Nors aplinkinių nuomonės neklausė ir dabar namuose Norkevičiai augina du šunis, visgi, kaip sakė pažįstami ir draugai, taip ir atsitiko. „Kilimą apšlapino ir nieko neatsitiko. Gyvenimas nesugriuvo nei mums, nei tiem aplinkiniam. Sakė, kad čia bus klaida, nedarykit klaidos. Bet tai bus mūsų klaida. Šiuo atveju - ne klaida. Mes labai džiaugiamės, kad pasiryžome tą daryti. Niekam nesistengėm tos atsakomybės permesti. Mes esam suaugę žmonės ir mes galim priimt sprendimus, bet sakau, labai linkiu visiems tuos sprendimus labai apgalvotai priimti“, - patarė L. Mondeikaitė.
Atlikėja ir laidų vedėja Liepa Mondeikaitė-Norkevičienė neseniai paminėjo 35-ąjį gimtadienį. Laidoje „Pasikalbėkim“ ji atvirai pasidalijo, kaip keičiasi jos požiūris į gyvenimą: per pastaruosius metus Liepa vis labiau jaučiasi esanti intravertė ir norinti ramybės. „Anksčiau gimtadieniams ruošdavausi savaites, o dabar - kuo mažiau šurmulio, tuo geriau. Pasak Liepos, su kiekvienu gyvenimo dešimtmečiu atsiranda naujos patirtys ir požiūris į pasaulį. „Supranti, kad materialūs dalykai nieko nereiškia. Liepa atvira: vis dažniau pagalvoja apie šeimos pagausėjimą. „Iš pradžių buvo baisu, teisindavausi, kodėl dar neturiu vaikų. Ji pripažįsta, kad aplinkinių klausimai kartais būna labai skaudūs, ypač tiems, kurie vaikų susilaukti negali. Šią vasarą Liepa ir jos vyras Evaldas minės dešimtąsias vestuvių metines. „Pagrindinis mūsų stiprybės šaltinis - gebėjimas kalbėtis. Išmokome išsakyti, kas nepatinka, ir ieškoti kompromisų.
Vaikų problemos kyla dėl tėvų savanaudiškumo ir elgesio. Ar kada nors bandėte paklausti, kam jums reikalingas vaikas? Paprastai žmonės sąmoningai neįvertina savo noro tapti tėvais. Bet paklausinėję (tai aš ir padariau), gautume keletą dažnų atsakymų. Vieni nori susilaukti vaikų, nes kiti turi. Kiti - dėl ramesnės senatvės, treti mano, kad taip galės po savęs ką nors palikti. Dar yra besitikinčių, kad vaikai perims jų sukauptus turtus, verslą ar profesinę patirtį. „O kam gi dar viską paliksiu?“ - nustebęs klausia pasiturintis būsimas tėvelis… Pasitaiko atvejų, kai vaikai gimdomi tam, kad apsaugotų šeimą nuo skyrybų, priverstų vyrą nupirkti didesnį butą, taptų donoru savo vyresniam broliui ar kompensuotų mirusio vaiko netektį. Dar yra nuomonių, kad vaikai praskaidrina poros gyvenimą, suteikia daug džiaugsmo ir malonumo. Leidžia dar kartą išgyventi vaikystėje džiugesį teikusius dalykus: dovanos po eglute, vakaro pasakos, gimtadienio žvakutės. Be to, yra manančiųjų, kad jei turi vaikų, tuomet turi ir kuo rūpintis, ką mylėti, nesijauti vienišas ir nereikalingas. Tiek daug priežasčių, kodėl verta turėti vaikų! Pateikti motyvai yra logiški ir praktiški. Tačiau visi šie tėvystės motyvai neišvengiamai veda į didesnes ar mažesnes problemas, nes visi jie - išimtinai egoistiniai. Kodėl? Nes dar vaikui negimus daugelis tėvai jau turi sukūrę lūkesčius jo atžvilgiu. Kitas nusivylimo šaltinis - tikėjimas, kad vaikas bus pagalba ir paguoda senatvėje. O vaikas užauga ir išeina iš namų, išvažiuoja geresnio gyvenimo ieškoti, o su juo išvažiuoja ir viltis, kad senatvėje „bus kam vandens paduoti“. Toks vilčių žlugimas - gana dažnas. Psichologai jam išrado net specialų terminą „tuščio lizdo sindromas“. Tėvai viliasi, kad vaikas užpildys mamos ar tėvo vidinę tuštumą, įprasmins būtį; paguos ir palinksmins. Ir staiga šis „atsakingas“ asmuo, skirtas tokioms svarbioms funkcijoms atlikti, ima ir pasitraukia iš „pareigų“. Šį sąrašą galima tęsti be galo. Visų tokių ir panašių lūkesčių neišsipildymas dažnai įvardijamas kaip problemos su vaikais. Problemos kyla iš mūsų savanaudiškų norų vaiko atžvilgiu. O jeigu mes jų atsisakytume? „Jūsų vaikai nėra jūsų… Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso. Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias“. Skaitome šiuos teiginius ir viduje kyla susierzinimas bei nepritarimas: „Kaip tai ne mano vaikas? Aš gimdžiau, aš maitinau, auginau, rūpinausi… Tiek dėl jo aukojausi, kaip jis gali būti ne mano?“ Sunku tai priimti, bet toks susierzinimas kyla tik iš mūsų egoizmo. Per mus į šį pasaulį atėję vaikai, vis dėlto mums nepriklauso, nes tai - „savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros“, kaip sako poetas ir filosofas. Žinoma, galbūt filosofai ir poetai nieko nenusimano apie vaikų auklėjimą ir laikai dabar visai ne tie, ir vaikai dabar visai kitokie. Dabartinių laikų pedagogas ir pedagogų mokytojas Eigilas Kjaergaardas iš Danijos supranta panašiai kaip ir pirmiau minėtas autorius. Abu šie autoriai byloja tą patį - tėvai turi leisti vaikams augti. „Kaip teisingai auklėti vaikus?“ - dažnas ir tėvams labai svarbus klausimas. Atsiradusius sunkumus rūpestingi tėvai sprendžia šiais laikais populiariausiu būdu: mokosi naujų, veiksmingesnių auklėjimo būdų, skaito specialią literatūrą, vaikšto į kursus, seminarus tėvams. Dabar labai daug kur galima gauti patarimų, ką daryti, kai vaikas nebeteikia tėvams malonumo arba ima kelti rūpesčių. Savo santykius su vaiku paramstę intelektiniais sprendimais, pakliūvate į didelius spąstus, kurie vadinami santykiu TAI-TAI (dviejų objektų santykis). Jūs vaikui tampate TAI, t. y. objektu, iš kurio nepaliaujamai srūva nurodymai ir reikalavimai arba kuris teikia materialinę naudą. O vaikas jums taip pat tampa TAI - teisingai, be klaidų veikiančiu organizmu, nekeliančiu didelių reikalavimų ir rūpesčių. Šeimoje įsivyrauja taika ir ramybė, su kurios pasekmėmis nuolat susiduriu savo kabinete, t. y. Kitas santykis tarp dviejų žmonių AŠ-TU (asmeniškas dviejų žmonių santykis). Šiuo atveju jau įmanoma pagarba, o jei pavyks - ir meilė. Kaip pasiekti santykį AŠ-TU su savo vaiku? Pirmiausia reikėtų žinoti vieną svarbų faktą: ne mes auklėjame vaikus, vaikai auklėjasi stebėdami tėvų elgesį, mokydamiesi iš jo ir reaguodami į tai, ką mato ar jaučia. Vaikai labai jautrūs ir imlūs. Atlikite testą: jei norite sužinoti, kokie jūsų tarpusavio santykiai, pažiūrėkite, kaip jaučiasi ir elgiasi jūsų vaikas. Pasitaiko atvejų, kai kreipiasi kultūringi, inteligentiški sutuoktiniai su tokiais nusiskundimais: „Mūsų vaikas nevaldo savo neigiamų emocijų, mes nežinome, kaip kovoti su jo įniršio priepuoliais.“ Vaikui, tarkim, 4-5 metai. Tėvų „užsakymas“ psichologui skamba maždaug taip: „Pataisykite mūsų vaiką. Jis sugedo ir nebeveikia taip, kad nekeltų mums rūpesčių.“ Tačiau „taisyti“ reikia tėvų santykius, kurie tiesiog pritvinkę gerai užmaskuotos įtampos ir tarpusavio nepasitenkinimo! Vaikas tokioje aplinkoje tik išreiškia tai, kas vyksta tarp tėvų. Gaila, kad labai dažnai tėvai to nenori suprasti: „Mums viskas gerai, blogai elgiasi vaikas. Kitas pavyzdys iš praktikos. Mama skundžiasi, kad dukra jos negerbia, grubiai su ja kalba, neklauso. Betgi čia vėl pasekmės. Problemą spręsti reikėtų ne reikalaujant iš dukros gražaus ir pagarbaus elgesio, o savęs klausiant: ką dukra išmoko iš mano elgesio? Kokiais žodžiais ir kokiu tonu kalbu su ja, savo mama ar su savo vyru? Ar gerbiu juos, ar klausau jų patarimų, atsižvelgiu į jų nuomonę? Skaudūs klausimai ir atsakymai į juos rodo, kad reikia keistis pačiam. Daug lengviau yra pareikalauti iš kito: kad gražiai su manimi elgtųsi, kad mandagiai kalbėtų, būtų paklusnus ir rodytų pagarbą. Kaip „duoti vaikui sparnus“ jo neauklėjant? Atsakymas ir labai paprastas, ir labai sudėtingas: tėvai turi leisti vaikui augti. Tam nebūtinos specialios žinios ar metodai ir iš esmės nereikia jokių ypatingų pastangų. Įsivaizduokite, kad auginate namie gėlę. Jūs leidžiate jai augti, sudarydami tam tinkamas sąlygas, palaistote, jei reikia, patręšiate, perstatote į tinkamesnę vietą. Bet juk nepuoselėjate gėlui jokių lūkesčių? Netampote už lapų, kad greičiau augtų ar pakeistų žiedo formą. Neribojate gėlės aukščio pavoždami ją po kibiru, bausdami už per mažą žiedą nesustojate jos laistyti. Panašiai ir su vaikais. Tačiau leisti vaikui augti - gana didelė atsakomybė. Kur kas lengviau būtų juos auklėti. Vaikas auklėjasi pagal mūsų tarpusavio santykius, vadinasi, mes esame atsakingi už santykius su partneriu ir artimaisiais. Visa tai yra vaiko auginimo erdvė ir tik nuo mūsų priklauso, kokios kokybės ji bus. Kokios yra mūsų vertybės? Kaip mes bendraujame tarpusavyje? Ką veikiame laisvalaikiu? Kaip rūpinamės vienas kitu? Kiek vienas kitą gerbiame? Visa tai bus „šviesa ir vanduo“ vaikui augti. Ką sau leidžiame ir ko neleidžiame? Įprastas moralizavimas ir pamokslavimas vaiko neveikia. Net jei prie vaiko stengsitės ypač teisingai elgtis ir kalbėti, bet viduje to nejausite, teks ir vėl jus nuliūdinti - vaikas mokysis iš to, kas slypi jūsų viduje. Šią tiesą dažnai patvirtina mūsų draugai ir pažįstami, kai ima stebėtis blogu vaiku: „Iš tokios geros šeimos, o taip baisiai elgiasi.“ Kartais ir patys tėvai gyvena apgaubti saviapgaulės: „Mes prie vaiko nesibarame.“ Tačiau koks skirtumas, ar baratės prie vaiko, ar ne. Vaikas vis tiek auklėjasi savitarpio nepasitenkinimo aplinkoje, papildomai dar išmokdamas, kad reikia nuo kitų slėpti savo jausmus ir apsimesti, kad nėra to, kas iš tiesų yra. Labai dažnai tėvai klysta manydami, kad vaikai nežino apie jų neištikimybę, skyrybų planus ar finansines problemas. Vaikai gal ir nežino (nors dažniausiai žino), bet jie jaučia emocinę atmosferą namie ir ima atitinkamai reaguoti: pykčiu, neklausymu, nepagarba ar kitokiu destruktyviu elgesiu. Net jei atkrinta auklėjimo misija, vaikus auginti vis tiek sunku, nes turime būti atviri, sąžiningi, reiklūs sau ir gebantys tinkamai reaguoti į vaiko augimo poreikius. Kuo tai skiriasi nuo įprasto auklėjimo? Tuo, kad auklėdami įsivaizduojame, koks vaikas turi būti: kaip jis turi elgtis, kaip rengtis, su kuo draugauti, kaip mokytis, kur studijuoti ir pan. Leisti vaikui augti reiškia, kad tėvai turi vadovautis visai kitomis nuostatomis ir visai kitaip elgtis. Netrukdantys vaikui augti tėvai mato savo vaiką tokį, koks jis yra, žino jo realius poreikius ir gebėjimus, girdi, ką vaikas sako, jaučia, kaip jis jaučiasi ir labai savikritiškai vertina neigiamą vaiko elgesį. Geriausia, kai tėvai yra laisvi nuo savo savanaudiškų lūkesčių vaiko atžvilgiu, tačiau tai beveik neįmanoma! Galime bandyti sumažinti savo lūkesčius vaikui, nes taip auginamas vaikas netampa objektu, kurį reikia išlavinti ir išauklėti. Kas yra tie „sparnai“, kuriuos reikia duoti? Pasak psichologo A. Per televizorių teko stebėti džiaugsmingą reportažą apie patobulėjusią vaikų sekimo sistemą mokyklose. Dabar tėvai galės ne tik žinoti, kokius pažymius jų vaikas gauna, bet ir gauti informaciją, kada jis atėjo ir išėjo iš mokyklos, kuriose pamokose buvo. Įdomu, kaip jaustųsi pati mama ar tėvas, jei jo artimieji ar vaikas galėtų žinoti, kada jis ateina į darbą, o kada išeina, kokia jo viršininko nuomonė apie jo darbo rezultatus, kokius darbo pažeidimus padarė šiandien ir už ką buvo nubaustas? Kartais tėvų norui kontroliuoti vaikus nėra ribų. Dar yra manipuliacijos, kai iš vaiko reikalaujama gerų rezultatų ar drausmės, skatinant arba baudžiant. Lazdos ir saldainio metodas gal ir buvo tinkamas Ivano Pavlovo šunims dresuoti, bet ar mes norime iš savo vaiko padaryti dresuotą gyvūną? Pavyzdžiui, už dešimtuką gauni 10 litų, už aštuntuką - 8 litus, už neigiamą pažymį - minus 5 litai.“ Puiki buhalterinė sistema? Tačiau ką iš tiesų perka tėvai? Prievartai priskiriamos ir bausmės (mušimas, rėkimas, laisvės apribojimas, nesikalbėjimas ir pan.). Psichologinei prievartai galima priskirti taip pat vertinimą ir lyginimą su kitais, lepinimą, apleistumą, net ir maksimalų vaiko užimtumą, kai vaikas nebeturi laisvalaikio, nes visas jo laikas skiriamas būreliams ir kokiems nors socialiai populiariems gebėjimams lavinti. O prievarta gimdo prievartą, pasipriešinimą, kovą.
Pirmas šuo veislinis, antras - iš prieglaudos Liepa namuose augina labai retos Lietuvoje šikoku veislės šunį Riku. Anuomet, kai Liepa rinkusi šuns veislę, labai norėjo kokio nors kišeninio kompaniono. Tačiau jos vyras pareiškė, jei jau perkam šunį, tai bent jau vidutinio dydžio. Taip šeimoje atsirado šikoku. Šis šuo Norkevičiams kainavo 2500 eurų. „Kai mūsų namuose atsirado Riku mes iškart pradėjome galvoti, kad labai norėtume turėti antrą šunį. Bet antrą šunį pasiimti iš prieglaudos, išgelbėti tą širdelę, nes prieglaudoje yra labai daug šunų, kurie kenčia ir kuriems reikia tų namų. Ir mes šią mintį pasiimti šunį iš prieglaudos tikrai nešiojomės savy gal kokius 7 metus. Tai tikrai mūsų sprendimas buvo labai apgalvotas ir visgi, kadangi įsikėlėm į naujus namus, turime daug vietos, turime didelį kiemą, supratom, kad dabar yra tikrai geriausias ir tinkamiausias laikas pasiimti dar vieną augintinį“, - pasakojo Liepa.
Kraupi Mulytės praeitis Šįkart žymi dainininkė su vyru nusprendė, kad šuo turi būti iš prieglaudos. Toks šuo, kuriam tikrai reikia pagalbos. Ieškant šuns šeimai svarbiausias kriterijus buvo, kad naujas augintinis gerai sutartų su senbuviu Riku ir kad Riku jaustųsi komfortiškai. „Su Mulyte pirmas susitikimas tikrai labai padarė įspūdį, nes iš karto buvo kažkoks žaidimas, bendravimas ir Riku nerodė jokios agresijos. Riku yra tas šuo, kuris labai išsirenka, kam rodyti agresiją, kam - nerodyti. Mulytė buvo tas šuo, kur pirmas kontaktas buvo labai gražus ir taip nusprendėm, kad reikia išgelbėti šitą širdelę“, - pirmą šunų susitikimą prisiminė Liepa. Mulytė su Riku jau gyvena 4 mėnesius, tačiau pirmos dienos ir savaitės buvo itin sudėtingos. Mulytės gyvenimas prieš patenkant į SOS gyvūnų prieglaudą buvo žiaurus. „Vilniaus priemiestyje pas žmones, kurių prioritetas nebuvo gyvūnai, o prioritetas buvo priklausomybės ir alkoholio vartojimas. Ir ji buvo pririšta tiesiog prie namo, ji neturėjo būdos. Gyveno visiškai lauke ir matydavo daug neblaivių žmonių ir ta patirtis turbūt nebuvo pati geriausia ir pagal tai, kaip ji nepasitiki žmonėmis, kaip ji reaguoja juos, tai tie prieglaudos atstovai sakė, kad turbūt ji ir skriausta buvo ir tikrai nebuvo jos gyvenimas rožėm klotas. Būdama devynių mėnesių jau ji buvo atsivedusi šuniukų. Jau pati turėjo 9 šuniukus“, - pasakojo atlikėja. Apie tokią šuns situaciją prieglaudai pranešė kaimynai. Mulytę ir jos šuniukus pasiėmė gelbėtojai, tačiau tai, kad Mulytė neturėjo socialinių įgūdžių ir labai bijojo žmonių, jai trukdė susirasti naujus namus. „Mes nekeistume savo sprendimo, kad ir kas mūsų gyvenime besikeistų. Ir tikrai net nebuvo minties ją grąžinti atgal, bet tikrai tos vidinės stiprybės ir pasiruošimo tikrai labai reikia, ypač kai tu pasiimi augintinį iš prieglaudos į savo namus“, - teigė Liepa. Liepa kasdien socializuoja ir naujo gyvenimo pažinimo moko savo prieglaudinukę Mulytę. Šiandien ji jau ramiai jaučiasi, kai į namus ateina svečiai ar gatvėje užkalbina nepažįstami.
Apie tai, kaip Liepa priėmė sprendimą priglausti naują šuniuką, ji papasakojo TV3 televizijos laidoje „Gyvūnų pasaulis“. Nors aplinkinių nuomonės neklausė ir dabar namuose Norkevičiai augina du šunis, visgi, kaip sakė pažįstami ir draugai, taip ir atsitiko. „Kilimą apšlapino ir nieko neatsitiko. Gyvenimas nesugriuvo nei mums, nei tiem aplinkiniam. Sakė, kad čia bus klaida, nedarykit klaidos. Bet tai bus mūsų klaida. Šiuo atveju - ne klaida. Mes labai džiaugiamės, kad pasiryžome tą daryti. Niekam nesistengėm tos atsakomybės permesti. Mes esam suaugę žmonės ir mes galim priimt sprendimus, bet sakau, labai linkiu visiems tuos sprendimus labai apgalvotai priimti“, - patarė L. Mondeikaitė.
Patarimai, kaip pasiruošti nėštumui ir susilaukti vaikų.
Žinokite savo teises
Atlikite namų darbus ir išsiaiškinkite, kokios socialinės garantijos jums priklauso. Skirtingi scenarijai yra būsimoms mamoms, dirbančioms pagal darbo sutartį ar išrašančioms sąskaitas už paslaugas pagal individualios veiklos pažymėjimą. Jei kyla neaiškumų, visuomet galite pasikonsultuoti su „Sodra“ ar Valstybinės mokesčių inspekcijos specialistais, kurie atsako į visus kylančius klausimus apie priklausančias išmokas, terminus. Be to, prieš šį svarbų pokalbį ir jūs jausitės tvirčiau, jei žinosite savo teises.
Pirmiausiai - vadovas
Net jei su kolegomis sutariate lyg geriausi draugai, šią naujieną pirmiausiai turite pranešti savo tiesioginiam vadovui, o tada tik jiems, rašoma portale Mother.ly. Būtų nemalonu, jei šią naujieną skyriaus vedėjas išgirstų, pavyzdžiui, rūkomajame. Jei įmonėje yra personalo skyrius - galite pirmiausiai apsilankyti jame ir susitarti, kada tai pasakysite vadovui ir viešai.
Apgalvokite datas
Dauguma moterų darbdaviui apie nėštumą papasakoja pirmo trimestro pabaigoje arba antrojo pradžioje. Dažniausiai todėl, kad jau sumažėja persileidimo tikimybė, bet dažnai ir dėl matytis pradedančio pilvuko. Tačiau jei jūsų įmonėje darbai planuojami ne savaitėmis, o mėnesiais į priekį, galbūt verta pagreitinti prisipažinimą. Tai svarbu ir toms, kurių darbas yra itin specifinis ir jus pavaduosiantį specialistą rasti nėra lengva. Jei žinote preliminarią datą, praneškite, kada planuojate išeiti į vaiko gimdymo atostogas (vadinamą dekretą).
Darykite tai asmeniškai
Prisiminkite, tai yra pirmas kartas, kai vadovui pasakote, jog esate nėščia, tačiau ne paskutinis, kai su juo kalbatės. Būkite diplomatiškos ir mandagios, nepasakokite ilgos pastojimo istorijos ar intymių smulkmenų, tiesiog trumpai ir konkrečiai pasakykite patį faktą.
Pirmiausia, nusiraminkite
Dirbančios mamos dažnai nerimauja dėl savo tolimesnės karjeros, todėl prisipažinimą atidėlioja. Prisiminkite, kad kitų žmonių nuomonė vaikų klausimais nepriklauso nuo jūsų situacijos.
Europos gimstamumo krizė: kodėl imigracija nepadės be šeimų politikos pokyčių
Europos gyventojų skaičius pasiekė aukštumas 2021 metais, tačiau Jungtinių Tautų duomenys aiškiai rodo - ši riba yra ne tik pikas, bet ir pradžia rimtų iššūkių. Didžiojoje dalyje Europos šalių bendras gimstamumo rodiklis yra žemiau pakeitimo lygio - 2,1 vaiko moteriai, o kai kurios šalys, kaip Ispanija, Italija ar Lietuva, atsiduria ties 1,2. Ši tendencija kelia grėsmę ne tik gyventojų mažėjimui, bet ir darbo jėgos trūkumui bei socialinių sistemų stabilumui. Tradiciškai manoma, kad sprendimas slypi imigracijoje, tačiau ji nėra stebuklingas vaistas. Pirma, tikėtis, jog imigrantų šeimos turės daugiau vaikų nei vietiniai gyventojai, yra klaidinga prielaida. Antra, masinė imigracija dažnai sukelia socialines ir politines įtampas. Todėl Europos imigracijos politika turi būti pertvarkyta - svarbu ne tik skaičiai, bet ir ilgalaikė integracija. Tikroji problema glūdi žemame gimstamume, kuriam įtakos turi sudėtingos ekonominės, kultūrinės ir darbo aplinkos sąlygos. Europoje darbovietės dažnai reikalauja ilgo darbo laiko ir nėra lanksčios, todėl šeimos dažnai susiduria su pasirinkimu tarp karjeros ir vaikų auginimo.
JAV norima skatinti moteris gimdyti piniginėmis premijomis. Polina Tankilevitch / Pexels nuotrauka
Vienai amerikietei tenka mažiau nei 1,6 vaiko
Dar 2007-aisiais Jungtinės Valstijos galėjo pasigirti pakankamu gimstamumo lygiu, kuris užtikrino kartų kaitą - vidutiniškai 2,1 vaiko vienai moteriai. Tačiau šiandien situacija kardinaliai kitokia: 2024 m. gimstamumo rodiklis smuko iki rekordiškai žemo - vos 1,599 vaiko. Toks rodiklis yra žemesnis nei daugelyje Vakarų Europos šalių, rodo naujausia Ligų kontrolės ir prevencijos centro (CDC) ataskaita. Dar prieš šešis dešimtmečius, „kūdikio bumo“ laikais, šis rodiklis siekė net 3,5.
Kodėl amerikietės atsisako gimdyti? Ekspertai aiškina, kad šeimos kūrimas atidėliojamas dėl vėlesnių santuokų, ekonominių neramumų ir baimių dėl ateities. „Žmonės nori stabilumo - pajamų, draudimo, tinkamų sąlygų vaikui auginti. Nerimas nėra geras momentas susilaukti vaikų“, - pabrėžia Karolina Populiacijos centro vadovė Karen Guzzo. Ji skeptiškai vertina Donaldo Trumpo administracijos pastangas, tokias kaip IVF prieinamumo plėtra ar „kūdikio premijos“. Pasak jos, be rimtų pokyčių - apmokamų tėvystės atostogų ar prieinamos vaikų priežiūros - tokios priemonės išliks simbolinės. Vis dėlto situacija nėra tokia dramatiška, kaip gali pasirodyti. Kolorado universiteto mokslininkė Leslie Root ramina: gimstamumo kritimas - ilgalaikės tendencijos, o ne krizės ženklas. „JAV populiacija vis dar auga, natūralus prieaugis išlieka“, - sako ji. Įdomu tai, kad, nepaisant gimstamumo smukimo, gimimų skaičius pernai padidėjo 1 % - gimė daugiau nei 3,6 mln. vaikų. Tačiau analitikai perspėja, kad jei gimstamumo rodiklis liks toks pats, JAV ateityje gali tekti rimtai pergalvoti socialinę ir ekonominę politiką.
Svarstoma gimdančioms moterims skirti po 5 tūkst. dolerių „kūdikio premiją“
Baltieji rūmai svarsto naują gimstamumo skatinimo priemonę - po 5 000 dolerių „kūdikio premiją“ kiekvienai moteriai po gimdymo. Šis pasiūlymas yra dalis platesnių diskusijų, kurių metu politikos ekspertai ir Vyriausybės atstovai ieško būdų, kaip stabdyti mažėjantį gimstamumą JAV. Šiuo metu vidutinė moters gimstamumo norma siekia 1,6 vaiko, o tam, kad gyventojų skaičius išliktų stabilus, reikėtų bent 2,1. Panašias programas jau bando kitos šalys, tačiau jų rezultatai nėra vienareikšmiški. Pavyzdžiui, Australijoje nuo 2002 m. veikianti „kūdikio premija“ nesustabdė gimstamumo mažėjimo, o Vengrijos paskolos jaunoms šeimoms parodė trumpalaikį teigiamą poveikį, bet ilgainiui gimstamumas ir ten vėl smuko. Ekspertai pabrėžia, kad piniginės išmokos gali paskatinti tik laikinas tendencijas, tačiau nepakankamos ilgalaikiam poveikiui. Specialistai pažymi, kad gimstamumą lemia ne vien finansinė parama. Reikalingos platesnės priemonės - geresnė vaikų priežiūra, patogesnės motinystės ir tėvystės atostogos, lankstesnis darbo ir šeimos balansas bei socialinis saugumas. Tik sudarius tokias sąlygas, žmonės jausis užtikrintai ir bus linkę kurti didesnes šeimas.
Kada ir kaip pranešti apie nėštumą darbe
Dalijamės patarimais, kaip tai padaryti kuo diplomatiškiau, kad būsima naujiena netaptų kliūtimi ateinančių mėnesių darbui.
1. Žinokite savo teises
Atlikite namų darbus ir išsiaiškinkite, kokios socialinės garantijos jums priklauso. Skirtingi scenarijai yra būsimoms mamoms, dirbančioms pagal darbo sutartį ar išrašančioms sąskaitas už paslaugas pagal individualios veiklos pažymėjimą. Jei kyla neaiškumų, visuomet galite pasikonsultuoti su „Sodra“ ar Valstybinės mokesčių inspekcijos specialistais, kurie atsako į visus kylančius klausimus apie priklausančias išmokas, terminus. Be to, prieš šį svarbų pokalbį ir jūs jausitės tvirčiau, jei žinosite savo teises.
2. Pirmiausiai - vadovas
Net jei su kolegomis sutariate lyg geriausi draugai, šią naujieną pirmiausiai turite pranešti savo tiesioginiam vadovui, o tada tik jiems, rašoma portale Mother.ly. Būtų nemalonu, jei šią naujieną skyriaus vedėjas išgirstų, pavyzdžiui, rūkomajame. Jei įmonėje yra personalo skyrius - galite pirmiausiai apsilankyti jame ir susitarti, kada tai pasakysite vadovui ir viešai.
3. Apgalvokite datas
Dauguma moterų darbdaviui apie nėštumą papasakoja pirmo trimestro pabaigoje arba antrojo pradžioje. Dažniausiai todėl, kad jau sumažėja persileidimo tikimybė, bet dažnai ir dėl matytis pradedančio pilvuko. Tačiau jei jūsų įmonėje darbai planuojami ne savaitėmis, o mėnesiais į priekį, galbūt verta pagreitinti prisipažinimą. Tai svarbu ir toms, kurių darbas yra itin specifinis ir jus pavaduosiantį specialistą rasti nėra lengva. Jei žinote preliminarią datą, praneškite, kada planuojate išeiti į vaiko gimdymo atostogas (vadinamą dekretą).
4. Darykite tai asmeniškai
Prisiminkite, tai yra pirmas kartas, kai vadovui pasakote, jog esate nėščia, tačiau ne paskutinis, kai su juo kalbatės. Būkite diplomatiškos ir mandagios, nepasakokite ilgos pastojimo istorijos ar intymių smulkmenų, tiesiog trumpai ir konkrečiai pasakykite patį faktą.
5. Pirmiausia, nusiraminkite
Dirbančios mamos dažnai nerimauja dėl savo tolimesnės karjeros, todėl prisipažinimą atidėlioja. Prisiminkite, kad kitų žmonių nuomonė vaikų klausimais nepriklauso nuo jūsų situacijos.
Norėčiau pakalbėti apie gyvenimą be vaikų, pasidalinkite tos kurios negalėjote susilaukti vaikelio, kaip su tuo susigyvenote, kaip toliau kurėte savo gyvenimus, kaip radote gyvenimo prasme (nesakau, kad ji vaikuose bet vistik didžioji daugima moterų pasakytų, kad nemato savo gyvenimo be vaiko) kaip rutuliojuosi santykiai su vyru? Aš šiuo metu laukiuosi, bet kaip tik susimąsčiau prieš keliolika minučių apie tai, ką jūs rašote. Aš negalėjau susilaukti vaikų 12 metų, turejau daugybę nesėkmingų IVF, ir kitokių patirčių. Nežinau dar, ir kuom šis nėštumas baigsis. Tiesiog pagalvojau, kad aš visada būsiu Team tų, kurios negali, arba nenori tureti vaikų. Visada būsiu šitu moterų pusėje. Nes. Man pavyko rasti ir laimę, ir prasmę gyvenime be vaikų. Tiesiog nuostabų džiaugsmą gyvenimu, turiu jame misiją, savo tikslus, kurie džiugina. Su vyru santykiai tik gerėjo ir gerėjo, nepaisant nesėkmių susilaukti vaikų. Abu pajautėme, kad gyvenimas toks trumpas, toks trapus, kad vaikai toli gražu nėra vienintelis laimės garantas. Suradome daugybe dalyku, kurie mus motyvuoja, kurie mus veža. Kiek daug pasaulyje yra nerealių dalykų, žmonių, kurie praturtina jūsų gyvenime, žmonių kuriu gyvenimus praturtinate jūs. Todėl tik pirmyn! Ilgai negalėjome pastoti, pavyko tik iš 3 OV stimuliacijos, turėjau PKS, bandėm 5 metus, pastojau, išnešiojau, bet... Ar mačiau iki tol prasmę be jų gyventi - ne. Ir žinau, kad niekada nepamatysiu. Su vyru santykiai normalūs, jis nori būti su manimi... Prašiau jo išeiti, atsiprašiau už sugadintus metus vakar, už viską. Aš šiuo metu laukiuosi, bet kaip tik susimąsčiau prieš keliolika minučių apie tai, ką jūs rašote. As buvau susitaikiusi, kad neturesiu vaiku. Su vyru gyvenome 11 metu, niekaip nepavyko pastoti. Aisku jo motina kaltino mane, kad esu nevaisinga del mano ligos ir geriamu vaistu. Atsitiko taip kad issiskyre keliai ir sutikau kita vyra. O vargeli... kokia skaudi jūsų istorija su vaikeliu... nėra žodžių... As buvau susitaikiusi, kad neturesiu vaiku. Su vyru gyvenome 11 metu, niekaip nepavyko pastoti. Krasula, turi puiku vyra salia, kuris visada palaikys ir bus tavo ramstis, taip kad nesnekek jam cia nesamoniu apie isejimus, o susiimk ir zydek! Labai tikiu tuoj uzkibs vaikiukas ir busi kaip ant sparnu, o tuo tarpu dziaukis kiekviena diena. Matyt toks jusu kelias, per tiek reikejo praeiti... visi turi isbandymu vienokiu ar kitokiu, bet manau per tiek jau perejot, tai jau viskas bus tik geryn. Krasula, turi puiku vyra salia, kuris visada palaikys ir bus tavo ramstis, taip kad nesnekek jam cia nesamoniu apie isejimus, o susiimk ir zydek! Ačiū.... Ačiū....
Anuomet, kai Liepa rinkusi šuns veislę, labai norėjo kokio nors kišeninio kompaniono. Tačiau jos vyras pareiškė, jei jau perkam šunį, tai bent jau vidutinio dydžio. Taip šeimoje atsirado šikoku. Šis šuo Norkevičiams kainavo 2500 eurų. „Kai mūsų namuose atsirado Riku mes iškart pradėjome galvoti, kad labai norėtume turėti antrą šunį. Bet antrą šunį pasiimti iš prieglaudos, išgelbėti tą širdelę, nes prieglaudoje yra labai daug šunų, kurie kenčia ir kuriems reikia tų namų. Ir mes šią mintį pasiimti šunį iš prieglaudos tikrai nešiojomės savy gal kokius 7 metus. Tai tikrai mūsų sprendimas buvo labai apgalvotas ir visgi, kadangi įsikėlėm į naujus namus, turime daug vietos, turime didelį kiemą, supratom, kad dabar yra tikrai geriausias ir tinkamiausias laikas pasiimti dar vieną augintinį“, - pasakojo Liepa.
Kada ir kaip pranešti apie nėštumą darbe
Dalijamės patarimais, kaip tai padaryti kuo diplomatiškiau, kad būsima naujiena netaptų kliūtimi ateinančių mėnesių darbui.
1. Žinokite savo teises
Atlikite namų darbus ir išsiaiškinkite, kokios socialinės garantijos jums priklauso. Skirtingi scenarijai yra būsimoms mamoms, dirbančioms pagal darbo sutartį ar išrašančioms sąskaitas už paslaugas pagal individualios veiklos pažymėjimą. Jei kyla neaiškumų, visuomet galite pasikonsultuoti su „Sodra“ ar Valstybinės mokesčių inspekcijos specialistais, kurie atsako į visus kylančius klausimus apie priklausančias išmokas, terminus. Be to, prieš šį svarbų pokalbį ir jūs jausitės tvirčiau, jei žinosite savo teises.
2. Pirmiausiai - vadovas
Net jei su kolegomis sutariate lyg geriausi draugai, šią naujieną pirmiausiai turite pranešti savo tiesioginiam vadovui, o tada tik jiems, rašoma portale Mother.ly. Būtų nemalonu, jei šią naujieną skyriaus vedėjas išgirstų, pavyzdžiui, rūkomajame. Jei įmonėje yra personalo skyrius - galite pirmiausiai apsilankyti jame ir susitarti, kada tai pasakysite vadovui ir viešai.
3. Apgalvokite datas
Dauguma moterų darbdaviui apie nėštumą papasakoja pirmo trimestro pabaigoje arba antrojo pradžioje. Dažniausiai todėl, kad jau sumažėja persileidimo tikimybė, bet dažnai ir dėl matytis pradedančio pilvuko. Tačiau jei jūsų įmonėje darbai planuojami ne savaitėmis, o mėnesiais į priekį, galbūt verta pagreitinti prisipažinimą. Tai svarbu ir toms, kurių darbas yra itin specifinis ir jus pavaduosiantį specialistą rasti nėra lengva. Jei žinote preliminarią datą, praneškite, kada planuojate išeiti į vaiko gimdymo atostogas (vadinamą dekretą).
4. Darykite tai asmeniškai
Prisiminkite, tai yra pirmas kartas, kai vadovui pasakote, jog esate nėščia, tačiau ne paskutinis, kai su juo kalbatės. Būkite diplomatiškos ir mandagios, nepasakokite ilgos pastojimo istorijos ar intymių smulkmenų, tiesiog trumpai ir konkrečiai pasakykite patį faktą.
5. Pirmiausia, nusiraminkite
Dirbančios mamos dažnai nerimauja dėl savo tolimesnės karjeros, todėl prisipažinimą atidėlioja. Prisiminkite, kad kitų žmonių nuomonė vaikų klausimais nepriklauso nuo jūsų situacijos.
1. Dauguma tėvų fizinių bausmių griebiasi tik todėl, kad nežino, kaip kitaip drausminti ir auklėti. Bet būdų tikrai yra!
2. Žinote, kaip drausminti vaikus be diržo - pasidalinkite savo istorijomis! Teorija yra puiku, bet konkretūs pavyzdžiai iš gyvenimo yra patys vertingiausi. Kaip pavyko sudrausminti ar kaip auklėjote vaiką šiam pasielgus netinkamai? Kaip mokote jį gerbti vyresnius, globoti silpnesnius, dalintis, atsiprašyti, pagelbėti namuose?
3. Nedvejokite ir praneškite policijai, jei įtariate smurtą šeimoje.
Rasa Dišpetrienė: Ši knyga yra pats geriausias vaikų auklėjimo vadovėlis, kokį tik galima rasti Lietuvoje! Patarimai ne išversti ir adaptuoti mums, o parašyti remiantis būtent lietuviška patirtimi, situacijomis, kuriose atsiduria, drįstu sakyti, kiekvienas tėvas ar mama. Knygos autorė psichologė psichoterapeutė Aušra Kurienė yra sukaupusi daugiau nei 30 metų praktinio darbo su vaikais ir šeimomis patirtį.
Ar kada nors bandėte paklausti, kam jums reikalingas vaikas? Paprastai žmonės sąmoningai neįvertina savo noro tapti tėvais. Bet paklausinėję (tai aš ir padariau), gautume keletą dažnų atsakymų. Vieni nori susilaukti vaikų, nes kiti turi. Kiti - dėl ramesnės senatvės, treti mano, kad taip galės po savęs ką nors palikti. Dar yra besitikinčių, kad vaikai perims jų sukauptus turtus, verslą ar profesinę patirtį. „O kam gi dar viską paliksiu?“ - nustebęs klausia pasiturintis būsimas tėvelis… Pasitaiko atvejų, kai vaikai gimdomi tam, kad apsaugotų šeimą nuo skyrybų, priverstų vyrą nupirkti didesnį butą, taptų donoru savo vyresniam broliui ar kompensuotų mirusio vaiko netektį. Dar yra nuomonių, kad vaikai praskaidrina poros gyvenimą, suteikia daug džiaugsmo ir malonumo. Leidžia dar kartą išgyventi vaikystėje džiugesį teikusius dalykus: dovanos po eglute, vakaro pasakos, gimtadienio žvakutės. Be to, yra manančiųjų, kad jei turi vaikų, tuomet turi ir kuo rūpintis, ką mylėti, nesijauti vienišas ir nereikalingas. Tiek daug priežasčių, kodėl verta turėti vaikų! Pateikti motyvai yra logiški ir praktiški. Tačiau visi šie tėvystės motyvai neišvengiamai veda į didesnes ar mažesnes problemas, nes visi jie - išimtinai egoistiniai. Kodėl? Nes dar vaikui negimus daugelis tėvai jau turi sukūrę lūkesčius jo atžvilgiu. Kitas nusivylimo šaltinis - tikėjimas, kad vaikas bus pagalba ir paguoda senatvėje. O vaikas užauga ir išeina iš namų, išvažiuoja geresnio gyvenimo ieškoti, o su juo išvažiuoja ir viltis, kad senatvėje „bus kam vandens paduoti“. Toks vilčių žlugimas - gana dažnas. Psichologai jam išrado net specialų terminą „tuščio lizdo sindromas“. Tėvai viliasi, kad vaikas užpildys mamos ar tėvo vidinę tuštumą, įprasmins būtį; paguos ir palinksmins. Ir staiga šis „atsakingas“ asmuo, skirtas tokioms svarbioms funkcijoms atlikti, ima ir pasitraukia iš „pareigų“. Šį sąrašą galima tęsti be galo. Visų tokių ir panašių lūkesčių neišsipildymas dažnai įvardijamas kaip problemos su vaikais. Problemos kyla iš mūsų savanaudiškų norų vaiko atžvilgiu. O jeigu mes jų atsisakytume? „Jūsų vaikai nėra jūsų… Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso. Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias“. Skaitome šiuos teiginius ir viduje kyla susierzinimas bei nepritarimas: „Kaip tai ne mano vaikas? Aš gimdžiau, aš maitinau, auginau, rūpinausi… Tiek dėl jo aukojausi, kaip jis gali būti ne mano?“ Sunku tai priimti, bet toks susierzinimas kyla tik iš mūsų egoizmo. Per mus į šį pasaulį atėję vaikai, vis dėlto mums nepriklauso, nes tai - „savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros“, kaip sako poetas ir filosofas. Žinoma, galbūt filosofai ir poetai nieko nenusimano apie vaikų auklėjimą ir laikai dabar visai ne tie, ir vaikai dabar visai kitokie. Dabartinių laikų pedagogas ir pedagogų mokytojas Eigilas Kjaergaardas iš Danijos supranta panašiai kaip ir pirmiau minėtas autorius. Abu šie autoriai byloja tą patį - tėvai turi leisti vaikams augti.
Visą laidą žiūrėkite čia: Laidą „Gyvūnų pasaulis“ žiūrėkite šeštadieniais 9 val. per TV3 Televiziją. Straipsnis parengtas pagal TV3 televizijos laidą „Gyvūnų pasaulis“. Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia kasdien nauji testai - išbandykite savo žinias ir smagiai praleiskite laiką.
tags: #liepa #susilaukti #vaiku
