Žurnalistė, knygų autorė ir viena žaviausių Lietuvos moterų, Lavija Šurnaitė-Kairienė, nors ir saugo savo privatų gyvenimą, sutiko pasidalyti savo patirtimi apie motinystę, sūnaus Nojaus auginimą ir šeimos vertybes.
Šeimos pradžia ir sūnaus atėjimas
Prieš porą metų susituokę Lavija ir Daumantas apie būsimą vaikelį žiniasklaidai nepasakojo viso nėštumo metu, mat pora yra nusprendusi griežtai saugoti savo privatų gyvenimą. Sūnus - pirmoji D. Kairio ir L. Šurnaitės atžala. Su pirmuoju vyru Lavija vaikų nesusilaukė. DELFI šaltinių teigimu, pora jau svarstė galimus sūnaus vardo variantus, tačiau jų neišdavė. Po trejų metų - 2011-ųjų kovą, sutuoktinių dienotvarkę pakeitė gimęs sūnus. Pora jam suteikė Nojaus vardą.
Lavijos reakcija, sužinojus apie nėštumą, buvo džiaugsmas iki dangaus, bet su truputėliu nerimo. Juk girdėjau pasakymų, kad iki tam tikro termino negalima skubėti džiaugtis, kad pirmaisiais mėnesiais nėštumas dar būna labai “trapus”. Pirmosios dienos po žinios ėjo labai lėtai, nes reikėjo priprasti prie minties apie nėštumą, vis klausiau savo kūno, bandžiau pastebėti pokyčius tiek fizinius, tiek emocinius. Pirmomis dienomis net pabudus ryte būdavau pamiršus, kad aš laukiuosi. Vyko psichologinė adaptacija.
Sūnaus Nojaus vardo istorija
Dėl vardo Nojus nebuvo jokių ginčų, iškart abiems su vyru jis patiko, visgi už vardą Nojus turėtų dėkoti tėčiui. Tikiuosi, kai sūnus užaugs jam šis vardas patiks. Vardą rinkome atsakingai, nes rūpėjo ne tik gražus skambesys, bet ir reikšmė. Nesinorėjo prašauti pro šalį, paskubėti, nepasidomėti, ką vardas reiškia, o paskui gailėtis, kad jo vertimas ar reikšmė yra nepriimtina… Juk būna tokių atvejų, kai tėvai pavadina savo vaikus net absurdiškais vardais, greičiausiai iš anksto nepasigilinę… Taigi, išsiaiškinome vardo reikšmę, taip pat dar sykį “pasitikrinome” ir Nojaus legendą. Kai neliko abejonių, davėme savo sūnui šį vardą. Beje, kai rinkome vardą, Nojus atrodė retas ir negirdėtas vardas, net metrikacijos skyriuje darbuotoja sakė, kad gražus ir retai girdimas vardas, tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, netrūksta tų Nojų…
Motinystės iššūkiai ir džiaugsmai
Pratęsiant mintį: “Kol sūnus buvo kūdikis, sunkiausia buvo…” … toji nežinia ir nepatyrimas, kas bus rytoj, ar aš viską moku ir žinau, norėjosi suteikti visa, kas geriausia. Kai Nojui sukako metukai, atėjo kažkoks lyg ir palengvėjimas, kad jis jau ūgtelėjęs, didesnis, nebe toks trapus kaip kūdikis. Dabar tą laiką prisimenu su nostalgija.
Didžiausia išdaiga, iškrėsta sūnaus, prasidėjo, kai Nojui buvo 1-2 metai. Tokiame amžiuje vaikai viską stengiasi įsigrūsti į burną, paragauti - nuo maisto produktų iki batų raištelių, kažkodėl jiems labai maga daiktus mesti būtent į klozetą arba taikytis iš jo pasemti vandens… Kaip tik prisiminiau vieną nutikimą. Skubame į svarbią giminės šventę, vyras jau išvažiavęs, o aš laukiu, kada pabus vaikas ir važiuosime drauge. Kiekviena minutė suskaičiuota. Nojus pabudo, aprengiau jį ir staiga suskamba telefonas - draugė, kurios dvynukai susirgo, paskambino patarimo, nes mūsų vaikai vienodo amžiaus. Kol tas penketą minučių dalinomės patirtimi apie vaikų ligas, Nojus sumetė gal keturis ar penkis rulonus tualetinio popieriaus ir visą tą laiką spaudė vandens nuleidimo mygtuką. Kai įžengiau į vonią grindys jau “plaukė”. Teko nusivilkti šventinius drabužius, pasiraitoti rankoves ir stabdyti tvaną. Į šventę nuvažiavome stipriai pavėlavę. Pati stebiuosi, bet ta istorija mane labai prajuokino, nors turėjau rimtai paplušėti ir dar bijojau, ar neužliejome kaimynų.
Kalbant apie Nojaus garderobą, spalvų reikšmėmis ar įtaka vaikui Lavija nesidomi, tad visi drabužiai bei jų spalvos yra parenkamos vadovaujantis tik jos skoniu - gražu arba ne. Ji labai pasitiki savo vyro skoniu, o jis dažnai pagiria, kad gražiai rengia mūsų sūnų. Jai patinka vaikiški drabužiai, kurie nėra pernelyg infantilūs, greičiau primena suaugusiųjų modelių sumažintas kopijas. Nojus turi įvairių spalvų drabužių, nes nesu vienos spalvos maniakė, atvirkščiai, kiek įmanoma, jau nuo pat vaiko gimimo vengė tų žydrų drabužių jūros, kuri kažkodėl labai būdinga kūdikių parduotuvių asortimente. Nuo kūdikystės Nojus jau turėjo šokoladinės, smėlinės, tamsiai mėlynos, žalios spalvos drabužėlių. Dabar spintoje: chaki, žalia, pilka, oranžinė, tamsiai mėlyna, smėlio, šokoladinė, turkio. Nemėgsta detalėmis apkrautų drabužių, kurios darko mažo vaiko siluetą.
Mylimiausios knygos ir šeimos savaitgaliai
Šiuo metu “ant bangos” knyga apie Trolius Mumius, konkrečiai “Troliai Mumiai ir kūrybos džiaugsmas”. Išties labai mielos istorijos ir gražios iliustracijos. Nojų ši knyga gal sužavėjo dar ir tuo, kad pirmasis pasakojimas apie kelionę oro balionu, kuriems jis yra neabejingas. Ketina įsigyti ir daugiau knygų iš Trolių Mumių serijos. Pati seka pasakas, tas tradicines: Trys paršiukai, Raudonkepuraitė, Vilkas ir septyni ožiukai, Bjaurusis ančiukas ir t.t.
Idealus šeimos savaitgalis Lavijai - kai oras būna geras, tada kažkaip savaime ir savaitgalis maloniai praeina. Būtinai pabūna lauke, pietauja mieste, aplanko senelius. Vasarą idealus savaitgalis būdavo, kai ištrūksta į sodybą pas vyro tėvus. Ten Nojui rojus, o ir jie gerai pailsėdavę.
Auklėjimo principai ir požiūris į gyvenimą
Lavija neturi konkretaus auklėjimo moto. Stengiasi tiesiog vadovautis intuicija ir sveiku protu. Buvo pradėjusi skaityti vieną knygą apie vaikų auklėjimą, bet paskui susigriebė, kad ima kontroliuoti save, modeliuoti elgesį ir taikyti knygos normas. Ją tai ėmė erzinti, todėl grįžo prie savo įprastų normų. Galvoja, ar norėtų, kad ją taip auklėtų, su ja taip kalbėtų, kažko leistų ar neleistų, draustų, stengiasi žiūrėti į sūnų kaip į mažą žmogų, o ne savo nuosavybę. Žinoma, visko būna, net ir stengiantis vadovautis teigiamais dalykais, ir pyksta, ir barasi, ir susierzina.
Apie vaikus Lavija svajoja. Esu net sapnavusi savo kūdikį. Jis buvo toks sunkus. Stebėjosi, kaip moterys tokius vaikus paneša. Gediminas yra Tas žmogus, svajoja ir apie mūsų vaikus. Norėtų, kad mūsų vaikai būtų panašūs į jį, o jis nori, kad į ją. Visada buvo tėčio vaikas, ryšys - labai stiprus. Dažnai susirašinėja internetu. Tėčiui iki šiol atrodo, kad ji užsiima nerimtais dalykais. Anot jo, su vyru būtų buvusi puiki teisininkų šeima. Bet jai netraukia teisininko darbas.
Lavijos Šurnaitės patarimai lietuviškos virtuvės gerbėjams
Nors Lavija sako, kad dabar jai “ožiukų” amžius, ašaros - ne naujiena. Jų būna kasdien - tokių teatrališkų, didelių kaip pupos. Bet jos momentinės, gali tetrukti keletą sekundžių. Kol kas nepastebėjo, kad sūnus turėtų tokių ypač nemėgiamų patiekalų, kaip ji pati tarkim nė už ką nevalgys pieniškos sriubos. Banguoja tas jo skonis. Kas vieną dieną neskanu, kitą gali jau labai patikti. Džiaugiasi, kad jis valgo daržoves, labai mėgsta mėsą ir žuvį, vos nuėjus su juo į parduotuvę jau tempia į pirkinių krepšelį rūkytos lašišos pakuotę.
Lavijos Šurnaitės knygos ir požiūris į amžių
Lavija Šurnaitė išleido savo antrąją knygą „Optimizmo genas“, kurioje sudėjo įtraukiančias gyvenimiškas istorijas - nuo liūdnų nelaimingos meilės kuriozų iki labai pikantiškų nutikimų „pro rakto skylutę“. Antroji knyga yra skirta žmogaus vidiniam pasauliui. Mat kartais atsikratyti papildomais kilogramais yra paprasčiau nei susitvarkyti su vidiniais trikdžiais, blogomis mintimis. Naujausioje knygoje „Suaugusių moterų klubas“ daug dėmesio skiriama moterims, kurioms 40-imt ir daugiau metų, nes Lavija įsitikinusi, kad šis amžiaus tarpsnis per daug apipintas mitų bei stereotipų. Pati ji neslepia savo metų ir nuoširdžiai sako, kad klausimas apie amžių nei kiek netrikdo. Kodėl? “Jeigu aš, gavusi klausimą, kiek man yra metų, nuspręsiu tai slėpti, tai čia ir bus tas pirmas kažkoks senėjimo momentas. Jeigu tau paprasta pasakyti savo amžių, nes tai juk tik informacinis vienetas, tuomet į visą šitą dalyką žiūri labai sveikai. Nes pats geriausiai žinai, kas tau gali būti naudinga, kuo reikia susirūpinti, kas tavęs laukia ir kaip sau gali padėti. O jeigu slepi ar išsisukinėji, tai man atrodo, kad viduje esi tarsi pasenęs, kažkaip morališkai ir tada jau vienintelė užduotis būna tą tikrąjį amžių visais būdais nuslėpti“, - mintimis dalijasi Lavija.
Peržengusią 40 metų slenkstį, Laviją ėmė džiuginti dalykai, kurie anksčiau atrodė babyčių reikalas. Atlikti „pasidaryk pats“ projektą̨ namuose (pvz., atnaujinti pabodusį baldą). Daryti mankštą. Žiūrėti dokumentiką. Pramokti groti muzikiniu instrumentu. Išbandyti naujas makiažo (šukuosenų) versijas. Persodinti kambarinius augalus. Klausytis audioknygų. Eiti pasivaikščioti. Pasivažinėti dviračiu. Leistis į žygį. Kapstytis sode arba užveisti balkono darželį. Apsilankyti botanikos sode. Atrasti savo miesto garsias vietas. Vedžioti šunį. Šį sąrašą galima nuolat pildyti pagal savo svajones ir įsivaizdavimus.
Viena gražiausių Lietuvos moterų vadinama Lavija sako, kad svarbiausia yra mylėti save. Ir tai esą visiškai nesvarbu, esi laimingai ištekėjusi ar šauni vienišė, nes tik tu esi pati svarbiausia. „Moteris turi užmegzti tokį romaną, kuris truktų visą gyvenimą. Ir vienintelis įmanomas romanas yra romanas su pačia savimi, - tikra Lavija. - Prancūzės turi gerą posakį - reikia būti pačia geriausia savo versija. Vadinasi, turi lygiuotis ne į modelius ar žvaigždes, o į save.“
