Švietimo reforma skatina pedagogus ieškoti naujų metodų ir priemonių, orientuotų į kūrybiškos asmenybės ugdymą, daugiau dėmesio skiriant vaiko muzikinei patirčiai, jos unikalumui ir įvairovei.
Siekiant įvairiapusiško ugdymo proceso muzikinėje veikloje, muzikos improvizacija susilaukia vis didesnio muzikos mokytojų bei edukologijos mokslininkų dėmesio. Labai svarbu leisti vaikams naudotis savo natūraliu polinkiu kurti muziką, kuri visai nepanaši į suaugusiųjų. Laisvas tyrinėjimas ir žaidimas su instrumentais yra svarbi priešmokyklinio amžiaus vaikų muzikos ugdymo dalis.
Tyrimas atskleidė, kad daugiau negu pusė tyrime dalyvavusių mokytojų studijų metu patys nesimokė improvizacijos. Tie mokytojai, kurie turėjo muzikos improvizacijas studijų metais, yra linkę dažniau naudoti jas savo pedagoginėje veikloje.
Populiariausias yra ritminės improvizacijos būdas. Visi kiti improvizacijos būdai yra dvigubai mažiau populiarūs - labai panašiai naudojami grupinės improvizacijos ir melodinės improvizacijos būdai, kai priešmokyklinukasgeba kartu su draugais improvizuoti muzikiniais ritmais ir parinkti melodiją.
Kūrybinė paskata yra svarbus komponentas ugdant vaikų muzikalumą, todėl dauguma mokytojų skiria reikšmingą dėmesį šiam vaikų lavinimo būdui, siekdami išlaisvinti vaikų muzikinį kūrybingumą. Improvizacija neturi griežtų ribų, taisyklių, metodų, todėl paliekama didelė laisvė mokytojų saviraiškai ir mokinių iniciatyvai. Improvizacija suteikia išimtinai tik naudos pamokos turinio kokybei, nebuvo įvardintas joks šio proceso neigiamas momentas.
Muzikinės improvizacijos metodikos ir taikymas
Straipsnyje nagrinėjama muzikos improvizacijos panaudojimo situacija ir galimybės muzikiniame ugdyme, bendri muzikos improvizacijos metodikų bruožai, improvizacijos istorinė raida, taikymo pedagoginėje praktikoje sąlygos bei veiksniai. Atlikta literatūros analizė bei anketinė apklausa.
Muzikos improvizacijos pagrindą sudaro atlikimo ir kūrybos sintezė. Šio ypatumo panaudojimas muzikos pedagogikos srityse yra ypač aktualus, nes padeda sėkmingiau įgyvendinti muzikinio ugdymo uždavinius ir siekti bendrų meninio ugdymo tikslų.
Tačiau muzikos improvizacija kaip savarankiška veiklos sritis ar metodas muzikinio ugdymo praktikoje yra taikomas mažai, nes nėra tinkamų sąlygų. Nustatyta, kad studentų ir tų mokytojų, kurie bando taikyti improvizacijos metodą, improvizavimo lygis yra nepakankamas, tad mokytojai šalia kitų turėtų įgyti ir muzikinio improvizavimo kompetenciją.
Muzikos improvizacijos metodikos nepakankamai atitinka grupinės veiklos specifiką klasėje, tad rengiant muzikos mokytojus ir muzikos improvizavimo metodikas šiai improvizavimo formai turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys.
Interaktyvios muzikos terapijos ir improvizacijos aspektai
Muzikiniai žaidimai ir improvizacija padeda vystyti sąveikos, komunikacinius ir socialinius įgūdžius. Gyvai atliekama muzikos improvizacija įgalina vaikus ir šeimas sąveikauti tarpusavyje, bendrauti, pelnyti pasitikėjimą ar pasijausti geriau. Tai yra neįtikėtinai apdovanojanti, daug pasitenkinimo teikianti patirtis.
Muzikuojant drauge skatinama muzikinė saviraiška, žaidimas, kūrybiškumas. Muzikavimas gali būti naudingas stiprinant pasitikėjimą savimi, gebėjimą būti aktyviais, imtis iniciatyvos, siūlyti idėjas, o taip pat stiprinama komunikacija porose ir grupėje, buvimo grupės dalimi pojūtis, gebėjimas prisiderinti, bendros krypties, eiliškumo sekimas, kitų dalyvių toleravimas, dalinimasis, bendradarbiavimas.
Muzikavimas poroje skatina tarpasmeninį dialogą, kuris gali būti smagus. Terapeuto muzikai čia skiriamas svarbus tėvų ir vaiko poros „palaikančiojo“ vaidmuo. Grojimas solo suteikia individualios išraiškos galimybę ir pojūtį, kad esi išgirstas, suprastas ir pripažintas.
Interaktyvios muzikos improvizacijos metu vaikai gali įgyti pozityvią kontroliavimo patirtį ir tuo pačiu palaipsniui mokytis priimti užsiėmimo struktūros teikiamus apribojimus ar pasiūlymus.
Kai kurie vaikai, žaisdami su tėvais, mėgsta atlikti mokytojo vaidmenį. Tokiu būdu jie gali pajausti, kad taip pat turi įgūdžių, kuriais gali dalintis.
Vaiko vystymosi poreikis skatina vaikus siekti nepriklausomyės. Muzikavimo metu jie gali atrasti savitą, skirtingą nuo tėvų, muzikinę kalbą. Tėvai iš šalies stebėdami vaiko grojimą su terapeutu gali pamatyti ir pasidžiaugti įgūdžiais, kuriuos rodo jų vaikas grodamas ir sąveikaudamas. Tėvai ima didžiuotis vaiku, nepaisant jo sunkumų.
Muzikinis kalbinimas ir jo reikšmė
Gyvai atliekamas į vaiką nukreiptas dainavimas veikia raminančiai, suteikia saugumo, stabilumo pojūtį, padeda užsimegzti patikimam prieraišumo ryšiui. Dainavimo metu vaikas atsipalaiduoja, ilgiau išlaiko dėmesį, reaguoja judesiais. Dainuojama aukštesniu balsu, švelniai, muzikos tempą derinant su vaiko kvėpavimo tempu. Naudojamos lyrinio pobūdžio slenkančios krypties melodinės linijos, paprasta harmonija, pastovūs ritmai, pasikartojantys motyvai. Muzikinė medžiaga neapkrauta - dainuojama balsu solo arba pritariant vienam instrumentui.
Mamos balsas, kurį vaikas girdėjo dar būdamas įsčiose, jam yra ypatingai svarbus, kaip ir artumas su mama, buvimas jos glėbyje, jos kvapo pojūtis, girdėtos dainos.
Dainavimo atlikimas: greitis ir garsumas, - pritaikomi pagal vaiko kvėpavimą ir būseną. Atliktas tyrimas rodo, kad vaikai teikia pirmenybę į vaiką nukreiptam dainavimui lyginant su kalba, nukreipta į vaiką. Tai rodo muzikinės tėvų ir vaiko sąveikos svarbą.
Į vaiką nukreiptas dainavimas padeda vaikui ir tėvams susiderinti tarpusavyje tame lygyje, kur jie gali pradėti vystyti bendravimo santykius. Muzikinis kalbinimas suteikia daug teigiamų emocijų, skatina vaiko emocinį ir garsinį atsaką, susieja jį jausmais su jam reikšmingu asmeniu.
Dainuojant gyvai lanksčiai reaguojama į vaiko reakcijas - veido mimiką, judesius, elgesį ir prisiderinama prie atsako. Muzikinis kalbinimas gali vykti ir grojant muzikos instrumentais. Neverbalinė muzikos terapijos prigimtis per vaiko grojimą atskleidžia tėvams ir terapeutui, kaip vaikas norėtų, kad su juo būtų komunikuojama.
Stebėdami ir prisiderindami, atkartodami jo vokalizacijas ar grojamus garsus, grojimo būdą, judesius, grojimo instrumentu būdą tėvai ima bendrauti muzikine vaiko kalba. Tokiu būdu užmezgamas dialogas ypač naudingas šeimoms, patiriančioms negatyvius sąveikos modelius, negebančioms atpažinti gerų vienas kito savybių.
Dalijimasis per muziką išreiškiamomis emocijomis apjungia, palaikoma muzikinę komunikaciją: „mes kalbame viena kalba, vienu ritmu, esame vienoje melodijos tėkmėje - esame viena“.
Muzikavimo metu vaikas patiria, kad jis yra išgirstas, jo bendravimo būdas yra pripažįstamas ir vertinamas. Ši sąveika suteikia pozityvų rezultatą abiems, lyginant su ketinimu siekti įsivaizduojamų rezultatų ir fokusuoti dėmesį ties tuo, ką vaikas daro netinkamai.
Komunikacinė veikla, paremta natūraliu lygiavertiškumo principu, suteikia saviraiškos laisvę „pateikti daugybę teisingų atsakymų“ ir išgirsti kiekvieno balsą.
Muzikinis kalbinimas savo prigimtimi artimas žaidimui, dėl to yra ypač tinkama sąveikos su neįgaliais vaikais forma. Žaidimas ir grojimas daugelyje kalbų įvardinamas tuo pačiu žodžiu, yra tos pačios kilmės. Vaikas į muzikinį kalbinimą atsiliepia aktyviai reaguodamas. Muzika suteikia teigiamas emocijas, harmonijos ir grožio išgyvenimą, motyvuoja aktyviai dalyvauti.
Vaikams, turintiems komunikacijos sunkumų, muzikinis kalbinimas ir iš jo kylanti interaktyvi improvizacija padeda įsitraukti į neverbalinę ir verbalinę muzikinę sąveiką ir komunikaciją, įveikti bendravimo sunkumus. Muzikavimas skatina naudoti balsą ir vystyti jo galimybes dainų ir improvizuoto vokalinio apsikeitimo pagalba.
Muzikinės komunikacijos procese yra svarbi muzikinės raiškos prasmė, t.y. asmens perteikiamos būsenos išraiška. Pagrindinis muzikinio proceso interpretavimo kriterijus yra tai jog klaidingų garsų ar judesių nėra.
Muzika ir judesys: komunikacijos ir saviraiškos priemonė
Judėjimas pagal muziką vaikams padeda atrasti jų šokantį kūną. Vaikai gali eksperimentuoti atlikdami įvairius judesius, jautriai atliepti muzikai, kurti santykį per muziką ir judesį su kitais užsiėmimo dalyviais. Muzikos terapeutas gali pastiprinti vaikų išraišką palaikydamas judėjimą muzikine improvizacija.
Pasak specialistų, muzika ir judesys - galinga komunikacijos priemonė. Krypties ypatumai, „judesio elementai gali išreikšti skirtingus požiūrius, priežastis, tikslus ir ketinimus“. Bendraujant judesiu atsiranda savojo aš suvokimas, tarpusavio pasitikėjimas, teigiama emocinė priklausomybė. „Emocinio komunikacinio ryšio pagrindu įgyjamas pasididžiavimo savimi ir užtikrintumo jausmas“.
Vaikams su motorinių įgūdžių sutrikimais į muzikavimą gali būti įtraukti fizinių parametrų stiprinimo tikslai. Grojimas muzikos instrumentais lavina smulkiąją motoriką, aktyvina abiejų smegenų pusrutulių veiklą.
Muzika skatina ritmiškai judėti, šokti, stimuliuoja muzikos charakterio išraišką įvairiais judesiais. Grojimas instrumentais gali virsti šokiu.
Pirštų žaidimai lavina smulkiąją motoriką, kalbinius įgūdžius, atmintį, koncentraciją, vaizduotę. Tuo pačiu tai yra komunikacijos priemonė žaidžiant drauge su tėvais, bendra apjungianti veikla. Komunikuojama ne tik žodine kalba, bet ir judesiais.
Muzikos terapijos metodai elgesio pokyčiams ir emocijų reguliavimui
Muzikos terapijoje naudojami muzikos terapijos metodai siekiant elgesio pokyčių. Žinomų dainelių atlikimas, jų pasikartojantys elementai, pastovus ritmas sukuria nuspėjamą, saugią, raminančią aplinką. Saugus pagrindas padeda atkurti patikimo prieraišumo ryšį. Pažystamos aplinkos pojūtis malšina stresą, verksmą. Teigiamos emocijos, malonumo išgyvenimas mažina skausmą.
Atitinkamo pobūdžio muzika padeda sureguliuoti ir stimuliuoti emocinę būseną: atpalaiduoti, nuraminti arba suaktyvinti. Aprašomi dainavimo būdai: „muzikuojama įsijaučiant į gyvą ir linksmą atlikimą su ryškiomis nujautimo, frazavimo ir užbaigimo užuominomis“, „naudojami raminantis minkštas balso tonas“, „atspindimi liūdesio ar praradimo jausmai“.
Dainavimo priderinimas, parenkant tinkamą aukštį, tempą, pažystamą muzikinį kūrinėlį, - palengvina vaikų dalyvavimą. Melodijos ir harmonijos paprastumas, pasikartojimai taip pat svarbūs palengvinant ryšį tarp tėvų ir vaikų.
Padidinto streso būsenoje gali pasireikšti negatyvus elgesys, ir muzikos pagalba gali būti tyrinėjami alternatyvūs reagavimo būdai. Muzika gali suteikti erdvė pykčio, kraštutinių emocinių būsenų išraiškai bei jų sureguliavimui. Iškilusio pykčio tyrinėjimas improvizuotos muzikos pagalba yra tarsi nesutarimo nutraukimas, kuris abipusio susiderinimo metu išlaisvina harmoniją ar kūdikio nepatenkintų poreikių lūkestį. Ryšio sukūrimas tarp jausmų ir poreikių įtakoja elgesio pokyčius.
Istorijų kūrimas ir muzikinė improvizacija
Istorijos kūrimas - tai muzikinių istorijų kūrimas pasitelkiant laisvą muzikinių instrumentų naudojimą, kalbėjimą, dainavimą ir judesį terapeutui akomponuojant, iliustruojant, sekant vaiko siūlomą kūrybinę kryptį ar inicijuojant dramatinį istorijos vystymąsi, vedant prie tinkamos išvados ir istorijos pabaigos.
Vaikai, būdami muzikinės istorijos pasakotojais, vedančiaisiais lyderiais, sutikdami palaikymą ir pastiprinimą terapeutui atkartojant vaiko siūlomas idėjas, įgyja pasitikėjimo savimi.
Istorijos sekimui gali būti naudojamos pirštų lėlės, ypač su mažais vaikais. Jos gali simbolizuoti skirtingus jausmus, netiesiogiai perteikti tėvams kažką svarbaus apie vaiką. Kiekvieną veikėją gali lydėti atitinkama charakteringa muzika.
Pastebima, kad „vaiko improvizuotų istorijų stebėjimas ir analizavimas gali padėti pažvelgti į vaiko vidinį pasaulį, į jo santykių su kitais suvokimą“.
Dažnai naudojamos improvizuotos dainų istorijos, skatinant vaikus vystyti pasaką jų pasirinkta kryptimi. Terapeutė savo dalyvavimu skatina vaikus dainuoti apie svarbius dalykus. Tokių istorijų dėka gali iškilti anksčiau nepasirodžiusios emocijos. Netiesiogiai gali pasireikšti nerimas, kaip traumos, kurią jie yra patyrę, pasekmė.
Muzikinių priemonių pagalba į turinį gali būti įterpiamos emocijos, jei jų yra vengiama. Tokiu būdu vaikas gali atkurti ryšį tarp savo emocijų ir giluminių pergyvenimų. Palaipsniui užsiėmimų eigoje „sukuriamas verbalinis ryšys tarp muzikos, patyrimų ir jausmų“.
Muzikinio vaidinimo pagalba galima išbandyti įvairius charakteringus vaidmenys tyrinėjant įvairius santykius su kitais būdus.
Psichologė pastebėjo, kad muzikinių istorijų kūrimas gali padėti atskleisti prisirišimo ryšio sunkumus - vaikams su prisirišimo sunkumais nepavyksta sukurti laimingos pabaigos.
Pastebima, kad istorijos pasakojimas trečiuoju asmeniu vaikui yra saugesnis. Jis perkeltine prasme dalinasi savo baimėmis ir nerimu, efektyviau atgamina negatyvią patirtį, kuri vėliau gali būti aptarta su tėvais.
Tėvų ir vaikų sąveika muzikinėje terapijoje
Aktyvios muzikos terapijos į tarpusavio sąveiką orientuotų metodų naudojimas gali padėti vystyti sveiką tėvų - vaiko prisirišimo procesą, suteikti adekvatų žmogišką kontaktą, skatinti bendravimą, sureguliuoti emocijas. Užsiėmimo metu kuriamas tėvų - vaikų patikimas prieraišumo ryšys, perimami bei įtvirtinami pozityvūs elgesio modeliai, sąveikos būdai.
Vietoj instruktavimo yra pasirenkamas subtilaus modeliavimo metodas - tėvams perteikiama pozityvi santykių kūrimo, bendravimo patirtis, palaipsniui tėvams perimant vedančiąją rolę sąveikoje su vaiku.
Tėvai, dalyvaujantys užsiėmime kviečiami jaustis laisvai ir daryti tai, ką jie mano esą teisinga. Pastebima, kad yra naudinga pakviesti tėvus groti instrumentais - tėvai patyria malonumą, vaikai mato juos besimėgaujančius grojimu, mato, kad jie dalyvauja kartu.
Tėvų buvimas šalia, palaikymas, dėmesys, bendravimas per muziką, bendras muzikavimas/ žaidimas, pasidalinimas prasmėmis, patiriamu džiaugsmu, malonumu yra labai reikšmingi vaikui, jo savijautai bei vystymuisi, naujų gebėjimų įgijimui bei plėtojimui.
Tėvams dalyvaujant muzikos terapijos užsiėmime vaikai turi galimybe pasidalinti jų juntamu pasitenkinimu su tėvais, apkabinti juos arba aplinkai esant nepažiniai ir bauginančiai, ieškoti nusiraminimo jų glėbyje.
Tėvai, stebėdami vaiko susidomėjimą muzikavimu, jo pasiekimus, išgyvenamą malonumą - taip pat jaučia malonumą.
Užsiėmimų metu naudojamas dalyvių pasirinkimų eiliškumo principas moko išlaukti savo eilės, suteikiant galimybę dalyvauti kitiems, susitarti, ugdyti pasitikėjimą kitais, išklausyti ir gerbti kitų pasirinkimus, sekti jų muzikines idėjas ir tuo pačiu suteikia iniciatyvumo galimybę, laisvės ir teisingumo pojūtį, moko būti aktyviam, kūrybingam, lavina bendradarbiavimo įgūdžius, moko pažinti save.
Ypatingo pageidavimo galimybę užsiėmimo pabaigoje yra kaip apdovanojimas. Tai sėkmingo užsiėmimo darbo rezultatas. Pasirinkimą išpildantis vaikas pats save apdovanoja ir gauna aplinkos palaikymą.
Šeimos terapijos esmę sudaro ne tik skirtingų šeimos narių dalyvavimas, bet ir tai, kaip jie mąsto, kaip yra išsidėstę kabinete, kokius pasirenka ar vienas kitam parenka instrumentus, kaip jais groja.
Šeimoms jausmų ventiliavimo galimybė subtilios ir saugios muzikos pagrindu gali būti labai naudinga. Teigiama, kad viena esminių terapinės erdvės funkcijų - suteikti klientui pakankamai saugią terpę, kurioje jis galėtų surizikuoti...
Ritmo žaidimas BITUTĖS. Muzikos autorė Neringa Lapinskienė
Ikimokyklinio ugdymo gairės ir kontekstų kūrimas
Suorganizuotas muzikinis projektas pateisino lūkesčius. Vaikai išmoko dirbti komandoje, priimti tylesnius, ramesnius vaikus, pažinti vienas kitą, išklausyti kitų nuomonę.
Gairės parengtos vadovaujantis svarbiausiais ikimokyklinio ugdymo principais, užtikrinančiais ugdymo(si) kryptingumą, integralumą, veiksmingas ugdomąsias sąveikas ir ugdymo(si) kokybę.
Ikimokyklinio ugdymo(si) procesui būdinga ugdymo(si) ir priežiūros vienovė. Kiekviena suplanuota ir nesuplanuota sąveika bei kasdienė rutina yra ugdanti, turtinanti vaiko patirtį.
Taip pat svarbus vaiko raidos ir ugdymo(si) dermės principas, žaismės principas, sociokultūrinio kryptingumo principas, integralumo principas, įtraukties principas, kontekstualumo principas.
Mokytojas drauge su vaiku emocijomis ir veiksmais atspindi vaiko veikimo patirtis. Su vaikais drauge pagal jų gebėjimus apmąstomos vaikų emocijos, veiklos ir jų rezultatai, numatomas tolesnis veikimas.
Mokykla ir šeima (globėjai) bendradarbiauja rengiant Programą, užtikrinant ugdymo(si) tęstinumą ir dermę, kuriant susitelkusią, kartu besimokančią bendruomenę.
Gairėse pateikiama kuriamai ar atnaujinamai Programai aktuali nauja ugdymo(si) aplinkos modeliavimo kryptis - vaikų ugdymo(si) kontekstų kūrimas.
Gairėse rekomenduojamos penkios ikimokyklinio ugdymosi sritys: „Mūsų sveikata ir gerovė“, „Aš ir bendruomenė“, „Aš kalbų pasaulyje“, „Tyrinėju ir pažįstu aplinką“, „Kuriu ir išreiškiu“.
Ugdymosi sritys yra ikidalykinės, orientuotos į Programoje numatytų vaikų pasiekimų plėtotę, apima vaikų ugdymo(si) turinį ir veiklas.
Siekiant įtraukaus, visiems vaikams prieinamo ir sėkmingo ugdymosi, Gairėse įtvirtinamas Programos, grindžiamos universalaus dizaino mokymuisi prieiga, rengimas.
Ikimokyklinio ugdymo rezultatai yra vaikų raidos ir ugdymosi procese nuosekliai įgyjami bei plėtojami jų pasiekimai: vertybinės nuostatos, žinios bei supratimas ir gebėjimai. Ugdymosi pasiekimai suskirstyti į 18 pasiekimų sričių, kurių visuma laiduoja optimalią visų vaiko potencinių galių ūgtį.
Vaikų ugdymas(is) vyksta mokyklos vidaus ir lauko aplinkose, taip pat aplinkose už mokyklos ribų (parkai, muziejai, gamtos ir kultūriniai objektai ir kt.).
Kuriant ugdymo(si) kontekstus dėmesio centre yra vaikams aktuali, dėmesį patraukianti, skatinanti veikti, vaikų iniciatyvoms atvira, estetiškai patraukli aplinka.
Kontekstams būdinga kryptinga vaikų veiklą inicijuojanti idėja ar iššūkis, mokytojui tikslingai parenkant ir tam tikru būdu išdėliojant priemones, sukuriančias netikėtumo momentą.
Kontekstai skatina autentiškus vaikų sumanymus, palaiko ilgalaikį domėjimąsi ir gilina supratimą.
Kuriant ugdymo(si) kontekstus vaikams sudaromos galimybės pasirinkti veiklą, medžiagas, priemones, veikimo vietas, laiką, veikti vienam ar bendradarbiaujant, skirtingais būdais pristatyti veiklos rezultatus.
Kuriant ugdymo(si) kontekstus modeliuojama dialoginė vaikų, mokytojų ir kitų suaugusiųjų sąveika: iš anksto numatomi galimi komunikavimo su vaikais būdai ir priemonės vaikų aktyvumui paskatinti ir palaikyti.
Mokytojai stebi, kuo vaikai domisi, ką geba, ir pritaiko kontekstą plėtoti pastebėtus vaikų interesus ir gebėjimus.
Mokytojai ir švietimo pagalbos specialistai iš anksto numato galimas vaikų veiklos kliūtis arba jos tampa matomos vaikams veikiant sukurtame kontekste.
Kuriant kontekstus naudojamos esamos kultūrinės, socialinės ir gamtinės aplinkos, iš anksto tikslingai sumodeliuotos ugdymosi aplinkos ir ugdymosi situacijos, susikuriančios čia ir dabar.
Universalaus dizaino mokymuisi kontekstas - tai lanksti, visiems vaikams prieinama ugdymo(si) aplinka ir veiksmingas procesas, kuriame, nepriklausomai nuo amžiaus, socialinių, kultūrinių, lingvistinių, sveikatos skirtumų, visiems vaikams sudaromos sąlygos žaisti, patirti ir ugdytis.
Ugdymo aplinka žadina vaikų emocijas, pagauna dėmesį, panardina į prasmingą vyksmą. Galėdami rinktis alternatyvius tyrinėjimo, pažinimo ir dalyvavimo būdus, vaikai veikia savo tempu, pagal savo galias ir mokosi vieni iš kitų.
Galimybė pasirinkti veiklas ir priemones, siekiant numatyto rezultato, skatina turėti savo ketinimą, idėjų, sumanymų, jų kryptingai ieškoti ir pamažu suprasti savo žaidimo ar mokymosi būdus.
Žaismės konteksto paskirtis - palaikyti kasdienių veiklų žaismingumą, kuriant džiaugsmo bei nuostabos tyrinėjant, išbandant, eksperimentuojant, dalinantis potyrius. Kontekstas atliepia vaiko žaismingą savęs ir pasaulio pajautimą, skatina žaisti judesiais, pojūčiais, emocijomis, kalba, vaizduote, mintimis.
Eksperimentuojama veikimu tuščioje ir daiktinėje erdvėje, atrandant, kad žaidimas gali gimti „iš nieko“, mintyse. Palaikomi netikėti vaikų būdai suprasti, tyrinėti, improvizuoti, priimamos „neteisingos“ jų teorijos apie pasaulį, įkvepiančios pratęsti „tiesos“ paieškas.
Judraus patirtinio ugdymosi konteksto paskirtis - skatinti vaikų judėjimo džiaugsmą ir kasdienį judrumą, didinti judraus mokymosi galimybes. Įdomias, prasmingas ugdymosi situacijas kuria dialogiška vidaus ir lauko aplinkų jungtis, įrangos mobilumas, pritaikymas tyrinėti judesį, judriais būdais dalyvauti visų ugdymosi sričių veiklose.
Kultūrinių dialogų kontekstas - kai vaikai ugdymo įstaigoje dalyvauja daugialypiuose kultūriniuose kontekstuose, kurių paskirtis - padėti kiekvienam kurti savo individualų tapatumą, tuo pačiu metu dalyvaujant tiek vaikų subkultūros, tiek artimiausios ir tolimesnių aplinkų kultūrų kūrime.
Mokyklos aplinka yra erdvė nuolatiniams socialiniams ir kultūriniams sąveikoms bei reiškiniams patirti, pažįstant šeimos, mokyklos grupės, kaimynystės, regiono, etninės grupės ir šalies bei globalaus pasaulio kultūrinius ypatumus ir vertybes.
Kalbų įvairovės konteksto paskirtis - kurti ir palaikyti aplinkos sąlygas, palankias rastis ir plėtotis skirtingiems vaikų komunikavimo būdams, įvairiai žodinei ir nežodinei raiškai, kalbų pažinimui, teigiamoms nuostatoms, susijusioms su kalbų ir jos formų įvairove.
Tyrinėjimo ir gilaus mokymosi konteksto paskirtis - atliepti prigimtinį vaikų smalsumą, įtraukti juos į aplinkos tyrinėjimą, skatinantį giliau suprasti aplinkos objektus, reiškinius ir jų ryšius, atrasti įvairius pažinimo ir mokymosi būdus.
Kuriamas kontekstas kupinas žaismės, atviras iššūkiams, jame daug laisvės vaiko spėliojimams, atsakymų į savo keliamus klausimus paieškoms, tyrinėjimu grindžiamiems sprendimams.
Realų ir virtualių aplinkų konteksto paskirtis - papildyti ir praplėsti realybės kontekstus alternatyviomis skaitmeninėmis galimybėmis patirti ir pažinti, plėtoti vaikų skaitmeninį sumanumą, informatinį mąstymą.
Kuriami realios ir virtualios aplinkos sąveikomis grindžiami kontekstai, aplinkas saikingai ir saugiai papildant skaitmeninėmis priemonėmis bei įranga, prioritetą teikiant patirtiniam realių objektų ir reiškinių tyrinėjimui, kūrybiškumui, socialinėms sąveikoms.
Kūrybinių dialogų kontekstas - modeliuojant kūrybinių dialogų kontekstą kuriama vaizduotę, smalsumą, nuostabą kelianti aplinka, akcentuojanti patį kūrybos procesą. Vaikai patiria kūrybos laisvę, išgyvena netikėtumą, kūrybos džiaugsmą ir pasididžiavimą įveikus kūrybinius iššūkius.
Aplinkų estetika ir įvairovė kuria prielaidas vaikams tyrinėti kūrybinės raiškos galimybes, išbandyti daugiau nei vieną būdą įgyvendinti kūrybinę idėją ar išspręsti problemą, pasirinkti alternatyvias raiškos priemones, improvizuoti, kurti ir perkurti.
Kiekviena kokybiškai įgyvendinama vaiko raidą skatinančio visuminio ikimokyklinio ugdymosi sritis (Mūsų sveikata ir gerovė, Aš ir bendruomenė, Aš kalbų pasaulyje, Tyrinėju ir pažįstu aplinką, Kuriu ir išreiškiu) plėtoja visų 18 pasiekimų sričių vaiko pasiekimus.
tags: #ikimokyklinio #amziaus #vaiku #improvizavimas
