Žaidimas yra neatsiejama vaiko vystymosi dalis, suteikianti ne tik džiaugsmo, bet ir lavinanti daugybę svarbių įgūdžių. Edukaciniai ir lavinamieji žaidimai yra puikus būdas vaikams mokytis, lavinti savo įgūdžius ir tuo pačiu smagiai praleisti laiką. Šie žaidimai skatina kūrybiškumą, problemų sprendimą, logiką, atmintį ir socialinius įgūdžius. Edukaciniai žaidimai paverčia mokymąsi smagia veikla. Vaikai žaisdami lengviau mokosi ir praktikuoja naujus įgūdžius, atlieka užduotis, o tuo pačiu linksmai leidžia laiką. Mokantis žaidimo formatu vaikai turi daugiau motyvacijos tobulėti, jiems patinka patirti įtraukiančius žaidimų iššūkius ir pasiekti pergales. Žaidybinė mokymosi forma vaikams yra lengvesnė, padedanti ilgiau išlaikyti dėmesio koncentraciją. Visų šių veiksnių derinys padeda vaikams vystytis, plėtoti gebėjimus ir pasirengti sėkmingai ateičiai.

Neįgaliesiems šiandien keliami vis naujesni kokybiniai reikalavimai jų socializacijai: įvairios socialinės aplinkos pažinimas, darbo įgijimas, bendravimas, savarankiškumas. Šių paieškų kraštas, kuriame neįgalusis gali išreikšti save. Šiais užsiėmimais manoma geriau pažinti, suprasti ir priimti save, kitus žmones ir mus supantį pasaulį. Meno socialumas suprantamas ir pagal tai, kaip jis padeda žmogui integruotis į visuomenę, prisitaikyti prie jos reikalavimų ar priešingai - priešintis socialinei aplinkai ir maištauti.

Tarptautinė sporto, kultūros ir draugystės šventė „Žaidimai be sienų“, skirta neįgaliesiems jaunuoliams, yra puikus pavyzdys, kaip per žaidimus ir bendrą veiklą siekiama integracijos ir saviraiškos. Tokie specialių poreikių turinčio jaunimo integravimo į visuomenę renginiai įvairiose Europos šalyse vyksta jau daugiau nei 20 metų. Vilniaus „Atgajos“ specialiosios mokyklos bendruomenė, prisijungdama prie iniciatyvos „Už saugią Lietuvą“, rengia šventę neįgaliam jaunimui iš visos Europos. Mes tikime, kad visi šventės dalyviai patirs naujų, malonių pojūčių, jausis saugūs, o iš kitų šalių atvykę šventės svečiai atras Lietuvoje nuostabių bičiulių ir grįš su gausybe neišdildomų įspūdžių apie mūsų šalį ir jos žmones.

Kodėl lavinamieji žaidimai svarbūs neįgaliesiems?

Edukaciniai ir lavinamieji žaidimai yra puikus būdas ne tik lavinti vaikų įgūdžius, bet ir skatinti jų smalsumą, mokytis per žaidimą ir atrasti pasaulį įvairiais aspektais. Edukacinės priemonės skirtos vaikams ir suaugusiems, taktilinės skaičių, raidžių lentelės dėlionės, skaičiuoklės ir kiti edukaciniai žaidimai. Šios priemonės padeda greičiau suvokti užduotį, ją atlikti. Šios priemonės skirtos tiek sudėtingoms užduotims, tiek kognityvinėms funkcijoms lavinti. Žaidimai yra puikus būdas mokytis naujų įgūdžių, pritaikius tinkamas žaidimo priemones skatiname vaiko protinę veiklą, kalbos įgūdžius, kūrybingumą, socialinę raidą ir atskleidžiame jų vidinį potencialą.

Neįgalūs jaunuoliai išmėgins savo jėgas sporto šventėje. Orientacinio žaidimo po Vilniaus senamiestį metu susipažins su mūsų sostine, jos istorija, kulinariniu paveldu. Laisvalaikį skirsime talentų paieškoms kūrybinėse dirbtuvėlėse, bendravimui. Ši draugystės šventė nepaprastai svarbi negalią turintiems jaunuoliams. Tai ypatingai reta proga intelekto negalią turinčiam jaunimui keliauti, pažinti, pristatyti savo šalį, kalbą, kultūrą, o svarbiausia - nejausti atskirties ir susirasti bendraminčių. Tokie susitikimai su panašaus likimo draugais iš visos Europos suteikia jaunuoliams galimybių kartu sportuoti, bendrauti, kurti ir šokti!

Žaidimas yra daugiau nei tik linksmybės. Tai vaikų protinio, fizinio, socialinio ir emocinio vystymosi pagrindas - sveikos asmenybės varomoji jėga. Daugybė įvairių tyrimų patvirtina žaidimo svarbą ugdant įvairiausius įgūdžius: ir kūrybingumą, ir bendradarbiavimą, ir kritinį mąstymą ar emocinį intelektą. Ir čia galima būtų plėstis be galo be krašto kalbant apie visus kitus įgūdžius, kurių vaikui gali prireikti tiek augant, tiek jau ir suaugusiojo gyvenime. O žaislai yra puiki priemonė tą žaidimą padaryti dar įdomesnį, įvairesnį ir ilgesnį.

Lavinamieji žaidimai yra plačiai pritaikomi ir naudojami įvairiose aplinkose - namuose, darželiuose, mokyklose. Edukaciniams ir lavinamiesiems žaidimams priskiriami žaislai, skatinantys vaikų loginį mąstymą, pažinimą, reakciją, bendravimo ir kitus įgūdžius. Tokie žaidimai yra tinkami ir reikalingi ne tik kūdikiams, bet ir žmonėms su negalia, senyvo amžiaus asmenims, patyrusiems traumą ir kt. Socialinių paslaugų gavėjai susiduria su senėjimo procesu: su sunkumais manipuliuojant daiktais, naudojantis stalo įrankiais ir smulkiais buitiniais prietaisais, dalis jų sunkiau supranta žodines komandas, kiti nebegeba prisiminti spalvų ar daiktų pavadinimų dėl rimtesnių ligų. Kineziterapijos užsiėmimų metu ieškome naujų metodų, padedančių palengvinti senjorams kasdieninę veiklą. Senyvo amžiaus žmonėms kartais sunku pripažinti, kad jie nebegeba atskirti figūrų, spalvų ar raidžių, todėl lavinamieji žaidimai padeda pasikartoti iki šiol lengvai atrodžiusias užduotis.

Edukacinių žaidimų tipai ir jų nauda

Edukaciniai ir lavinamieji žaidimai yra tokie žaislai, kurių tikslas yra mokyti įvairaus amžiaus vaikus, lavinti visapusiškus jų įgūdžius ir skatinti mokymąsi žaidimų forma. Žaidžiant šiuos žaidimus susijungia žaidybinio proceso privalumai - įsitraukimas, motyvacija žaisti ir linksmybės, kartu su mokymosi tikslais.

Taktiliniai vamzdeliai

Tai edukacinis žaislas, dažnai naudojamas vaikams ir asmenims, turintiems sensorinių ar motorinių sunkumų, kad padėtų lavinti taktilinius (lietimo) įgūdžius. Taktiliniai vamzdeliai yra ypač naudingi kaip priemonės įvairiuose terapijos centruose, specialiųjų poreikių turinčių vaikų lavinimui ir sensorinės integracijos užsiėmimuose. Tyrinėjimas ir žaidimas: Vaikai gali laikyti ir liesti vamzdelį įvairiais būdais, norėdami tyrinėti skirtingas tekstūras. Tai gali būti naudinga kaip raminantis žaidimas arba kaip dalis motorinės terapijos. Mokymasis atpažinti tekstūras: Vamzdelis gali būti naudojamas užduotims, kur vaikai turi atspėti, kokia tekstūra yra vamzdelio viduje, gerindami savo suvokimo ir atminties įgūdžius. Kūrybinės užduotys: Vaikai gali naudoti vamzdelį kaip kūrybos priemonę, kuri leidžia tyrinėti įvairias paviršius, padeda lavinti vaizduotę ir smulkiająją motoriką.

Kryžiukai-nuliukai

Dar žinomas kaip „X ir O“ žaidimas. Tai labai paprastas, tačiau smagus ir lavinantis strateginis žaidimas. Strateginis mąstymas: Žaidimas lavina vaiko gebėjimą mąstyti žingsniais į priekį, analizuoti situaciją ir pasirinkti geriausią veiksmą. Problemos sprendimas: Žaidėjai turi įvertinti kiekvieną judesį ir nuspręsti, kaip užblokuoti varžovo galimybes ir pasiekti pergalę. Kantrybė ir dėmesio koncentracija: Žaidžiant reikia būti atidžiam ir būti kantriam, nes kartais žaidimas užtrunka kelis ratus.

Muzika ir teatras

Muzika ir teatro sąlytis neabejotinai praturtina vienas kitą. Reikalingą ugdomąjį ir koreguojamąjį poveikį turi ir choreografija. Muzikos terapija teigiama, kad muzikos psichologinis, emocinis ir dvasinis poveikis padeda atgauti psichologinį ir fizinį balansą. Muzika kaip neregimas tarpininkas padeda pažinti ir išreikšti save, kurti ir tvirtinti tarpasmeninius ryšius su kitais asmenimis bei grupe. Muzika padeda atsiverti, suvokti savo ligą, ją priimti, nusiraminti ir galiausiai, atgavus jėgas, pradėti sveikti. Muzikos terapija siekiama didinti neįgaliojo pasitikėjimą savimi, padėti rasti savyje dvasinę harmoniją bei siekti psichologinės reabilitacijos. Muzika naudojama kaip pagalba padėti atrasti tas menines veiklos sritis, kurios atskleistų neįgaliojo gabumus bei sugebėjimus. Muzika apima ne tik ugdymo, bet ir psichologinius, socialinius, terapinius tikslus (saviraiška, pasitikėjimas, dvasinė harmonija). Ji orientuota į kūrybos procesą, kur visai nebūtini meniniai įgūdžiai ar talentas. Muzika teatrinėje veikloje skatina vaikus labiau pasitikėti savo jėgomis, darbingumu, gebėjimais.

Dailė ir judesys

Dailė yra savotiška - simbolių kalba. Tai puikus būdas išreikšti savo jausmus, kuomet yra neįmanoma to padaryti žodžiais. Šios pasąmonės, veikiau išreiškiamos vaizdais, o ne žodžiais. Dailėje dažnai taikomas „laisvo piešimo“ metodas. Dailės terapijoje taikomas laisvasis piešimas, kuriuo stengiamasi pažinti save ir savo vidinį pasaulį. Atsiranda galimybė bendrauti piešiniais. Pasitenkinimas savo darbo rezultatais padidina savo vertės pojūtį: patenkina saviraiškos ir pripažinimo poreikius. Daugelis teoretikų ir praktikų teigia, kad dailės užsiėmimai teatrinėje veikloje dažnai turi teigiamą terapinį poveikį. Piešimo, tapymo, spalvinimo metu vaikas turi galimybę išreikšti tai, kas jam svarbiausia. Taip lavėja kūrybiškumas, pažinimas, gebėjimas stebėti, analizuoti. Dailės ugdymas teatrinėje veikloje itin reikalingas vaiko asmenybės raidai. Judesys teatro užsiėmimuose naudojamas kaip meninės išraiškos priemonė, euritmija suartina su šokiu ir pantomima.

Choreografija taip pat turi svarbų ugdomąjį ir koreguojamąjį poveikį. Anot R. Šaltės (2000), požiūris į šokį, kaip ir visur, taip ir Lietuvoje ilgam „įtvirtino“ šio meno pragmatiškąją ugdymo vertę: šokis ilgą laiką buvo kaip būdas, metodas, skirtas įgyvendinti ugdymo tikslus. Vis labiau įsitvirtinant naujoms ugdymo idėjoms Lietuvoje, programose skirta daugiau dėmesio šokio menui. Anot E. Savukynaitės (1998), plastikos mokymo būdas yra labai įvairus: fizinis - sportinis, choreografinis, veiksminis - pantomiminis ir kt. Fizinis - sportinis būdas - tai fizinis kūno treniravimas su visais fizinės kultūros ir sporto elementais, pradedant mankšta ir baigiant įvairiais sporto žaidimais. Labai efektyvus veiksminis - pantomiminis plastikos mokymo būdas. Šis būdas ne tik fiziškai treniruoja vaiko kūną, bet ir padeda jiems atsipalaiduoti, lavina kūno pojūtį, aktyvų veiksmingumą, individualią plastiką. Šokio menas, kaip reiškinys, kaip žmogaus kūrybos produktas, yra kultūrinė vertybė. Kiekvienam žmogui poreikis judėti yra įgimtas ir būtinas. Jį slopinant kartu slopinama ir neigiamai veikiama medžiagų apykaita, sutrikdomas natūralus žmogaus santykio su aplinka procesas, ne tik fizinė, bet ir dvasinė asmenybės raida.

Pasakos ir lėlės

Ugdymas pasakomis - tai pats seniausias pedagogikos metodas. Žinios apie pasaulį ir gyvenimo filosofiją nuo senų amžių būdavo perduodamos iš lūpų į lūpas, o kiekviena pasakos klausytojų karta visa tai permąstydavo kitaip ir perimdavo reikalingiausius patarimus. Psichologiniu požiūriu pasaka - simbolinė asmeninio ieškojimo išraiška, ieškojimo, kuris turi tikslą pasiekti aukštesnės asmenybės išsivystymo lygį ir paslėpti asmens sąmoningumą (Gudaitė, 2001). Pasakos simbolių dėka žmogaus pasąmonė pasiekia informaciją apie dvasinę jo raidą. Pasaka rodo, jog būtina išmokti kontroliuoti asmenines reakcijas taip, kad jos nesunaikintų pozityvios santykiai su kitais žmonėmis, kad reikia išmokti kažką paaukoti, kažko atsisakyti. R. Brazienė (2005) teigimu, pasakos itin svarbios vaiko psichiniam vystymuisi. Pasakos padeda suprasti savo neigiamas emocijas ir teigiamai spręsti psichologines problemas, žadina žmogaus gebėjimą veikti, aktyvina vidines galias, skatina naujus vaiko išgyvenimus ir kūrybinius impulsus, žadina vaiko pasąmonę, padeda formuotis jo savarankiškumo jausmui, suteikia gyvenimui kryptingumo. Pasakos jau seniai sėkmingai taikomos terapiniais tikslais - veikiant baimes, krizes, neigiamus išgyvenimus bei koreguojant vaiko elgesį. Praktika rodo, kad vaikų ugdymui yra naudingas lėlių teatras bei lėlių, kaip ugdymo priemonės naudojimas. Lėlė yra tarsi žmogaus kopija, galinti pakartoti judesius, išreikšti nuotaikas. Iš lėlių istorijų žinome, kad pirmosios lėlės buvo skirtos ne žaidimui, o ritualams atlikti (Skuratova, 2005, Ušinskis, 2005), o jie buvo naudojami ir gydymo tikslams. Lėles galima piešti, kurti, konstruoti, rengti, kalbėti apie jas ir su jomis, kurti siužetus. Galima su lėlėmis žaisti arba vaidinti, t.y. ką nors su jomis veikti. Užduodant klausimus lėlei, galimi netikėti, iškyla žmogaus pasąmonėje esantys atsakymai, kurie padeda asmeniui susivokti savyje, suprasti savo problemas, suradus jas ir spręsti. Naudojantis lėle kaip būdu išsakyti tai, ko paprastai sakyti vengiama, atveriamas kelias komunikacijai, pažinimui.

Visų šių veiksnių derinys - meno (dailės, šokio, muzikos ir t.t.) integracija - padeda vaikams visapusiškai vystytis, plėtoti gebėjimus ir pasirengti sėkmingai ateičiai. Lietuvoje teatrinius mokymo būdus vienas iš pirmųjų aptarė P. Geniušas (1929), vadindamas juos dramatizmu ir inscenizavimu. A. Gaižutis (1982, 1988) teigė, kad iš visų vaiko estetinės ir meninės veiklos sričių labiausiai integruojanti yra teatrinė veikla, kuri apima žaidimą, gamtos reiškinius, darbo elementus ir pan.

tags: #lavinamieji #zaidimai #neigaliesiems

• Kaip spręsti kūdikio mišinuko problemas
• Visuminis ugdymas ir universalus dizainas mokymuisi
• Nuostabūs augalai jūsų sodui
• Kūdikio grūdinimas lauke
• Veiksmingos priemonės galvos odai