Pyktis yra nepelnytai užsitarnavęs blogą vardą, nes jis gali būti ir gera emocija. Pyktis suteikia mums informaciją apie tai, ko mes norime, trokštame, bet negauname. Jis taip pat suteikia energijos išspręsti situaciją, kuri mūsų netenkina.
Vaiko pyktis yra viena iš daugelio emocijų, kurią sunku suaugusiems kontroliuoti. Kai vaikas isterikuoja, tėvai atvirkščiai - dar įpyla deguto į ugnį. Vaikas išmoksta reguliuoti savo emocijas su amžiumi. Kai vaikas verkia, mes paiimame jį į rankas ir guodžiame. Verkšlenantis ar jaučiantis pyktį vyresnis vaikas taip pat nori, kad į jį atkreiptų dėmesį, išklausytų bei suprastų.
Pyktis visada praneša, kad kažkas vargina tavo vaiką. Vaikas dažniausiai nesupranta, kas vyksta ir kodėl kyla pyktis, todėl jam reikia kompetetingo suaugusio, kuris galėtų paaiškinti. Prieš išmokstant valdyti savo pyktį, vaikui labai svarbu žinoti, kad pykti turi teisę visi. Vaikas pykdamas iš savo tėvų dažniausiai sulaukia pikto atsako. Tėvai turi prisiminti, kad jie yra pavyzdys ir turi rodyti, kaip susitvarkyti su savo pykčiu.
Viena pagrindinių priežasčių, dėl ko tėvai atveda vaikus nuo 2 iki 10 metų pas psichologą, yra vaikų pyktis. Pirmosios agresijos apraiškos pasireiškia dar kūdikystėje, kada vaikas susiduria su socialiniu pasauliu. Mažiems vaikams, kurie dar neišmoko valdyti savo emocijų, sunku sutvardyti pyktį, įniršį. Tėvams dažnai dėl to būna neramu, jie nežino kaip reaguoti į vaiko pyktį ar agresiją, kiek leisti vaikui reikšti savo emocijas, o kada jau stabdyti.
Normalu, kad vaikas vieną ar kelis kartus parkris parduotuvėje, kai nenupirksite norimo žaislo, pasiginčys dėl nepatinančių rūbų ar ,,neskanaus“ maisto. Tai rodo, kad vaikas vystosi, didėja jo sugebėjimas mąstyti, reikšti nuomonę. Nenormalu būna tada, kai suaugęs žmogus pradeda pildyti visus vaiko norus, kad tik šis neverktų, nerėktų, nekeltų isterijų.
Vaikai fiziškai agresyviausi būna 2-4 metų amžiaus. Nuo 5 metų vaikų fizinė agresija pereina į žodinę agresiją, t.y. supykęs vaikas jau pajėgia savo pyktį išreikšti verbaliai, pvz.: nebespiria, nekanda, o sako: „Aš tavęs nemyliu, nedraugausiu, galvą nupjausiu“. Tokia vaiko emocijų išraiška parodo, kad jo raida eina tinkama linkme. Sunerimti reikia tada, jei vaikas savo agresija nukreipia į save (pvz.: raunasi plaukus, tranko galvą į sieną), jei vaiko fizinė agresija tęsiasi ir sulaukus penkerių metų, jei vaikas kankina gyvūnus ir jei vaikas piktas būna didžiąją dienos dalį be paaiškinamos priežasties.
Pirmiausia, ką reikėtų atsiminti, kad pyktis yra normali emocija, pykti yra nei gerai nei blogai. Tik svarbu, kad pyktis būtų išreiškiamas socialiai priimtinais būdais. Vaiko užslopintas pyktis gali būti daug pavojingesnis ir atnešti daugiau žalos vaiko sveikatai. Taigi vaikams reikia leisti pykti ir mokinti tą pykti išlieti tinkamais būdais.
Kaip padėti vaikui valdyti pyktį?
Priežasčių pykti mažiesiems atsiranda nuolat: ne tik namuose, esant tarp šeimos narių, bet net ir pačiose netinkamiausiose situacijose: svečiuose, parduotuvėse, renginiuose. Tačiau svarbiausia tėvams - ne užgniaužti emocijas, o išmokti jas tinkamai kontroliuoti. Kad tai netaptų įsišaknijusia problema, ugdyti vaiką patartina nuo pat mažų dienų.
Viena iš priežasčių - nepatenkinti fiziniai poreikiai. Kai vaikas alkanas ar nori miego, natūralu, kad sunku kontroliuoti savo emocijas. Todėl labai svarbu, kad tėveliai pasirūpintų, kad vaikas miegotų tiek kiek reikia to amžiaus vaikui ir visada būtų pavalgęs. Norint išvengti nereikalingių emocijų, psichologė pataria dažniau liesti ir apkabinti vaiką, palaikyti akių kontaktą, šypsotis, suteikti galimybę fiziniam aktyvumui.
Taip pat ypač dažnai pyktis gali pasireikšti dėl paprasčiausio dėmesio stokos. Jis yra būtinas sėkmingam vaiko vystymuisi, todėl patartina stengtis skirti jam laiko. Tai turi būti aktyvus dėmesys - skaitymas, žaidimas pagal vaikų taisykles, darbas kartu, pokalbiai ir kt. Žinoma, kuo dažniau atžalai kartokite, koks jums jis svarbus ir kaip jį mylite.
Kai vaikas patiria nesėkmes, pavojų ar stresą, kartu derėtų išsiaiškinti jų priežastis, tačiau nemėginti pykčio slopinti, o padėti surasti tinkamus būdus jam išlieti. Neužgniaužti blogų emocijų patariama ir tuo atveju, kai vaikas pykti ir nederamai elgtis išmoksta iš aplinkos. Tokiu atveju psichologė skatina rodyti vaikui pavyzdį, kaip derama elgtis užvaldžius įsiūčiui, tačiau jokiu būdu neatsakyti į pyktį pykčiu ar tuo labiau atžalą žeminti.
Pyktis yra antrinis jausmas, už kurio slepiasi dar kai kas. Jeigu suaugę sugeba atpažinti, kad pyktis yra kita emocija, kaip liūdesys, nusivylimas, frustracija ar skausmas, tada yra lengviau su tuo dirbti.
Kaip mokyti vaikus išreikšti savo pyktį bei kitus sunkesnius jausmus?
Tėvai yra pirmieji pagalbininkai, kurie privalo savo atžalas išmokyti susitvarkyti su kylančiu pykčiu.
1. Pripažinkite pyktį ir padėkite vaikui jį įsisąmoninti.
- Reikia padėti vaikui įsisąmoninti, pripažinti savo pyktį, t.y. - kad jis yra jo viduje (pvz.: „taip, aš pykstu ant mamos“...).
- Padrąsinti savo vaiką priimti savo pyktį.
- Duokite vaikui suprasti, kad jūs neketinate jo smerkti, kad jis pyksta.
2. Mokykite vaiką atpažinti ir įvardinti savo jausmus.
Mokykite žodžiais išreikšti savo emocijas, sakykite: „Man atrodo tu pyksti, ar aš teisi? Tu supykai nes…? Tau nepatinka, kai…“. Jei vaikas sunkiai kalba, mokinkite jį kalbėti, kreipkitės pagalbos pas logopedą, nes vaiko pyktis ir kalba yra labai susiję dalykai. Kai vaikas negali pasakyti ko jis nori, kaip jaučiasi, jam kyla didžiulis pyktis.
3. Mokykite vaiką, kad pyktis praeina.
Mokinti vaiką, kad pyktis praeina, tai emocija, kaip banga, kuri ateina ir nueina, reikia tik palaukti ir neprisidaryti rūpesčių.
4. Išlikite ramus ir būkite pavyzdžiu.
- Sulaikyk kvėpavimą, stenkis išlikti ramus ir atsiriboti nuo esamos situacijos.
- Patys supykę išlikite kiek įmanoma ramesni, t.y. kai pykstate nerėkite ant vaikų, nes jie savo pykčio metu nukopijuos Jūsų elgesį ir supykę rėks ar trankys durimis;
- Vaiko pykčio metu reikia irgi elgtis ramiai, kalbėti ramiai, atsisėsti. Svarbu suprasti vaiko pykčio funkciją. Vaikui pyktis yra „sunki“ emocija ir jei suaugęs žmogus į ją sureaguoja audringai vaikui išbūti savo emocijose yra dar sunkiau;
5. Naudokite vizualizacijas ir žaidimus pykčiui valdyti.
Naudokite vizualizacijas, kurios vaikui padės geriau suvokti savo pyktį ir jį valdyti. Keletas vizualizacijų pavyzdžių:
- Bombos vizualizacija. Paaiškinkite vaikui, kad pykdamas jis būna kaip tiksinti bomba. Pasiūlykite įsivaizduoti bombą su daugybe įvairiaspalvių laidelių, kurių vienas yra raudonas. Kad padarytų bombą nekenksmingą, liepkite nukirpti ar nutraukti raudoną laidelį, - tai jis gali padaryti kiekvieną kartą kilus pykčiui. Vėliau, tik pajutę jį apimant pykčiui, pasiūlome nukirpti raudoną bombos laidelį, primindami neigiamas pasekmes: „Būtų gerai, kad nukirptum bombos laidelį, kitaip tavęs laukia bausmė. Tikrai būtų gaila.“ Vaikas įgyja aiškią veiksmingą priemonę kontroliuoti savo pykčiui.
- Riteris ir drakonas. Įsivaizduok, kad pyktis tai tavyje gyvenantis drakonas/pykčio debesėlis, o tu esi riteris, kuris turi stebuklingų ginklų su tuo drakonu kovoti. Kai supyksti užsimerk ir įsivaizduok, kaip riteris nugali drakoną.
- Sniego ritinėlis. Įsivaizduok savo pyktį, kaip didžiulį sniego ritinį ir kai supyksti po truputėli mintyse tą sniego gniužulą ištirpink iki mažytės sniego gniūžtės.
- Bambantis vabaliukas. Kai vaikas zirzia, įvertinkite situaciją ir priežastį. O priežastis - įsiveisę bambantys vabalais. Jūs visur ieškote vabalo, jį randate ir išmetate pro langą. Tik atsargiai, kad tas vabalas neužkristu ant ko nors kito. Ieškote visur, tarp ausų, kišenėse. Taip kutendami vaiką jūs nukreipsite dėmesį. O dabar galite eiti paieškoti vabalo linksmuolio. Ir vėliau, kai matysite, kad vaikas liūdnas galima jam pasiūlyti paieškoti linksmuolio vabalo.
- Plauname pyktį iš kambario. Kai bloga nuotaika užvaldo visus, jūs galite pakeisti situaciją, išplauti grindis. Kadangi grindis reikia periodiškai plauti, nušausite du zuikius vienu kartu - visiems bus smagu, ir grindys bus švarios. Priemonės: stebuklingas kibiras su vandeniu, skuduras. Visi kartu plauname pyktį iš namų, galima vandeniu ir pasitaškyti, svarbu į visą procesą žiūrėti kaip į žaidimą.
- Pagalvių mūšis. Žaidimui reikia daug mažų pagalvėlių. Žaidėjai mėto vienas į kitą pagalvėlėmis. Galima susiskirstyti komandomis. Žaidimą pradeda suaugusieji, parodydami, kaip reikia žaisti be agresijos.
6. Skirkite vaikui laiko ir dėmesio.
Dėmesys yra būtinas sėkmingam vaiko vystymuisi, todėl patartina stengtis skirti jam laiko. Tai turi būti aktyvus dėmesys - skaitymas, žaidimas pagal vaikų taisykles, darbas kartu, pokalbiai ir kt. Žinoma, kuo dažniau atžalai kartokite, koks jums jis svarbus ir kaip jį mylite.
7. Nesistenkite užmegzti racionalaus pokalbio su vaiku, kai jis rodo pyktį.
Įpykęs vaikas negirdi, ką Jūs norite jam pasakyti ar pamokyti, vaiko pykčio metu reikia jį tik raminti, o auklėti tada, kai vaikas yra ramus. Jei pykčio metu su vaiku velsitės į diskusijas tik paaštrinsite situaciją.
8. Mokykite, ką daryti, kai vaikas pyksta.
Mokykite, ką daryti kai vaikas pyksta, kaip jis gali išreikšti savo emocijas, sakykite: „Tu gali pykti, bet negali mušti draugo. Kai supyksti gali suspausti tvirtai kumščius ir palaikyti arba gali supykęs patrepsėti, nupiešti ir suplėšyti savo pyktį…“.
9. Būkite atidus, kad ne pyktis yra problema, bet vaiko elgesys esant pykčiui.
Jeigu vaikas sako negražius dalykus, daužo, laužo ar užgaulioja kitus, privalote reaguoti į šį elgesį. Būkite atidus, kad ne pyktis yra problema, bet vaiko elgesys esant pykčiui, tai negali buti akceptuojama.
10. Suteikite vaikui laiko papasakoti, kas nutiko ir kodėl jis taip elgiasi.
Duokite vaikui laiko papasakoti, kas nutiko ir kodėl jis taip elgiasi.
11. Mokykite atpažinti kūno pojūčius, kai vaikas pyksta.
Mokinti atpažinti kūno pojūčius, kai vaikas pyksta. Pyktį suvaldyti tada, kai jis yra pačiame pike yra praktiškai neįmanoma, todėl svarbu mokinti vaiką savo pyktį pastebėti anksčiau ir jį išreikšti socialiai priimtinais būdais. Jei pastebite, kad vaikas pradeda pykti, perspėkite jį, kad greitai nebegalės suvaldyti savo emocijų ir pasiūlykite kaip jas tinkamai išreikšti.
12. Kai vaikas nusiramina, tada su juo aptarkite, kas sukėlė jam pyktį, kaip jis gali sau padėti, kai yra piktas.
Kai vaikas nusiramina, tada su juo aptarkite, kas sukėlė jam pyktį, kaip jis gali sau padėti, kai yra piktas.
13. Venkite kaltinimų ir smerkimų.
Kai vaikas pyksta, stenkitės nevartoti tokių pasakymų: „Nesinervuok“; „Neturėtum pykti“; „Nesielk kaip mažas vaikas“; „Nesijaudink, viskas bus gerai“. Kai taip sakote vaikas girdi: „Mano jausmai negeri“; „Suaugęs nesupranta, kaip tai svarbu“; „Mama galvoja, kad aš blogas“.
14. Nereikia pildyti kiekvieno vaiko noro.
Nereikia ir negalima pildyti kiekvieno vaiko noro, bet juos reikia išgirsti ir parodyti vaikui, kad jį girdite ir suprantate.
Patarimai tėvams, kaip padrąsinti savo vaiką
Valdyti savo pyktį reikia išmokti, tai nėra įgimta. Paklauskite vaiko, ką jis pykdamas jaučia kūne. Papasakokite vaikui, kas galėtų padėti ir ką galėtų padaryti kitą kartą, kai kyla pyktis. Kai kurie vaikai sako, kad pripažinti pyktį yra gerai „dabar aš pykstu“, kiti vaikai sako, kad skaičiuoti iki 10 padeda nusiraminti, dar kiti sako, kad suduoti pagalvei padeda nusiraminti.
Agresijos ir pykčio priepuoliai dažniausiai parodo, kad nėra pykčio valdymo strategijos. Tai liečia visus vaikus, bet labiausiai matoma tarp 10 metų ir vyresnių vaikų. Jei neišmoko kontroliuoti šių emocijų tinkamu būdu, jie šaukia, laužo ir kalba negražius dalykus.
Jeigu vaikas prakalbo apie kitus jausmus nei pyktis, paklauskite „Ką darytum kitaip, jei vėl tai pasikartos? “ arba „Gal aš galiu padėti?
Pasikartojantys periodai, kai vaikas rodo daugiau pykčio ar agresijos, yra normalu. O jei polinkis užgniaužti pyktį yra pastovus, anksčiau ar vėliau atsiranda negalavimai: galvos skausmai, spaudimas krūtinėje, įvairūs virškinimo sutrikimai, prislėgta nuotaika, ir pan. Pasekmės: raunasi plaukus, kandžiojasi sau rankas, žaloja savo kūną aštriais daiktais, galvoja apie savižudybę.
Visiems tėvams susitvarkyti su neigiamomis vaikų emocijomis - didžiulis iššūkis, su kuriuo susidurti tenka ypač dažnai. Viena iš jų - pyktis. Kaip padėti vaikui valdyti pyktį?
Vaikų linijos“ psichologė dr. Jurgita Smiltė Jasiulionė teigė, kad gamta nedavė nė vieno jausmo, kuris yra nereikalingas: „Pyktis yra jausmas, emocija. Jį jaučia visi žmonės. Nors mes visi jį jaučiame, iki šiol mūsų visuomenėje tai labiausiai demonizuojamas jausmas. Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad vaikų pyktį vadindami ožiu, nors ir žaismingai varydami ožiukus, atskeliame pyktį nuo asmens, tarsi tai ne žmogaus dalis. Tačiau labai svarbu suprasti, kad kiekvienas jausmas yra mūsų dalis, mes esame atsakingi už to jausmo išgyvenimą ir kaip tą jausmą išreiškiame.
„Vaikai mokosi iš visko, ką jie mato. Jų pamokos ne tik „kimoči“, jų pamokos yra namo grįžę tėvai, kaip jie komunikuoja emocijas, jie priima ar nepriima, kokias verbalines ir neverbalines žinutes siunčia. Neverbalinės žinutės yra geriau nuskaitomos. Jeigu mama arba tėtis sako „aš nepykstu“, bet visas kūnas ar intonacija rodo, kad pyksta, tuomet vaikas supras, kad geriau neigti, neprisipažinti, kai pyksti, ir apie tai nekalbėti“, - sako dr. J. S.
„Labai svarbu turėti omenyje, kad jei vaikas pyksta, jis nelabai girdi, ką mes sakome. Tuo metu, jei vaiką apėmęs stiprus pyktis, emocija nukreipta ne į klausą, yra tik noras išreikšti pyktį, todėl pašnekesius svarbu nukelti į tą laiką, kai vaikas bus nurimęs.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė teigė, kad nuostatos kinta lėtai, mes dar linkę pykčio problemas spręsti pykčiu ir neatpažįstame savo smurto, o paskui stebimės, kodėl mūsų vaikai pikti. Anot jos, jų tyrimai rodo, kad beveik 50 proc. apklaustųjų fizinių bausmių taikymo neįvardija kaip smurto, vertina tai labiau kaip auklėjamąją priemonę. Pavyzdžiui, ausies nusukimą laiko vaiko pykčio valdymu.
„Kai vaikas pyksta, mes tuo pačiu pykčiu atsakome, purtome, kratome. Tai neigiamos pamokos. Kai aš supykstu, kaip su manimi elgiasi? Kai žmonės klausia, ką tada daryti? Nevesti vaiko į tą žaislų skyrių, kol jam toks raidos etapas“, - teigė I.
Aktorė I. Storpirštienė nustebino savo patyriminiais metodais ir viešoje vietoje. Kai jos vaiką ištiko tokia pykčio scena ant parduotuvės grindų, ji ėmė elgtis taip pat, kaip vaikas. Vaikas sukluso, ką daro jo mama.
„Svarbu suprasti, kad 3 m. - pirmasis autonomijos laikotarpis, kai vaikas atranda „aš“, „aš pats“, „aš noriu“, nes iki tol jis labiau buvo susiliejęs su suaugusiais žmonėmis. Tuomet pykčio protrūkiai tikrai žymimi tokio „aš noriu“, „mano nuomonės“. Tai laikinas laikotarpis, jį reikia išbūti su kantrybe ir meile“, - teigia dr. J. S.
Pyktį galima pakeisti pozityvesne veikla. Pavyzdžiui, I. Skuodienė prisimena, kad pykčiui nukreipti ji su vaiku dažnai naudodavo pagalves.
Diskusijoje paminėti ir emocinės pagalbos telefonai: tėvai emocinės pagalbos gali ieškoti „Tėvų linijoje“ arba „Vaiko teisių linijoje“, o vaikai, paaugliai - „Vaikų linijoje“ arba „Jaunimo linijoje“. Anot I.
2-3-ejų metukų sulaukusiems vaikučiams būdinga imti kandžioti, tempti už plaukų, stumdyti, žnaibyti, kumščiuoti tiek suaugusiuosius, tiek ir bendraamžius. Šie agresijos priepuoliai gan natūralus ir įprasti, tačiau tai nereiškia, kad į juos nereikia kreipti dėmesio. Vaikučių norai dažnai prasilenkia su galimybėmis. Jie labai nori papasakoti savo mintis ar kažko paprašyti, tačiau dar nemoka rišliai kalbėti, jiems labai reikia teisingai sudėti kaladėles, o nemiklūs piršteliai tam trukdo, jie nori kuo greičiau nubėgti iki tikslo, bet vis parpuola... Agresijos priepuoliai, irzlumas, nedraugiškas bendravimas su tėveliais ar bendraamžiais, kaip jau buvo minėta, būdingas dar iki galo nesusiformavusiems, su savo emocijomis nemokantiems susidoroti vaikučiams.
Ieškokite pykčio priežasties. Dažniausiai pyktis yra nesugebėjimas susidoroti su emocijomis, vaikui nekomfortiška situacija, nepatenkinti fiziologiniai poreikiai, baimė, emociškai žlugdanti aplinka.
Mokykite malonaus elgesio. Jeigu susierzinęs ir supykęs vaikelis ima muštis, tai išmokykite jį, kad rankutėmis reikia ne mušti, o apkabinti mamytę, burnyte reikia ne kandžiotis, o bučiuotis ir t.t. Paaiškinus, kaip reikia elgtis, vaikui jus apkabinus ar pabučiavus, kuo plačiau jam nusišypsokite, paglostykite galvelę, pasakykite gražių žodžių.
Skirkite minutės pertraukėlę. Agresyviai besielgiantį vaikutį atskirkite nuo kitų žmonių ir liepkite jam 2-3 minutes pasėdėti vienumoje. Gali būti, kad vaikas rėks ir pyks dar labiau, tačiau pabuvęs atskirai greitai nurims. Elkitės kantriai ir draugiškai. Savaime suprantama, kad vaikelio pyktis ir agresija vargina ir liūdina, tačiau tėveliams reikia pasistengti įsijausti į mažo žmogaus mintis bei jausmus. Įsivaizduokite - jūsų niekas nesupranta, jūs negalite paaiškinti, kas su jumis vyksta, nes ir pati to nelabai suvokiate, jūs tiesiog nežinote, kur dėtis, ką daryti ir kaip nusiraminti, o mama, pats mylimiausias ir reikalingiausias žmogus, kelia balsą ar jus grubiai nutempia į kampą. Juk tai labai baisu ir skausminga! Ką dabar daryti? Vaiko agresiją vertinkite tolerantiškai, padėkite jam nurimti, rodykite teigiamą pavyzdį ir su blogu elgesiu kovokite švelnumu. Mažylis išmoks iešoti ramybės jūsų glėbyje, o augant, išmokus raiškiau kalbėti, vystantis psichikai vaikas savo problemas ims spręsti ne kumščiais ir rėkimu, o žodžiais ar ramiu prisiglaudimu prie suaugusiųjų bei draugų.
Pratrūkus stiprioms vaiko emocijoms paveikiama ir šalia esančių suaugusių iracionalioji pusė, tad neretai tuo metu būna sunku adekvačiai suvokti situaciją ir imtis efektyvių veiksmų. Toliau pateikiame keturis įrankius kurie kiek palengvins bendravimą su mažaisiais pikčiurnom.
Draminės situacijos nevertos DRAMOS vaikų auklėjime
