Kada paskutinį kartą buvote su savo vaikais restorane? Visiškai neseniai. Kodėl jūs klausiate? Todėl, kad Stokholmo užeigų savininkai jau sotūs vaikais, kurie nemoka elgtis. Viena kavinė netgi uždraudė įeiti šeimoms su vaikais. Ir tai - vaikus mylinčioje Švedijoje. Aš puikiausiai suprantu, apie ką eina kalba. Visada atsiranda vaikų, kurie rėkauja, laistosi gėrimus, laksto po patalpas ar esant minus penkiems laipsniams žemiau nulio atlapoja lauko duris. Tėvai sėdi šalimais ir net negalvoja kištis. Kodėl tada vaikų nesudraudžia kiti? To daryti niekas nesiryžta. Tėvams labai nemalonu, kai kritikuojami jų vaikai. Anksčiau pas mus būta suaugusių žmonių visuomenės. Buvo vieningos vertybės, susijusios su auklėjimu. Jeigu vaikas elgėsi nepadoriai, prie jo prieidavo ir pasakydavo: liaukis! Šito daugiau nebėra. Mes, suaugusieji, dabar esame atsakingi ne vienas už kitą, o tiktai už savo vaikus.
Jūsų nauja knyga „Vaikai valdžioje“ išleista ir vokiečių kalba. Joje jūs tvirtinate, kad liberalusis auklėjimas kaip metodas sužlugo. Kodėl? Todėl, kad tėvai daugiau nesielgia kaip atsakingi suaugusieji. Jie mano, kad turi būti geriausi savo vaikų draugai. Jie pastato save ant to paties laiptelio, ant kurio stovi vaikai, nesiryždami vaikams prieštarauti ir nubrėžti ribas. Jie daugiau nepriiminėja jokių sprendimų, o trokšta būti tokiais pat kietais maištininkais, kaip jų vaikai. Dabar mūsų visuomenę sudaro vieni paaugliai.
Jūs išties manote, kad ir vokiečių tėvai leidžia vaikams, kad tie jiems diktuotų, kur važiuoti atostogauti, kuo maitintis ir ką žiūrėti per televizorių? Daug kas atpažins save šiame portrete. Tėvai nenoriai viešina savo problemas su auklėjimu. Jie sako: pas mus viskas gerai, tai ne apie mus. Ir vis dėlto juos nuolat graužia sąžinė, kadangi jaučia, jog daugelį dalykų daro neteisingai. Jie ateina vakare pavargę iš darbo, gamina tai, kas patinka vaikui, dėl to, kad nenori leistis su juo į diskusijas. Jie leidžia jam sėdėti prie televizoriaus ilgiau nei sutarta, kad galėtų pabūti ramybėje. Jie atostogauja ten, kur vaikai bus užimti, nors be vaikų jie kojos ten nekeltų. Aš nesakau, kad tai neteisinga. Aš tik sakau, kad tėvų gyvenimas neturi suktis vien tik apie vaiką. Nėra jokių mokslinių įrodymų, kad tai kaip nors teigiamai veiktų vaikų ateitį, kad jie dėl to taptų sėkmingesni ar turėtų mažiau rūpesčių suaugę.
Jūs pats turite šešis vaikus. Kas įvedinėja taisykles šeimoje? Aš. Ir nėra jokių šeimyninių demokratinių struktūrų? Aš nemanau, kad šeima apskritai turėtų būti demokratišku institutu. Santykiai tarp suaugusių ir vaikų visada asimetriški. Tai meistro ir mokinio santykiai. Vienas moka, kitas klausosi. Tėvai gali geriau įvertinti aplinkybes, nes turi didesnę patirtį, jie daugiau žino. Jie ir turi nustatyti taisykles.
Kaip jums pavyksta vidury liberaliosios švediškos visuomenės auklėti savo vaikus griežta maniera? Aš negaliu smarkiai skirtis nuo kitų tėvų, kitaip mano vaikams prasidės nemalonumai. Kitaip sakant, turite tvardytis. Liaukitės (juokiasi). Ir kai kurie mano skaitytojai galvoja, kad trokštu grįžimo prie karinio stiliaus auklėjimo, atgal prie kūniškų bausmių. Aš niekad nieko panašaus nerašiau. Aš niekad nemušiau vaikų.
Vokietijoje šiandien daug diskutuojama apie popiežiaus pasisakymus apie lengvų pliaukštelėjimų, kaip auklėjimo metodo, priimtinumą. Savo knygoje jūs rašote, kad nėra jokių įrodymų, kad griežtai išauklėtiems vaikams vėliau blogiau gyvenasi. Kiek artima jūsų nuomonė popiežiaus nuomonei? Šiuo klausimu aš visiškai su juo nesutinku. Pas mane kalba eina apie tai, kad vaikams svarbu, kad jie būtų išauklėti taip, kad atitiktų visuomenės vertybes ir normas. Vaikų, išaugusių visuomenėje, kur tokie smūgiai yra norma, tai netraumuoja (dvasiškai). Tačiau tėvai Vakaruose šiandien visko bijo, manydami, kad netgi mažiausia kritika gali traumuoti vaiką. Jie daugiau nebelaiko būtinu dalyku pasakyti dukrai, kad ši nevalgytų tiek daug šokolado, nes papilnėsi. Nes bijo, kad mergaitė tučtuojau persimes į kitą kraštutinumą iki pat anoreksijos. Tačiau mes tikrai galime kažko reikalauti iš vaikų, jie tai atlaikys. Nereikia elgtis su jais kaip su porceliano lėlėmis.
Iš kur imasi baimė padaryti vaikui žalą auklėjimu ir griežtumu? Man susidaro įspūdis, kad tėvai dėl to turėtų kaltinti specialistus. Tai yra tokius žmones kaip jūs? Aš aiškinu tėvams, kad jie neturėtų skaityti pernelyg daug įvairių patarėjų. Tik jūsų knygą, ir to pakanka? Man galima dėl to papriekaištauti. Tačiau, pavyzdžiui, Džonas Boulbis, kurio prisirišimo teorija laikoma neabejotina, neretai specialistų yra interpretuojamas pernelyg laisvai. Dėl to tėvai pradeda manyti, kad pakenks vaikams, jei pernelyg anksti atiduos į lopšelį, kur jie daug laiko praleis su auklėtojomis, o ne su motina. Tačiau aš nemačiau dar nė vieno vaiko, kuris prisirištų prie auklėtojos labiau nei prie mamos.
Dan Jepsen Julas surenka Vokietijoje ištisas sales į savo paskaitas apie autentiškumą ir partneriškus santykius su vaikais. Och, jei panorėčiau, tai netrukus tas pats būtų su manimi. Kaip jūs galite paaiškinti Julo sėkmę? Jis atsirado tinkamu momentu ir nėrė tiesiai į visą tą auklėjimo vakuumą. Autoritariško auklėjimo daugiau niekas nebenori, kaip ir „neregimos rinkos rankos“ analogo, pagal kurį vaikas pats auklėjasi. Nuosavų tėvų klausyti niekas nenori, o pasikliauti vien intuicija yra pernelyg lengvabūdiška. Julas kalba apie labai paprastus dalykus. Kai kurie jų protingi, kai kurie nelabai. Jo pirmoji knyga „Kompetentingas vaikas“ apsiėjo be jokių rekomendacijų, tėvams tai nerūpėjo. Ir staiga visi prakalbo apie tai, kad vaiko negalima ne tik bausti, bet ir girti.
Negalima girti? Taip, ir apie šitai kalba ne tik Julas. Jeigu mano dukra nori parodyti man savo piešinį, tai daugiausia, ką aš galiu pasakyti: O, piešinys, kaip įdomu. Tu laiminga, piešdama jį? Tačiau tai neteisinga komunikacija, aš toks nesu, tai kam apsimetinėti? Tėvai turi tiksliai parinkti kiekvieną žodį, prieš pasakydami jį vaikui. Kad tik jis nesusigėstų, neprarastų pasitikėjimo savimi. Problema su ekspertais slypi jų moralizavime. Jie aiškina tėvams, ką galima daryti, o ko negalima. Ieškodami orientyrų, tėvai įsikala dogmas ir ideologijas, kurių paskui ne taip paprasta atsikratyti.
Vokietijos tėvai svajoja apie Biulerbius ir Lionebergę. Švedai irgi iki išprotėjimo myli Astridos Lindgren istorijas ir visus tuos idiliškus paveikslus. Tačiau pagalvokite apie tai, kai užaugo vaikai tose knygose. Jie ištisas dienas šlaistėsi tai šen tai ten be priežiūros, be šalmų ir kepurių nuo saulės. Michelis pririšo savo mažą sesutę Idą prie flagštoko viršūnės. O Lota iš Krachmacherio gatvės važinėjosi su broliais ir seserimis ant folksvageno-vabalo stogo. Dabar tai neįsivaizduojama. Šiandien tėvai ir nepilnamečių priežiūros žinyba (Jugendamtas) atidžiai stebi vieni kitus. Mano sūnaus vaikų darželyje visi vaikai turi užsidėti šalmus, kai vėžinasi rogutėmis!
Kas blogo siekyje apsaugoti vaikus? Supergloba. Jeigu norime savarankiško vaiko, turime leisti į mokyklą jam vaikščioti vienam. Šešių metų vaikas jau sugeba tai padaryti, netgi mieste su dideliu transporto judėjimu. Tėvai to daryti neleidžia, o paskui siūlo vaikui priimti sprendimus ar aptarinėti visus klausimus lygiai su suaugusiais. Daugelis suaugusių elgiasi prieštaringai, visiškai nesuvokdami, kas būtent gali padėti auklėti vaiką, padėti jam vystytis.
Kokių tai turės pasekmių? Mes blogai paruošiame vaikus suaugusiam gyvenimui, apgaudinėjame juos, kad su jais niekad neįvyks nieko blogo, kad mes visada egzistuosime, kad jie - pasaulio bamba. Savo psichiatrinėje klinikoje aš susiduriu su jaunais žmonėmis, kurie pas mane atėjo dėl to, kad, pavyzdžiui, juos paliko draugė dėl to, kad nugaišo šuniukas. Tie žmonės turi akivaizdžių sunkumų, spręsdami pačius paprasčiausius pergyvenimus.
Vokietija jau seniai orientuojasi į Švediją vaikų lygiateisiškumo sferoje. O dabar sakykite: liaukitės pagaliau mus sekioti! Mes perlenkėme lazdą. Mes jau nekontroliuojame liberalizacijos, o lygių teisių tema pavirto visuotine dogma. Mes atiduodame vaikus į lopšelius, kai jiems sukanka 1 metukai. Toliau vyrai ir moterys dirba daugmaž lygiomis teisėmis, pagal galimybę vienodai daug, pagal galimybę lygiavertėse pozicijose. Niekas negali kabėti kam nors ant uodegos. Darbas - vienintelis būdas tapti žmogumi. Mes tai įsikalame nuo mažų dienų. Tėvystė ir motinystė pati savaime pas mus jau nebe vertybė. Tėvai turi iš karto nuspręsti, kas lieka namuose su vaiku ir kokiam laikui, o kas - dirba toliau.
O jeigu žmona nutars pasilikti namuose ilgesniam laikui? To nebegali sau leisti nei viena moteris. Pernelyg daug susilauks kaltinimų. Ji bus apšaukta reakcinga, senamadiška savo lyties išdavike. „Hen“ - niekatrosios giminės asmenvardis tapo oficialiu švedų leksikone. Tuo pat metu turime vengti vadinti vaikus „jis“ ir „ji“.
Tai labai žiaurus elgesys su vaikais, laimei, praktikuojamas kol kas tik keliose vaikų įstaigose. Šita lygiava anuliuoja visus mokslinius duomenis apie biologinį vaikų vystymąsi. Turime kolosalią problemą su paaugliais, jie savarankiškai jau nesusidoroja su mokykliniais reikalais, nes su jais daugiau nebesielgiama kaip su berniukais.
Kodėl švedų mokyklos taip smuko, lyginant su tarptautiniais standartais? Ne tik dėl šios priežasties. Problema slypi mūsų mokytojuose. Jų autoritetas sunaikintas. Vaikai nemano, kad reikia jų klausyti, jeigu jau nebūtina klausyti nuosavų tėvų. Kaip pasekmė - rezultatų smukimas. Pagal „PISA“ tyrimo duomenis, švedų mokiniai pirmauja praleistų pamokų, mokytojų įžeidimų ir vandalizmo srityse. Ir nereikia pamiršti: tame tarpe ir pasitikėjimo savyje srityje. Tipiška vaikams, kurie pastoviai atsiduria globos ir dėmesio centre. Taip, ir šie vaikai-pasaulio bambos paskui suauga ir ateina, tarkime, į švedų TV šou „Stabas“. Ten ieškoma dainuojančių talentų, iš kurių rytoj padarys superžvaigždes. Ir štai jie ten ateina ir negali dainuoti. Jie šito net nesupranta. Žiuri, apstulbusi, klausia: tau ką, niekas nepasakė, kad nemoki dainuoti? Jo tėvai buvo pernelyg bailūs? Jie nenorėjo traumuoti vargšo vaiko. Taip ir užauga įžūlūs neklaužados, einantys į pasaulį su visiškai iškreiptu įsitikinimu apie nuosavus sugebėjimus.
Susikoncentravimas tiktai ties vaiku - ne pats geriausias būdas auklėti. Jeigu taip būtų, tai mūsų vaikai mylėtų mus labiau, nei kur nors kitur pasaulyje. O taip nėra. Kai tik mes pasenstame ir nukarštame, jie atiduoda mus į senelių namus. Kitose šalyse šeimos gyvena drauge, kadangi tėvai ir pagyvenusiame amžiuje yra vertinami. Šiuo metu itin populiarus liberalus auklėjimas, kai vaikai turi daug laisvės, bet mažai pareigų. Vaikų išlepimo priežasčių - visa galybė: vieni tėvai daug dirba, todėl neturi pakankamai laiko užsiimti su vaikais, o bendravimo stygių stengiasi kompensuoti brangiais pirkiniais; kiti tėvai nori, kad vaikas turėtų viską, ko jie patys neturėjo vaikystėje; tretieji nori apsaugoti vaiką nuo nesėkmių ir bando sukurti jam šiltnamio sąlygas, ir t.t. Pagrindinė vaikų išlepimo priežastis - sistemingumo auklėjant trūkumas, per didelis liberalumas. Be abejonės, vaikams skirti dėmesio - būtina, tačiau ir tas dėmesys gali duoti daugiau žalos nei naudos. Perteklinis dėmesys - kai vaikui susidūrus su menka problema (pavyzdžiui, vaikas skundžiasi, kad jam nepavyksta užsirišti batukų ar susitepti sumuštinio, nors moka tai daryti) tėvai iškart puola ją spręsti, dažnai ir atsitraukdami nuo svarbių savo darbų.
Kaip atpažinti išlepintą vaiką? Savanaudiškumas, nemokėjimas dalytis. Pykčio ir isterijos priepuoliai. Isterijos priepuoliai, kai tėvai nepuola tenkinti užgaidų - gana dažni tarp ikimokyklinio amžiaus vaikų. Labai dažnai šie priepuoliai - būdas manipuliuoti tėvais ir gauti tai, ko vaikas tuo metu nori. Atsakomybės stygius. Pernelyg mylintys tėvai, seneliai ir kiti artimieji kartais taip saugo vaiką nuo nesėkmių, tad jis tampa neatsakingas už savo elgesį. Pavyzdžiui, jei vaikas pameta kokį nors daiktą ar žaislą, nedelsiant nuperkamas naujas; jei vaikas trenkia kitam vaikui, pastarasis dar lieka ir kaltas, ir t.t. Savarankiškumo stygius, nuobodžiavimas. Pareigų namuose neturėjimas. Paprastai išlepę vaikai yra tingūs, neturi ar beveik neturi pareigų namuose, nėra linkę padėti tėvams. Misija neįmanoma jiems gali atrodyti ir paprasčiausias žaislų susitvarkymas. Savo tingumą vaikas demonstruos ir už namų ribų (t. y. Nepagarba suaugusiesiems. Išlepęs vaikas nejaučia bendravimo ribų: jis nuolat pertraukia suaugusiųjų pokalbius, su jais gali bendrauti nepagarbiai. Mitybos spragos. Dar vienas požymis, kad vaikas gali būti išlepęs - tai maisto, kurį valgo visa šeima, atsisakymas. Išlepę vaikai reikalauja ruošti tik jų mėgstamus patiekalus, dažnai nevalgo to, ką valgo kiti namiškiai, reikalauja užkandžių ar saldumynų neatėjus pietų metui ir t.t. Koreguoti išlepinto vaiko įpročius svarbu dėl to, kad jam bus labai sunku pritapti kolektyve. Išlepinti vaikai mėgsta įsakinėti, nori, kad visi jų klausytų ir darytų tik taip, kaip nori jie. Tokie vaikai nemoka nusileisti, pralaimėti, susitvarkyti su nesėkmėmis. Išlepintiems vaikams dažnai stinga motyvacijos, atkaklumo: jie nori, kad viskas būtų „padėta ant lėkštutės“, todėl labai skaudžiai išgyvena nesėkmes.
Elkitės nuosekliai. Natūralu, kad pokyčiai neįvyks per vieną naktį, tad inicijuokite juos po truputį. Vaikas, iki šiol gavęs viską, nesupras, kodėl staiga viskas taip kardinaliai pasikeitė. Išlikite ramūs. Kai vaikas pradės rodyti isterijas, neklausys ir kitaip provokuos, tėvams svarbiausia išlikti ramiems. Šaukdami ant vaiko (ar dar blogiau - pliaukštelėdami jam) situaciją tik dar labiau komplikuosite. Mokykitės nepasiduoti vaiko manipuliacijoms. Kai to reikia, mokykitės pasakyti vaikui „ne“. Net ir auklėjant vaiką liberaliai tėvų žodyne turi būti žodis „ne“. Tėvai nėra robotai, kurie turėtų pulti tenkinti vaiko įgeidžius 24 val. per parą. Jie turėtų įvertinti, ar parduotuvėje vaikui reikia pirkti viską, ko jis prašo; ar šiuo metu vaikui tikrai reikia duoti mobilųjį telefoną pažaisti; ar pulti gaminti patiekalą, jei vaikas nevalgo to, ką valgo visa šeima, ir t.t. Suformuokite aiškias taisykles ir pareigas. Kiekvienas vaikas namuose turi turėti pareigų, ir kuo vaikas vyresnis, tuo jų turėtų būti daugiau. Gailėdami vaiko ir tvarkydami jo žaislus, drabužius, prižiūrėdami augintinį, už kurį atsakingas vaikas, darote tik „meškos paslaugą“ ir auginate tingų vaiką. Nekurkite vaikui šiltnamio sąlygų. Nė vienas vaikas neužaugs neužsigavęs, nepaverkęs, nepatyręs nesėkmės, nepanuobodžiavęs, kai tėvai negali su juo pažaisti, ir pan.
Labai dažnai iš vyresnės kartos žmonių galime išgirsti patarimą kūdikių ir mažų vaikų neimti ant rankų, nenešioti, nes jie gali išlepti. Tačiau svarbu žinoti, kad meilės ir fizinio kontakto kūdikiams ir vaikams per daug nebūna ir tai nėra lepinimas. Jei galvojate, kad šaltas, griežtas, autoritarinis auklėjimas gali vaikui padaryti daugiau žalos, negu duoti naudos, esate visiškai teisus. Žinoma amerikiečių psichologė Diana Baumrind savo pirmosiose įžvalgose apie tėvystę (1968 m.) skiria tris vaikų auklėjimo tipus: į autoritetus orientuotą auklėjimą; esmė - vaikui nustatomos griežtos, tačiau aiškios ir pagrįstos ribos, užtikrinama tvirta parama ir skatinamas jo savarankiškumas; liberalųjį; esmė - neegzistuoja taisyklės, vaikas nėra kaip nors orientuojamas, dažnai jam paprasčiausiai nepajėgiama pasakyti „Ne“; autoritarinį; šį auklėjimo tipą paprastai praktikuoja valdingi, savo viršenybę mėgstantys demonstruoti tėvai. Tokiems santykiams dažnai trūksta šilumos. Pernelyg liberalūs tėvai savo vaikui apskritai negali pasakyti „Ne“, o tie, kurie pasirenka autoritarinę auklėjimo kryptį, priešingai - labai retai kada savo vaikams ištaria (vienokia ar kitokia forma) „Taip“. Autoritarinei tėvystei būdingas santykių šaltumas, draudimai, bauginimai. Empirinių autoritarinės tėvystės poveikio tyrimų išvados rodo, kad žodžio „Ne“ vartojimo dažnumą bendraujant su vaiku derėtų kuo labiau kontroliuoti. Nustatyta, kad pernelyg griežtas vaikų auklėjimas vėliau gali nulemti daugybę neigiamų padarinių, kaip antai: - polinkį daryti nusikaltimus; - didesnę depresijos riziką; - didesnę nerimo riziką; - žemesnį gerovės suvokimą; - aukštesnio lygio aktyvumo ir dėmesio sutrikimo išsivystymo vaikystėje ir paauglystėje riziką; - elgsenos problemas; - prastus mokymosi rezultatus ir t.t. Atšiaurus, nuožmus, draudimais paremtas auklėjimas gali pakenkti vaiko psichologinei raidai daugeliu aspektų, rašo G.Geheris. Jis įsitikinęs, kad sėkmingos tėvystės pagrindas - gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą tarp pernelyg griežtos ir pernelyg liberalios krypties. Viena iš gudrybių, padėsiančių lengviau pasiekti „viduriuką“, - pamiršti griežtą „Ne“ ir vietoj jo vartoti švelnesnes, vaiko nežeidžiančias frazes.
Na, kažin. Pasikalbėkim apie tai rytoj. Susilaikau. Galbūt. Dar pažiūrėsim. Gali ir neišdegti. Turiu pagalvoti. Leisk man tai aptarti su mama. Turiu dėl to susitarti su tėčiu. Rytas už vakarą protingesnis. Abejoju. Hmmm... Kaip išlaikyti pusiausvyrą? Tyrimais įrodyta, kad neigiamas nepagrįstai griežto auklėjimo poveikis gali vėliau pasireikšti labai įvairiai. Tačiau leisti vaikams augti pernelyg liberalioje aplinkoje - ne ką geriau. Tyrimų duomenys rodo, kad pernelyg liberalus auklėjimas vaiko raidą ir elgseną taip pat daugeliu aspektų veikia neigiamai. Taigi labai svarbu - išlaikyti pusiausvyrą. Tėvams nereikėtų būti nei perdėtai griežtiems ir valdingiems, nei per daug liberaliems ir (arba) atlaidiems. Užduotis tikrai ne iš lengviausiųjų, tačiau juk niekas ir nesakė, kad tėvystė - paprasta kaip dukart du. Viena iš priemonių, tėvams galbūt padėsiančių lengviau atrasti pusiausvyrą tarp dviejų kraštutinių auklėjimo metodų, - neiginių atsisakymas. Pasakyti „Ne“ galima ir netiesiogiai - šiltai ir švelniai. Tokie neiginio „Ne“ eufemizmai kaip, pavyzdžiui, „Na, kažin ar tai gera mintis - pakalbėkime apie tai truputį vėliau“, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti per daug neapibrėžti ir gal per mažai kategoriški, tačiau, autoriaus įsitikinimu, juos girdėdamas vaikas iš tėvų gauna labai aiškią žinutę. Taip mes vaikui netiesiogiai pasakome: a) aš esu tavo tėtis (mama) ir tai aš nustatau ribas, tačiau kartu ir b) aš tave myliu, palaikau ir visada esu tavo pusėje.
Vaikui reikalingas palaikymas. Visada Tėvystė - nemenkas galvosūkis. Sprendimo instrukcija nepridedama - jos tenka ieškoti patiems. Be to, yra keletas išankstinių sąlygų. Nei vienas tėtis ar mama neprieštarautų teiginiui, kad sumąstyti, kaip vaikui veiksmingai pasakyti „Ne“ kitaip, - vienas didžiausių tėvystės projekto uždavinių. Duodi daugiau laisvės ir, žiūrėk, tu jau per daug liberalus - keli rankas aukštyn, nes nebežinai, kaip padėti vaikui susiorientuoti. Neleidi vaikui to, to ir ano, esi nepalenkiamas ir neperkalbamas - ir štai tavo vaikas jau rizikuoja būti psichologiškai ir kitaip sužlugdytas. Taigi svarbiausia, pasak G.Geherio, išlikti pozityviems. Būdami pozityvūs, lengviau pajėgsime išlaikyti pusiausvyrą tarp dviejų kraštutinumų. Nesvarbu, o gal ir labai gerai, kad „Ne“ - jau nebebus toks tiesioginis, kaip buvo anksčiau.
Kas jūs - sraigspinargis ar buldozeris? Medūza, o gal delfinas? Nieko apie tai nežinote? Tai sužinokite, nes dabar pasaulyje nauja mada - „klijuoti” etiketes tėvams, kurios jas išmanantiems iškart nurodo, koks yra jūsų stilius auklėti vaikus.Jau seniai mokslininkai stebi ir analizuoja tėvus, skirsto juos į įvairias rūšis ir porūšius. Psichiatrė dr. Shimi Kang sugalvojo gyvūnų teoriją. Psichiatrės trijų vaikų mamos nuomone, gyvūnų metaforos, t. y. tėvų lyginimas su gyvūnais, padeda geriau suprasti, kokių savybių, įgūdžių, kompetencijų reikia turėti ar įgyti, kad tėvystė būtų sėkminga ir efektyvi. Sh.Kang išskyrė 3 tėvų „rūšis”, turinčius skirtingus auklėjimo įpročius. Tėvai-tigrai Tėvai-tigrai pagal kitas klasifikacijas būtų vadinami tėvais-sraigtasparniais, valdingais. Šio tipo tėvai yra budrūs ir griežti savo teritorijos kontroliuotojai, jų vaikai auga nuolat stebimi žvitrios akies, beveik „persekiojami”. Viena vertus, vaikams taip saugu, nes tigrai juos gina nuo pavojų ir saugo nuo netikėtumų (viskas suplanuota!), antra vertus, tigrų namuose vaikams gali trūkti „oro”, nes reikia laikytis laikytis ilgiausio sąrašo griežtų taisyklių, kontroliuojamas kiekvienas žingsnis, o sprendimus priima tėvai, nes „mama arba tėtis žino geriausiai.” Didžiausia vertybė tigro šeimoje - paklusnumas. „Tigriukams” keliami aukšti reikalavimai, tačiau tai, ko reikalaujama iš vaikų, dažniausiai yra tėvų svajonės, lūkesčiai ir interesai. Tigrai yra įstikinę, kad vaikai mokosi mėgdžiodami autoritetus ir kad vaikas - lyg tuščias indas, į kurį reikia „sudėti visa, kas geriausia.” Tigrai nutolę nuo savo vaikų, griežti, bijo parodyti švelnumą, o geri vaiko poelgiai vertinami kaip savaime suprantami. Tačiau kuo didesnė išorinė kontrolė, tuo labiau „nyksta” vidinė vaiko savikontrolė ir ilgainiui tigro vaikas tampa visiškai priklausomas nuo išorinių aplinkybių, t. y. savo tėvų. Tokių tėvų vaikai yra atsakingi, tačiau nesavarankiški, bijo suklysti. Nors ankstyvoje vaikystėje tigrų vaikai gali būti labai sėkmingi, jiems nėra lengva prisitaikyti prie gyvenimo nuopolių ir pakilimų. Tėvai-medūzos Medūzos yra tigrų priešingybė. Tėvai-medūzos yra geručiai, „minkšti”, „atsipūtę” - plūduriuoja sau šeimos paviršiuje palikdami vaikams visišką laisvę gyventi taip, kaip jiems patiems norisi ar išeina. Tai pernelyg liberalūs, į reikalus neįsitraukę tėvai, kurie paprastai nors ir turi kelias taisykles ir lūkesčius, tačiau labiau nei juos vertina ramybę namuose, tad kad išvengtų ginčų ir konfliktų, yra linkę keisti taisykles, „perkėlinėti” ribas (kas šiandien negalima, rytoj gali būti galima ir pan.). Medūzų vaikai skatinami galvoti patys, beveik negirdi žodelio „ne” ir kitų draudimų. Medūzos yra įsitikinusios, kad geriausiai vaiką auklėja jo paties veiksmų pasekmės. Tačiau vaikas negauna jokios informacijos apie tai, kokio elgesio iš jo tikimasi, kaip jis turėtų elgtis. Medūzų vaikai turi blogesnius, skurdesnius socialinius įgūdžius, jiems sunkiau sekasi prisitaikyti kolektyve, jų kuklesni akademiniai laimėjimai, yra linkę netinkamai elgtis, įjungti į priklausomybes. Medūziukai prasčiau save vertina ir stokoja savitvardos. Tėvai-delfinai Delfinai - tas jaukus, saugus ir teigiamas aukso viduriukas. Delfinai turi ir taisyklių, ir lūkesčių, tačiau yra lankstūs, leidžia ir savo vaikui būti tokiam tarp ribų, kurias jam yra nubrėžę. Tėvai-delfinai ne šiaip nustato elgesio gaires, bet jas pagrindžia, paaiškina vaikams, kodėl jų reikia ir kas nutiks, jei ribos bus peržengtos. Vaikai nesaugomi nuo netinkamo elgesio pasekmių, joms neužbėgama už akių, iškilusios problemos sprendžiamos kartu su vaiku. Delfiniška aplinka skatina vaiką naudotis savo prigimtiniais gebėjimais, būti kūrybišką, laisvą rinktis ir patį priimti sprendimus. Ši pusiausvyra padeda vaikui išsiugdyti savarankiškumo jausmą ir auginti bei stiprinti vidinės savikontrolės mechanizmą. Tyrimai rodo, kad delfinų vaikai turi gerus socialinius įgūdžius, aukštą savivertę, yra kūrybingi, jų akademinės žinios geresnės. Tai motyvuoti vaikai.
Paradoksų amžius. Kodėl svarbu žinoti, kas jūs esate? Nes tada paprasčiau suprasti, ką, kaip ir kodėl darote savo vaikams ir ar tai, ką darote, yra gerai ar nelabai. Psichologai teigia, kad šiuolaikiniai tėvai gyvena paradoksų laikais. Nors yra viena ypač informuotų grupių - juk niekada anksčiau tėvai neturėjo tiek daug mokslu ir asmenine patirtimi grįstos informacijos, kaip tik šiuolaikinių tėvų vaikai vaikai labiausiai rizikuoja sirgti depresijomis, anoreksija, diabetu, nutukimu ir įvairiomis priklausomybėmis. Mokslininkai teigia, kad kai kurios bėdos „tupi” genuose, tačiau jas gali lemti ir išderintas mūsų gyvenimo būdas, chaotiškas auklėjimas ir pan. Tėvystės stilių tyrinėtojai teigia, kad anų dienų tėvai galbūt kaip tik dėl to, kad neturėjo daugiau kuo pasitikėti, labiau pasitikėdamo savo intuicija. Ir, pasak mokslininkų, kaip tik to trūksta šiuolaikiniams tėvams, bet… netrūksta delfinams, iš kurių dr. Sh. Kang ir pataria mokytis: „Delfinai leidžia savo vaikams žaisti ir tyrinėti, ugdo jų bendruomenės jausmą, skatina bendradarbiauti ir būtinai skiria laiko nurimti, miegoti, mankštintis ar tiesiog ilsėtis, nes tai padeda užmegzti ryšį su savimi ir kitais. Antra vertus, mes galime būti net geresni tėvai nei gyvūnai, nes turime smegenis, mūsų elgesį kontroliuoja ne tik instinktai.”
7 klausimai psichologei. Į klausimus atsako psichologė STEP programos koordinatorė Jolita Jonynienė. 1. Koks tėvystės tipas dažniausias Lietuvoje ir kas labiausiai lemia, koks jis pasirenkamas? Tai, kaip tėvai elgiasi su savo vaikais, labai priklauso nuo kultūrinės aplinkos. Štai Vakaruose ryškus demokratinis auklėjimas. Rytų kultūroje, pavyzdžiui, Kinijoje, Japonijoje, vyrauja autoritarinis požiūris, didelė ir svari yra tėvų ir senelių įtaka, vaikui gana ilgai nurodinėjama, kaip jis turi elgtis, ką daryti, ką rinktis ir pan. Rytuose itin vertinama pagarba vyresniajai kartai ir tai gražu. Didžioji dauguma Lietuvos tėvų yra įsiklausantys į vaiką. 2. Gana dažnai vienoje šeimoje konkuruoja du auklėjimo stiliai, pavyzdžiui, mama yra medūza, o tėtis - tigras. Kaip auga vaikai auginami tokio hibrido? Būtų tobula, jei dar prieš susilaukdami vaikų du žmonės susitartų, kaip elgsis ir juos auklės, tačiau tai toli nuo tikrovės. Laimei, vaikai turi įgimtą gebėjimą prisitaikyti. Geri adaptaciniai gebėjimai yra būdas išgyventi ir tada, kai mama elgiasi vienaip, o tėtis - kitaip. Kad sąlygos vaikui augti būtų palankios, užtenka, jei bent vienas tėvų yra demokratinio auklėjimo šalininkas. Skausmingiausia, kai abu tėvai yra valdantys (arba „tigrai” pagal dr.S.Kang) arba viską leidžiantys („medūzos” pagal dr.Sh.Kang) arba vienas - valdantis, o kitas - viską leidžiantis t. y. du kraštutinumai, nes tokia „auklėjimo” mišrainė nepadeda sukurti vaikui augti saugios aplinkos. 3. Ar lengva vieną tėvystės stilių pakeisti kitu? Taip pat žr Elgesį keisti galima ir tai įmanoma, bet reikalauja didelių ir nuoširdžių pastangų. Nuo ko pradėti? Nuo labai konkrečios situacijos. Pirmas žingsnis yra pakeisti savo reakciją konkrečiomis aplinkybėmis su konkrečiu vaiku. Kai pasiryžtame tai padaryti, sustokime, įkvėpkime, suskaičiuokime iki dešimties ir pabandykime pasielgti kitaip, nei esame pratę. Pavyzdžiui, vaikas pradeda zirzti, kad nori saldainių, jaučiate, kaip jus tai erzina, bet, užuot pakėlusi balsą, „Jokių saldainių, baik rėkti”, pakvėpuokite ir ramiai pasakykite: „Duosiu saldainį, kai pavalgysime pietus.” 4. Kaip vaikai reaguoja į tėvystės stiliaus pokyčius? Keičiant auklėjimo stilių, vaiko elgesys iš pradžių gali ir pablogėti. Mažylis mato, kad įprastas jo elgesys nebepasiteisina: kažką netinkamą padarė tikėdamasis mamos reakcijos, bet jos nesulaukė, taigi, toliau blogina elgesį išbandydamas ribas: „O gal?” Pablogėjimas yra įprastas reiškinys, kurį reikia tiesiog ištverti. Kartais vaikai sutrinka ir savo sutrikimą įvardija, sako: „Mama, tu ne taip kalbi, ne taip elgiesi!” Vaiko reakcija yra geras ženklas tėvams, nes signalizuoja apie grįžtamąjį ryšį. 5. Kai esame pailsėję, geros nuotaikos, nespaudžia rūpesčiai, sugebame būti švelnūs, rūpestingi ir protingai kontroliuojantys kaip delfinai, bet jei esame pervargę, galime elgtis kaip medūzos, o suirzę - kaip tigrai. Ar įmanoma laikytis vieno auklėjimo stiliaus? Nesame robotai ir nieko bloga, kad negebame visada reaguoti tinkamai. Kas nutiktų vaikui, jei jis matytų nuolat vienodos išraiškos mamos ar tėčio veidą, jei tėvai visada tik šypsotųsi, tobulai savo vaikus palaikytų ir niekada nesuirzstų? Vaikas nesuprastų, koks yra tikras gyvenimas. Gali būti, kad pats sau pradėtų kelti pernelyg didelius reikalavimus. Klysti galima, bet svarbiausia yra ateiti ir atsiprašyti. Atsiprašyti, kai nukrypstama nuo demokratinio auklėjimo stiliaus, yra labai žmogiška ir labai svarbi pamoka vaikui. 6. Šiuo metu labai ryškūs yra du mamystės tipai. Tai supermamos - labai įsitraukusios į vaiko auginimą ir auklėjimą, viską žinančios, kovingos, dažniausiai kraštutinių pažiūrų ekologės ir natūralistės, antras tipas - tai mamos, kurios deklaruoja nemamiškumą, tokios tarsi antisupermamos, kurios siekia būti super kitaip: naudojasi visais šiuolaikiniais patogumais, kurie lengvina mamystę ir, regis, dažnai labiau rūpinasi ne vaiko, o kaip tik savo poreikiais ir patogumais, sako, kad vaikas „užauga savaime”, nereikia prie jo tupėti ir pypsėti. Kalbate apie du kraštutinumus - pernelyg įsitraukusias ir pernelyg atsiribojusias mamas. Tačiau dauguma mamų vis dėlto yra „per viduriuką”. Kraštutinumai jokioje srityje nėra gerai. Jie nėra tinkami ir auginant vaiką. „Supermamomis” vadinamos mamos yra labai įsijautusios, įsitraukusios į vaiko auginimą ir ugdymą, sukuria maksimaliai palankias sąlygas augti. Tokioms mamoms mamystė yra didelis darbas, reikalaujantis labai didelės atsakomybės, ir tai gali varginti. Tokios moterys yra savęs atsisakiusios. Dažniausiai visa tai, ką jos veikė iki vaiko gimimo, „nurašoma” ir „atidedama” vėlesniam laikui, „kai vaikas užaugs.” Kyla pavojus, kad vieną dieną tokios moterys pasijaus vienišos. Ar gera augti „supermamos” vaikui? Na, jis yra mamos karalius, svarbus, mylimas, tik klausimas, ar ne per daug. Kita problema ta, kad tokios mamos visiškai atsiduoda vaikui, o sutuoktiniui jėgų nelieka. Ką vaikas mato? Kad jis be konkurencijos yra pats šauniausias ir svarbiausias, taigi, neišmoksta dalytis nei dėmesiu, nei kitais dalykais su kitais šeimos nariais. „Antisupermamomis:” vadinamos mamos į viską žiūri pernelyg paprastai. Paprastai jos sukuria saugią erdvę vaikui augti, rūpinasi, kad būtų sotus, viskuo aprūpintas - gerais daiktais, drabužiais ir žaislais, bet yra pernelyg susirūpinusios savo tikslais, pernelyg pasinėrusios į savo veiklą. Labai norėtųsi, kad mamos pagalvotų apie tai, kaip greitai vaikas auga, keičiasi, o jos nepajunta to pokyčio ir abejoju, ar spėja pasidžiaugti mamyste. Klausimas kyla ir apie tai, kiek vaiko raida yra sėkminga, kai jis auga tarp daiktų, geriausių priemonių, bet šalia nėra žmogaus, kuris atkreiptų dėmesį į tai, kaip viskas yra pasaulyje, kokios daiktų spalvos, kokie daiktų ryšiai ir pan. Žinoma, visa tai vaikas atras vėliau pats, bet taip norisi tikėti, kad suaugęs žmogus supranta, jog vaiko pažintinė raida bus spartesnė, jeigu jis bus šalia. Koks susiformuos vaiko santykis su antisupermama, lems ir vaiko temperamentas, būdas. Jei kūdikiui svarbus žmogus, o jo šalia nėra, mažiukas gali jaustis nesaugus, augti nepakankamai savimi pasitikintis. 7. Vis diskutuojama apie tai, koks tėvystės stilius tinkamiausias šiuolaikinių vaikų kartai. Kodėl auklėjimo stilius, kuris tiko seneliams, netinka jų vaikaičiams? Šiandien taip pat kaip ir anksčiau bet kuriam vaikui yra svarbiausia jaukūs, saugūs namai, kuriuose gyvena laimingi tėvai, kurie tenkina ir vaiko, ir savo poreikius.
FOTO: Kokie tėvai esate jūs: mėgstantys nurodinėti ir vadovauti, o gal liberalių pažiūrų? Pagrindiniai vaikų auklėjimo būdai yra keturi. Kuris geriausias? 1. Autoritariniai tėvai yra šalti, atitolę ir mėgsta bausti Tokie tėvai reikalauja, kad jų vaikai elgtųsi taip, kaip jie nori ir be jokio paaiškinimo kodėl, pvz.: „Susitvarkyk kambarį, nes aš taip sakau!“ Ką jaučia tokių tėvų vaikai? Autoritarinių tėvų ir jų vaikų santykiai dažniausiai būna sugadinti pykčio, apmaudo ir apgavysčių. Vaikas gali būti užsidaręs savyje, neramus, nepasitikintis ir nemotyvuotas. Jis gali perimti nelankstų tėvų mąstymą ir būti asocialus. 2. Autoritetingi tėvai bendrauja su savo vaikais Šie tėvai paaiškina, kodėl reikia laikytis taisyklių, nustato ribas prieš tai viską aptardami, iš savo vaikų tikisi brandaus elgesio ir gerbia jų požiūrį. Autoritetą turintys tėvai pasakytų: „Gerai, gal tau ir nereikia kiekvieną vakarą peržvelgti kuprinės turinio, bet susitarkim, kad tą darysi kiekvieną šeštadienį“. Ką jaučia tokių tėvų vaikai? Jie sukuria šiltus, paremtus abipuse pagarba mylinčių tėvų ir vaikų santykius. Vaikai, augdami tokioje šiltoje aplinkoje, tampa nepriklausomi, linkę bendradarbiauti, pasitikintys savimi, draugiški ir brandūs. Mokykloje vaikas pasirodo kur kas geriau, nei kitaip auklėjami vaikai. 3. Liberalūs tėvai parodo meilę ir palankumą, bet jiems trūksta kontrolės „Būtų labai gerai, jei susitvarkytum kambarį“, - taip savo vaikų paprašytų liberalūs tėvai. Vaikai turi teisę pasirinkti, kada eiti miegoti, atlikti namų ruošos darbus, ar ne. Ką jaučia tokių tėvų vaikai? Vaikams jų tėvai nėra autoritetai. Vaikas gali tapti priklausomas, agresyvus su bendraamžiais, neatsakingas, impulsyvus ir nepaklusnus. 4. Nesikišantys tėvai - abejingi Abejingi tėvai sakytų „Kodėl man turėtų rūpėti, ką tu veiki?“ Jie yra pakankamai atlaidūs, praktiškai nieko nereikalauja ir ignoruoja savo vaikų poreikius. Toks tėvų elgesys blogiausiu atveju yra nepriežiūra, kuri laikoma smurtu prieš vaikus. Ką jaučia tokių tėvų vaikai? Nesikišantys tėvai mažai bendrauja su savo vaikais. Vaikai dažnai nepasitiki savimi, mokykloje pasirodo prastai, tampa agresyvūs, lengvai susierzina ir būna nepaklusnūs. Ateityje jie netgi gali įsitraukti į kriminalinę veiklą. Kuris iš auklėjimo tipų yra geriausias? Iš tiesų, tai nėra geriausio auklėjimo būdo - skirtingoms šeimoms iš skirtingos aplinkos jie veikia skirtingai. Protingiausia būtų bandyti laviruoti, vieną kartą būnant reikliems, kitą - atlaidiems.
tags: #liberalus #vaiku #auklejimas
