Pasakos - kur kas daugiau nei paprasti pasakojimai vaikams. Pasakos - tai pasakojamieji fantastiniai kūriniai, kurie yra priskiriami tautosakos žanrui. Pasakos vaikams gali būti išties naudingos, ypač vaikų kūrybiškumui, vaizduotei lavinti, moralinėms normoms formuoti, empatijai ugdyti. Jos nuo seno užima ypatingą vietą kiekvienos kartos vaikų širdyse, žavi jų vaizduotę magiškais pasauliais, drąsiais herojais ir įvairiomis mistinėmis, fantastinėmis, išskirtinėmis būtybėmis.
Skaitydami pasakas ar jų klausydamiesi vaikai keliauja į fantazijos pasaulį, pilną kalbančių gyvūnų, mitinių būtybių, patiria nepaprastų nuotykių. Taip skatinamas vaiko kūrybiškumas, gebėjimas mąstyti laisvai. Pasakose neįtikėtinai daug pamokų apie moralę ir nesenstančias vertybes.
Per išbandymus ir vargus, su kuriais susiduria tokie veikėjai kaip Pelenė, Snieguolė ar Raudonkepuraitė, vaikai mokosi apie gerumo, empatijos svarbą, gebėjimą atleisti, drąsą, atkaklumą, liūdnas ir pamokančias godumo bei apgaulės pasekmes.
Pasakose paprastai vartojama turtinga ir gyvybinga kalba, kuri yra naudinga vaikų kalbos įgūdžių vystymuisi. Yra daug pasakų, kuriose pasakojama apie egzotines šalis, skirtingas kultūras, atskleidžiamos skirtingų socialinių sluoksnių gyvenimo peripetijos, vaikai susipažįsta su tradicijomis, papročiais ir folkloru.
Pasakų skaitymas kartu gali būti puiki bendros šeimos veiklos alternatyva. Bendra patirtis, tyrinėjant magiškus pasaulius ir aptariant pasakų veikėjus bei siužetus, padeda kurti ilgalaikius prisiminimus.
Kodėl liaudies pasakos vis dar svarbios šiuolaikiniams vaikams?
Viršelio dail. R. - Pasigirsta nuomonių, kad šiuolaikiniams vaikams liaudies pasaka nebeįdomi, nebesvarbi… Kas čia atsitikę, kas pasikeitę mūsų kultūrinėje sąmonėje? J. Š. Manyčiau, kad pirmiausia reikėtų atsikratyti stereotipinio supratimo, jog pasaka yra fantazijų kupinas kūrinys, skirtas vaikams sudominti, pralinksminti. Nuo pat pasakų susiformavimo dar žmonijos civilizacijos pradžioje iki pat XX a. vidurio (ar net vėliau) pasakos buvo sekamos ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Jos buvo žmonių tarpusavio bendravimo įrankis, laisvalaikio leidimo būdas, gilus aplinkos informacijos šaltinis. Todėl jų sekimo laiką ir vietą neretai reglamentavo tam tikri draudimai, o jose neretai užsifiksavę itin drastiškų vaizdų. Atsiradus įvairių naujų komunikacijos priemonių (radijas, televizija, internetas), senoji bendravimo forma, kai žmonės susirinkdavo ir klausydavosi pasakų sekėjų istorijų, iš to gaudami gyvenimiškos išminties, nuslinko užmarštin. Kadangi pasakos jau nebeatlieka vienos iš savo funkcijų - informacijos perteikimo, - susiformavo supratimas, kad tai nerimtas žanras, skirtas tik vaikams.
J. M. Šiuolaikiniams vaikams ne tik pasakos, bet ir daugelis kitų dalykų, praeityje laikytų vertingais ir įdomiais, nebesvarbūs. Tačiau tai ne tik vaikų problema. Pastaruosius du dešimtmečius gyvenimas Lietuvoje sparčiai kinta. Įsigalėjęs kapitalizmas skatina vartotojišką „kultūrą“, materialinės vertybės vertinamos labiau nei dvasinės, gyvenimo tikslu dažnam yra tapę turtai. Tuo tarpu bendravimas ir tradicijos dažnai nuvertinami. Neretoje šeimoje vaikai gana ilgam paliekami vieni prie televizoriaus ar kompiuterio ir susižavi ten rodomais herojais, jų nepaprastais nuotykiais. Bet juk pasakų herojai neką prastesni, o jų nuotykiai neretai dar įdomesni, tereikia tą pasakų pasaulį atrasti. Manau, kad nuo ankstyvos vaikystės liaudies pasakas girdintis vaikas jų neatstums ir vėliau, o vien animacinius filmukus įpratusį žiūrėti vaiką sudominti liaudies pasaka gana sunku.
L. A. Manau, kad šiuolaikiniam vaikui pasakos yra ir svarbios, ir įdomios, ir reikalingos. Mūsų vaikai išvis labai mažai bendrauja su knyga, per mažai skaito. Jiems įdomesnė televizija, internetas. Bet vien tik vaikų kaltinti neturėtume. Sąžiningai pasakius, kiek tėvų vaikams skaito ir netgi seka pasakas?
B. K. G. S.-K. Nieko neatsitiko mūsų kultūrinei sąmonei. Ir pasaka tebėra įdomi. O nebeįdomios, nebepatrauklios gali būti per pastaruosius penkiasdešimt metų įsitvirtinusios pasakų pateikimo formos. Juk pats žodis pasaka nurodo, kad ji turėtų būti sakoma, t. y. sekama. Šimtmečius pasakų buvo klausomasi, o ne skaitoma. Dabartinius prie kompiuterio ekranų prilipusius vaikus prie pasakų reikia lenkti ne kišant į rankas pasakų knygą, o leidžiant jiems išlikti prie kompiuterio. Galėtų atsirasti liaudies pasakų svetainių, kuriose pasakos būtų sekamos. Žinoma, ne taip, kaip girdime jas sekant per radiją, o ištariamą žodį sujungiant su vaizdu ekrane, pasiūlant žaidimo įterpinių. Kompiuteriniai žaidimai taip pat puikiausiai padėtų liaudies pasakoms gyvuoti šiandienio vaiko pasaulyje. Dalis pasakų knygų galėtų išeiti kompaktinių plokštelių pavidalu. Kitas dalykas - kai kuriose šalyse nūnai atsiradusi nauja profesija: žmonės verčiasi pasakų sekimu, ir, sako, visai neblogai.
B. K. Dabar, kaip ir anksčiau, pasakos moko daugelio dalykų. Patirti baimę ir išmokti ją įveikti; įsiminti, kaip elgtis įvairiose situacijose, o prireikus tą „mokslą“ beveik automatiškai pritaikyti, kūrybiškai ir net abstrakčiai mąstyti ir t. t. To paties iš pasakų gali mokytis ir suaugusieji. Beje, ne kartą įsitikinau, kad vaikai puikiai supranta pasakas, nes priima jas kaip teisybę. Kartą, pakviesta į gimtojo Rečionių kaimo (Ukmergės raj.) mokyklą, radau susirinkusius žemesniųjų klasių mokinius. Pasakiau, kad paprastai pasakas aiškinu aš, o šį kartą - seksiu, o aiškins jie. Vaikai sutiko. Pasekiau apie ožką su ožkiukais ir vilką, baigiau tuo, kad vilkas ožkos vaikus prarijo. Paklausiau: „Kodėl vilkas prarijo ožkiukus?“ Visi kartu šaukė: „Todėl, kad jie atidarė durytes.“ - „O kodėl ožkiukai atidarė durytes?“ - „Manė, jog tai jų mamytė šaukia.“ - „O kodėl ožkiukai manė, kad šaukia jų mamytė?“ - „Todėl, kad vilkas šaukė tais pačiais žodžiais ir dar liežuvį pasiplonino.“ - „O kaip ožkiukai turėjo elgtis?“ Čia prasidėjo diskusija: vieni sakė, kad reikėjo pažiūrėti pro langelį, kiti - kad tai pavojinga, vilkas gali pagriebti už ragelio. Pagaliau buvo nutarta, kad reikėjo vienam užlipti ant aukšto ir ten pažiūrėti pro langelį. Paskui visi kartu padainavome apie ožką, kurią ponas siuntė riešutų parnešti. Ožka lazdos nepalenkė, riešutėlių nepaskynė, nėra ožkos su riešutais. Ponas siuntė vilką, šaulį ir t. t. Klausiu: „O kam reikalinga ši pasaka?“ Salėje visiška tyla, visi mąsto.
J. Š. Mes nebegrįšime į XIX a. pabaigą-XX a. pradžią, kai pasakos aktyviai buvo sekamos. To ir nereikia siekti. Tačiau turime keisti pasakos ir vaiko santykio suvokimą. Dirbdama su pasakų tekstais, bendraudama su tėvais, kurie arba skaito savo atžaloms pasakas, arba to nedaro, susidariau tvirtą nuomonę, kad pasakos vaikams labai reikalingos, ir pirmiausia dėl vienos priežasties - kad palaikytų vaiko ir tėvų ryšį. Visi pastebime, kad šiais aktyviais laikais tėvai vis mažiau dėmesio skiria savo vaikams. Be abejo, jei pasakos tiek amžių išliko, tai jose išlikę ir vertingų dalykų, kurie domina vaikus. Kuo pasakos vaikams yra patrauklios? Pirmiausia sudėtingas užduotis atliekančiais personažais, į kuriuos vaikai nori lygiuotis. Stebuklinėse pasakose nubrėžiama tam tikra gyvenimo linija: žmogaus siekiai, jų įgyvendinimas ir galiausiai - laiminga pabaiga.
J. M. Daugelį amžių gyvavusiose pasakose sukaupta žmonijos patirtis aktuali ir šiais laikais. Mums atrodo, kad gyvename pasaulyje, kuris labai skiriasi nuo vaizduojamo pasakoje, tačiau taip nėra. Žmonės visais laikais siekė panašių tikslų ir sprendė panašias problemas.
G. S.-K. Tuo, kuo buvo svarbi prieš šimtą ir tūkstantį metų.
L. A. Pasaka buvo svarbi tiek seniau, tiek dabar, nes jos diegiamos vertybės amžinos. Pasakos vaikus moko tik gerų dalykų, kuriuos būtų galima ilgai vardyti. Jos moko drąsos, pasitikėjimo savimi, žinojimo, kad už kiekvieną gerą ir blogą darbą turi būti atitinkamai atlyginta. Ar to šiandienos vaikams nereikia?
Kaip pateikti liaudies pasakas šiuolaikiniam vaikui?
Viršelio dail. K. - Nuo vaiko vis tolsta liaudies pasakų žodynas, kalba, tolsta realijos, darosi neatpažįstami daiktai, aplinka… Kaip tada pasakas vaikui pateikti?
J. Š. Suprantama, be redagavimo niekaip neapsieisi. Žinant, kaip kalba laikui bėgant kinta, tai yra neišvengiama. XIX a. pabaigos-XX a. pradžios tekstų realijas net ir ne kiekvienas suaugęs žmogus supras. Taigi tenka keisti tam tikrus seniai nebevartojamus žodžius, paprastinti kalbą atsisakant tarmybių, svetimžodžių. Vis dėlto kartais norisi išlikti ir šiek tiek konservatyviam. Jei tas realijas dar neblogai pažįsta suaugęs žmogus, tai geriau jas tekste palikti.
J. M. Kad liaudies pasakos „per sunkios“, kartais pasiskundžia net lietuvių tautosaką studijuojantys studentai… Vis dėlto nemanau, kad pateikiant skaitytojui autentišką pasakos variantą derėtų visai supaprastinti. Juk klausydamas ar skaitydamas apie fantastiškus herojų nuotykius vaikas kartu gali susipažinti su mūsų protėvių pasauliu, kai kuriais šiuolaikinėje buityje nebevartojamais daiktais, išmokti vaizdingų posakių ir pan. Manau, jog liaudies pasaką reikėtų redaguoti tiek, kad ji priartėtų prie šiuolaikinio vaiko, bet jokiu būdu jos per daug nesupaprastinti ir nepadaryti primityvios.
L. A. Pasakų pateikimas įvairaus amžiaus vaikams turėtų būti skirtingas - juk ir seniau taip buvo. Nemanau, jog pasakas reikėtų redaguoti taip, kad vaikams jose būtų aišku viskas: nepažįstami daiktai, aplinka būtų keičiami jiems artimesne, suprantamesne. Patiems mažiausiems pasakas skaito tėvai, todėl manau, kad nieko baisaus, jei vaikas išgirs kokį nors neaiškų jam žodį.
G. S.-K. Redagavimas priklauso nuo daug ko. Pirmiausia - nuo vaiko amžiaus. Vienaip redaguosime pasaką, leidžiamą trimečiam, kitaip - skirdami trylikamečiam vaikui. Idealiausia, jei suredaguota, bet dar neišleista pasaka būtų „patikrinama“ garsiai perskaitant ją grupelei vaikų. Tada paaiškėtų, kokių realijų vaikai neatpažįsta, kokie žodžiai nesuprantami, kokie sakiniai perdėm painūs ir pan.
B. K. Vieną kartą ilgiau sustoję prie neaiškaus sakinio, išsiaiškinę nežinomą žodį, jie praturtins savo žodyną. Lietuviškais žodžiais reikia keisti tik svetimžodius, o tarmių leksika turtina kalbą. Be to, išnašose ar knygos pabaigoje galima paaiškinti senoviškas realijas, pridėti žodyną. Nereikia dirbtinai keisti realijų naujomis: nejaugi kas nors mano, kad nebūtina žinoti, kaip žmonės gyveno XIX ar XX a.? Ypač senų realijų pasakose ir nėra: jos natūraliai (tradicijos puoselėtojų) buvo keičiamos.
Lietuvių liaudies pasakų leidyba ir iliustracijos
- Ką manote apie dabartinę liaudies pasakų leidybą? Kas nepatinka?
B. K. Ne visos leidyklos moka ir nori žmoniškai bendrauti su pasakų knygų rengėjais. Turiu karčios patirties. Leidykla „Alma littera“ surado mano seniai skelbtą rinkinį Negirdėtos neregėtos pasakos, pasiūlė leisti dar kartą. Sutikau. Kai parodė galimas iliustracijas, pasakiau, kad jos nepriimtinos - tai kompiuterinės baidyklės. Man buvo paaiškinta, kad kitokiomis iliustracijomis nebesidomima, knygų neperka, o leidykla komercinė. Atsakiau, kad aš nesu komercinė, paprašiau surasti pasakas mėgstantį dailininką (tokių Lietuvoje daug) ir vis dėlto iliustracijas parodyti man. Po ilgos tylos pranešė, kad knygelė paskelbta. O kaip iliustracijos? Pasakė, jog parodyti pamiršo. Iliustracijos matyto dailininko, gal kiek sušvelnintos, bet tos knygutės nenoriu imti į rankas ir negaliu niekam dovanoti. Pasakų ir kitokios tautosakos knygutes keliose Kauno leidyklose masiškai kepa kažkokie Sasnauskai. Jie „redaguoja“ tekstus, iš tiesų juos luošina. Jiems atrodo, kad jokio išmanymo nereikia.
G. S.-K. Jau daugelį metų neperku vaikams skirtų pasakų rinkinių. Įsigyju tik tuos, kurie profesionaliai parengti kaip mokslinių šaltinių leidiniai. Dabartinė į vaikus orientuota liaudies pasakų leidyba iš esmės komercinė. Daugiau nei dešimtmetis liaudies pasakų rinkoje karaliauja Pranas ir Valdas Sasnauskai. Bet jų išleistos knygos tikrai ne karališkos. Kitas dalykas - liūdna, kad skaitytojai klaidinami. Antai „Šviesos“ leidykloje, toje, kuria turėtume labiausiai pasitikėti, nes ji aprūpina mokyklas vadovėliais, neseniai išėjo knyga Laumių pasakos.
J. Š. Nepriklausomybės laikotarpiu lyg iš gausybės rago pasipylė lavina leidinių vaikams. Ryškūs viršeliai ir įspūdingos iliustracijos - štai kuo viliojamas mažasis skaitytojas tarpusavyje konkuruojančių leidyklų. Nors pasakų rinkinių išleidžiama daug, kokybišką leidinį rasti tikrai sunku, mat labai neatsakingai elgiamasi su tekstais. Labai jaudina dviejų asmenų (pavardžių čia nenoriu minėti - kas domisi pasakomis, tas žino) susikurtas savotiškas verslas iš pasakų leidybos. Tie žmonės jau yra gavę literatūros antipremiją už pasakų vertimus. Galima jiems būtų skirti tokią „premiją“ ir už pasakų darkymą. Pasakų leidyboje vyrauja būtent šių asmenų produkcija (kitaip šių leidinių negaliu pavadinti). Nuolat kepamos pasakų knygos apie velniukus, laumes, aitvarus, užburtus lobius, gėles ir t. t. Kūriniai dažniausiai imami iš tarpukario leidinių (kuriems jau nebegalioja autorinės teisės) ir, švelniai tariant, perdirbami. Gyvos pasakos aš juose jau neberandu.
J. M. Pastaruoju metu išleidžiama gana daug liaudies pasakų rinkinių. Iš jų man labiausiai patinka sudaryti tautosakininkų - jie pasakas pažįsta bene geriausiai, todėl gali atrinkti kokybiškiausius, tinkamiausius spausdinti kūrinių variantus ir juos tinkamai parengti leidybai. Savo vaikams neseniai nupirkau kelis J. Šlekonytės ir B. Kerbelytės sudarytus ir gražiai iliustruotus pasakų rinkinius. Na, o nepatinka prasta kalba perpasakotų ar perdirbtų pasakų rinkiniai. Už tai jau kritikuoti daugybę pasakų rinkinių iškepę P. ir V.
- Kokias vaikams išleistas liaudies pasakų knygas laikote įsimintiniausiomis, pavyzdinėmis?
J. Š. Tai lietuvių liaudies stebuklinių pasakų rinkinys Gyvasis vanduo („Vyturys“, 1989; sudarė B. Kerbelytė). Žinoma, ne visi čia skelbti kūriniai bus priimtini vaikams, tačiau tai tikrai vertas dėmesio leidinys. Pakartotinai išleisti ir kiti pasakų rinkiniai - Neregėtos negirdėtos pasakos, Gulbė karaliaus pati. Įdomu, kad pasirodė neblogų pasakų rinkinių, išleistų regioninėse leidyklose. Pirmiausia turiu galvoje Panevėžyje E. Vaičekausko knygyno leidyklos išleistas Antano Baranausko pasakas (parengė Kostas Aleksynas): pirmoji knyga vadinasi Vėtros sūnus (1999), antroji - Tamsos karalienė (2008). Gausią pasakų kolekciją, sudarytą Jono Basanavičiaus, išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Deja, norint vaikams pateikti pasakų iš tokių rinkinių, reikėtų daryti griežtą atranką, mat tai neadaptuoti kūriniai, pasižymintys sodria XIX a. pabaigos-XX a. Viršelio dail. N. Vertingas ir vaikams patrauklus yra specifinių - melų ir formulinių - pasakų rinkinys Gerai, bet nelabai.
B. K. G. S.-K. Tokių nurodyti negaliu.
- Ar liaudies pasakų rinkiniams, knygoms svarbios iliustracijos? Kodėl?
B. K. Be abejo. Jos neturi būti natūralistinės, neverta vaizduoti tik kai kurių „scenų“.
J. Š. Žinoma, kad būtinos. O kokios jos turėtų būti, yra diskusijų klausimas. Psichologai teigia, kad jaunesniojo amžiaus (4-5 metų) vaikams netinka abstrakcijos - jie jų nesuvokia. Tokiems vaikams teiktinesnis realistinis vaizdavimas.
L. A. Patiems mažiausiems pasakos turėtų būti iliustruotos. Nemokėdami skaityti, jie taip geriau įsimena ir pačią pasaką. Beje, kiek teko susidurti, tokios knygelės dabar vaikams ir leidžiamos. Man visai patikdavo ir labai gausiai iliustruotos knygelės patiems mažiausiems - mes su dukra tada ne tik perskaitydavome tokią pasaką, bet ir „apipasakodavome“ paveikslėlius, skaičiuodavome, susipažindavome su mus supančiais daiktais, jų forma ir spalvomis. Mano teigimu, tokią pažintinę funkciją šiuo metu gerai atlieka įvairios pasakų knygelės su užduotėlėmis.
J. M. G. S.-K. Pasakų iliustracijose turėtų glūdėti paslaptis. Jos turėtų būti tarsi kitokio nei mūsiškis pasaulio langeliai. Tokie langeliai, nuo kurių sunku atsitraukti ir kurie skatina ieškoti durų, kad patektum į vidų. Gražiausios nūnai yra ne liaudies, o literatūrinių pasakų knygos. Beje, liaudies pasakų ar sakmių motyvais sukurtos literatūrinės pasakos šiandienos vaiką gali jaudinti labiau nei tradicinės. Ir ne tik šiandienos.
Pasakų pamokos ir vertybės
- Bene dažniausiai plačioji visuomenė kelia klausimą dėl liaudies pasakų baisumo. B. K. Paradoksalu, kad baisumas ypač akcentuojamas dabar, kai kasdien ir kas valandą televizija rodo baisius dalykus. Anksčiau klausdavo, kam pasakos reikalingos, ko jos moko, o dabar klausia tik vieno - kodėl pasakos žiaurios. Pasakų žiaurumai motyvuoti - kartais žudomi neteisingai pasielgę ir bandymo neišlaikę personažai, baudžiami skriaudikai, šmeižikai, apgavikai. Nereikia pamiršti, kad žodis ir paveikslas veikia nevienodai. Kai pasakoje pasakoma, kad raganą nužudė, suvokiama, kad ji to...
Pamokanti pasaka apie bebriuką Bronių, vis nukeldavusį savo koncertą vėlesniam laikui. Ką išmoko bebriukas (ir pasakos autorė!) apie vis atidedamus darbus.
Pasaka apie gyvūnėlius, kuriems sniegas patinka labiau už lietų? Ką apie tai išmoko laputė Laima, geniukas Gediminas ir kiškiukas Karolis? Ar lietus tikrai jau toks blogas?
Seniai labai seniai, blizgančiu šviežio sniego sluoksniu užklotame miške, voverytė Giedrė šokinėjo po medžiais ir krūmais, niūniuodama smagią dainelę, kažką […]
Seniai labai seniai, tankiame miško kampelyje gyveno sau būrelis miško žvėrelių. Jie stebėjo, kaip vienas po kito krito medžių lapai, […]
Pasaka apie drambliuko Dominyko ir skruzdėlytės Simonos susitikimą. Kaip bėdai užklupus jie išmoksta nesikuklinti ir paprašyti pagalbos?
Jaukiame mažame namelyje ramios gatvelės gale kartu gyveno trys gyvūnėliai: šuniukas Margis, katytė Emilija ir papūga Birutė. Žaisdavo jie dažniausiai […]
Pasaka apie boružėlę, susitaikiusią su metų kaita. Ar pavyko jai sutikti rudenį?
Pasaka apie darželio išvyką į parką ir pamoką kaip skirtingi vaikai gali žaisti skirtingai. Ir nieko tame nėra baisaus.
Šuniukas Margis leidžiasi į kelionę, išmokiusią jį vertinti tai, ką turi.
Seniai labai seniai, tolimuosiuose šiltuose kraštuose gyveno toks paukštis povas.
Pasaka „Varna ir sūris“ – Lietuviška animacija vaikams (Full HD)
Gražiausios pasakos vaikams. Lietuvių liaudies pasakos. Pasaulio pasakos. Stebuklinės pasakos.
Kitą kartą gyveno trys paršiukai - trys broliai. Bet... Kartą senelė sako: - seneliuk, seneliuk, neturime duonutės. Ką darysime? - Et, nedidelė bėda, - atsakė senelis. - Aš atnešiu miltų, tu užmaišyk tešlą ir iškepsime duonutę. Kaip tarė, taip ir padarė. Senelis atnešė maišelį ruginių miltų, senelė duonkubilyje užmaišė tešlą, o...
Seniai seniai, kai dar žmonių nebuvo, gyveno mėnulis ir saulė. gyveno šviesioje pilyje ir vienas kitą labai mylėjo. Begyvendami susilaukė ir gražios dukters. Dukteriai davė Žemės vardą. Daug metų Mėnulis su Saule gražiai gyveno, bet vieną dieną ėmė ir susipyko.
Už laukų laukelių, už kalnų kalnelių, trisdešimtoj valstybėj, didžiuose puikiuose rūmuose gyveno karalius su karaliene. Daug jie visa ko turėjo, tik nedavė jiems Dievas vaikų, ir juodu liūdėjo. Pagaliau įvyko, ko troško karaliai: jiems gimė duktė, ir tokia graži, kad nė pasaka...
Buvo labai graži vasaros diena skruzdėlė, sunkiai vilkdama savo nešulius, ėjo miško takeliu. Staiga, kur buvęs nebuvęs, jai ant tako stryktelėjo žiogas ir sako: - Sesele, ko tu taip vargsti? Matai, kokia graži diena. Tai dainuok ir linksminkis! Skruzdėlė pažiūrėjo į žiogą ir...
Pamiškėje trobelėje gyveno ožka su septyniais ožiukais. Kartą eidama į mišką ožka sušaukė ožiukus ir sako: - Aš einu parnešti šieno, o jūs neįleiskite trobon vilko. Jį pažinsite iš storo balso. - Gerai, motute, - sušuko ožiukai. - Mes jau mokėsim pasisaugoti! Vilkas girdėjo...
Buvo kartą maža miela mergaitė, ir kas tik ją pamatydavo, visi pamildavo, bet labiausiai mylėjo senelė - ji nebeįmanė nė ko jai beduoti.
Buvo kartą karalaitis, jis ieškojo sau pačios; bet norėjo gauti būtinai tikros karalaitės. Beieškodamas išvažinėjo visą pasaulį, o visiškai tinkamos niekur negalėjo rasti. Karalaičių buvo daug, tik kiekvienai vis šio ar to trūko.
Atėjo žiema, apsidairė, ar visi jos laukia: ar medžiai ir žolės vasaros apdarus jau nusimetę, sėklas žemėje pasėję, apklostę. Stūkso miškai ir sodai sustingę,...
Vieną sykį katinas išėjo iš namų pasipeliaut. landžiojo landžiojo po kopūstų daržą, tiktai piept jam ant uodegos galo kopūsto lapas ir užkrito. Persigandęs katinas pamanė: „Dabar tai jau tikrai dangus griūva!" Ir pasileido bėgt. Bėga, spiria, kiek tik kojos leidžia, ir...
Kitą kartą gyveno didikas, kuris, likęs našlys, vedė tokią didžiuoklę moterį, tokią puikuolę, kokios kitos pasaulyje nerastum. Ji turėjo dvi dukteris, visiškai tokio pat būdo ir visu kuo į save panašias. Pro...
Šeimininkė suspaudė gražų didelį sūrį ir padėjo jį džiūti ant palangės. Kur buvus, kur nebuvus, varna tik plast plast ir prišokus jį pagriebė. Pagriebus atsitūpė medžio viršūnėje ir patenkinta apsidairė. Tuo metu iš miško atslinko lapė ir pamatė varną su sūriu. Lapei iš...
Gyveno kartą prie ežero maža mergaitė, vardu Eglutė. Tiesą sakant, šįmet ji jau nebemaža -- jai sukako ketveri metukai.
Buvo karalius ir turėjo tris dukteris: viena graži, kita gražesnė, o jauniausioji - gražiausia. Tėvas norėjo į Vilnių važiuoti tarnaitės - apsižiūrėti, kiaulėms apšerti, apsišluoti. Jauniausioji duktė sako: - Tėvai, nereikia man tų tarnaičių: aš pati apsižiūrėsiu. Kai...
Ore smarkiai šalo; sniegas snigo ir temo. Buvo paskutinis metų vakaras. Tą vakarą ėjo gatve varginga mergaitė, maža, vienplaukė, basa. Iš namų ji buvo išėjusi su klumpėmis, bet naudos iš jų maža teturėjo. Tos klumpės buvo motinos, ir mergaitei smuko. Nukrito jai nuo kojų beskubant...
Gyveno seniau vienas labai turtingas ponas. Kartą jis parašė lentoje: „Jeigu kas žino, kas yra bėda, tegu man pasako!" Prikalė tą lentą prie stuobrio pakelėj. Viename sodžiuje gyveno ūkininkas su žmona ir turėjo sūnų mikutį. Guvus tai buvo bernaitis: padykęs ir pramaniūgas. Jis nuolat baidė paukštelius, vaikė šunelį ir katytę, gainiojo po kiemą vištas. Kai Mikutis paūgėjo, tėtė liepė jam ganyti gyvulėlius. Išgena būdavo Mikutis...
Gyveno senelis ir senelė. nieko jie daugiau neturėjo, tik trobelę ir vištytę su gaidžiuku. Kartą gaidžiukas kapstė žemę ir iškapstė pupą. - Pasodinkime pupą, tegu auga, - pasakė senelis. Paėmė senelė molinį puodą ir pasodino į jį pupą. Pasodino, o puodą padėjo po lova....
Kitąsyk senų senovėje buvo senelis ir senutė. Turėjo juodu dvylika sūnų ir tris dukteris, kurių jauniausioji buvo vardu Eglė. Vieną vasaros vakarą visos trys seserys išėjo maudytis. Prisipūškinusios ir išsipraususios, išlipo ant kranto apsitaisyti. Jauniausioji žiūri - jos...
Kažin kada, labai seniai, numirus tėvui, trys malūnininko sūnūs dalijos turtą. Vyresnysis sūnus pasiėmė malūną, antrasis asilą, o mažajam, Jonui, davė katiną: manykis, sako, gyvenk! Sėdi Jonas susitraukęs, nuliūdęs ir kalba: - Ką aš dabar veiksiu su tuo ūsočium? Katinas...
Gyveno kartą viena moteriškė, ji labai norėjo turėti mažą vaiką, bet nežinojo, kur gauti. Nuėjo ji pas seną žynę ir sako: - Labai norėčiau turėti mažą vaiką, ar nepasakytum, kur galėčiau gauti? - Menka čia bėda,- atsakė žynė.- Še tau miežio grūdą: čia ne paprastas...
Gyveno kitados brolis, kuris turėjo seserį sigutę, labai gerą ir gražią mergaitę. Jų motina buvo mirusi, o ūkį valdė pamotė ragana. Pamotė turėjo ir savo tikrą dukterį, kuri buvo negera ir nedaili. Ji vaikščiodavo išsipuošusi, išsipusčiusi ir nieko neveikė. Kol brolis buvo...
Seniai seniai ant juros kranto gyveno žvejys su žmona. turėjo juodu apgriuvusią lūšnelę, tinklą ir suskilusią geldą, štai ir visas turtas. Senelis gaudė žuvis, senelė jas kepė ir taip abu gyveno. Nei nepajuto, kaip senatvės sulaukė. Vieną kartą užmetė senelis tinklus ir pagavo...
Buvo trys broliai: du gudrus ir vienas kvailas. Tėvas prieš mirtį jiems pasakė: - Ateikit kasnakt po vieną ant mano kapo, prisipylę po maišeli pelenų. Kai tėvas pasimirė, gudrieji broliai prašo kvailį, kad jis eitų pirmą naktį. Kvailys, prisipylęs pelenų maišelį, nuėjo ant...
Lietuvių liaudies pasakos vaikams :: Pasakos prieš miegą!Sielai » Pasakos » Kategorijos » Temos » Autoriai »Įgarsintos » Naujos pasakos » Visos pasakos » Palik pėdsaką• Aneliutė ir močiaka • Auksinis ožiukas • Aukso laivas • Ažuolas ir varnalėša • Batuotas katinas • Bėdžiaus brolio nelaimė • Dėkingi gyvūnai • Devyni broliai ir jų sesuo Elenytė • Dvi varlės • Dvylika brolių juodvarniais lakstančių • Eglė, žalčių karalienė • Gaidys ir višta lazdynuose • Ginučių piliakalnio padavimas • Grigo ratai • Gudrus kvailys • Gyvačių karalienės karūna • Kaip lapė ir lokys pirkosi sviesto? • Kaip lapė vilkui kailinius siuvo • Kalėdinis stebuklas • Kam tie ponai? • Karalaitis vagis • Kas išgelbėjo vyšnaitę • Kiekvienas savo laimės kalvis • Kodėl lokio trumpa uodega? • Krepšy, atsidaryk! Siūlome pasidairyti..Beždžionių tiltas per Nerį... Tai ant metalinių vielų pakabintas lentų lentelių tiltukas per Nerį Vilniaus rajone, tarp Liucionių ir Papunės (Skersabalių) kaimų. Ir turbūt, neapsiriksiu parašydama, kad tai vienas iš žinomiausi..
Vienas šeimininkas prastai prižiūrėjo savo gyvulius: šuns nelakino, gaidžio nelesino, tai šiuodu ir nutarė pabėgti į mišką ir pradėti savarankiškai gyventi. Gaidys susirado laktą ant aukšto ąžuolo šakų, o šuo kiek žemiau įlindo j ąžuolo drevę ir pasitaisė sau guolį. Sėdėjo senelis ant akmenėlio, žiūrėjo į vandenėlį, nugi tik pliumpt ir įpuolė. Mirko mirko, išmirko - išrūgo, išlipo - išdžiūvo. - Tau graži ir man...
Gyveno brolis Joniukas ir sesuo Elenytė. Buvo vasara, saulė kaitino. Joniukas ištroško, norėtų gerti, bet upelio nebuvo arti. - ...
Buvo senelis ir senelė. Neturėjo juodu vaikų, tai senelė ir sako: - Eik, senuk, į girią, iškirsi alksnį ir parneši. Senelis parnešė alksnio šaką, aptašė, įdėjo lopšin, o senelė supa ir gieda: - Lylia lylia, Trivainėli! Supo supo ir išsupo vaikelį. Vaikelis guvus, bematant...
Gyveno kartą moteriškė. Ji turėjo dukterį ir podukrą. Dukterį mylėjo, o podukrą visaip vargino, sunkiausius darbus užduodavo. - Visai aptingai, snaudale,- beganydama. še pakulų maišą. Suverpk, išausk, išbalink, suriesk ir vakare parnešk man...
Tėvas turėjo keturis sūnus. Bet tėvas mirė, paliko viena motina su tais vaikais. Vargsta, žūna ana su tais vaikais, vos ne vos anuos gali išmaitinti. Vieną dieną nebeturi ana vaikams ką beduoti. Eina prie kaimyno skolintis duonos.
Karalius neturėjo vaikų. Jis nuėjo medžioti, bemedžiodamas užsigeidė gerti. Jis pasilenkė, o velnias už barzdos: - Neleisiu! Jei pavesi, ko namie nepalikai, tai paleisiu. Kas daryti? Prižadėjo. Pareina namo,- ogi randa - duktė gimusi! Kai jai sueis dvidešimt metų, tai velnias paims....
Gimė vargšui žmogui berniukas. O tas žmogus sakydavo, kad pasaulyje nėra lygybės: vieni turtingi, kiti vargšai. Taigi sumanė anas ieškoti tokio kūmo, kuriam visi lygūs - teisingo žmogaus. Na, ir išėjo. Eina anas ir sutinka dievą. - Kur tu eini? - klausia dievas. - Kūmų...
Vieną kartą velnias nuėjo pas dievą ir sako: - Leisk man, aš visus žmones išpjausiu. Dievas pagalvojo, pagalvojo ir leido jam išpjauti visus žmones. Velnias tuoj pasivertė geležiniu vilku ir pradėjo pjaut žmones. Išpjovė visus žmones, atliko tik brolis ir sesuo. Išsikasė po...
Buvo dvi seserys ir mažutis broliukas. Kartą berniukas žaidė palangėje aukso obuoliuku. Buvo pavasaris. Skrido žąsys ir gulbės ir pasiėmė broliuką. Ir nusinešė pamarėn, kur buvo žąsų ir gulbių bobutė. Seserys pažiūrėjo - broliuko jau nėra. Apsirengė vyresnioji sesuo ir...
Buvęs vaikas aštuonerių metų taip nebaugus, taip nebaugus, kad jis nė žinote nežinojęs, kas tai yra baimė. Jo tėvas vieną kartą parėjęs iš miško vakare ir sakąs: - Tai kad nusigandau, tai nusigandau! Kažin kas toks baisus man pasirodė - mane suėmė baimė, tai man net...
Ėjo kurpius su kurpaliais, sutiko velnią. Velnias sako: - Ar neitum pas mane siūti batų? Aš tau brangiai mokėsiu. Kurpius sutiko, nuėjo į peklą ir siuvo. Naktim visi velniai išlekia iš peklos, o tam kurpiui liepia kurstyti peklą. Vėlės prašo nekurstyti. Jis klauso, nekursto....
Buvo diedas ir boba. Anie turėjo vieną berniokėlį. Kartą mama minkė duoną, o berniokėlis bėginėjo po pirkią su botagėliu. Tėvas sako: - Drikstelk mamai per nugarą! Mama sako: - O kad tu skradžiai žemę nueitum! Tėvas sako: - Eik paklausk mamą, kada nueit skradžiai...
Buvo tėvas, mama ir sūnus Lipnikėlis. Jį įleisdavo į ežerą, ir jis ten žuvaudavo. Mama atneša jam valgyti ir šaukia: - Artyn martyn, artyn martyn! Artyn martyn, artyn martyn! Lipnikėli, atnešu, atnešu Košės puodą - viename svieste, Viename svieste, viename piene. Atplaukė...
Buvo karalius ir karalienė, jie turėjo tris sūnus, juos leido mokytis. Bet vaikai vis tyčiojosi iš jų, kad jie neturi motinos. O jų motina buvo uždaryta tokiame mūre. Bet vieną sykį vaikai klausia tėvą: - Nagi, tėveli, ar mes neturim motinos? O tėvas sako: - Kurgi jūs,...
