkdavo rečiau. Grupinius žaidimus ir legendinę „Ripką“ patogiausia buvo žaisti tada, kai tekdavo susiburti darbingiausiems kaimo ar kelių kaimų vyrams. Žaisdavo sekmadienių, mugių arba kitų švenčių pavakariais, kaimo centre arba ten, kur šeimininkai pritardavo jaunimo susibūrimams.
Visoje Lietuvoje ypač buvo populiarūs žaidimai „Ripka“, „Kiaulė į barščius“, „Kerėpla“, vaikštynės kojūkais, žaidimai margučiais. Margučiais žaisdavo ir miestuose. Vilniuje XIX a. antrojoje pusėje tokių žaidimų mėgėjai rinkdavosi Rotušės aikštėje, XX a. iš pradžių rinkdavos ir prie Kauno rotušės. Retesni žaidimai buvo kumščiavimasis ir vandens sportas.
Be daugybės ratelių, vaidybinių ir vaizduojamųjų žaidimų, liaudis mėgo sportinio pobūdžio žaidimus: lenktyniauti, šokinėti, ką nors mėtyti, plaukti, slidinėti, jodinėti, atlikti gimnastikos pratimus - atrakcionus, imtynes. Pirmykštėje kultūroje šių fizinių pratimų lavinamoji reikšmė buvo itin didelė. Skirtingų Lietuvos regionų žaidimai buvo gana panašūs, tik aukštaičiai žaidimo taisyklių laikėsi griežčiau nei kiti, labiau paisė žaidimų pavadinimų, o Žemaitijoje į šiuos dalykus gerokai dažniau buvo numojama ranka.
Nemažai sportinių liaudies žaidimų kilo iš karinių pratybų. Apie mūsų protėvių fizinę kultūrą liudijo įvairūs keliautojai, metraštininkai ir etnografai. Įprastai pasakojimai apie baltų žaidimus pradedami nuo anglosaksų karaliaus Alfredo Didžiojo (apie 849-899) dvare tarnavusio nežinomos kilmės keliautojo ir pirklio Vulfstano liudijimų. Pasakodamas apie senovės baltų laidojimo papročius Vulfstanas užsimena, kad mirusieji nelaidoti laikomi vieną ar net du mėnesius, o didikai dar ilgiau. Vėliau mirusiojo turtas padalijamas į 5-6 dalis ir sudedamas aplink namus. Dėl jo vyksta raitelių lenktynės - greičiausieji susirenka ir pasisavina mirusiojo turtą.
Iš seniausių laikų atkeliavo apeiginiai žaidimai su aiškiomis totemizmo užuominomis. Žaidimai „Kergė“, „Krenglis“, aprašyti XVI a., buvo žaidžiami dar ir XIX a. pabaigoje. Jie primena pagonišką paprotį - dėti auką ant akmeninio aukuro ir, svaidant peilį, ją nužudyti (vėlesnė forma - lazda pataikyti į taikinį).
Išsamesnių mūsų protėvių žaidimų aprašymų paliko vienas žymiausių Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorikų ir etnografų Matas Pretorijus (1635-1704). Jis pirmas prašneko apie tai, kad lietuviai savo žaidimus, pramogas ir fizinius pratimus suvokia kaip pasiruošimą darbui, medžioklei ir lavina karinius įgūdžius. Be žaidimų, M. Pretorijus savo veikale mini ir gimnastikos pratimus, vikrumo, jėgos bandymus, slidinėjimą ir raitųjų žaidimą.
Įvairūs slapstymosi, vadinamieji „kavonių“, ir gaudymo tipo žaidimai yra ne kas kita, kaip medžioklės ir kovos iš pasalų su priešu imitavimas.
Seniausi medžioklės ir karybos elementus imituojantys žaidimai ilgainiui kito, didelį poveikį jiems padarė nauji, vėlesnių istorinių epochų žaidimai. Pagal aktualijas kito ir jų pavadinimai. Tai puikiai rodo žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus (1801-1875) aprašytos kaimų raitelių varžybos ir vėlesni žaidimai: „Kirvelis“, „Pikeris“, „Gudą mušti“, „Vokietį mušti“ ir kt. Iš šių žaidimų kildinamas ir „Kirvio šokis“.
Iki mūsų dienų yra išlikęs žaidimo „Kirvis“ aprašymas. Mergaitė stovi jaunuolių būrio viduryje ir sviedžia aukštyn kirvį. Vyrai plikomis rankomis jį gaudo. Kas pagauna, tas turi teisę pašokti su ta mergaite. Tai mūsų prosenelių karinis žaidimas, siekęs laikus, kai sužeidimas ar kraujo praliejimas buvo laikomi vyriškumo požymiu. Tokių žaidimų tikslas - patikrinti „bernelių spraunumą ir skudrumą“, nes aukštai išmestą, kad ir akmeninį, kirvuką nėra lengva pagauti nesusižalojus.
Žaidimai iš vaikystės į brandą
Žaidimai praeityje buvo laikomi ne tiek pramoga, kiek veiksminga auklėjimo priemone. Tinkamai organizuoti, jie padėdavo išugdyti jaunąją kartą sveiką, stiprią, kupiną gyvenimo džiaugsmo. Kiekvienas žaidimas turėjo konkretų tikslą, ugdė vienokius ar kitokius įgūdžius.
Nuo žaidimo prie varžybų pereidavo žengdami į brandos amžių - vaikystėje buvo žaidimai, kurių metu veiksmus lydėdavo žodžiai. Augesnieji tuos pačius žaidimus žaidė tylomis, daugiausia dėmesio skirdavo varžyboms. Senieji sportiniai žaidimai buvo savotiška jaunuolių iniciacija, tarsi jų patikrinimas, kaip sugeba susidoroti su tam tikromis kaimo bendruomenės gyvenimo sritimis, tikrinama jaunuolių branda, pasiruošimas savarankiškam gyvenimui. Sulaukusius dvidešimties, jaunuolius imdavo pripažinti ir suaugusieji.
Nevengta ir pasikumščiuoti
Žaidime kaip kare - pralaimėjusius dažnai bausdavo specialiai numatytomis bausmėmis. Žaidėjai žinojo, kuo rizikuoja. Pavyzdžiui, viena originalesnių bausmių buvo skiriama pralaimėjus „Kiaulikę“. Pralaimėjusysis buvo guldomas ant žaidimo įrankių „keinių“ (lazdų) ir mušamas pirštine, kurioje įdėta „kiaulikė“ - kiaušinio dydžio akmuo.
Būdavo net žiaurių žaidimų, su šiurkščiais pokštais, ištepliojimais, mušimais, stumdymais, su akivaizdžiu muštynių pobūdžiu: kapojimu botagais, imtynės susiėmus už ausų ir kt.
Žmonės, kurie vengdavo fizinių pratimų ir žaidimų, buvo vadinami slunkiais ir pelėdomis, iš jų buvo juokiamasi ir šaipomasi: „sugniužęs lyg pelų maišas“, „žirglioja it bitis šakume nešdamas“, „knakso it kumelė snausdamas“, „kur jam žaidimas, jeigu jis nė per šiaudą neperlipa“.
Jėga lietuviškoje kaimo bendruomenėje visais laikais buvo itin vertinama. Įprastai ją mėgdavo demonstruoti darbo metu - kuliant, malūne maišus nešiojant ar rąstus iš miško vežant. Fiziškai subrendusiu vyru buvo laikomas tas, kuris lengvai 50 kg maišą ant pečių užsimesdavo. Būta ir specialių žaidimų, kuriuos dažniausiai žaisdavo vyresnio amžiaus paaugliai - piemenys ir pusberniai: sprando spaudimas, rankų lenkimas, stumdynės delnais, stūmimas nuo akmens, rankų lenkimas, lentų pjovimas, lazdos rovimas, medžio kėlimas, keitimasis kepurėmis, svorio kilnojimas, maišų nešimas ir kt. Svarbiausias jų tikslas - pademonstruoti jėgą ir išaiškinti stipriausius, kurie vėliau buvo mielai kviečiami į talkas.
Ypač mėgdavo imtynes („Veltines“, „Grumtynes“, „Mintynes“). Jomis domėdavosi ne tik jaunimas, bet ir vyresnieji. Imtynėmis buvo sprendžiami įvairūs buitiniai ginčai ir lažybos. Būta įvairių imtynių taisyklių: imtynės laikantis už diržų, susikabinus kryžmai, pakišant koją, atsiklaupus ir kt. Kai kuriose imtynėse nebuvo tikslo parversti varžovą, o tik išbandyti, kuris stipresnis. Populiariausia imtynių forma, kai priešininkai lygioje aikštėje vienas kitą apkabindavo per petį (kairę ranką laikydavo virš varžovo dešiniojo peties, o dešinę po pažastimi) ir stengdavosi vienas kitą pargriauti. Imantis nebuvo galima varžovo kilstelėti į viršų, spausti kumščiu nugaros, pakišti kojos. Tačiau kai kur, ypač Žemaitijoje, šių taisyklių nesilaikyta.
„Bitelės“ - intelektualams
Vertino ne vien jėgą, bet ir sumanumą. Pavyzdžiui, Šiaurės Lietuvoje buvo paplitęs žadimas „Bitelės“. Žaisdami naudodavo mažas balanėlių nuopjovas. Iš jų buvo atpjaunamos 32 kaladėlės - „bitelės“. Iš tų pačių balanėlių buvo padaromos šešios kaladėlės „pusbitiniai“, keturi - „bitinėliai“ ir du „tranai“. Šios figūros buvo su specialiomis įpjovomis šonuose.
Tokį žaidimą dažniausiai žaisdavo dviese arba keturiese. Žaidėjai iš eilės saujoje sumaišydavo ir mesdavo figūrėles. Žaidimo tikslas - tam tikra tvarka atrinkti tos pačios rūšies figūrėles. Jeigu įsimaišo nors viena skirtinga figūrėlė (pvz., tarp „bitelių“ patenka „bitinėlis“), metimas skelbiamas „sudegusiu“, ir žaidėjui neskiriama nė vieno taško. Taškai dar buvo vadinami „akimis“.
Grupinių žaidimų įvairovė
Grupinius žaidimus žaisdavo paaugliai ir jaunimas. Tokie žaidimai buvo ypač populiarūs gatviniuose kaimuose, kur lengviau surinkti dalyvius. Populiariausi buvo „Kiaulikė“, „Bipka“ (ritinys), „Kerėpla“, „Rekežys“, „Gudo mušimas“, „Bobos mušimas“, „Ožkos mušimas“, „Kiveris“, „Pikeris“, „Kergė“, „Vokiečio mušimas“, „Čyžas“.
Į komandas suburdavo pripažinti jaunimo lyderiai - aktyviausi ir sumaniausi kaimo ar miestelio bernai arba merginos, žaidimo taisyklių žinovai. Tokius lyderius turėjo kiekvieno kaimo jaunimas - tiek vaikinai, tiek merginos. Kai žaidime dalyvaudavo dviejų kaimų gyventojai, kiekvienas kaimas sudarydavo savo komandą.
Grupės buvo sudaromos ir žaidimas pradedamas laikantis tam tikrų susitarimų arba paprasčiausiai metant burtus. Žaidžiant grupinius žaidimus įprastai buvo buriama pagrindiniu žaidimų įrankiu - lazda. Tačiau tai priklausydavo nuo grupinio žaidimo pobūdžio.
Pavyzdžiui, žaidime „Avinėliai“ pagrindinis atributas būdavo kailiniai. Stipriausias ir vikriausias vyras išbėgęs į lauką išsiversdavo kailinius ir surikdavo: „Vedu avinėlius į baltus dobilėlius! Avinėlio striuka uodegėlė, kas pridurs?“ Prie vadovo kailinių kabinosi jaunimas ir vaikai, kol susidarydavo gana ilga „uodega“. Tada vadovas su visa vora pasileisdavo bėgti per kiemą, kelią arba lauką visaip bandydamas nusikratyti „uodegą“, apsisukęs pasiekti vorelės galą ir sušerti vytele paskutiniam įsikibusiajam. Tas, kuris nespėja bėgti kartu su visais arba gauna nuo vadovo vytele, iškrinta iš žaidimo. Kai vadovas grįžta atgal į kiemą, „uodega“ būna gerokai „nušiurusi“. Žaidimo laimėtoju laikomas tas, kuris ilgiausiai išbūna voroje.
Žaidimo dalyviai eina ratu. Išrenkama viena mergina, kuri turi atsistoti arba atsisėsti ratelio viduryje. Žaidėjai susikimba rankomis, eina rateliu ir dainuoja. Reikia atkreipti dėmesį i tai, kokie veiksmai apdainuojami dainelėje.
Šakaliniai padai. Žaidimo vedėju išrinktas žmogus uždainuoja. Visi kiti dainuoja kartu ir atlieka dainoje nurodomus veiksmus. Dainuojama sustojus, susėdus, sutūpus ar atsigulus.
Žaidimo dalyviai eina ratu. Prieš tai reikia išrinkti vieną žmogų, kuris vaidins Jurgelį. Taigi Jurgelis atsistoja rato viduryje.
Žaidimo dalyviai eina ratu.
Tradiciniai žaidimai, rateliai ir šokiai
Žaidimas „Medžiotojas“ (Žaidžia 5-20 asmenų)
Visi žaidėjai iš savo tarpo išsirenka „medžiotoją". Žaidimas prasideda, kai tik medžiotojas suriks: „Medžiotojas medžiotų eina!" Tada žaidėjai į visas puses išbėgioja. Medžiotojas tris kartus sviedžia aukštyn sviedinį ir jį gaudo. Po to jis turi teisę...
Žaidimas „Žmogeli, žmogeli!“
Vienas žaidėjas sėdasi viduryje kambario, o kiti bėgioja aplink jį vis arčiau ir arčiau, kad sėdintysis galėtų juos ranka pasiekti, ir vis erzina jį sakydami: Žmogeli, žmogeli! Trauk mus į upelį! Tas, kurį sėdintysis paliečia ranka, tampa žmogeliu ir sėdasi vidurin. Tada...
Žaidimas „Puodą degu!“ (Žaidžia 9-20 asmenų)
Kėdes arba suolus sustato į dvi eiles nugaromis vieną prie kitos, viena vieta mažiau, kiek yra žaidėjų. Visi sėdi, išskyrus vieną. Likusis eina aplinkui ir suduoda kuriam nors sėdinčiam per kelį sakydamas: „Puodą degu!" Paliestasis atsistoja, ir tada bėga...
Žaidimas „Medis“ (Miške, sode ar kitoj vietoj)
Miške, sode ar kitoj vietoj visi žaidėjai sustoja prie medžių. Vienas lieka be medžio.
Žaidimas „Teisėjas ir teisiamasis“ (Žaidžia 6-12 asmenų)
Vienas išrenkamas „teisėju", kitas - „teisiamuoju". Teisiamasis išeina į kitą kambarį. Tuo metu teisėjas kiekvieną paeiliui klausia, ką jis gali pasakyti apie teisiamąjį. Teisėjas privalo turėti gerą atmintį, kad atmintų viską, ką jam sako, ir kad tą...
Žaidimas „Ugnis dega“ (Žaidžia 15-30 asmenų)
Žaidėjai sustoja į eilę arti vienas kito. Kiekvienas užpakalyje savęs per žingsnį pasideda savo kepurę. Vedėjas vaikšto užpakaly žaidėjų kalbėdamas: „Ugnis dega, derva verda, kam žiužį įdėti?" Vedėjas pasilenkia, nuduodamas lyg dėtų žiužį po...
Žaidimas „Skepetaitės metimas“ (Žaidžia 5-20 asmenų)
Visi susėda ratu. Vienas kitam meta skepetaitę. Ją sugavęs turi tuojau pasakyti kokį nors žodį, prasidedantį susitarta raide. Jei kuris pasivėlina atsakyti arba ne ta raide prasidedantį pasako žodį, tas klaupiasi ant vieno kelio ir meta skepetaitę kitam. Jis...
Žaidimas „Raguolis“ (Žaidžia 4-10 asmenų)
„Raguolis" gaudo kitus, šokinėdamas ant vienos kojos. Jei atsistoja ant abiejų kojų, tai tada jis turi sugaut du žaidėjus ir tik antras sugautasis tampa „raguoliu". „Raguolis" šokinėdamas pakeist vieną koją kita gali, kad tik abi kojos nebūtų vienkart ant...
Žaidimas „Šuo“ (Žaidžia 6-10 asmenų)
Žaidėjai išsirenka „šunį", o šis pasako vardą to, kurį nori sugauti. Sugautasis tampa šuniu. Jei gaudant kuris nors žaidėjas perbėgs kelią tarp šuns ir kiškio, tai šuo turi mest pirmąją savo auką ir bėgt paskui naująją ir t.t. Žaidimas tol tęsiasi, kol...
Žaidimas „Akmenukai“ (Žaidžia 4-10 asmenų)
Kiekvienas žaidėjas privalo turėti du arba tris plokščius akmeniukus, sidabrinio rublio didumo. Kuris nors žaidėjas, kaip nors nuburtas, meta vieną akmeniuką, kuris tada visiems yra taikinys. Paskui visi paeiliui meta savus akmeniukus, rūpindamiesi, kad jie...
Žaidimas „Šeškas“ (Žaidžia 6 - 15 asmenų)
Susėda ratu vienas viduryje atsistoja ir gaudo šešką (žiužį). Žaidėjai kiekvienas savo žiužiu iš palengvo muša viduryje stovintį, o šis gaudo žiužius. Kai pasiseka sugauti, tai sėdasi į to vietą, kieno žiužį sugavo. Tas, į kurio vietą atsisėdo,...
Žaidimas „Avinėliai“ (Žaidžia 8 berniukai)
Šiam žaidimui reikia aštuonių berniukų - keturių didesnių ir keturių mažesnių. Mažesnieji susėda kryžmais ant žemės ir suduria padus. Keturi didesnieji sustoja tarp sėdžiančiųjų ir paduoda jiems rankas. Tada vienu metu sėdintieji pasikelia, bet visi...
Žaidimas „Kvietimas“ (Žaidžia 16-50 asmenų)
Šiam žaidimui reikia mažiausiai 16 žmonių. Žaidėjai pasidalina perpus ir stojasi viena dalis nuo kitos už 40 žingsnių. Nuburtoji dalis pradeda. Vienas iš jos, „kvieslys", eina pas priešus, kurie visi iškišę priekin dešiniąsias rankas. Kvieslys suduoda vienam...
Žaidimas „Širdies skausmas“ (Žaidžia 5-20 asmenų)
Susėda visi ant kėdžių. Vienas lieka be vietos, atsistoja viduryje kambario ir sako: „Oi, širdį skauda!" - „Kas sužeidė?“ - „Rūta." (Pirmiau visi pasirenka vardus žolynų ar daržovių.) Rūta stojasi į jo vietą ir taip pat sako, kas jos širdį žeidė. Bet...
Žaidimas „Gyvūnų balsai“
Vedėjas paaiškina sėdintiems ratu žaidėjams, kad jie vaizduos gyvenimą valstiečio gyvulių, mėgdžiodami jų balsus. Kiekvienam į ausį jis pasakys, kurio gyvulio balsą jis turės kuo garsiausiai mėgdžioti. Vedėjui įsakius, turės visi kartu pradėti.
Žaidimas „Skambutis“ (Žaidžia 10-30 asmenų)
Visi užsiriša akis, išskyrus vieną, kuris rankoje laiko skambutį ir skambina juo, bėgdamas kaskart į kitą vietą. Kuris jį sugaus tas ima skambutį, o sugautajam užriša akis.
Žaidimas „Siuvėjo žirklės“ (Žaidžia 5-20 asmenų)
Visi susėda ratu, vienas - „siuvėjas" - stojasi rato vidurį. Siuvėjas ieško savo žirklių ir, eidamas nuo vieno prie kito klausia: „Ar nėra čia mano žirklių?" Kiekvienas siunčia - pas kaimyną. Nebetekęs kantrybės, siuvėjas pagaliau sušunka: „Visi ieškokit...
Žaidimas „Kiškelis“
Visi sustoja ratu. „Kiškelis" - vidury. Žaidėjai svaido vienas kitam sviedinį. Tas, kuris tikisi kiškelį kliudyti, muša jį sviediniu. Jei pasiseka, tai kuris nors žaidėjas nuo žemės paima sviedinį, ir žaidimas tęsiasi.
Žaidimas „Linija“
Šitam žaidimui reikia plačios lygios vietos. Ant žemės brėžia tiesią ilgą liniją. Už 50-100 žingsnių nuo jos sustoja į eilę žaidėjai. Jų visų užrištos akys. Išgirdę ženklą, pradeda dainuodami eiti nubrėžtosios linijos link. Kada nori, tada ir gali kiekvienas sustot.
Žaidimas „Katė miške“
Šitą žaidimą galima žaisti tiktai vakare, kai sutems. Tinkamiausia vieta - sodas su uogų krūmeliais. Vienas žaidėjas, „katė", slepiasi krūmeliuose, kiti jo ieško. Ieškotojai klausia: - Katyte, kur tu? Katė atsako: - Miau! Ir skubiai nubėga į kitą vietą, o tuo metu...
Žaidimas „Karveliai“ (Žaidžia 5-30 asmenų)
Padaro „karveliams". „gūžtą“, t. y. ant žemės nubrėžia ratą. Žaidėjai išsirenka „šeimininką" ir „vanagą", kiti visi - „karveliai". Visi karveliai sueina į gūžtą. Įsakius šeimininkui, jie išskrenda iš gūžtos ir bėgioja po aikštelę. Kai šeimininkas...
Žaidimas „Javų vardai“ (Žaidžia 5-15 asmenų)
Žaidėjai, susėdę ratu, pasivadina javų vardais. Vienas ir sako: „Aš savo karvelius užleisiu ant rugių". Tas, kuris rugiais pasivadino, atsako: „Ne ant rugių, bet ant kviečių", o kviečiai tuojau atkerta: „Ne ant kviečių, bet ant žirnių" ir t. t. Kuris...
Žaidimas „Ožiukas“
Priešais kurį nors žaidėją stovi prižiūrėtojas, kuris jam primena: „Ožiuk, nesižvalgyk!", ir saugo, kad ožiukas akių nekraipytų. O kiti paeiliui prieina ir įvairiais judesiais arba sakiniais rūpinasi nukreipti į kurią nors pusę ožiuko akis.
Žaidimas „Maišas“
Lenktynėms parenkama lygi, be akmenų vieta, o dar geriau pieva. Žaidėjai sustoja į eilę, kiekvienas maiše, prie kaklo užrišamame. Kai vedėjas sušuks: „Viens, du, trys!", visi pradeda skubėti į paskirtą vietą.
Žaidimas „Panaktinis“
Žaidėjai iš savųjų išsirenka vieną, kurį pavadina „panaktiniu". Visi sustoja įvairiose vietose, paženklintose akmenimis, duobelėmis, lentelėmis, arba prie medžio. Panaktinis vaikščioja po aikštelę, ir tas žaidėjas, kurį jis ranka palies arba kurį vardu, pašauks, turi eiti paskui...
Žaidimas „Varpas“ (Žaidžia 10-20 asmenų)
Žaidėjai padaro „varpą", t. y., stipriai susikibę už rankų, sustoja ratu. Vienas žaidėjas, „varpo šerdis", stojasi į rato vidurį. Ratas keletą kartų apsisuka, ką nors dainuodamas, ir paskui sustoja. Tada vidurinis, surikęs: „Perskelsiu varpą!", rūpinasi...
Žaidimas „Meistras“ (Žaidžia 5-15 asmenų)
Kiekvienas pasirenka sau kokį nors amatą ir tylėdamas daro jo judesius. Kai „meistras", žaidimo vedėjas, pradės stalan pirštais belsti, tada visi pertraukia savo darbą ir taip pat beldžia stalan, kai vedėjas nustoja beldęs, tada visi vėl pradeda savo amatą...
Žaidimas „Vilkas“
Vienas žaidėjas - „vilkas", o kitas gano „aveles". Vilką įstumia į kertę ir kėdėmis užstato, it tvora užtveria. „Piemuo", vaikščiodamas apie aveles, sako: „Ganau, ganau aveles, vilkas tupi už tvoros, aš to vilko nebijau".
Žaidimas „Žiedas“ (Žaidžia 5 - 20 asmenų)
Visi susėda ratu. Viena kėde turi būt daugiau nei yra žaidėjų. Kas sėdi po kairei tuščios vietos, tas kurį nors moja. Pamotasis užima tuščiąją vietą. Toliau moja sėdintis prie naujosios tuščios vietos. Kuris nepastebi kvietimo arba nepamato šalia savęs...
Žaidimas „Vidurys“ (Žaidžia 7-20 asmenų)
Visi susėda ratu, o vienas stoja į vidurį. Žaidėjai mėto vienas kitam skepetaitę, kurią viduryje stovintysis rūpinasi sugaut. Jei sugaus, tai į rato vidurį eis tas asmuo, kuris buvo pasiryžęs mestą skepetaitę sugauti, o jei niekas nemėgino, tai tas, kuris...
Žaidimas „Sėdi dvare“ (Žaidžia 8-20 asmenų)
Žaidėjai sėdasi ant žemės į eilę, vienas kitą apsikabindami. O vienas, apsižergęs lazdelę, apie juos joja sakydamas: „Joju, joju apie dvarą: dvaro šunes vampt, vampt, aš kepure plampt, plampt". Paskiau, apsistojęs prie pirmojo, sako: „Laba diena". „Laba",-...
Žaidimas „Virvės metimas“
Šiam žaidimui reikia virvelės tokio ilgumo, kad, atsistojus abiem kojom ant jos vidurio, jos galai siektų pažastis. Suėmęs dešiniąja ranka vieną, kairiąja - antrą galą, nuleidžia virvelę už nugaros, paskui meta ją per galvą priekin ir, kai lekia prie žemės, peršoka per ją...
Žaidimas „Joniukas ir Marytė“
Dviem užriša akis ir pastato toliau vieną nuo kito. Vieną pavadina Joniuku, kitą - Maryte. Marytė klausia: „Joniuk, kur tu?" - „Čia, Maryte",-atsako ir rūpinasi greit patylomis pereiti į kitą vietą. Marytė rūpinasi sugaut Joniuką. Kai sugauna, tada akis paeiliui riša kitiems dviem....
Žaidimas „Žuvis“
Žaidėjai sustoja ratu ir artėja vienas prie kito. Vienas žaidėjas su žiužiu rankoje stovi viduryje rato ir sviedžia žiužį aukštyn. Kuris sugavo, slepia jį už nugaros ir siunčia kuriam nors savo kaimynui. Paskui žiužis arba keliauja iš rankų į rankas,...
Žaidimas „Didelis sviedinys“ (Žaidžia 10-20 asmenų)
Žaidėjai, susikibę už rankų, sustoja ratu. Vienas eina į vidurį ir rūpinasi iš rato lauk koja išmušti didelį sviedinį. Žaidėjai dešiniąja koja atmuša jį atgal į vidurį. Tas, kuris sviedinį iš rato išleidė, eina jo iš vidurio varyti, o vidurinis eina į...
Žaidimas „Varpas“ (Žaidžia 10-30 asmenų)
Žaidėjai sustoja ratu ir artėja vienas prie kito. Vienas žaidėjas su žiužiu rankoje stovi viduryje rato ir sviedžia žiužį aukštyn. Kuris sugavo, slepia jį už nugaros ir siunčia kuriam nors savo kaimynui. Paskui žiužis arba keliauja iš rankų į rankas,...
Žaidimas „Lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos“
„Lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos“ - tai bibliografo Vytauto Steponaičio sudaryto ir 1956 m. Rinkinį „Lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos“ sudaro V. Rinkinyje pateikiamus žaidimus sudarytojas sugrupavo į poetiškai pavadintus skyrius, kurių dauguma skirti skirtingiems metų laikams. Kiekvienas skyrius pradedamas V. Steponaičio gyvai surašyta trumpa įžanga, kuri grindžiama jo prisiminimais, įspūdžiais ir nuotaikomis, taip nuteikiant skaitytoją susidomėti toliau pateikiamais žaidimais. Nemažai žaidimų iliustruoti piešiniais, kai kurie - schemomis.
